Skaitmeninės silpnaprotystės virusas

Šiandien visas pasaulis kraustosi iš proto dėl gadžetų: išmanieji telefonai, planšetės, kita panaši technika. Drauge su ja pasaulyje plinta skaitmeninės silpnaprotystės virusas.

Ir tai ne pokštas, tai – diagnozė. 2007 metais specialistai pastebėjo, kad sulig kiekvienais metais vis daugiau vaikų – skaitmeninės kartos atstovų, kenčia nuo nesugebėjimo susikoncentruoti, atminties praradimo, žemo savikontrolės lygio, kognityvių sutrikimų, depresijų ir prislėgtumo jausmo.

Tyrimai rodo, kad skaitmeninės kartos atstovų smegenyse pastebimi pokyčiai, panašūs į tuos, kurie atsiranda po kaukolės-smegenų traumų ar ankstyvoje demensijos stadijoje. Demensija – tai silpnaprotystė, kuri paprastai atsiranda senatvėje.

Sunku tuo patikėti, bet vidutinis statistinis 7 metų amžiaus europietis jau yra praleidęs priešais ekranus beveik metus savo gyvenimo laiko, o aštuoniolikmetis – daugiau kaip keturis metus.

Sakysite, kad šiandien vaikai kitokie? Taip, vaikai kitokie, tačiau smegenys pas juos tie patys, kokie buvo ir prieš 1000 metų – 100 milijardų neuronų, kurių kiekvienas susijęs su dešimtimis tūkstančių į save panašių.

Smegenis reikia vystyti ir maitinti. Visos mūsų mintys, visi veiksmai, sudėtingų uždavinių sprendimai ir gilūs apmąstymai palieka pėdsakus mūsų smegenyse. „Niekas negali pakeisti to, ką vaikai gauna iš savo pačių laisvo ir nepriklausomo mąstymo, kai jie tyrinėja fizinį pasaulį ir susiduria su kažkuo nauju“. – tvirtina britų psichologijos profesorė Tania Biron.

Jūs būsite šokiruoti, tačiau nuo 197 metų vaikų aktyvumo spindulys (erdvė aplink namus, kurioje vaikai laisvai tyrinėja juos supantį pasaulį) sumažėjo 90%! Pasaulis susispaudė iki išmaniojo telefono ekrano. Vaikai pamiršo, ir, kas dar blogiau, tiesiog nežino, ką reiškia bėgioti po lietumi, plukdyti laivelius, karstytis po medžius ar tiesiog plepėti vienas su kitu. Jie valandų valandas sėdi, įbedę nosį į ekraną. O juk jiems būtina vystyti savo raumenis, žinoti apie rizikas, kurias jiems parengė pasaulis ir tiesiog sąveikauti su savo bendraamžiais. „Tiesiog nuostabu, kaip sparčiai susiformavo naujas aplinkos tipas, kur skonis, lietimas ir kvapas daugiau nebestimuliuojami, kur didžiąją laiko dalį praleidžiame priešais ekranus, o ne vaikštinėjame gryname ore ir neleidžiame laiko, kalbėdamiesi vieni su kitais“ – sako Siuzen Grinfild. Mums iš tiesų yra dėl ko sunerimti.

Smegenys formuojasi, kai egzistuoja išoriniai stimulai, ir kuo jų daugiau – tuo geriau smegenims. Dėl to labai svarbu, kad vaikai tyrinėtų pasaulį fiziškai, o ne virtualiai. To reikia besivystančioms smegenims kaip ir prieš 1000 metų.

Taip pat vaikui reikalingas sveikas ir pilnavertis miegas. Tačiau šiuolaikiniai vaikai nesugeba atsiplėšti nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų. Tai smarkiai sumažina miego trukmę ir sukelia sutrikimus. Koks gali būti vystymasis, kai tu pervargęs, tau skauda galvą, o mokykliniai namų darbai niekaip nelenda į smegenis?

Paklausite, kaip gi skaitmeninės technologijos gali pakeisti vaikų smegenis? Pirmas dalykas – išorinių stimulų skaičius sumažėja dėl monotoniško laiko leidimo internete. Vaikas neįgyja būtinos jam patirties, kad išvystytų svarbius smegenų sektorius, kurie atsakingi už pergyvenimus, savikontrolę, sprendimų priėmimą. O tai, kas neveikia – atmiršta. Juk žmogui, kuris liovėsi vaikščioti, atrofuojasi kojos, tiesa? Vaikai neįprato įsiminti informacijos – jiems paprasčiau susirasti ją paieškos sistemose. Štai jums ir bėda su atmintimi. Vaikai jos absoliučiai netreniruoja.

Manote, vaikai interneto dėka tapo protingesni? O ar žinote, kad šiuolaikiniai vienuolikamečiai sprendžia uždavinius, kuriuos prieš 30 metų lengvai išspręsdavo aštuonmečiai ir devynmečiai? Tyrinėtojai pažymi, kad viena iš pagrindinių šio reiškinio priežasčių yra gyvenimas virtualiame pasaulyje.

„Aš būgštauju, kad skaitmeninės technologijos infantilizuoja smegenis, paversdami jas smegenimis mažvaikių, kuriuos sudomina zvimbimas ar ryški šviesa, kurie negali sukoncentruoti dėmesio ir gyvena šiuo konkrečiu momentu“ – teigia Siuzen Grinfild.

Tačiau vaikus dar galima išgelbėti. Pakanka paprasčiausiai apriboti naudojimosi gadžetais laiką. Nustebsite, bet Stivas Džobsas, skaitmeninės industrijos guru, būtent taip ir darė. Jo vaikai nesinaudojo iPad’u apskritai, o kiti gadžetai jiems buvo uždrausti naktimis ir išeiginėmis dienomis.

Krisas Andersonas, vyriausiasis amerikiečių žurnalo Wired redaktorius, vienas iš 3D Robotics įkūrėjų, irgi riboja savo vaikams naudojimąsi gadžetais. Andersono taisyklė – jokių ekranų ir gadžetų miegamajame. „Aš kaip niekas kitas matau pavojų, kurį kelia pernelyg didelis įjunkimas į internetą. Aš pats susidūriau su šia problema ir nenoriu, kad tokių problemų turėtų mano vaikai“.

Servisų Blogger ir Twitter įkūrėjo sūnūs gali naudotis savo planšetėmis ir išmaniaisiais telefonais ne daugiau kaip valandą per dieną, o OutCast Agency direktorius riboja naudojimąsi gadžetais namuose pusvalandžiu per dieną. Jo jaunesnieji vaikai visiškai neturi gadžetų.

Štai jums ir atsakymas į klausimą „ką daryti?“ Pasirūpinkite augančia karta. Pagalvokite, kokia ateitis laukia po 10-20 metų, jeigu jie šiandien praleidžia pusę dienos priešais ekranus.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!