Vienas mėgstamiausių ir pagrindinių egiptologų metodų – paskelbti kokios nors piramidės autoriumi konkretų faraoną dėl to, kad jo vardas puikuojasi arba pačios piramidės viduje (kas pasitaiko toli gražu ne visur), arba ant kokio nors netoliese esančio pastato. Toks užrašas jeigu ir netampa pagrindu istorikams paskelbti galutinį verdiktą, tai yra jų laikomas bent jau vienu iš svariausių argumentų. Mes jau minėjome du užrašus su Snofru vardu Laužytoje piramidėje, ir tai paskatino laikyti jos statytoju būtent Snofru…
Tačiau užrašų, tokių kaip „Čia buvo Vasia“, galime rasti kur tik norime. Ir piramidžių viduje kokių tik užrašų nepasitaiko. Tikriausiai kone kiekvienas tyrinėtojas praeityje mėgino palikti apie save tokio pobūdžio atmintį.
Tačiau užrašas ant tvoros daugeliu atveju nieko nesako apie tvoros statytoją. Daugiausia, ką galima tvirtinti patikimai – užrašas negali atsirasti anksčiau už pačią tvorą. O štai po kurio laiko po jos pastatymo tasai užrašas atsirado – belieka tiktai spėlioti.
Jeigu istorikai pritaikytų savo tradicinį datavimo pagal užrašus metodą, tarkime, Kremliaus sienai (kurioje palaidoti XX amžiaus komunistų veikėjai), jie labai paprastai padarytų išvadą, kad Kremlius pastatytas XX amžiuje. Akivaizdu, kad rezultatas absurdiškas. Bet netgi tokie akivaizdūs pavyzdžiai, deja, nieko istorikų neišmoko.
Dar daugiau. Konkretus užrašo turinys – irgi pakankamai sąlygiškas argumentas, kad juo galima būtų pasinaudoti, susiejant statinį su konkrečiu laikmečiu. Vieno ar kito vardo paminėjimas užraše ant tvoros visiški nereiškia, kad ta konkreti asmenybė buvo gyva rašant užrašą ar neilgai prieš užrašymą. Iš lozungo ant šiuolaikinės sienos „Spartakas“ – čempionas!“ („Žalgiris“ – nugalės!) juk nedarome išvados, kad siena buvo pastatyta legendinio Senovės Romos gladiatoriaus (Žalgirio mūšio) laikais.
Taip kad kalbant apie tą pačią Laužytą piramidę negalima vienareikšmiškai tvirtinti nei to, kad ją pastatė Snofru laikais, nei netgi to, kad užrašus viduje padarė būtent Snofru laikais. Visaip čia galėjo būti.
Analogišką išvadą galima padaryti ir kalbant apie kitus rašytinius „liudijimus“, susijusius su Dašūro piramidėmis.
1904 metų pavasarį šalia Šinbabo kaimo buvo aptiktas didžiulis keturkampis kalkakmenio statinys, kurio dydis buvo 100×65 metrų. Ten, vartuose šalia pietrytinio kampo, buvo stela su faraono Pepio I dekretu. Liudvigas Borhardas, kuris aptiko stelą ir paskelbė jos turinį, laikė tą mūrinių statinį siena, kuri kitados juosė piramidės kompleksą. Aptiktas dekretas vadina „Snofru piramidės miestu“ statinius, išsidėsčiusius artimiausiose apylinkėse. Be to, determinatyvas (specialus sen. Egipto rašto ženklas) su dviem piramidėmis, egiptologų nuomone, reiškė bendrą kompleksą iš pietinės Laužytos ir šiaurinės Raudonosios piramidžių. O į rytus nuo Laužytos piramidės stovi V dinastijos mastabas, kurio „savininkas“ Duaras vadinamas „Abiejų Snofru piramidžių prižiūrėtoju, Ankhmario – pietinės Snofru piramidės prižiūrėtojo – sūnumi“.
Atrodytų, aiškiau ir būti negali. Tačiau…
Niekur juk nepasakyta, kad Snofru pastatė tas piramides! Ir klausantis mėginimų daryti kažkokias vienareikšmiškas išvadas iš įrašų ant stelų, galima pateikti iš karto bent tris prieštaraujančius argumentus.
Pirma – gali būti netikslus vertimas. Tarkime, Duaras ir Ankhmaras galėjo būti ne „Snofru piramidžių prižiūrėtojai“, o „piramidžių prižiūrėtojai viešpataujant Snofru“, t.y. tam faraonui valdant šalį.
Antra – pakankamai plačiai žinome apie Senovės Egipto faraonų „įprotį“ priskirti sau savo pirmtakų statinius.
Trečia. Pavyzdžiui, miesto pavadinimas Leningradas visiškai nereiškė, kad tą miestą įkūrė ir pastatė Leninas. Ar maža kas ir dėl kokių priežasčių galėjo pavadinti piramides Snofru vardu.
Truputį sudėtingiau su įrašais, aptiktais ant Raudonosios piramidės apdailos blokų. Priminsim: atradėjas Stadelmanas kalba apie „datas“, pavadinimus, tokius kaip „Žalioji brigada“, „Vakarų brigada“ ir apie Snofru vardą kartuše. Tačiau argi kur nors kalba eina būtent apie statybą?
Egiptologai mano, kad svarus argumentas yra šių įrašų aptikimas ant paslėptų apatinių ir užpakalinių blokų paviršių, kurie neprieinami eiliniams praeiviams.
Tačiau šitų blokų Stadelmanas nenuėmė nuo pačios piramidės, jie buvo aptikti šiukšlių krūvose, aplink piramidę. O antra – netgi ir tai neturi principinės reikšmės. Tarkime, šių įrašų buvimas visiškai dera su ta versija, pagal kurią Snofru ne statė, o tik remontavo Raudonąją piramidę, kuri ja seniai iki jo stovėjo Dašūre.
Reikia pažymėti, kad įvairiausių „remontų“, kuriuos darė IV-osios dinastijos faraonai ne tik Dašūre, bet ir Gizoje, versija yra pakankamai populiari tarp alternatyvių Egipto istorijos teorijų šalininkų. Dar daugiau, tokios versijos naudai byloja ganėtinai gausūs senovinio remonto pėdsakai.
Galima iškelti dar vieną versiją – ne remonto darbų, o archeologinių kasinėjimų, kuriuos atliko Snofru!
Abi alternatyvinės versijos, apie kurias pakalbėsiu vėliau, ne paneigiamos, o atvirkščiai – patvirtinamos įrašais ant apdailos blokų, jeigu atsižvelgsime į senovės hieroglifų vertimų nevienareikšmiškumą.
Šios knygos autorius kreipėsi į Dmitrijų Nečajų (verčiantį senovės egiptiečių tekstus ir paskelbusį kelis savo darbus šia tema Internete) su klausimu, ar galima išversti tuos įrašus kaip nurodančius ne metus ar brigados pavadinimą, o kaip konkretaus apdailos bloko eilės numerį. Paaiškėjo, kad tai visai įmanoma. Tačiau tuomet blokai galėjo būti pažymėti ne statybos metu, o atvirkščiai – išmontuojant apdailą. Pavyzdžiui, Snofru norėjo vėliau grąžinti blokus į vietas ar panaudoti juos kitoje vietoje.
Analogiškai mūsų laikais pažymimi, tarkime, medžio rąstai, kai reikia perkelti namą į kitą vietą ir ten surinkti jį atgal be klaidų.
Įdomu, kad tas pats Stadelmanas išsako versiją, jog Raudonosios piramidės apdaila buvo nuimta ne arabų, kuriuos įprasta kaltinti dėl visų piramidžių pažeidimų, bet dar Vidurinės Karalystės laikais. Tai kodėl nežengus dar toliau į praeitį ir neiškelti prielaidos, kad apdaila buvo nuimta dar anksčiau – ne Vidurinės, bet Senosios Karalystės laikais? Dar prie Snofru ir būtent šio faraono įsakymu? Stadelmanui tokią logišką išvadą padaryti sutrukdė oficialioji doktrina. Mums gi tai padaryti netrukdo niekas…
Gaila, bet mums nepavyko nei apžiūrėti minėto keturkampio statinio su stela (priėjimas uždraustas dėl vykdomų archeologinių darbų), nei pamatyti savom akim minėtus įrašus. Kaip teigia gidai, kai aptinkami tokio pobūdžio įrašai, blokus arba tučtuojau išveža į kokio nors muziejaus saugyklas, arba čia pat užkasami giliau („kad blogi žmonės jais nepasinaudotų“). O į muziejų saugyklas, savaime suprantama, įeiti galima tik akademinio mokslo atstovams, besilaikantiems oficialių pažiūrų.
Tenka, beje, susidurti ne tik su informacijos apie šias problemas slėpimu, bet ir su niekuo nepagrįstu (išskyrus visiškai subjektyvų pačių egiptologų pasirinkimą) išrankumu. Jeigu vienus aptiktus įrašus istorikai naudoja kaip kokius nors „įrodymus“, tai kitus – geriausiu atveju ignoruoja.
Beje, kad ir kaip būtų pasipiktinę tuo egiptologai ir mėgėjai, šiuo atveju absoliučiai negalima atmesti ir tokio varianto, kad kokius nors „įrašus ant Raudonosios piramidės apdailos“ galėjo paprasčiausiai sufalsifikuoti arba kad jie apskritai neegzistavo, o buvo sufalsifikuoti pranešimai apie jų aptikimą. Tokią nemalonią Stadelmanui išvadą padaryti skatina ne tik tai, kad neįmanoma apžiūrėti šių įrašų (nors jų reikšmė tokia svarbi, jie kažkodėl nedemonstruojami bent jau muziejuje), bet ir tai, kad atvira falsifikacija su tos pačios piramidės piramidionu buvo įvykdyta, kai archeologiniams darbams vadovavo tas pats žmogus (apie tai – vėliau).
***
Augustas Marietas 1857 metais Izidės rūkų griuvėsiuose netoli Didžiosios piramidės atrado kalkakmenio stelą. Nors ji datuojama apytikriai 1500 metais prieš mūsų erą, pasak Maspero ir kitų ekspertų, esama liudijimų, kad ji buvo nukopijuota nuo daug senesnės stelos, siejamos su IV dinastija. Ji dažnai minima alternatyvioje literatūroje Inventorinės arba Aprašymo stelos vardu.
Užrašai ant jos pasakoja apie tai, kad ją padarė faraono Hufu įsakymu, siekiant išliaupsinti jo nuopelnus atstatant Izidės šventyklą. Pirmosios eilutės skamba maždaug taip: „Gyvuok Horai Mezdau, Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karaliau, Hufu suteikia gyvybę“. Įprastas pasveikinimas, o po to seka frazė: „Jis atrado Izidės, Piramidės valdovės, namus, greta Sfinkso namų“.
Stela aprašo, kaip faraonas Hufu „vėl atnešė jai (Izidei) aukas ir pastatė iš naujo (atstatė, atremontavo?) jos akmeninę šventovę“. Iš ten, pasak teksto, faraonas apžiūrėjo Sfinksą ir papasakojo istoriją, kaip jo laikais ir statula ir netoliese esantis platanas buvo pažeisti žaibo. Žaibas numušė dalį Sfinkso galvos apdangalo, kurį Hufu kruopščiai atkūrė.
Faktiškai mes turime paties faraono Hufu liudijimą, kad jis nestatė Didžiosios piramidės, o tik atliko remonto darbus palei ją ir Sfinksą. Gaunasi, kad kaip ir Sfinksas (kurio statyba priskiriama faraonui Hafrai, valdžiusiam ne prieš, o po Hufu), taip ir piramidė egzistavo iki Hufu ir priklausė deivei Izidei – Ozirio seseriai!
Egiptologas Selimas Huseinas, apvalęs Sfinksą nuo jį užnešusio smėlio 4-ame dešimtmetyje, iš tiesų aptiko ten liudijimų, kad Sfinkso dalis buvo pažeidęs žaibas. Jis taip pat aptiko senovėje atlikto remonto pėdsakus, kurie buvo pakankamai pastebimi. Taip pat, kaip jis pažymi, ir platanai, kurie augo į pietus nuo statulos, buvo datuojami labai dideliu amžiumi.
Bet jeigu kitas stelas egiptologai naudoja kaip argumentus, tai Inventoriaus stela paprasčiausiai paskelbta falsifikacija ir ignoruojama. Juk ji ne šiaip neįsipaišo į oficialią versiją, bet tiesiogiai jai prieštarauja.
Reikia pažymėti, kad čionai pateiktas Inventoriaus stelos teksto turinio vertimas paimtas iš Sitčino knygos, o šis vertimas yra rimtai ginčijamas.
Po ganėtinai ilgų paieškų, pavyko internete aptikti stelos tekstų piešinius. Paprašiau kelių žmonių (su visiškai skirtingais požiūriais į Egipto istoriją) pamėginti išversti tuos tekstus. Rezultatai buvo patys įvairiausi. Dar daugia – juose buvo tokia gausybė tikrinių vardų, kad kartais prarasdavo bet kokią prasmę. Ir kyla įtarimas, kad tie patys tikriniai daiktavardžiai (įvairių titulų ir vardų pavidalu) yra ne kas kita, kaip tiesiog neišversta teksto dalis, už kurios gali slypėti visiškai kita prasmė.
Nepavyko patikrinti ir to, ar atitinka tie piešiniai realų stelos turinį. Dėl vienos paprastos priežasties: kruopščiausios netgi pačios vietos, kur dabar laikoma stela paieškos, trukusios ilgą laiką, mūsų niekur neatvedė. Internete – Kairo muziejaus tinklapyje – pavyko surasti stelos buvimo vietą muziejaus plane, tačiau kelionės į Egiptą 2007 metais metu nurodytoje vietoje išvydau visiškai kitą stelą. Ištisa valanda paieškų aplink ją baigėsi be rezultatų. Inventoriaus stelos nebuvo nei šioje salėje, nei kitose.
O Sfinksą taip apvalė ir apstatė šiuolaikiniai „restauratoriai“, kad aptikti ant jo senovinio remonto pėdsakų praktiškai neįmanoma. Maža to, kad šio keisto monstro kūnas jau uždengtas 80-čia procentų iš šonų. Netgi „galvos apdangalas“ iš kraštų padidintas paprastomis plytomis (užtinkuotomis senoviniu stiliumi) iki pat statulos pečių. O ir kairiojoje galvos viršaus pusėje galima pastebėti ganėtinai nemažą lopą. Kur čia senovinis, o kur – šiuolaikinis remontas – jau nebeaišku.
***
Ir, žinoma, negalima neskirti dėmesio kitam įrašui, turinčiam tiesioginį ryšį su Didžiąja piramide ir faraonu Hufu. Tiksliau: ne įrašui, o ištisai įrašų grupei, kuri šiuo metu tapo vienu svarbiausiu oficialiosios versijos argumentu. Ir jeigu Inventoriaus stelą egiptologai ignoruoja, tai šiuos įrašus jie liko „tiesioginiais įrodymais“, kad piramidę pastatė būtent Hufu. Kalba eina apie įrašus taip vadinamose iškrovimo kamerose virš viršutinės patalpos Didžiojoje piramidėje – virš Karaliaus kameros.
Pagal egiptologų versiją – tai meistrų, iškirtusių karjere blokus, kurie dabar sudaro šias iškrovimo kameras, atžymos. Jeigu neišleisime į smulkmenas ir niuansus (kaip dažnai ir daroma!), tai šie įrašai išties turėjo tapti tiesioginiais įrodymais, kad Didžiają piramidę pastatė IV dinastijos faraonas Hufu, kurio vardas ten sutinkamas, juk nuo statybos iki „aptikimo“ momentų į šias kameras niekas nebuvo prasiskverbęs.
Tačiau ne viskas taip paprasta ir vienareikšmiška. Tiek įrašų aptikimo procesas, tiek ir tolimesnis jų likimas greičiau primena detektyvinę istoriją negu paprastą archeologinį atradimą. Labai jau daug visame tame įvairių keistumų ir labai įtartinų momentų ir dėl to įrašų autentiškumu abejojo dar Hovardo Vaiso amžininkai. To paties Vaiso, dėka kurio 1837 metais minėti įrašai buvo pateikti tyrinėtojams.
Britų pulkininkas Hovardas Vaisas – vienas žymiausių Gizos komplekso tyrinėtojų, kuris pagarsėjo drauge su savo porininku Džonu Periu ne tik savo radiniais plokštikalnėje, bet ir jų naudojamų metodų kenksmingumu. Niekas negalėjo jų sustabdyti – sienos buvo gręžiamos, tvirti blokai – sprogdinami dinamitu – piramides tiesiog dalinai išmontuodavo. Dabar mes tai pavadintume barbariškumu, tačiau tais laikais tokie metodai nebuvo kažkas ypatingo. Taip pat ir kelias į iškrovimo kameras buvo nutiestas dinamito pagalba.
Kalbant tiksliau, apatinę iškrovimo kamerą Natanielis Devidsonas atrado gerokai prieš Vaisą – 1765 metais. Nieko įdomaus joje nebuvo aptikta, tačiau pats kameros egzistavimas leido Vaisui tikėtis, kad virš jos gali būti kitų patalpų. Jis tikėjosi aptikti didelę slaptą kamerą ar saugyklą ir labai nusivylė, suradęs tiktai „technologines patalpas“.
Iki atrandant viršutines kameras, Vaisui baigėsi tiek finansavimas, tiek Egipto valdžios leidimas kasinėti. Ir įrašų kartušuose aptikimas jam tapo tuo pačiu laimingu bilietu, kuris leido Vaisui, turinčiam maždaug 1 metų archeologinio darbo Egipte stažą ir niekuo ypatingai iki to laiko nepagarsėjusiam, tęsti savo ieškojimus.
Laimingas sutapimas? Visko gali būti. Tačiau esama nuomonių, kad Vaisas paprasčiausiai pats padarė tuos įrašus. Ir tokiems įtarimams dėl falsifikavimo, kaip paaiškėjo, esama rimto pagrindo.
Pirmas dalykas – nė vienoje kitoje Didžiosios piramidės vietoje nėra absoliučiai jokių įrašų ar netgi atžymų. Viršutinės gi kameros tiesiog perpildytos jais. Be to, įrašai kažkokiu stebuklingu būdu susikoncentravo būtent ir tiktai tose kamerose, kurias atrado Vaisas.
Mėginimai paaiškinti tokį įrašų išsidėstymo netolygumą tuo, kad statytojai atseit ištrindavo užrašus kitose vietose, o iškrovimo kamerose nebuvo prasmės to daryti, skamba pakankamai silpnai ir nevėkšliškai. Esmė čia ta, kad įrašų nėra ne tik ant kruopščiai apdirbtų sienų pagrindiniuose piramidės koridoriuose ir patalpose. Jų nėra netgi taip vadinamose ventiliacijos šachtose, kurių išmatavimai – 20×20 cm, ir ten statybininkams trinti markiruotes būtų dar sunkiau. Nėra apskritai jokių paminėjimų apie kokius nors įrašu ant išimtų iš piramidės blokų netgi vidinėse jų pusėse, kur jų tiesiog privalėjo būti, jeigu akmenskaldžiai žymėtų blokus akmens skaldyklose. Ir, žinoma, didžiausius įtarimus kelia faktas, kad nėra įrašų apatinėje iškrovimo kameroje – Devisono patalpoje, atrastoje iki Vaiso.
Įtarimų dėl falsifikacijos specialistams kelia ir patys įrašai, kuriuose gausu keistenybių, apie kurias prakalbo dar Samiuelis Birčas, Britų muziejaus hieroglifų specialistas, vienas pirmųjų išanalizavęs tuos įrašus.
Pirmas dalykas – hieroglifai pasižymi tuo, kad pakankamai didelė reikšmė skiriama ženklų vaizdavimo kokybei ir tikslumui, būtent čia reikia ieškoti kaligrafijos pradžios. Estetinis įrašo aspektas buvo ne mažiau svarbus nei turinio prasmė. Ir tik vėlesnėse stadijose atsirado „greitraštis“ – taip vadinama hieratika su pakankamai atsainia simbolių kokybe.
Pirmoje XIX amžiaus pusėje egiptologai buvo įsitikinę, kad greitraštis, t.y. hieratika, atsirado tik praėjus 1000 metų po IV-osios dinastijos. Dėl to Samiueliui Birčui pasirodė labai keista, kad šio stiliaus esama Vaiso įrašuose, kurie apskritai primena įvairių stilių maišalynę.
Dabar specialistai laikosi skirtingų nuomonių dėl to, ar buvo naudojama hieratika faraono Hufu laikais. Kuo pagrįstas toks nuomonių skirtumas (atsiradęs, beje, būtent dėl minėtų įrašų) – objektyviais duomenimis ar siekiu išteisinti vaisą – tegu aiškinasi tie patys specialistai.
O mes tiktai pažymėsime faktą, kad iškrovimo kamerų įrašai yra labai stambūs ir atsainia padaryti, kas visiškai nebūdinga profesionaliems senovės Egipto raštininkams, užtat visiškai atitinka rezultatą, kuris turėjo būti gautas, jeigu koks nors žmogus padarytų įrašus, lindėdamas susirietęs ankštoje erdvėje.
Antras dalykas. Kaip pažymėjo dar Birčas, viename iš įrašų ženklas „geras, dosnus“ naudojamas pažymėti skaitvardžiui „18″ (faktiškai tai – gramatinė klaida, tačiau tuo pačiu šis faktas tarnauja kaip įrodymas, kad piramidė buvo pastatyta aštuonioliktais faraono valdymo metais). Toks keistas dalykas primena „taisyklės išimtį“, kadangi iki šiol neaptikta nieko panašaus.
Trečia. Įrašuose mes aptiksime visišką betvarkę faraono varduose, tarp kurių buvo ir „Hufu“, ir taip vadinamas „Horo faraono vardas“ ir netgi kai kurios hibridinės formos. Daugybė faraono vardų nekelia nusistebėjimo, kadangi tai buvo ganėtini įprasta senovės Egipte – kiekvienas faraonas turėjo kelis vardus. Stebina kitas keistumas. Vienokio ar kitokio faraono vardo panaudojimą paprastai lėmė kokios nors aplinkybės: įrašo tikslas, jo turinys, aprašomi įvykiai ir panašiai. O čia gaunasi taip, kad tose pačiose situacijose – kertant ir žymint akmenis vienam ir tam pačiam to paties statinio elementui – paminimi skirtingi faraono vardai.
Žinoma, tai, kad tuo pačiu metu paminimi skirtingi vardai, irgi pasitaiko, bet taip atsitinka tik tuomet, kai vardijami faraono vardai-titulai. O čionai apie jokį vardijimą nėra nė kalbos: vardai akivaizdžiai atitinka kiekvienas savo atskirą įrašą.
Birčas, o vėliau ir tokie egiptologai kaip Karlas Ričardas Lepsijusas ir seras Flindersas Petri buvo sutrikę dėl daugybės „išimčių“ įrašuose, padarytuose iškrovimo kamerose, kuriuos aptiko pulkininkas Vaisas. Tos išimtys neturėjo jokių analogų per visus 4000 hieroglifinės raštijos metus.
____________________
Ištrauka iš knygos: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта