Vieni įspūdingiausių statinių Gizos plokštikalnėje – taip vadinamos šventyklos. Paprastai daugiausia dėmesio skiriama Granitinei šventyklai (kurią mes jau aprašėme anksčiau), tačiau ir kitos vertos ne mažesnio susidomėjimo.
Vargu ar galima abejoti, kad faraonų laikais šie statiniai išties buvo naudojami kaip šventyklos, tačiau pirminė jų paskirtis, griežtai kalbant, nėra žinoma. Patys egiptiečiai vadino tuos pastatus „dievų namais“. Tai kodėl gi jie negalėjo atlikti būtent tokios funkcijos pastatymo laikais – viešpataujant senovės Egipto dievų civilizacijai?
Kad nepažeistume tradicijos ir nesupainiotume skaitytojo, mes visgi vadinsime juos šventyklomis.
SFINKSO ŠVENTYKLA
Šventykla stovi tiesiai priešais Sfinksą ir visiškai nepelnytai atsidūrė savo kaimynės – Granitinės šventyklos – šešėlyje. Nors tai galima suprasti: šiai šventyklai ne taip gerai pasisekė, ir ji išsilaikė gerokai prasčiau.
Sfinkso šventyklos kalkakmenio blokai tik truputį mažesni už savo kaimynės blokus, o mūrijimo stilius absoliučiai vienodas. Jeigu spręsime pagal kalkakmenio apdorojimo pobūdį, tai Sfinkso šventyklos sienos irgi kitados buvo apdailintos granitu. Su tuo sutinka ir egiptologai, kurie savo rekonstrukcijose pamini granitą ne tik kalbėdami apie apdailą, bet ir apie perdangas.
Jokių realių atskaitos taškų šventyklos datavimui egiptologai neturi. „Senovės Egipto architektūros enciklopedijoje“ be jokių argumentų paprasčiausiai nurodoma, kad „šventyklą pastatė, iš visko sprendžiant, Hufu, tačiau labiau tikėtina, kad Hafra“. Tuo pat metu kalbama, kad šventykla taip ir liko neužbaigta.
Tačiau pagal visus parametrus šventykla labiausiai tinka senovinei procivilizacijai, negu faraonų laikams. Ypač jei turėsime galvoje jos akivaizdų atitikimą visam Gizos kompleksui. O išvada apie neva šventyklos neužbaigtumą buvo klaidingai padaryta greičiausiai dėl to, kad, matomai, jau faraonų laikais ji buvo ganėtinai apverktinoje būklėje. Arba patys faraonai ją privedė iki tokios būsenos, ko negalima visiškai atmesti. Štai ir pasiekė šiuolaikinius archeologus tokie apgailėtini šventyklos likučiai, kad jiems pasirodė, jog pastatas nebaigtas statyti.
Ir dar vienas momentas. Netgi egiptologai sutinka, kad kalkakmenis, iš kurio buvo daromi Sfinkso šventyklos blokai, buvo imamas visai šalia – iš tos vietos, kuri sudaro tranšėją aplink patį Sfinksą. Kitaip sakant, ir tranšėja, ir Sfinkso šventykla yra to paties amžiaus. Tuomet, jeigu teisingos Šočo išvados apie vandens eroziją ant tranšėjos sienų (kuo praktiškai neįmanoma abejoti), gauname tiesioginį geologinį patvirtinimą, kad Sfinkso šventykla buvo pastatyta tūkstančiais metų anksčiau negu į sostą atsisėdo patys pirmieji faraonai.
Dar daugiau. Šitą seką galima pratęsti, remiantis jau architektūriniais ir statybiniais piramidžių ir šventyklų ypatumais. Granitinė šventykla pakankamai panaši pagal šiuos parametrus į Sfinkso šventyklą. Į jas analogišku būdu panašios ir šventyklos, stovinčios palei Antrą ir Trečią Gizos piramides. Ir tos šventyklos akivaizdžiai sudaro vieningą kompleksą su savo piramidėmis. Ir Šočo išvados dėl tranšėjų sienų amžiaus automatiškai pritaikomos visiems pagrindiniams plokštikalnės statiniams.
TREČIOSIOS PIRAMIDĖS ŠVENTYKLA
Geriausiai išlikusi iš visų trijų taip vadinamų „aukštutinių šventyklų“, t.y. tų, kurios stovi tiesiai palei Gizos pagrindines piramides. Nors laikas ir ją gerokai paveikė, tačiau savo didybės šventykla neprarado iki šiol.
Įprasti turistiniai maršrutai eina kiek tolėliau nuo šio pakankamai keisto pastato. Didžioji turistų masė keliauja tiesiai prie Trečiosios piramidės, o krūva iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžių akmenų (bent jau taip šventykla atrodo iš aikštelės, į kurią turistai atvežami autobusais) mažai ką sudomina.
Tradiciškai manoma, kad senovės Egipto šventyklos (kaip, beje, ir šiuolaikiniai kulto pastatai) turėjo dvi dalis: vieną viešą, „paprastai liaudžiai“, o kitą – sakralinę, skirtą šventikams ir pašvęstiesiems. Į sakralinę dalį paprasti lankytojai nebuvo įleidžiami.
Trečiosios piramidės šventykla akivaizdžiai susideda iš dviejų dalių. Viskas lyg ir atitinka teoriją, tačiau…
Štai kas įdomu: artimesnė piramidei dalis, kuri šiaip jau turėtų būti būtent „sakralinė“, suręsta žymiai prasčiau negu tolimesnė nuo piramidės pusė – „išorinė“.
Artimesnė piramidei Trečiosios piramidės šventyklos pusė
Jeigu „išorinė“ (tolimesnė nuo piramidės) šventyklos dalis sumūryta iš luitų, kurie sveria iki šimto tonų, tai artimesnė piramidei dalis – ir palyginti nedidelių blokų. O su pačia piramide toji dalis sujungta apskritai mūru iš beveik neapdorotų dar mažesnių matmenų akmenų.
Abi šventyklos dalys netgi nesujungtos viena su kita mūru. „Sakralinės“ dalies sienos paprasčiausiai priglaustos prie „išorinės“ dalies sienos. Viskas byloja apie tai, kad, pirma, „išorinė“ dalis buvo pastatyta anksčiau, o antra – statyta buvo skirtingu laiku.
Dar daugiau, jeigu spręsime pagal blokų dydį ir mūrijimo stilių, tai „išorinė“ dalis pastatyta senovės Egipto dievų civilizacijos laikais, o „sakralinės“ dalies statyba buvo labiau pagal jėgas ir faraonų laikų darbininkams.
Yra ir daugiau skirtumų. „Sakralinės“ dalies sienos neturi jokių apdailos pėdsakų. Ar būta jos apskritai? Labai abejotina. O štai ant „išorinės“ dalies sienų išliko įdubos, kurios absoliučiai identiškos įduboms, skirtoms apdailai Granitinėje šventykloje. Taip kad esama pagrindo daryti prielaidą, kad „išorinė“ pastato dalis buvo apdailinta būtent granitu. Tačiau… Palei šios „išorinės“ dalies sienas kai kuriose vietose išliko nedegtų plytų mūro liekanų.
Daryti įgilinimus kalkakmenio blokuose tam, kad paskui apmūrytum kalkakmenį storu nedegtų molinių plytų sluoksniu – tai visiškai beprasmiška. Ir normali logika sufleruoja, kad granitinės apdailos Trečiosios piramidės šventykloje visgi būta, tiktai ją išardė senų senovėje, gerokai prieš tai, kai atsirado „melaginga“ apdaila iš adobų.
Apie tai liudija ir labai stipri viršutinių blokų erozija. Apatinės eilės, matyt, seniai užbertos smėlio, o viršutinės buvo veikiamos vėjo ilgą laiką.
Apibendrinkime. Labai panašu, kad ir pati Trečioji piramidė, ir „išorinė“ šventyklos dalis buvo sukurtos gerokai prieš faraonų laikus, o „artimoji“ dalis buvo pastatyta gerokai vėliau. Tarp šių dviejų įvykių tos „sakralinės“ pastato vietoje būta tiktai granitinio grindinio.
Trečiosios piramidės šventykla pateikė labai netikėtą siurprizą. Šoniniame, paslėptame nuo atsitiktinių žvilgsnių praėjime palei šonines sienas yra sukrauti „kubeliai“ iš tamsiai žalios spalvos bazalto. Išilgai vienos sienos – keli „kubeliai“ išdėstyti eilute, išilgai kitos – dviem nepilnomis eilėmis. Keisti beveik stačiakampio formos blokai… Ties jais mes įstrigome ganėtinai ilgam laikui.
Pirmiausiai į akis krenta jų formos keistumas. Nors akivaizdžiai kruopščiai apdirbti jų šoniniai paviršiai, viršutinė briauna praktiškai liko neapdorota, o galinėje – ar priekinėje – paliktas nedidelis iškilimas pagal perimetrą. Tuo pat metu visas likęs priekinis paviršius išlygintas labai ir labai kruopščiai. Kam paliktas tas išsikišimas? Kokiu tikslu? Nieko racionalaus į galvą taip ir neatėjo.
Ir kaip buvo išlygintas visas likęs paviršius?
Yra keli variantai, kurių pagalba galima išgauti panašią priešakinio paviršiaus formą.
Pirmas variantas: mechaninis apdirbimas su freza. Tai reikalauja labai tikslaus ir tvirto įrankio.
Antras variantas: akmens liejimas. Tam reikalinga maždaug 1000оС temperatūra (bazalto kristalizacijos temperatūra) ir įvairios pres-formos – kiekvienam blokui atskirai sava forma, kadangi nors „kubelių“ išmatavimai panašūs, dviejų vienodų visgi nėra.
Trečias variantas: taip vadinami „plastilininiai akmenys“, kai uolienai suteikiama plastinė būsena. Tokią technologiją mini senieji Pietų Amerikos mitai, tačiau dabartiniam mokslui tokia technologija nežinoma.
Ketvirtas variantas: cheminis išgraužimas. Čia technologija irgi ne visai suprantama. Galbūt buvo naudojama vandenilio fluorido rūgštis, kadangi viena pagrindinių bazalto sudėtinių dalių yra silicio oksidas. Tačiau norint išgauti vandenilio fluorido rūgštį, taipogi reikalinga pakankamai aukšto lygio technologija.
Bet kokiu atveju išsikišimas pagal perimetrą kažkam buvo reikalingas, dėl to jį ir paliko. Priešingu atveju gali būti, kad išsikišimą palieka pačių blokų gamybos technologija, kuri absoliučiai neaiški.
Žodžiu, vien tik mįslės…
Kitas į akis krintantis dalykas – šių „kubelių“ čia neturėtų būti. Praėjimas pakankamai siauras, o „kubeliai“ dar labiau jį susiaurina. O tam, kad juos čionai pastatytų, kažkas specialiai padarė pakankamai didelius įgilinimus sienose. Be to, akivaizdu, kad tie įgilinimai skirti „kubeliams“, juk niekur kitur panašių įgilinimų nėra. Ir tarsi to būtų maža, tarp sienos ir „kubelių“ kai kuriose vietose matosi skiedinys, per daugybę metų įgavęs akmens tvirtumą.
Į klausimą, ką čia veikia tamsiai žalio bazalto blokai, gidas mėgino tvirtinti, kad tai buvusi visos šventyklos apdaila. Tačiau blokų išsidėstymas, tai, kad jie neturi plokščių išorinių paviršių (ant kurių galima pastatyti sekančią blokų eilę), tai, kad vienas iš blokų turi tegu ir plokščią, tačiau dvidešimt-trisdešimt laipsnių nuožulnumo paviršių ir kiti dalykai liudija, kad jie nebuvo skirti apdailai.
„Kubeliai“ ir nedegtos plytos
Ir dar viena įdomi detalė. Greta „kubelių“ matosi nedegtų plytų mūro liekanos, kurias akivaizdžiai specialiai buvo bandyta šiame praėjime pakelti iki „kubelių“ aukščio. „Kubeliai“ anksčiau buvo tarsi įstatyti į apdailą iš adobų – nedegtų plytų.
Vėliau pavyko aptikti šimto metų senumo nuotrauką, kurią padarė kasinėjant Trečiosios piramidės šventyklą. Šioje nuotraukoje pakankamai aiškiai matosi, kad išorinis nedegtų plytų mūro paviršius pastebimai išsikiša iš „kubelių“ linijos. Ir sprendžiant pagal šio mūro suirimą, jis buvo visiškai uždengęs „kubelius“. Tuo metu, kai mūras dar nebuvo suiręs, „kubelių“ apskritai nebuvo matyti.
Senovinė „kubelių“ nuotrauka
Jokios bent šiek tiek pagrįstos versijos, kam buvo iš pat pradžių skirti šie blokai, mes sugalvoti nesugebėjome. Viskas, kas šovė į galvą: galbūt tai kokie nors „įrenginiai“ saugantys informaciją, savotiški „makročipai“ (panašiai kaip mums įprasti mikročipai).
Užtat yra versija apie tai, kaip jie čia atsirado. Blokai buvo specialiai sutempti į šitą menkai lankomą praėjimą vėlesniais laikais. Galbūt tai padarė senovės Egipto žyniai – atgabeno čia blokus kaip dievų veikos ir slaptųjų žinių pėdsakus ar savo pačių artumo dievams patvirtinimą.
Kaip ten bebūtų, šitie „kubeliai“ paslėpti nuo pašalinių akių ne tik dabar, bet buvo paslėpti ir neatmenamais laikais.
***
Ten, kur artimoji – „sakralinė“ Šventyklos dalis susiliečia su Trečiąja piramide, yra dar vienas išlygintas šios piramidės apdailos sklypelis (šalia sklypelio aplink įėjimą iš šiaurinės pusės). Šitas sklypelis turi būdingą ypatumą: nors granitinių apdailos blokų paviršius ir išlygintas, sandūrų vietose jie nenušlifuoti iki tokio gylio, kad sudarytų idealiai lygią plokštumą – sandūros visgi yra gilesnės (kai kur – iki centimetro).
Galima tai laikyti statybininkų klaida, ar „juodraščiu“, tačiau bet kokiu atveju peršasi kelios išvados. Pirmoji: piramidės statytojams absoliutaus apdailos išlyginimo netgi šiame ribotame sklypelyje nereikėjo. Priešingu atveju jiems nebūtų sunku įsigilinti per dar vieną centimetrą su ta pačia apdorojimo kokybe. Ir antroji: tai jokiu būdu ne rankinio apdirbimo rezultatas. Pirmas dalykas, poliruoti „pusfabrikatį“ primityviais būdais nėra jokios prasmės, o antra – „pusfabrikačiai“, kapojant granitą rankiniu būdu, negali įgauti tokio lygumo. Čia kalba gali eiti tiktai apie mechanišką apdirbimą pakankamai tobulu įrankiu.
Statybininkų išrankumas lyginant apdailos paviršius dviejuose sklypuose – akivaizdžiai neatsitiktinis. Panašu į tai, kad statybininkams buvo būtina išlyginti apdailą būtent tose konkrečiose vietose. Galbūt tai buvo kažkaip susiję su piramidės funkcine paskirtimi.
***
Žemyn – į rytus nuo Trečiosios piramidės šventyklos, eina kelias. Vienas dalykas skaityti kolosalaus dydžio blokų, iš kurių paklotas tasai kelias, aprašymus, o visai kas kita – pamatyti savo akimis. Tai ne šiaip stulbina. Tai slegia…
Darbas su 200 tonų svoriais praktiškai siekia šiuolaikinių statybininkų, apsiginklavusių pažangiausia technika, galimybių ribas. O Gizos statytojams tai akivaizdžiai buvo įprastas dalykas. Tiek įprastas, kad visiškai paprasta buvo padaryti iš tokių blokų kokį nors kelią…
Kelias
ANTROSIOS PIRAMIDĖS ŠVENTYKLA
Šio statinio, įsikūrusio rytinėje Antrosios piramidės pusėje, aprašymai sutinkami gerokai dažniau. Nors, priklausomai nuo šaltinio, svyruoja netgi „šventyklos“ matmenys: nuo 112х50 metrų iki 145х45.
Realybėje iš visų gausių „šventyklos“ paminėjimų teisybę atitinka tiktai viena charakteristika: tai – vienas stambiausių, jeigu ne pats stambiausias, tokio pobūdžio pastatas. Visi kiti turimi aprašymai susiveda į ganėtinai abejotinas „rekonstrukcijas“, nurodant netgi kažkokių skulptūrų, kurių realiai nebuvo aptikta nė vienos, skaičiumi.
Ir labai dažnai sutinkamas jau pažįstamas šablonas: „Čionai mes turime reikalą su jau susiklosčiusiu laidojimo šventyklos tipu, priskiriamu Senosios Karalystės epochai, kurį sudaro dvi pagrindinės dalys – pirmoji, prieinama tikintiesiems, ir antroji, į kurią patekdavo tik išrinktieji…“
Tačiau kaip ir Trečiosios piramidės „šventyklos“ atveju, realybėje mes susiduriame su keistu megalitinio mūro iš didžiulių blokų viršutinėje dalyje deriniu su kur kas primityvesniu ir dėl to iki šių laikų praktiškai išardytu „sakralinės“ dalies mūru. Ir nors dabar iš šios dalies mažai kas beliko (jos architektūra vietomis nužymėta tiktai šiuolaikinių „restauratorių“), joje pasitaiko netgi sienų, sumūrytų iš nedegtų plytų, fragmentų.
Griežtai kalbant, „išorinė“ dalis netgi nepanaši į įprastą patalpą. Tai, kas iš jos liko, kur kas labiau primena kažkokį statybinių medžiagų sandėlį: keturias didžiules milžiniškų blokų krūvas. Taip ir knieti išsiaiškinti, ar esama ko nors įdomaus tų „krūvų“ viduje. Tačiau visi šaltiniai apie tai tyli, o įėjimų vidun nesimato. O ir nepanašu, kad viduje kažko būtų. Bet kam tokiu atveju buvo reikalingos tokios galingos nežinia ką laikančios „atramos“?
Antrosios Gizos piramidės „šventykla“
Tiesa, yra vienas atviras praėjimas tarp dviejų šiaurinių „krūvų“, tačiau jo plotis žymiai mažesnis už pačias „krūvas“. Keistai storos „sienos tokiems siauriems praėjimams. Keista architektūra – visiškai neįprasta mūsų logikai. Švaistūniškas statybinių medžiagų eikvojimas ir didžiulės darbo sąnaudos, juk šventyklai ar kokiam nors namui visiškai nebūtinos tokios storos „sienos“. Nebent šio „namo“ statytojams reikėjo patikimos apsaugos nuo poveikio iš išorės. Arba šitas šventykla-namas anksčiau turėjo kažkokį labai įspūdingą antrą aukštą. Ir jeigu sugretinsime su, tarkime, Granitine Šventykla, kuri tokį antrą aukštą turi, tai tokio varianto atmesti negalima. Tačiau kur tada prapuolė antrojo aukšto mūro blokai? Juk jie, jeigu jau imamės gretinti, irgi turėjo būti pakankamai įspūdingų išmatavimų.
Stebina ir pasirinktas mūrijimo stilius. Vienoje vietoje didžiulis blokas netgi įstatytas į specialiai jam iškirstą ar išpjautą vietą. Kam reikėjo šitaip komplikuoti sau darbą? Juk jeigu nepatenkino bloko aukštis, tai būtų paprasčiau pakloti kitą ar sutrumpinti šitą, o ne išpjauti ištisą gabalą apatinio bloko.
Ant daugelio blokų matosi įgilinimai, skirti granitinei apdailai. Bet jeigu Trečiosios piramidės šventykloje tuo reikalas ir apsiriboja, tai čia granitinė apdaila kai kuriose vietose yra išlikusi. Ir jos buvimas netiesiogiai liudija, kad ir Trečiosios piramidės šventykla turėjo analogišką apdailą. Tuo pat metu stiprios erozijos pėdsakai ant kalkakmenio blokų byloja, kad Antrosios piramidės šventyklos granitą nuėmė labai labai seniai… Sprendžiant pagal erozijos laipsnį ant kai kurių blokų, šventyklą „nurenginėti“ pradėjo prieš tūkstančius metų.
Ši erozija iš esmės gali paaiškinti, kur dingo antras aukštas, kurio blokai galėjo paprasčiausiai sugriūti dėl to, kad apatinę eilę per ilgą laiką nudildė vėjas ir smėlis.
Erozijos pėdsakai Antrosios piramidės „šventykloje“
Reziumuoju. Vėlgi viskas liudija apie tai, kad faraonų laikais buvo panaudoti kur kas senesni statiniai, pritaikant juos šventyklai ir padidinant juos pridūrus tą pačią „sakralinę“ dalį ir tokiu būdu priartinant pastatą prie pačios piramidės. Kur gi daugiau gali stovėti „dievo namas“, jei ne šalia jo kūrinio…
DIDŽIOSIOS PIRAMIDĖS ŠVENTYKLA
Taigi, nustatę, kad senoviniai statiniai, vėliau modernizuoti ir paversti taip vadinamomis šventyklomis prie piramidžių, palei Antrą ir Trečią piramidę iš pat pradžių nebuvo priartėję prie pačių piramidžių. Tada dėsningai iškyla klausimas: ar būta tokios konstrukcijos šalia Didžiosios piramidės?
Priimta manyti, kad kažkokios šventyklos rytinėje Didžiosios piramidės pusėje būta, bet dabar iš jos beliko tik juodo bazalto grindys ir granitinių kolonų pagrindų pėdsakai.
Faktas, kad nėra jokių megalitinio mūro pėdsakų, verčia smarkiai suabejoti, jo kitados čionai stovėjo koks nors panašaus į šventyklą ar namą, pastatytą senovės Egipto dievų civilizacijos atstovų. Visiškai įmanoma, kad viskas apsiribojo vien bazaltiniu grindiniu. Ir, galbūt, keliomis kolonomis iš rožinio granito (eilę panašių kolonų, kurios savo kokybe reikalauja aukštų technologijų, o ne primityvaus rankų darbo, Egipte pamatyti teko).
Kai kurie tyrinėtojai, pavyzdžiui, Rinaldis ir Maragioglis iškėlė prielaidą, kad šventykla turėjo sienas iš dviejų kalkakmenio eilių. Tačiau jokių didelių sienų pėdsakų nesimato. Panašu, kad iš kalkakmenio padarytas bazalto grindų aprėminimas visgi buvo, tačiau vargu ar jis buvo pakankamai storas ir aukštas.
Ir būtų gana keista, jei čia vis dėlto stovėjo kažkas panašaus į Antrosios ir Trečiosios piramidžių šventyklas, bet jų megalitinius blokus kažkas suskaldė ir ištampė. Juk tų „šventyklų“ sienos sukrautos iš nelabai kokybiško kalkakmenio, kuris jokios vertės kaip statybinė medžiaga neturi.
Ir tai – toli gražu ne viskas, ką galima pasakyti apie Didžiosios piramidės šventyklą ir mes prie jos dar sugrįšime. Tačiau vėliau. Kai kalba užeis apie senovės Egipto dievų civilizacijos technologijas.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта