Arba dėkui amerikiečiams už tai, kad vokiečiai nustojo gelbėti paskandintų laivų įgulas.
1942 metų rugsėjo 12 dieną vokiečių povandeninis laivas U-156 susitiko ir dviem torpedomis paskandino britų karinį transportą „Lakonija“. Transportu plaukė 2789 žmonės: 136 ekipažo nariai, apie 80 civilių, 268 britų kariškių, daugiau kaip 1800 italų belaisvių ir 160 juos saugojusių lenkų.
Povandeninio laivo kapitonas, matydamas apverktiną skęstančiųjų padėtį (o italai buvo vokiečių sąjungininkai), nusprendė suteikti pagalbą. Netrukus povandeninis laivais buvo kimšte prisikimšęs išgelbėtais žmonėmis. Vokiečiai ėmėsi buksyruoti keturias gelbėjimosi valtis.
Suprasdamas, kad savo jėgomis nesusidoros, kapitonas perdavė atvirą radiogramą: „Jeigu koks nors laivas panorės suteikti pagalbą „Lakonijos“ ekipažui, aš jo neatakuosiu, su sąlyga, kad ir manęs neatakuos iš jūros ar iš oro. Mano laive yra 193 išgelbėti žmonės. 4 laipsniai ir 52 minutės pietų platumos, 11 laipsnių ir 26 minutės vakarų ilgumos. Vokiečių povandeninis laivas“.
Į pagalbą leidosi: vokiečių povandeniniai laivai U-506 ir U-507 ir italų „Kapelinis“. Į pagalbos šauksmą taip pat atsiliepė Prancūzijos Viši vyriausybė, išsiuntusi į tragedijos vietą sargybinį laivą „Anamitas“ ir kreiserį „Gluaras“.
U-156 paėmė daugiau kaip 400 žmonių. Viso okeane plūduriavo 22 gelbėjimosi valtys ir plaustai, ant kurių laikiną išsigelbėjimą susirado maždaug pusantro tūkstančio žmonių. Vandenyje neliko nė vieno nukentėjusiojo.
Rugsėjo 16 pro nelaimės vietą praskrido pirmasis lėktuvas su JAV karinių oro pajėgų atpažinimo ženklais. Nepraėjo nė pusvalandžio, kai pasirodė kitas. Jiems pasirodžius, U-156 iškėlė didelę Raudonojo Kryžiaus vėliavą. Po valandos, amerikiečiai, puikiausiai suvokdami situaciją ir praskridę maždaug 80 metrų aukštyje, pradėjo bombarduoti vokiečių povandeninius laivus.
Amerikiečių logika:
- Pagal karo veiksmų taisykles kovinis laivas negali naudoti Raudonojo Kryžiaus vėliavų;
- Link povandeninio laivo artinasi dar keli britų transportai, kurie irgi gali būti paskandinti;
- Vokiečiai gelbėja tiktai italus.
Viena bomba pataikė tiesiai į gelbėjimosi valtį – žuvo visi, kurie ja plaukė. Po sekančio reiso bomba sprogo ties centriniu povandeninio laivo postu, kapitonui buvo pranešta, kad į laivą pradeda plūsti vanduo. Užsikirto zenitinis periskopas, kapitono periskopas nustojo sukinėtis, išėjo iš rikiuotės 7 akumuliatoriaus elementai, buvo pažeistas variklio aušinimas, sugedo hidroakustikos stotis.
Kapitonas įsakė užsidėti gelbėjimo liemenes ir išlaipinti visus išgelbėtuosius į gelbėjimo valtis. U-156 pasiuntė nelaimės signalą, tačiau pašalinus rimčiausius pažeidimus, povandeniniam laivui pasisekė panirti.
Iš sąjungininkų žuvo mažiau kaip 20 žmonių, o iš 1800 italų išsigelbėjo viso labo 450 žmonių.
Sekančią dieną admirolas Dionicas, vadovaujantis Vokietijos povandeniniam laivynui, paskelbė įsakymą:
- Draudžiama netgi mėginti gelbėti paskandintų laivų ekipažus, t.y. surankioti skęstančiuosius, sodinti juos į gelbėjimosi valtis, sugrąžinti į normalią padėtį apsivertusias valtis, aprūpinti nukentėjusiuosius provizija ir vandeniu. Gelbėjimas prieštarauja pačiai pirmajai karo veiksmų jūrose taisyklei, reikalaujančiai naikinti priešo laivus ir jų komandas.
- Įsakymai dėl kapitonų ir vyriausiųjų mechanikų ėmimo į nelaisvę lieka galioti.
- Gelbėti žmones galima tik tuo atveju, jeigu jie turi povandeniniam laivui svarbios informacijos.
- Būkite nepalenkiami. Prisiminkite – priešas negalvoja apie moteris ir vaikus, kai bombarduoja vokiečių miestus.