Visos pasaulio tautos nuo pačių seniausių laikų siekia prasiskverbti į kažkokias „senovines žinias“, kurias paliko vienokie ar kitokie senovės dievai, jos siekia įgyti jų išmintį ir įvaldyti tų dievų technologijas. Tas pats vyko ir senovės Egipte.
Ir jeigu nuo senovės dievų epochos Egipte išliko didingi statiniai, sukoncentravę savyje tas pačias žinias, išmintį ir technologijas, tai kodėl senovės egiptiečiai negalėjo pamėginti į juos prasiskverbti? Kad ir koks griežtas religinis draudimas neleistų to padaryti, per daugelį tūkstančių artefaktų egzistavimo metų neišvengiamai turėjo atsirasti žmonių, nutarusių nusižengti tiems draudimams. Ir jau kur kas paprasčiau buvo tai padaryti faraonui, kuris buvo laikomas tiesioginiu tų pačių dievų palikuonimi, o ir jis pats buvo gyvas dievo įsikūnijimas žemėje, žvelgiant egiptiečių akimis.
Labai panašu, kad būtent Džoseris – III dinastijos įkūrėjas – ne tik pastatė savo Laiptinę piramidę ant senesnių statinių, bet ir surinko kolekciją indų, pagamintų senovės Egipto dievų civilizacijos epochoje, tokiu būdu tapęs pirmuoju faraonu, kuris pradėjo plataus masto archeologinius tyrimus ir praktiškai panaudojo senovės paveldą.
Tačiau, sprendžiant pagal gausius požymius ir netgi pagal senuosius tekstus, maksimalų užmojį „dievų žinių paieškos“ įgavo IV dinastijos laikais ir, vadovaujant faraonams, įgavo valstybinį mastą. Ir viso to pradininkas buvo IV dinastijos įkūrėjas faraonas Snofru.
Jei priimsime kaip darbinę versiją, kad Snofru pavaldiniai vykdė Raudonojoje piramidėje archeologines paieškas, „ieškodami dievų žinių“, tai užrašai ant jos apdailos blokų įgauna visiškai kitą reikšmę. Kaip jau buvo kalbėta prieš tai, šie įrašai galėjo būti padaryti ne iki padedant blokus į piramidę, bet jos demontažo metu.
Ir tada užrašai gali reikšti netgi ne demontažo datą, o tarkime, sąlygines pirminės blokų padėties piramidėje atžymas: tokia ir tokia eilė, tokia ir tokia vieta toje eilėje… Hieroglifų vertimo nevienareikšmiškumas leidžia kelti ir tokią prielaidą. Juk visai galėjo būti, kad Snofru nė nesirengė tiesiog barbariškai išmontuoti Raudonąją piramidę, o planavo atstatyti ją, pasibaigus archeologiniams darbams, o tai būtų labai sunku padaryti, iš anksto nesužymėjus ardomų detalių.
Bet jeigu, neturėdami galimybės patikrinti užrašų ant apdailos vertimo, mes taip ir liksime hipotezių sferoje, tai Raudonosios piramidės viduje turime aiškius kasinėjimų pėdsakus.
Vidinių Raudonosios piramidės patalpų schema
1 – žemyn besileidžiantis koridorius, 2 – „plėšikų duobės“ vieta, 3, 5, 7 – horizontalus koridorius, 4 – pirmoji kamera, 6 – antroji kamera, 8 – trečioji kamera su duobe.
Tarkime, pačioje tolimiausioje nuo įėjimo patalpoje išrausta didžiulė duobė, viršijanti žmogaus ūgį ir turinti beveik visai patalpai lygų dydį. Jokie „piramidžių plėšikai“ to negalėtų padaryti.
Pirmas dalykas – norint išimti tokį kiekį blokų, kad susidarytų panašaus dydžio duobė, reikia nemažai laiko, kurio plėšikams neduotų nei piramidžių prižiūrėtojai, nei kas nors kitas.
O antra – tokį išimtos medžiagos kiekį reikėtų kažkur patalpinti, o jokių užuominų apie kokį nors vidinių patalpų užšiukšlinimą nėra nė vienoje iš mums žinomų ataskaitų apie Raudonosios piramidės tyrimus. Išvada tiktai viena: išimta iš duobės medžiaga buvo išnešta už piramidės ribų.
Duobė tolimojoje Raudonosios piramidės patalpoje.
Be daugybės papildomo laiko ir papildomų pastangų, „plėšikams“ prireiktų ir pakankamai rafinuotos konspiracijos, juk išverstas iš piramidės kalkakmenis sudarytų pakankamai pastebimą krūvą. Įsivaizduokite, kad „plėšikai“ dar ir kažkur tempė tokią daugybę nuolaužų, siekdami neįkliūti – tai visiškas absurdas.
Visa tai kur kas labiau primena ne „šventovės išgrobstymą“, o pakankamai atvirus ir legalius archeologinius darbus, kuriuos palaimino ir valdžia, ir žyniai.
Įdomu, kad kai kurie mūro pažeidimai Raudonosios piramidės viduje ypatumai leidžia detaliai rekonstruoti tų archeologinių darbų procesą.
Praėjimai į Raudonąją piramidę yra pakankamai siauri ir neaukšti. Tarkime, pirminis praėjimo iš pačios tolimiausios patalpos aukštis vidutiniška siekė vos 1,05 metro, esant tokiam pat pločiui ir 7,37 metro ilgiui. Ne itin patogu išnešti tokiam kiekiui blokų, kuris anksčiau buvo užpildęs duobę tolimiausioje patalpoje. Dėl to senovės archeologai pašalino apatinius praėjimo blokus, padidinę jo aukštį 83 centimetrais – tokius pėdsakus šiandien galima aiškiai pamatyti ant praėjimo sienų. Dabar čia laisvai galėjo praeiti žmogus ir tempti išimtus iš duobės blokus bei jų nuolaužas.
Išėjimas yra įspūdingame, beveik dešimties metrų aukštyje virš vidurinės patalpos. Akivaizdu, kad paprasčiausia buvo mėtyti blokus žemyn. Krisdami iš tokio aukščio, stambūs gabalai ir ištisi blokai neišvengiamai turėjo pažeisti grindis kritimo vietoje, ką mes šiandien ir regime vidurinėje patalpoje tiesiai po laiptais, vedančiais link įėjimo į tolimąją kamerą.
Grindys dviejose kitose patalpose ir jas jungiančiame praėjime yra tame pačiame lygyje. Čia gilinti praėjimo nebuvo jokios būtinybės, o griauti perdangas buvo tolygu visų patalpų griūčiai. Dėl to greičiausiai darbininkai vienoje patalpoje krovė nuolaužas į maišus ar kitas talpas, o darbininkai kitoje patalpoje tiesiog ištraukdavo tas talpas pas save virvėmis.
Toks šiukšlių pašalinimo metodas per apatinius praėjimus, iš visko sprendžiant, buvo naudojamas ir toliau. Iškilo problema tik vienoje vietoje – ten, kur susijungia horizontali ir nuolaidi koridoriaus atkarpos. Tempti už virvės talpas iškart per dvi atkarpas, kurios sudaro kampą, buvo sudėtingiau. Dėl to buvo surasta labai paprasta išeitis; žemyn einančios ir horizontalios atkarpos susidūrimo vietoje buvo išdaužyta duobė grindyse. Dabar joje visiškai galėjo sutilti žmogus visu ūgiu, kuris ištraukdavo talpą su šiukšlėmis iš patalpos, esančios piramidės viduje, pernešdavo jas per duobę ir perduodavo estafetę tiems, kurie, stovėdami jau ties įėjimu į piramidę, ištempdavo talpas žemyn besileidžiančiu koridoriumi į išorę.
Šita paslaptinga duobė toje vietoje, kur susitinka žemyn besileidžiantis koridorius su horizontaliu praėjimu, egiptologų pavadinta „plėšikų duobe“, sukėlė jiems neišsprendžiamą problemą. Kai kurie tyrinėtojai manė, kad ji buvo sukurta jau statant piramidę, ir įžvelgė joje netgi kažkokią kultinę mistinę prasmę. Dabar gi ji įgauna visiškai prozišką paaiškinimą.
Žinoma, toks archeologinių tyrimų metodas yra pakankamai barbariškas ir griaunamas. Bet juk dar visai neseniai archeologai veikė lygiai taip pat. Tai ko mes norime iš senovės egiptiečių, kurie siekė išgauti „dieviškas žinias“?
Archeologinių tyrimų, kuriuos vykdė Snofru Raudonojoje piramidėje, versija įgauna netiesioginį įrodymą ir greta piramidės.
Už 250 metrų nuo Raudonosios piramidės yra aptiktos namo, skirto darbininkams, su būdingu IV dinastijos laikų inventoriumi. IV dinastijos laikų keramika, akmeniniai plaktukai, tekinimo ir galandantys akmenys, variniai įrankiai… Vien tik akmeninių įrankių čia buvo surinkta daugiau kaip 60 kilogramų. Tačiau pačios patalpos matmenys siekė tiktai 30×40 metrų. Kad tilptų statybininkų masė, to akivaizdžiai per mažai. Kus kas geriau tokia patalpa tinka archeologų brigadai. Kaip ir patys instrumentai.
Tiesa, šiek tiek didesnės – 80×160 metrų darbininkų gyvenvietės liekanos aptiktos už trijų šimtų metrų į pietus nuo Raudonosios piramidės. Tačiau ir to akivaizdžiai per mažai, kad tilptų dešimtys tūkstančių žmonių, kurių prireiktų Raudonosios piramidės statybai, jeigu ją vykdytų senovės egiptiečiai.
Tai ar rado kažką Snofru Raudonojoje piramidėje?
Tikslaus atsakymo šiandien pateikti neįmanoma. Galima pateikti tik kelias prielaidas ir pamąstymus.
Tarkime, vargu ar Raudonoji piramidė buvo visiškai tuščia. Bent jau kažkas panašaus į tą patį „sarkofagą“ joje, iš visko sprendžiant, turėjo būti. Šiandien viso to neliko nė pėdsako. Ar galima buvo tai ištempti per siaurus koridorius – priklauso nuo galimų matmenų. Jeigu tai būtų nedideli matmenys, tarkime, kaip tas pats „sarkofagas“ iš Didžiosios piramidės, tai būtų įmanoma. Tegu ir tektų pasidarbuoti, tačiau iš principo uždavinys išsprendžiamas.
Vienintelė išties nepatogi vieta – koridoriaus posūkis nusileidimo pabaigoje. Tačiau iškirsta „plėšikų duobė“ galėjo padėti įveikti šią vietą ir nedidelei granitinei ar bazalto „dėžutei“. Netgi aukščių skirtumo tarp antrosios ir trečiosios kamerų įveikimas nebuvo tokia jau neįveikiama užduotis. Beje, netoli laiptų, kurie šiandien eina link įėjimo į koridorių, vedantį į trečią kamerą, antrosios kameros sienose matosi kitados iškirstos skylės, kurios, iš visko sprendžiant, buvo reikalingos įtvirtinti mediniams balkiams. Tuos balkius ir buvo galima panaudoti lėtam ir atsargiam „dėžutės“ nuleidimui.
Jeigu „sarkofagas“ buvo didesnių matmenų ir negalėjo tilpti siauruose koridoriuose, tai tektų daryti prielaidą, kad senovės archeologai suskaldydavo jį į dalis. Teoriškai galėjo būti ir taip. Tačiau kaip parodė visos kitos „dėžutės“, faraonų laikų egiptiečiai tuo anaiptol neužsiėmė. Greičiau atvirkščiai, jie siekė išsaugoti „sarkofagus“ daugiau ar mažiau nepažeistus tolimesniam naudojimui.
Tam tikrų minčių kelia ir duobės tolimojoje, trečiojoje, kameroje, dydis. Kas paskatino faraoną laužtis per mūrą į beveik keturių metrų gylį? Apmaudas, kad nieko nepavyko rasti ir siekis aptikti nors kokias smulkmenas? Ar atvirkščiai – kažkokie radiniai sužadino jam azartą?
***
Yra tam tikrų požymių, kad Snofru vykdė archeologinius darbus ir Laužytoje piramidėje. Šalia to, kad ten iškirstas jo vardas (kažkas panašaus į „Jonas čia lankėsi“), apie tokią galimybę liudija ir tam tikri piramidės vidaus struktūros keistumai.
Vidinė Laužytosios piramidės struktūra
Du išėjimai – šiaurinis ir vakarinis – veda į pakankamai atskirtus vienas nuo kito vidinių patalpų kompleksus. Tos patalpos pasižymi ganėtinai griežta geometrija. O tarp tų kompleksų – nelygus vingiuotas koridorius. Atsižvelgdamas į šitą negrabią jungiamojo koridoriaus geometriją, o taip pat į internete prieinamas jo nuotraukas, iš kurių matyti, kad jis nesumūrytas iš blokų, o tiesiog iškirstas piramidės viduje, Dmitrijus Pavlovas iškėlė versiją, kad praėjimas galėjo būti iškirstas jau faraonų laikais – gerokai vėliau, nei buvo sukurta piramidė.
***
Tam tikros medžiagos pamąstymams suteikia ir Medumo piramidė, kur archeologai taip pat daro tam tikras sąsajas tarp jos ir Snofru. Priminsiu: pagal vieną oficialią versiją, piramidę statė jo pirmtakas, o pats Snofru mėgino ją perdaryti, suteikdamas taisyklingą formą. Pagal kitą versiją (irgi oficialią) – visą piramidę pastatė patsai Snofru.
Tai, kad Snofru galėjo pamėginti perdaryti laiptinę senovinio branduolio formą į taisyklingą piramidę, atrodo visiškai logiškai. Sau prieš akis jis turėjo tokių statinių pavyzdžius Gizoje ir Dašūre (Raudonoji piramidė), ir jis galėjo nutarti, kad neverta sekti Džoserio, sukūrusio Laiptinę piramidę Sakaroje, keliu, o iškart siekti taisyklingos formos.
Netgi tarp egiptologų esama tokių, kurie mano, kad faraono pristatyta dalis sugriuvo jau statybos metu, o ne gerokai vėliau. Ir tokia nuomonė yra ganėtinai pagrįsta, kadangi Snofru neturėjo tų statybos technologijų, kurias naudojo senovės civilizacijos atstovai. Tarkime, užgriuvusiuose sluoksniuose, kurie šiandien pavirto paprasčiausia krūva akmenų aplink piramidę, yra pakankamai daug molio ir paprastos skaldos. Snofru paprasčiausiai užpildė statybinėmis šiukšlėmis vidines jo statomų sluoksnių erdves. Kai tuo tarpu vidinio branduolio mūre, kurį šiandien galima pamatyti, pažvelgus į įvairias angas, vyrauja dideli akmeniniai blokai ir itin mažai skiedinio. Tai absoliučiai kitas statybos metodas.
Beje, jeigu griūtis įvyko statybos metu, tai būtent Snofru buvo tasai, kuris galėjo prakalti angas senovinio vidinio branduolio sienose. Pavyzdžiui, tam, kad pamėgintų suprasti, kokią klaidą padarė. Arba paprasčiausiai pasinaudojo proga, jei jau sugriuvusių sluoksnių atstatyti nebuvo prasmės, o jie suteikė puikią progą pasiekti senovinį branduolį.
Tie patys balkiai Medumo piramidės viduje, kurie akivaizdžiai atsirado ten gerokai vėliau nei piramidė buvo pastatyta, galėjo būti pastatyti vykstant Snofru archeologiniams darbams. Ir nors aš labai skeptiškas žiūriu į radioaktyviosios anglies datavimo metodus, vis dėl to jie nurodo rąstų amžių, kuris yra tapatus būtent su Snofru valdymo laikotarpiu.
Rąstas Medumo piramidės viršutinės kameros skliaute
Be to, rąstas, pastatytas po skliautinės kameros lubomis, buvo akivaizdžiai naudojamas ne kaip atrama kokiems nors laiptams, kiek takelažiniams darbams. Egiptologai mano, kad su šio balkio pagalba buvo pastatomas į vietą sarkofagas, kurio šiuo metu čionai nėra. Tačiau atitempti čia netgi nedidelę „dėžę“ koridoriais per apatines kameras – nepaprastai sunkus darbas. Galbūt apskritai neįvykdomas, juk kelio gale reikėjo įveikti dar ir labai siaurą vertikalią šachtą. Greičiausiai balkis buvo naudojamas ne sarkofagui į vietą pastatyti (jeigu ten jo būta), o jo demontažui.
Snofru galėjo ir nuvalyti susikaupusias druskas nuo piramidės kamerų sienų bei lubų, taip kad jos smarkiai pakeitė savo išvaizdą. Bent jau man atrodo, kad be žmogaus rankų įsikišimo čia neapsieita ir grynai gamtiniais procesais skliautinės koridoriaus išvaizdos nepaaiškinsi.
Galėjo Snofru valyti ir ne nusėdusias druskas, o kokius nors užrašus.
Tačiau čia mes persikeliame į gryniausių prielaidų sritį.
Dmitrijus Pavlovas, kaip jau minėjau, iškėlė versiją, kad Snofru pristatė ir išorinę, geriau išlikusią koridoriaus dalį. Pavyzdžiui, ten, kur susiduria lygi ir pažeista koridoriaus dalys, lyg ir galima pastebėti netgi nedidelį koridoriaus nuolydžio pasikeitimą.
Bet aš, vis dėlto, labai rimtai abejoju, kad Snofru galėjo užtikrinti ir šiandien pastebimą didelių blokų, kurie sudaro išorinę koridoriaus dalį, puikią kokybę. Kaip ir jų montažo kokybę… O ir koridoriaus nuolydžio kampo pasikeitimas, kai šitaip pažeistas jo lubų paviršius žemutinėje dalyje, galėjo būti paprasčiausia optinė iliuzija.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта