MASINĖ KULTŪRA
kovo 10, 2017

Filmų daromo poveikio žmogui mechanizmas

Filmų daromo poveikio žmogui mechanizmas

Kaip mes suvokiame filmą? Šiame procese veikia iš esmės dvi mūsų organizmo sistemos – klausa ir regėjimas. Per šias sistemas smegenys gauna informaciją joninių kodų pavidalu, kurie keičia smegenų neuronus. Šiuos pokyčius fiksuoja nervų sistema ir smegenys – susikuria tarpusavio ryšiai tarp vienų ar kitų neuronų.

Nesvarbu, iki kokio laipsnio jums padaro įspūdį, bet kokia informacija, patenkanti per jutimo organus, daro įtaką smegenims ir nervų sistemai. Šie pokyčiai smegenų žievėje suformuoja ilgalaikę atmintį. Tokiu būdu jūs atsimenate įvykius, kurie plėtojasi filme. Tačiau filme esama ne vien įvykių, bet ir reakcijų į tuos įvykius. O taip pat priežasties-pasekmės ryšių tarp įvykių, poelgių ir t.t. Visa tai užsifiksuoja atmintyje. Smegenų struktūrose formuojasi priežasties-pasekmės ryšiai: įvykis ir reakcija į jį.

Dabar, kai žmogaus gyvenime nutinka kažkoks įvykis, identiškas tam, kurį jis matė filme, smegenys gauna informaciją, palygina ją su ta, kuri saugoma jų atmintyje ir atitinkamai reaguoja. Tai pakankamai paprastas, suprantamas procesas.

Paanalizuokime šiuo aspektu siaubo filmus. Asmeniškai man visada iškyla klausimas – o kam jie apskritai reikalingi? Juk bet koks blaiviai mąstantis žmogus nežiūrės tokių kūrinių, tai kam populiarinti šį žanrą?

Kuo pasižymi dauguma siaubo filmų? Juose, pavyzdžiui, labai gražiai parodoma gamta, namai, užmiesčio gyvenvietės. Tačiau kas gi tame ypatingo? Tikriausiai daugelis mūsų mėgsta per išeigines išvažiuoti į gamtą, prisėsti vakare prie laužo, likti akis į akį su gamta. Tačiau kartais, kada taip nutinka, pradedame jausti nerimą, diskomfortą, kyla noras bėgti namo, grįžti prie įprasto miestietiško gyvenimo ritmo. Ir tai ne atsitiktinai. Būtent per filmus, ar tai būtų komedija, ar siaubai, įkraunamos asociacijos, skirtos įvairioms situacijoms. Vizualinio poveikio smegenų žievei pagalba pradeda formuotis priežasties-pasekmės ryšiai.

Žvelgiant į siaubo filmą kaip į vieną iš kino kraštutinumų, galima aiškiai įžvelgti žmogui įkraunamas elgesio programas. Pavyzdys. Jūs žiūrite siaubo filmą. Jums rodo nuostabų namą užmiestyje, ant ežero kranto. Aplinkui – gražumas neišpasakytas, grynas oras, jokių kaimynų. Jūsų širdis džiaugiasi tokiu grožiu. Tai pirmas etapas – vaizdinio kūrimas. Jūsų galvoje aktyvuojasi smegenų struktūros. Jeigu jau turite atmintyje panašių vaizdų – puiku. Būtent jie ir aktyvuojasi.

Jeigu ne, smegenys pradeda kurti šį vaizdinį, t.y. tokią neuronų struktūrą. Paprasčiau kalbant – įsimena. Ir štai nuostabaus vakaro tylą nutraukia širdį draskantis riksmas, jums rodo, kaip pabaisa užmuša nuostabią moterį ir sukapoja ją gabalais. Tai – antras etapas. Programa įkrauta. Aktyvuota smegenų struktūra pradeda „ieškoti“ asociacijų su šiuo įvykiu, kuris ką tik nutiko. Ir jeigu tokio įvykio atmintyje nėra, smegenys pradeda kurti atitinkamas naujas struktūras. Tokiu būdu jūsų atmintyje atsiranda tokia asociacija: nuostabi vieta gamtoje ir tai, kas joje gali nutikti.

Dabar, jei prisiminsite ar pamatysite kažką panašaus realybėje, smegenys nebeatskirs kur kinas, o kur realybė ir į paviršių išplauks asociacija su sukapotu kūnu. Kitaip sakant, dabar reakcija į gražią vietą užmiestyje pas jus bus susijusi su siaubinga žmogžudyste. Ir kiekvieną kartą tai matydami, jūs pasąmonėje atkursite tą reakciją, kuri buvo parodyta filme. Labai paprastas būdas paveikti žmogų ir išlaikyti jį konkrečiuose rėmuose, tiesa?

Tačiau tai dar pusė bėdos. Prisiminėme ir bala nematė. Žiūrint filmą, egzistuoja dar ir trečias etapas. Emocijos. Kas yra emocijos? Tai organizmo reakcija į konkretų įvykį. Egzistuoja du įvykių plėtotės variantai.

Pirmasis. Pas jus jau suformuota reakcija į šį įvykį. Ir tada, kai pamatote panašų realų vaizdą, jis jums pradeda asocijuotis su sukapotais kūnais. Asociacijos arba papildomos, arba sustiprinamos. Žudymą žmogus visada suvokia kaip pavojų ir reakcija slypi labai giliai pasąmonėje. Vadinasi, smegenys ieško pačių artimiausių asociatyvinių ryšių su tuo konkrečiu įvykiu ir paleidžiama į darbą reikalinga organizmo reakcija. Ji gali pasireikšti kaip noras išvažiuoti, kaip diskomfortas ir t.t.

Antras variantas. Kai tokios reakcijos pas jus dar nėra. Čia smegenų darbo schema tokia: pamatytas vaizdas, asociacijos susiformavimas, reakcijos paieška, o jeigu reakcijos nėra, tai smegenys įsimena filmo personažo reakciją. Kai situacija pasikartos, bus paleista į darbą visa aprašyta schema. Žinoma, visas procesas čia gerokai sudėtingesnis, tačiau schematiškai jį galima pavaizduoti būtent taip. Be to, filmų herojų elgesys yra pakankamai specifinis. Isteriški riksmai, lėtas bėgimas, nesipriešinimas blogiui, beprasmiški bėgiojimai ir judesiai, kvaili ar keisti poelgiai…

Šaltinis

Comments are closed.