Senovės šumerų civilizacija, jos netikėtas atsiradimas, sukėlė efektą, panašų į atominį sprogimą: istorinių žinių uola išsilakstė į šimtus smulkių skeveldrų ir turėjo praeiti nemažai metų, kad šis monolitas vėl būtų sukomponuotas iš naujo. Šumerai, kurių prieš pusantro šimto metų „nebuvo“, davė žmonijai tiek, kad dag kas iki šiol užduoda sau klausimą: ar buvo jie iš tikrųjų? O jeigu buvo, tai kodėl ištirpo amžių glūdumoje?
Iki XIX amžiaus vidurio apie šumerus niekas nieko nežinojo. Tuos radinius, kuriuos vėliau pripažino šumeriškais, iš pradžių priskirdavo kitiems periodams ir kitoms kultūroms. Ir tai sunku paaiškinti: turtinga, puikiai organizuota, galinga civilizacija giliai paniro į „pogrindį“, nors tai prieštarauja logikai. Juolab, kad Šumero pasiekimai, kaip paaiškėjo, buvo tokie įspūdingi, kad „nuslėpti“ jų praktiškai neįmanoma, kaip neįmanoma pašalinti iš istorijos Egipto faraonų, Majų piramidžių, etruskų antkapių ar judėjiškų senienų.
Po to kai šumerų civilizacijos fenomenas buvo visuotinai pripažintas, daugelis tyrinėtojų pripažino šumerų kultūrinį pirmeiviškumą. Stambus Šumerų ekspertas profesorius Samiuelis Nojus Krameris vienoje savo knygoje apibendrino šį reiškinį, paskelbdamas, kad „istorija prasideda Šumere“. Profesorius neprieštaravo tiesai, jis paskaičiavo, kiek yra daiktų, kurių atradimas priklauso šumerams, jų buvo ne mažiau kaip 39. o svarbiausia – kokie tai daiktai. Jei kažkuri senovės civilizacija išrastų bent vieną iš jų, ji jau visiems laikams patektų į istoriją. O čia – 39! Ir vienas reikšmingesnis už kitą.
Spręskite patys: šalia pirmosios rašto sistemos šumerai sugalvojo ratą, mo0kyklą, dviejų rūmų parlamentą, istorikus kažką panašaus į laikraštį ar žurnalą, kurį istorikai pavadino „Žembdirbio almanachu“. Jie pirmieji užsiėmė kosmogonijos ir kosmologijos mokslais, surinko patarlių ir aforizmų rinkinius, sugalvojo literatūrinius debatus, sugalvojo pinigus, mokesčius, išleido įstatymus, vykdė socialines reformas, išrado mediciną ir vaistų receptus, pagal kuriuos galima gauti vaistų vaistinėse. Jie sukūrė tikrą literatūrinį herojų, kuris Biblijoje buvo vadinamas Nojumi, o šumerai jį vadino Zijudsura. Pirmą sykį jis atsirado šumerų epe apie Gilgamešą gerokai prieš Bibliją.
Kai kuriuos šumerų išradimus iki šiol tebenaudojame ir jais žavimės. Pavyzdžiui, ten buvo labai aukšto lygio medicina. Ninevijoje buvo aptikta biblioteka, kurioje buvo ištisas skyrius, skirtas medicinai – apie 1000 molinių lentelių. Specialiuose žinynuose buvo aprašytos sudėtingiausios medicininės procedūros, buvo aprašytos higienos taisyklės, operacijos, tame tarpe ir kataraktos pašalinimas, spirito panaudojimas dezinfekcijai per chirurgines operacijas. Ir visa tai vyko prieš daugiau kaip 5000 metų.
Turint galvoje tokus senus laikus, labai nelengva apibendrinti ir kitus civilizacijos, gyvavusios tarp Tigro ir Eufrato pasiekimus.
Šumerai buvo bebaimiai keliautojai ir puikūs jūreiviai, pastatę pirmuosius pasaulyje laivus. Viename iš įrašų, atkastų Lagašo mieste, pasakojama apie tai, kai remontuoti laivus ir išvardinamos medžiagos, kurias vietinis valdovas tiekė šventyklos statybai. Ten buvo visko, pradedant auksu, sidabru, variu ir baigiant dioritu ir kedru.
Pirmą krosnį plytoms degti irgi pastatė šumerai. Ten pat išrado technologiją lydyti metalams iš rūdos, tarkime, varį – tuo tikslu rūda buvo įkaitinama iki daugiau kaip 800 laipsnių temperatūros uždaroje krosnyje, kur patekdavo mažai deguonies. Šį procesą sukūrė tada, kai baigėsi vario grynuolių atsargos. Lydyti varį šumerai išmoko jau po kelių šimtmečių nuo civilizacijos atsiradimo. O apskritai jie padarė visus savo atradimus per labai trumpą laikotarpį – maždaug per 150 metų.
Kitos civilizacijos tais laikais dar tik stojosi ant kojų, o šumerai, tarsi nesustojantis konvejeris, tiekė pasauliui vis naujus žinių ir genialių atradimų pavyzdžius. Žvelgiant į visa tai kyla daug klausimų, iš kurių pats pirmas: kas gi tai per tauta, kuri atsirado iš niekur, padovanojo pasauliui begalę naudingų dalykų – nuo rato iki dviejų rūmų parlamento – ir pasitraukė į nežinomybę, nepalikdama po savęs praktiškai jokių pėdsakų.
Sprendžiant pagal pasiekimų sąrašą, jie buvo civilizacijos istorijos pradininkai. O jeigu taip, tai verta pažvelgti į juos atidžiau, kad suprastume kaip tai galėjo nutikti. Iš kur ši paslaptinga tauta sėmėsi įkvėpimo?
Versijų apie tai, iš kur atėjo šumerai ir kur jų tėvynė yra nemažai, tačiau galutinai ši mįslė neįminta. Pradėsime nuo to, kad netgi pavadinimas „šumerai“ atsirado neseniai. Patys jie save kažkodėl vadino juodagalviais.
Tačiau tai, kad jų tėvynė – ne Tarpupis, yra visiškai akivaizdu: jų išvaizda, kalba, kultūra buvo visiškai svetimi gentims, gyvenusioms tais laikais Mesopotamijoje. Dar daugiau, šumerų kalba negimininga nė vienai išlikusiai iki mūsų laikų kalbai. Dauguma istorikų linkę manyti, kad pirminė šumerų gyvenama vieta buvo kažkokia kalnuota vietovė Azijoje – ne veltui žodžiai „šalis“ ir „kalnas“ jų kalba rašosi vienodai. O turint galvoje jų mokėjimą statytis laivus ir „draugauti“ su vandeniu, galima manyti, kad jie gyveno ant jūros kranto. Šumerai į Tarpupį atėjo vandeniu: iš pradžių jie pasirodė Tigro deltoje ir jau po to ėmė įsisavinti pelkėtus, gyventi netinkamus krantus. Nusausinę juos, šumerai pastatė įvairiausių statinių – ant dirbtinių pylimų bei terasų, sumūrytų iš plytų. Toks statymo būdas nebūdingas vietiniams gyventojams. Tuo remdamiesi, mokslininkai padarė prielaidą, kad jų tėvynė – Dilmuno sala (šiais laikais – Bachreinas). Ši sala minima šumerų epe apie Gilgamešą. Šumerai Dilmuną vadino savo tėvyne, jų laivai nuolat ten lankėsi, tačiau šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad nėra jokių rimtų įrodymš, kad Dilmunas buvo šumerų lopšys.
Egzistuoja versija, kad šumerų tėvynė buvo Indija, Užkaukazė ir netgi Vakarų Afrika. Tačiau tada neaišku kodėl šumerų tėvynėje tuo metu nebuvo pastebėta jokio didesnio progreso, o Tarpupyje, į kurį atplaukė pabėgėliai, įvyko netikėtas bumas. O ir kokie laivai, tarkime, buvo toje pačioje Užkaukazėje?
Esama versijos, kad šumerai – tai paskendusios Atlantidos gyventojų atlantų palikuonys. Šios versijos šalininkai tvirtina, kad ši valstybė žuvo nuo vulkano išsiveržimo. Tokia versija bent jau paaiškina šumerų kilmės paslaptį. Jei darysime prielaidą, kad vulkano išsiveržimas Santorinio saloje pražudė atlantų civilizaciją pačiame jos apogėjuje, kodėl nepadarius prielaidos, kad dalis gyventojų išsigelbėjo ir vėliau įsikūrė Tarpupyje? O juk atlantai (jei laikysime, kad būtent jie gyveno Santorinyje) turėjo aukštai išsivysčiusią civilizaciją, kuri garsėjo puikiais jūrininkais, meistrais, gydytojais, žmonėmis, žinančiais kaip kurti valstybę ir ją valdyti.
Pats patikimiausias būdas nustatyti giminingus ryšius tarp tautų – palyginti jų kalbas. Ryšys gali būti artimas – tada laikoma, kad kalbos priklauso vienai kalbų grupei. Šia prasme visos tautos, tame tarpe ir jau išnykusios, turi kalbines giminaites, gyvenančias iki šiol.
Tačiau šumerai – vienintelė tauta, neturinčių kalbinių giminaičių. Jie unikalūs ir nepakartojami šia prasme. O ir jų kalbos bei rašto iššifravimą lydėjo visa eilė aplinkybių, kurių kitaip nei įtartinomis nepavadinsi.
Pats reikšmingiausias punktas ilgoje aplinkybių, atvedusių į Šumero atradimą, grandinėlėje buvo tai, kad civilizaciją atrado ne archeologai, o mokslininkai savo kabinetuose. Pačios seniausios civilizacijos atradimo laurai priklauso lingvistams. Mėgindami prasibrauti į dantiraščio paslaptis, jie, tarsi sekliai iš detektyvinio romano, aptiko iki šiol nežinomos tautos pėdsakus.
Iš pradžių tai buvo ne daugiau kaip prielaida, kol XIX amžiaus viduryje paieška neužsiėmė britų ir prancūzų konsulatų darbuotojai, o dauguma konsulatų darbuotojų, kaip žinia – profesionalūs žvalgybininkai.
Iš pradžių tai buvo britų armijos majoras Henris Roulinsonas. 1837-1844 metais šis smalsus kariškis, persų dantiraščio iššifruotojas, persipiešė Bechistuno įrašą – užrašą trimis kalbomis ant uolos tarp Kermanšacho ir Hamadano Irane. Šį įrašą senovės persų, elamo ir babiloniečių kalbomis majoras šifravo 9 metus. Jau tada kmai kuriems mokslininkams kilo įtarimas, kad vertimas iš senovės persų kalbos įtartinas ir panašus į pasiuntinybės šifruotojų kalbą. Tačiau Roulinsonas tuojau pat pristatė mokslininkams molinius žodynus, kuriuos sukūrė senovės persai. Štai jie ir pastūmėjo mokslininkus ieškoti senovės civilizacijos, egzistavusios šiose vietose.
Įsitraukė į šias paieškas ir Ernestas de Saržakas – dar vienas diplomatas, šįkart prancūzas. 1877 metais jis surado dar nežinomo stiliaus statulėlę. Saržakas suorganizavo toje vietovėje kasinėjimus, ir ką jūs manote – ištraukė iš po žemių ištisą krūvą neregėto grožio artefaktų. Šitokiu būdu vieną gražią dieną buvo aptikti pėdsakai tautos, padovanojusios žmonijai patį pirmą istorijoje raštą – ir babiloniečiams, ir asirams, ir vėlesniems mietams-valstybėms, įsikūrusiems Mažojoje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Neįtikėtina sėkmė lydėjo ir buvusį Londono graverį Džordžą Smitą, kuris iššifravo šumerų epą apie Gilgamešą. 1872 metais jis dirbo Britų muziejaus Egipto-Asirijos skyriaus asistentu. Dalies teksto, užrašyto dantiraščiu ant molio lentelių (į Londoną jas atsiuntė Ormuzas Rasamas, Roulinsono bičiulis ir taip pat žvalgybininkas) dešifravimo metu Smitas atrado, kad kai kuriose lentelėse aprašomi didvyrio, vardu Gilgamešas, žygdarbiai. Jis suprato, kad trūksta dalies pasakojimo, kadangi nebuvo kelių lentelių. Smito atradimas sukėlė sensaciją. Laikraštis Daily Telegraph netgi pažadėjo 1000 svarų premiją tiems, kas suras trūkstamus sakmės fragmentus. Džordžas pasinaudojo tuo ir iškeliavo į Tarpupį. Jo ekspedicijai pavyko surasti 384 lenteles, tarp kurių buvo ir trūkstamos epo dalys, apvertusios aukštyn kojomis viską, ką įsivaizdavome apie senovės pasaulį.
Visi tie keistumai ir atsitiktinumai, kurie lydėjo didį atradimą, privedė prie to, kad atsirado nemažai konspirologinės teorijos šalininkų, įsitikinusių, kad senovės Šumeras niekad neegzistavo – visa tai sukūrė brigada aferistų.
Tačiau kam jiems viso to reikėjo? Atsakymas paprastas: XIX amžiaus viduryje europiečiai nutarė įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose ir Mažojoje Azijoje, kur slypėjo nemaži turtai. Kad jų buvimas regione atrodytų teisėtas, prireikė teorijos, pateisinančios tą buvimą. Ir tada pasirodė mitas apie indoarijus – baltaodžius europiečių protėvius, kurie čionai gyveno iki ateinant semitams, arabams ir kitiems „nevietiniams“. Taip atsirado idėja apie senovės Šumerą – didžią civilizaciją, padovanojusią žmonijai didžius atradimus.
Bet ką tada daryti su molinėmis lentelėmis, auksiniais papuošalais ir kitais materialiais realaus šumerų egzistavimo įrodymais? Visa tai buvo surankiota iš įvairių šaltinių. – tvirtina konspirologai. – Ne veltui šumerų kultūrinio paveldo nevienalytiškumas paaiškinamas tuo, kad pas juos kiekvienas miestas buvo atskira valstybė – Uras, Lagašas, Ninevija.
Rimti mokslininkai visgi į tokias abejones nekreipia dėmesio. Juo labiau, kad tai, teatleidžia mums šumerai, tėra ne daugiau kaip versija, į kurią galima paprasčiausiai numoti ranka.