6 psichologiniai eksperimentai

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

VISATA 25

Kartą daktaras Džonas B. Kalhunas nutarė sukurti pelių rojų. Paėmė 2×2 metrų dydžio baką, įrengė jame pertvaras, sukūrė tunelių sistemą su individualiais skyriais ir girdyklomis ir paleido į šį rojų keturias poras sveikų, genetiškai nepriekaištingų pelių. Bake visada tvyrojo +20 laipsnių temperatūra, kiekvieną mėnesį jis buvo išvalomas ir užpildomas pašaru bei medžiagomis lizdams suktis. „Visatoje 25“, kaip mokslininkas pavadino baką, įsiviešpatavo aukso amžius. Po 100 dienų, suvokusios savo laimę, graužikės pradėjo pašėlusiu tempo daugintis. Gyventojų skaičius padvigubėdavo kas 55 dienas ir jokio išvarymo iš rojaus už nuodėmiavimą nenusimatė. Tačiau jau pačiu savo sukūrimo momentu „visata“ buvo pasmerkta. Juk numeris 25 buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Tai buvo jau 25-as eksperimentas su žiurkėmis ir pelėmis, ir kiekvieną kartą rojus pavirsdavo pragaru. Pelėms, kurių skaičius 315-ą eksperimento dieną išaugo iki 600 vienetų, jau kategoriškai nebeužteko erdvės. Visuomenė pradėjo sparčiu tempu irti.

Susiformavo įdomūs sluoksniai: „nonkomformistai“, kurie susitelkė bako centre ir reguliariai puldinėjo lizduose gyvenančias peles; „nuostabieji“ – patinai, kurių nedomino dauginimasis ir rūpinosi išimtinai patys savimi ir, pagaliau, „vidurinė klasė“, kurios atstovai stengėsi bet kokiais būdais išsaugoti pelėms įprastą gyvenimo būdą. Bake įsiviešpatavo prievarta, visuotinis ištvirkimas ir netgi kanibalizmas. Galų gale 90% reprodukcinio amžiaus patelių paliko populiaciją ir apsigyveno izoliuotuose lizduose viršutinėje bako dalyje. 560-ą eksperimento dieną su „Visata“ faktiškas buvo viskas baigta. Populiacija pasiekė apogėjų, gyventojų skaičius pasiekė 2200 pelių, gimstamumas smuko, reti nėštumai pasibaigdavo mažylių nužudymais.

Padidėjęs mirtingumas neišgelbėjo rojaus: paskutinės 8 pelės mirė viena po kitos taiup ir nebesugrįžusios prie įprastų vaidmenų ir nemėgindamos susilaukti mažylių. Savo darbe „Populiacijos tankumas ir socialinės patologijos“ eksperimento autorius drauge su savo „Visata“ palaidojo ir visą žmoniją: „Dar iki to laiko, kai mums pritrūks resursų, žmonės uždus savo miestuose!“

HIERARCHIJA

Prancūzų tyrinėtojas Didje Dezoras iš Nansi universiteto 1994 metais paskelbė įdomų darbą, pavadintą „Žiurkių socialinės hierarchijos tyrimas bandymais su pasinėrimu“. Iš pradžių eksperimente dalyvavo šešios klasikinės baltosios laboratorinės žiurkės. Kai ateidavo maitinimosi laikas, jas patalpindavo į stiklinę dėžę su vieninteliu išėjimu į išorę. Tai buvo tunelis-laipteliai, besileidžiantys į gretimo stiklinio indo, iki pusės užpildyto vandeniu, dugną. Ant rezervuaro su vandeniu sienos buvo įrengta lentynėlė, prie kurios iš dugno išnirusi žiurkė galėjo priplaukti ir pasiimti nuo jos sausainį. Tačiau kad jį suvalgytų, žiurkėms reikėjo grįžti atgal ant tvirto tunelio-laiptelių paviršiaus.

Labai greitai tarp žiurkių susiformavo griežta hierarchija. Dvi žiurkės tapo išnaudotojomis: pačios neplaukiojo, o atiminėjo maistą iš trijų išnaudojamų žiurkių. Šeštoji gi pasirinko savarankiško apsirūpinimo strategiją: nardė pasiimti sausainių ir sėkmingai apsigindavo nuo bandymų juos atimti. Įdomiausia buvo tai, kad nepaisant daugybės eksperimento pakartojimų su pačiomis įvairiausiomis žiurkėmis, galiausiai viskas baigdavosi tuo pačiu vaidmenų pasiskirstymu. Netgi kai į grupes suvienydavo tiktai išnaudotojas, tiktai verges ir tiktai savarankiškas, jų bendrija grįždavo prie pradinės hierarchijos. Jeigu grupę padidindavo, rezultatas tapdavo dar įspūdingesnis.

Daktaras Dezoras įleido į bandymų narvą 200 žiurkių. Jos kovėsi tarpusavyje ištisą naktį. Ryte ten jau gulėjo trys nebegyvos socialinio kataklizmo aukos, o žiurkių bendrijoje susiformavo sudėtinga paklusimo sistema. „Generolams“ maistą atnešdavo „leitenantai“, kurie atimdavo sausainius iš darbinių plaukikių. Be to, vietoj „autonominių“ žiurkių sluoksnio, susiformavo dar ir „kaulytojų“ sluoksnis: jos nenardė ir nesikovė, o maitinosi trupiniais nuo grindų. Žinome, Dezoras nebūtų buvęs tikru mokslininku, jei nebūtų paaukojęs savo bandomųjų mokslui. Preparavus žiurkes, paaiškėjo, kad visos jos eksperimento metu patyrė didelį stresą. Tačiau labiausiai kentėjo anaiptol ne išnaudojamos nardytojos, o išnaudotojai!

MORFIJUS IR PRAMOGOS

Aštunto dešimtmečio pabaigoje kanadietis tyrinėtojas Briusas Aleksanderis padarė išvadą, kad žiurkėms trūksta pramogų. Jis nebuvo labai originalus, nuspręsdamas ištirti, kaip formuojasi priklausomybė nuo narkotikų. Mokslininkas pasišovė įrodyti, kad stabilus žiurkių pripratimas prie narkotikų, kurį įrodo gausūs eksperimentai, pagrįstas tuo, kad bandomieji gyvūnai buvo uždaryti ankštuose narvuose ir jiems neliko nieko kito, kaip linksmintis injekcijomis.

Kad patvirtintų savo teoriją, Aleksanderis pastatė savotišką pramogų parką žiurkėms – erdvų būstą, kuriame buvo tuneliai, sukimuisi skirti ratai, panašūs į tuos, kurie įrengiami voverėms, kamuoliukai žaidimams, jaukūs lizdai ir gausybė maisto. Ten apgyvendino 20 skirtingų lyčių žiurkių. Kontrolinė gi grupė glaudėsi klasikiniuose narveliuose. Ir vienoms, ir kitoms buvo įrengtos po dvi girdyklos. Viena buvo įprasta, kitoje buvo pripilta pasaldinto morfijaus tirpalo, mat žiurkės iš pradžių nenorėjo gerti narkotikų dėl jų kartumo.

Rezultate Aleksanderio teorija visiškai pasitvirtino. Narvelių gyventojos labai greitai sėsdavo ant narkotikų, o štai parko gyventojos absoliučiai ignoravo girdyklą su morfijumi. Tiesa, kai kurios iš jų paragavo kelis kartus narkotiko, tarsi norėdamos įsitikinti gaunamu efektu (kaip taisyklė, tai buvo patelės), bet nei viena iš jų nepademonstravo reguliarios priklausomybės požymių.

Tam tikrame etape mokslininkas sukeitė vietomis kai kurias parko žiurkes su žiurkėmis iš narvų. Visiškai logiškai graužikai, staigiai ir nepaaiškinamai atsidūrę ankštuose narvuose, tučtuojau įjunko į narkotikus. O štai žiurkės, perkeltos iš narvų į parką, pasirodė esančios gudresnės. Jos ir toliau vartojo narkotikus, tik ne taip reguliariai – lygiai tiek,. Kad išsaugotų euforiją, bet sugebėtų atlikti svarbiausias savo socialines funkcijas.

EKSPERIMENTAS SU EKSPERIMENTATORIAIS

Logišku šios serijos eksperimentų su gyvūnais tęsiniu galima laikyti eksperimentą su žmonėmis, dalyvaujant žiurkėms. Atliko jį psichologijos daktaras Rozentalis Harvarde 1963 metais. Jis pasiūlė savo studentams patreniruoti žiurkes įveikti labirintą. Pusei studentų buvo pasakyta, kad jie dirbs su specialios intelektualios veislės žiurkėmis, kurios labai greitai mokosi. Antra studentų grupė dirbo su „įprastomis“ žiurkėmis. Po savaitę trukusių treniruočių „intelektualių“ graužikų mokytojai pasiekė juntamai aukštesnių rezultatų negu studentai, kurie treniravo „įprastąsias“.

Kaip nesunku susiprotėti, žiurkės buvo absoliučiai vienodos. Ką gi, pirmas dalykas – tai įrodo, jog niekad nereikia pasitikėti pirmu sutiktu profesoriumi ir sutikti atlikti abejotinus eksperimentus: ne faktas, kad pats nepavirsi bandomuoju. Antra – neretai tikėjimas vienokia ar kitokia eksperimento baigtimi daro didelę įtaką pačiam eksperimentui.

PINIGAI, BEŽDŽIONĖS IR PROSTITUCIJA

Du mokslininkai iš Jeilio universiteto (ekonomistas ir psichologas) nutarė išmokyti beždžiones naudotis pinigais. Ir jiems pavyko.

Pinigų idėją, kaip paaiškėjo, gali įsisavinti ir gyvūnai su nedideliu protu bei nedideliais poreikiais, kurie apsiriboja maistu, miegu ir seksu. Kapucinai, su kuriais buvo atliekamas bandymas, yra zoologų laikomi vienais iš kvailiausių primatų.

Iš pirmo žvilgsnio išties galėjo pasirodyti, kad toms beždžionėms nieko nereikia gyvenime. Jas galima maitinti saldainiais visą dieną ir jos pastoviai vis ateis ir ateis jų pasiimti. Gali pasirodyti, kad kapucinai – tai vaikščiojantys skrandžiai.

Ir štai amerikiečių etologai atliko eksperimentą, kurio tikslas – „suformuoti darbo santykius kapucinų bandoje“. Voljere jie sugalvojo „darbą“ ir universalų ekvivalentą – pinigus. Darbas – tai sverto judinimas, dedant 8 kilogramų pastangas. Tai pakankamai sunkus užsiėmimas smulkioms beždžionėms.

Už kiekvieną sverto pajudinimą beždžionė ėmė gauti vynuogių kekę. Kai tik kapucinai suvokė paprastą taisyklę „darbas = atlyginimas“, joms tučtuojau įvedė tarpinį agentą – įvairiaspalvius įvairaus „nominalo“ plastikinius skrituliukus. Už baltą žetoną galima buvo gauti vieną vynuogių kekę, už mėlyną – dvi, už raudoną – stiklinę limonado ir t.t.

Netrukus beždžionių bendruomenė pasiskirstė sluoksniais. Bendrijoje susiformavo tie patys elgesio tipai kaip ir žmonių visuomenėje. Atsirado darboholikų, veltėdžių, banditų ir taupytojų. Viena beždžionė įsigudrino per10 minučių kilstelėti svertą 185 kartus. Labai pinigų reikėjo. Kita vietoj darbo pasirinko reketą ir atiminėjo pinigus iš kitų.

Svarbiausia buvo tai, kad atsirado tokių charakterio bruožų, kurių anksčiau nebuvo – godumas, žiaurumas, įniršis ginant savo pinigus, įtarumas kitų bandos narių atžvilgiu.

Toliau tyrinėjant ekonominį elgesį, beždžionėms įteikė kitus „pinigus“ – sidabrinius diskus su skyle per vidurį. Po kelių savaičių kapucinai susigaudė, kad už šias monetas galima gauti maisto. Eksperimentatorius, kuris jaunystėje domėjosi marksizmu, nesiėmė tikrinti, ar iš tiesų darbas pavertė beždžiones žmogumi. Jis paprasčiausiai išdalino kapucinams tas monetas ir išmokė naudotis jomis perkant vaisius. Prieš tai buvo išsiaiškinta, kas ką mėgsta, kad kiekvienai beždžionei būtų sudaryta individuali poreikių skalė.

Iš pradžių tarifas buvo vieningas – už rūgštų obuolį ir saldžių vynuogių kekę reikėjo mokėti vienodą monetų skaičių. Savaime suprantama, obuoliai nebuvo populiarūs, o vynuogių atsargos sparčiai tirpo. Tačiau vaizdas visiškai pasikeitė, kai obuolių kaina sumažėjo dvigubai. Po pakankamai ilgai trukusio sutrikimo, kapucinai praktiškai visas savo monetas išleido obuoliams. Ir tik retkarčiais leisdavo sau pasimėgauti vynuogėmis.

Vieną dieną, kai visi bandomieji gyvūnai bendrame narve jau žinojo, kad vieni dalykai kainuoja brangiau už kitus, viena beždžionė prasmuko į skyrių, kur buvo saugojama bendra kasa ir pasisavino visas monetas, gindamasi nuo žmonių, kurie mėgino atimti grobį. Šitaip beždžionė atliko pirmą istorijoje banko apiplėšimą.

Praėjo dar kelios dienos ir kapucinai atrado prostitucijos fenomeną. Jaunas patinas davė monetą patelei. Mokslininkai pamanė, kad įsimylėjo ir tai buvo dovana. Nė velnio. „Mergina“ užsiėmė su kavalieriumi už pinigus seksu, o paskui nulėkė prie langelio ir nusipirko kelias vynuogių kekes. Visi liko patenkinti: ir beždžionės, ir mokslininkai. Kapucinai įsisavino liberalius kapitalistinius santykius, o mokslininkai apsigynė daktarines disertacijas.

SOCIALINIS ELGESYS

Narvas. Jame – 5 beždžionės. Prie lubų pririšta bananų kekė. Po jais – kopėčios. Kai beždžionės išalko, viena iš jų priėjo prie kopėčių ir ketino pasiekti bananą. Kai tik ji palietė kekę, atsidarė kranas ir VISAS beždžiones apliejo labai šaltu vandeniu.

Praėjo šiek tiek laiko ir kita beždžionė priėjo prie kopėčių pasiimti banano. Tas pats ledinis dušas. Trečia beždžionė, apkvaišusi iš bado, vėl mėgina pasiimti bananą, tačiau likusios keturios griebia ją ir atitraukia, nebenorėdamos šalto dušo.

O tada pašalinama viena beždžionė iš narvo ir pakeičiama nauja. Naujokė iš karto pastebi bananus ir mėgina juos pasiekti. Dideliam savo siaubui, ji pastebi piktus ją atakuojančių „vietinių“ beždžionių snukius. Po trečio mėginimo naujokė suprato, kad paskanauti banano jai nesigaus.

Toliau iš narvo pašalinama dar viena senbuvė ir įleidžiama naujokė. Kai tik ji pamėgina pasiekti bananą, visos beždžionės draugiškai ją atakuoja. Be to, pirmoji naujokė irgi prisijungia prie atakos, ir netgi su dideliu entuziazmu.

Štai šitaip, keičiant visas beždžiones naujomis, pasiekiama situacija, kai narve gyvena 5 beždžionės, kurių vandeniui niekas apskritai nelaistė, tačiau kurios niekam neleis pasiekti bananų.

(Iš interneto)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!