Tikriausiai nėra nė vienos tautos, kurios mituose ir legendose nebūtų milžinų. Jie gali būti geri ar blogi, atlikti žygdarbius ir saugoti svetimus lobius, kovoti vienas su kitu ar saugori gimtą žemę. Kaip gi paaiškinti tokių herojų panašumą, ypač kai apie juos pasakojančios tautos kartais absoliučiai tarpusavyje nesusijusios? Galbūt padavimai byloja apie tai, kad gigantai realiai egzistavo?
Skyrėsi tik dydžiu
Jeigu gigantų išties būta, po jų turėjo likti ne vien mitai ir legendos, bet ir jų veiklos pėdsakai įvairiuose planetos kampeliuose: statiniai ar kapai. Kai kurie mokslininkai mano, kad gigantų egzistavimą įrodo dauguma megalitinių statinių pačiuose įvairiausiuose Žemės kampeliuose. Netgi mūsų laikais suręsti juos būtų labai sudėtinga, o prieš dešimtis ar šimtus tūkstančių metų be atitinkamos technikos to padaryti išvis nebuvo įmanoma.
Libane, netoli Beiruto yra žymioji Baalbeko terasa, jos pamatuose įmūrytos gigantiškos akmeninės plokštės, kurių kiekviena sveria apie 800 tonų. Plokštės vienodos ir suleistos viena šalia kitos taip, kad į tarpą neįkištum net peilio ašmenų. Apskaičiuota, kad norint pakloti vieną tokį akmeninį bloką (21x5x4 metro dydžio) būtų prireikę 35 000 žmonių raumenų jėgos.
Kas ir kokiu tikslu tai padarė? Arabų rankraščiai byloja, kad tai buvo Jupiterio šventykla ir pastatė ją žmonės-gigantai karaliaus Nimrodo įsakymu iškart po Pasaulinio tvano.
Senovinis miestas Teotiuakanas, esantis už 50 kilometrų nuo Mechiko – tai ištisas milžiniškų akmeninių blokų kompleksas. Labiausiai paplitusi istorinė versija kalba tą patį – miestą pastatė gigantai. Išplanavimas primena Saulės sistemą: nuo centrinės šventyklos, simbolizuojančios Saulę, atitinkamais atstumais pastatytos šventyklos-planetos, įskaitant Plutoną, kuris oficialiai buvo atrastas tik 1930 metais. Kitaip sakant, tų laikų meksikiečiai jau tada puikiai gaudėsi astronomijoje.
Šventyklos turi piramidžių formą, dydžiu panašios į Egipto piramides. Žinoma, kad actekai už-tiko šį miestą jau apleistą, būtent jie ir davė jam šį pavadinimą, reiškiantį „dieviška vieta“.
Objektams, kuriuos galėjo sukurti gigantai, specialistai priskiria Egipto Sfinksą, britų Stounhendžą, akmenines Velykų salos skulptūras, Tibeto Dievų miestą.
Dinozaurų medžiotojai?
Pasakojimų apie milžiniškus žmones esama ir istoriniuose dokumentuose. Herodotas rašo apie tai, kad spartiečiai savo karo žygių metu nešiojosi su savimi kario Oresto skeletą, kurio ūgis siekė 3,5 metro. Senovės graikų mokslininkas Pausanijus pasakojo, kaip Sronto upės dugne aptiko 5,5 metro ūgio žmogaus griaučius. Romos istorikas Juozapas Flavijus aprašė žmonių, mačiusių gyvus gigantus, liudijimus. Jų veidai skyrėsi nuo žmonių veidų, o balsai priminė griaustinį. Ankstyvosios krikščionybės laikais dvasininkai manė, kad Adomo ūgis buvo 4, o Ievos – 3 metrai. Tibete saugomi rankraščiai mini nutikimus, kaip žemės darbais užsiimantys vienuoliai aptikdavo nuo 5 iki 6 metrų ūgio vyrų ir moterų palaikus. Nežinomo Viduramžių autoriaus knygoje „Istorija ir asmenybė“ pasakojama, kad Kamberkende, vienoje iš Anglijos grafysčių, buvo aptiktas 4 metrų ūgio skeletas su kario šarvais, greta jo buvo atitinkamo dydžio kardas ir kirvis. Ir, žinoma, labai daug atradimų padaryta jau mūsų laikais.
XX amžiuje Kaukaze atkasė daugybę 4 metrų ūgio skeletų. Jų amžius siekia dešimtis tūkstančių metų. Toks didelis griaučių kiekis leido mokslininkams daryti prielaidą, kad būtent į tas vietoves po kažkokios globalinės katastrofos, persikėlė gigantai.
Faktams, patvirtinantiems milžinų egzistavimą, galima priskirti daugybę suakmenėjusių pėdsakų. Tanzanijoje buvo rastas žmogaus pėdos atspaudas, kurio ilgis – 80 centimetrų. Šiek tiek mažesni, 50 centimetrų atspaudai buvo aptikti Nevados dykumoje.
Turkmėnijoje, netoli Chodža Pil Ata gyvenvietės, panašūs pėdsakai buvo aptikti greta dinozaurų pėdsakų. Pėdų savininko ūgis turėjo siekti apie 5 metrus.
1935 metais Hongkonge aptiko žmogaus dantį, penkis kartus didesnį už mūsų dantis, 1950 metais Aliaskoje – 60 centimetrų skersmens kaukolę su dviem dantų eilėmis, o 1999 metais Mongolijoje – suakmenėjusius žmogaus griaučius, kurių ūgis – apie 15 metrų.
Panašūs faktai leidžia tvirtinti, kad gigantai išties kitados egzistavo. Ar buvo tai viena tauta, ar priklausė įvairioms rasėms – klausimas be atsakymo.
Arklys po pažastimi
Gigantų palaikai randami ir Karelijoe bei kitose teritorijose, kuriose gyvena finougrų tautos. Jų padavimuose pasakojama iškart apie dvi gigantų gentis – chijsi ir adogitus. Finougrams įsikuriant dabartinėse jų gyvenamose teritorijose, gigantai traukėsi vis toliau į šiaurę. Apie šiaurės milžinus kaip apie istorinį faktą rašė danų mokslininkas Saksonas Gramatikas (1140-1206).
Kai kurie gigantai kontaktavo su įprastais žmonėmis ir netgi tarp jų gyveno. Arabų istorikas ibn Fadlanas (X mūsų eros amžius) rašė, kad buvo nuvykęs į Volgos Bulgariją (šiuolaikinė Čiuvašija) pasižiūrėti ten gyvenusio milžino. Jo ūgis buvo maždaug 6 metrai, o galva – kaip didžiulis katilas.
Išliko ir kito arabo – mokslininko ir keliautojo Abu Hamido al Andalusi (XI šimtmetis) pasakojimas. Jam irgi teko pabuvoti ugrofinų žemėse ir pasimatyti su gyvu gigantu iš adogitų genties, mokslininkas papasakojo, kad tasai galėjo pasikišti po pažastimi arklį, kaip kad normalus žmogus paima ėriuką.
Rusų etnografas Peteris Teodoras Švindtas knygoje „Šiaurės vakarų Ladogos ežero pakrantės liaudies padavimai“, išleistoje XIX amžiaus pabaigoje, rašo, kad kitados tose vietose gyveno didžiuliai žmonės, kuriuos palaipsniui išstūmė Laplandijos čiabuviai. Tačiau liko daug liudijimų: atkasami didžiuliai kaulai bei statiniai kalvose ir salose.
Dėl visko kaltas asteroidas
O ką apie gigantus kalba šiuolaikinis mokslas? Pačia logiškiausia nuomone reikėtų, tikriausiai, laikyti hipotezę, kad gigantų gyvenimas ir išnykimas buvo susiję su kosminiais kataklizmais.
Esama įrodymų, kad prie mūsų planetos buvo priartėjęs didžiulis asteroidas, dydžiu pranokęs Mėnulį. Jis tapo Žemės palydovu, dėl ko svorio jėga planetoje sumažėjo. Būtent tada ir atsirado gigantai. O paskui šis palydovas išėjo iš orbitos, suiro ir jo nuolaužos sukrito į planetą. Išgyvenę po katastrofos žmonės mutavo, sumažėjo, kadangi svorio jėga žymiai padidėjo. Be to, kelis kartus sumažėjęs ozono sluoksnis padidino į planetą prasiskverbiančios saulės radiacijos intensyvumą, o juk kuo mažesnis organizmas, tuo mažesnį jo paviršių veikia spinduliavimas.
Yra įrodymų, kad iki katastrofos Žemės atmosferoje buvo pusantro karto daugiau deguonies, nei dabar. Tuo galima paaiškinti to laikmečio gyvūnų ir augalų gigantizmą.
Po katastrofos gigantai galėjo mažėti palaipsniui. Pagal kai kurių antropologų (K. Bomas, F. Veidenraichas ir kt.) versiją, iki palydovo suirimo asurų (legendinio Lemūrijos žemyno gyventojų) ūgis galėjo siekti net 50 metrų. Po katastrofos žemynas suskilo į atskiras dalis, dėl ko atskiros kitados vieningos rasės dalys buvo izoliuotos viena nuo kitos. Asurus pakeitę atlantai buvo maždaug 1 metrų ūgio, o juos pakeitę borėjai – iki 6 metrų. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, gigantai kažkokioje konkrečioje vietovėje išmirdavo, o kitose žemėse gyveno toliau, bent jau iki minėto XVI amžiaus.