Kiniečių karas su žvirbliais

1958 metų vasario 12 dieną Kinijos lyderis Mao pasirašė istorinį įsaką dėl visų Kinijos žiurkių, musių, uodų ir žvirblių likvidavimo. Didelio masto kampanijos, kuri tapo „Didžiojo šuolio“ programos dalimi, idėja užgimė metais anksčiau, eiliniame Kinijos komunistų partijos suvažiavime. Idėjos iniciatoriumi, kaip nebūtų keista, tapo biologas Čžou Czianis, tuo metu ėjęs švietimo ministro pavaduotojo pareigas. Jis buvo įsitikinęs, kad masinis žvirblių ir žiurkių likvidavimas leis šalies žemės ūkiui neregėtai suklestėti. Atseit, kinai niekaip negali įveikti bado dėl to, kad juos apvalgo tiesiai iš laukų maistą vagiliaujantys besočiai žvirbliai. Čžou Czianis įtikino partijos vadovus, kad savo laikais ir Fridrichas Didysis neva surengė analogišką kampaniją ir jos rezultatai buvo gana įkvepiantys.

Didžiojo Mao ilgai įtikinėti nereikėjo. Vaikystę jis praleido kaime ir ne iš nuogirdų žinojo apie amžiną žmonių ir kenkėjų karą. Įsaką jis džiugiai pasirašė ir netrukus visoje šalyje kinai su lozungu „Tegyvuoja didysis Mao!“ puolė naikinti lyderio ir visos valstybės priešų. Žiurkės, prisitaikiusios gyventi bet kokiose sąlygose, įskaitant branduolinę žiemą, niekaip nenorėjo išnykti. Musės ir uodai apskritai nesuprato, iš visko sprendžiant, kad juos kažkas naikina. Atpirkimo ožiais tapo žvirbliai.

Iš pradžių juos bandė nuodyti ir gaudyti tinklais, tačiau tokie metodai buvo neefektyvūs. Tada buvo nutarta marinti badu. Pamatęs paukščius, kiekvienas doras kinietis stengėsi jį išbaidyti ir priversti kiek galima ilgiau neleisti nutūpti ant žemės. Seniai ir vaikai, vyrai ir moterys nuo ryto iki vakaro mojavo skudurais, barškino puodais, rėkavo, švilpė, vertė paklaikusius paukščius plasnoti nuo vieno kiniečio link kito. Metodas buvo veiksmingas. Žvirbliai paprasčiausiai negalėjo išbūti ore ilgiau nei 15 minučių. Išsekę jie krisdavo ant žemės, kur juos pribaigdavo ir sandėliuodavo į dideles krūvas. Savaime aišku, kliuvo ne vien žvirbliams, bet ir visiems kitiems smulkiems paukščiams. Kad dar labiau įkvėptų ir taip kupinus entuziazmo kiniečius, spauda reguliariai publikavo negyvų žvirblių lavonų krūvų nuotraukas. Mokinius atleisdavo iš pamokų, apginkluodavo timpomis ir išsiųsdavo medžioti paukščių bei draskyti jų lizdų. Itin pasižymėjusiems mokiniams buvo įteikiamo garbės raštai.

Vien per tris pirmąsias kampanijos dienas Pekine ir Šanchajuje sunaikino beveik milijoną paukščių. O beveik per metus tokios energingos veiklos, žuvo du milijardai žvirblių ir kitų smulkių sparnuočių. Kinija džiūgavo ir šventė pergalę. Žiurkes, muses ir uodus tuo metu visi jau užmiršo. Į juos numojo ranka, kadangi kovoti su tokiais kenkėjais buvo nepaprastai sunku. Galabinti žvirblius nepalyginamai smagiau.

Didesnių šios kampanijos priešininkų neatsirado nei tarp mokslininkų, nei tarp ekologų. Ir tai suprantama: protestai ir prieštaravimai, netgi patys droviausi, būtų traktuojami kaip antipartinė veikla.

1958 metų pabaigoje Kinijoje žvirblių praktiškai nebeliko. TV diktoriai pasakojo apie tai kaip apie neįtikėtiną šalies pasiekimą. Kinija tiesiog duso iš pasididžiavimo. Niekas net neabejojo tiek partijos, tiek savo pačių veiksmų teisingumu.

1959 metais „išpaukštintoje“ Kinijoje sulaukta neregėto derliaus. Netgi skeptikai, jei tokių ir būta, būvo priversti pripažinti, kad antižvirbliškos priemonės davė teigiamų rezultatų. Tiesa, daug kas pastebėjo, kad įvairiausių kirminų, vikšrų ir skėrių gerokai pagausėjo, tačiau turint galvoje milžiniškas derliaus apimtis, visa tai atrodė nereikšminga smulkmena.

1960 metais kenkėjų tiek prisiveisė, kad pasidarė sunku suprasti, kas gi ten, po jų sluoksniu, buvo pasodinta ar pasėta, kokias kultūras jie ryja. Kinija sutriko. Dabar ištisos mokyklos ir gamyklos nutraukė darbą bei mokslus ir puolė į karą su vikšrais, tačiau kova buvo visiškai bergždžia. Natūraliu būdu nereguliuojami, savo gamtinių priešų netekę vikšrai dauginosi siaubingais tempais. Jie labai greitai surijo visą derlių ir užsiėmė miškų naikinimu. Kenkėjai puotavo, o šalyje prasidėjo badas. Televizija bandė pamaitinti kiniečius pasakojimais apie laikinus sunkumus, pažadais, kad viskas netrukus susitvarkys. Tačiau pažadais sotus nebūsi. Badas buvo nevaikiškas – žmonės mirė masiškai. Valgė odinius daiktus ir tuos pačius skėrius, kai kur prasidėjo kanibalizmas. Šalyje prasidėjo panika. Persigando ir partijos nariai. Pačiais kukliausiais apskaičiavimais, nuo šalį užgriuvusio bado žuvo maždaug 30 milijonų žmonių.

Tada vadai pagaliau prisiminė, nuo ko viskas prasidėjo. Pagalbos Kinija kreipėsi į Kanadą ir Rusiją – paprašė skubiai parduoti žvirblių. Rusai ir kanadiečiai šiek tiek nustebo, savaime aišku, tačiau paukščius išsiuntė. Žvirbliai keliavo į Kiniją ištisais vagonais. Dabar jau jiems prasidėjo neregėta negirdėta šventė – niekur daugiau pasaulyje nebuvo tiek lesalo, kaip vabalais, kirminais, vikšrais ir skėriais knibždančioje Kinijoje.

Nuo to laiko Kinijoje požiūris į žvirblius ypatingas.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!