Istorikai laiko dievus išimtinai mitiniais personažais ir kategoriškai atmeta jų realumo versiją. Faraonų epochos visuomenė užgimė ant gerokai senesnės civilizacijos griuvėsių – Senovės Egipto Dievų civilizacijos. O faraonai viso labo tik remontavo ir naudojo savo reikalams jiems atitekusius senovinius statinius, o taip pat mėgino prasiskverbti į „slaptąsias dievų žinias“, organizuodami prieš tūkstančius metų archeologinius darbus, įgavusius valstybinį mastą. Apie visa tai byloja gausūs faktai, kuriuos pavyko surinkti daugelio išvykų ir ekspedicijų metu ir kurie bus pateikti šioje knygoje. Tačiau Egipte ir dabar tebeliko labai daug liudijimų apie tai, kad gilioje senovėje egzistavo galinga ir labai išsivysčiusi civilizacija, kurios lygis pagal visą eilę parametrų, netgi viršija dabartinės civilizacijos lygį.
Šalis, apie kurios senovės istoriją žinome viską ir nieko
„Mes, graikai, esame tiesiog vaikai, lyginant su ta tauta, kurios tradicijos dešimt kartų senesnės. Egiptas užrašinėja ir amžiams išsaugo senųjų laikų išmintį. Jų šventovių sienos padengtos užrašais ir jų žyniai visada turi prieš akis savo dievišką paveldą… Kartos perduoda sekančioms kartoms viską, kas atėjo iš neatmenamų laikų, kada dievai valdė žemę“ (Platonas apie egiptiečius).
Gizos plokštikalnę kasmet aplanko milijonai turistų. Didžioji jų dalis atvažiuoja čionai tik tam, kad paįvairintų savo atostogas, atsipūstų nuo jūros paplūdimio, nusipirktų porą trejetą suvenyrų ir, be abejo, nufotografuotų save piramidžių fone. Jeigu jau atvažiavai į Egiptą, tai argi galima atsispirti tokiai pagundai? Netgi jei dėl to tenka įveikti dykumą autobusu.
Dažniausiai maksimaliai suspaustas turistinis grafikas neleidžia lankytojams atsipalaiduoti, juk gidams ir lydintiesiems būtina suspėti nuvežti grupę į „papirusų gamybos fabriką“, kur turistams pasiūlys už dešimteriopą kainą „išimtinai kokybišką prekę, kurią galima įsigyti tiktai čia, o pas visus kitus – padirbiniai“. Paskui – į dar kokį fabriką, „gaminantį parfumerinius aliejus“. Ir nesvarbu, kad šitie fabrikai niekuo nesiskiria nuo paprastų parduotuvių, kad kažkokiu būdu Kaire atsiranda savi „fabrikai“ rusams, italams ir vokiečiams ir kad visa šita ganėtinai paprasta „rytietiška gudrybė“ įžvelgiama parasta akimi – gidus galima suprasti, juk ir jie iš viso to gauna savo nedidelę dalį, o valgyti norisi visiems.
Bet jeigu pas turistą atsiras bent pora laisvų minučių ir galimybė laisvai apsidairyti savarankiškai, tai Gizos piramidės nepraleis savo šanso. Atsainaus smalsumo jos nedovanoja. Kažką užburia savo nepaprastai lakonišku grožiu ir masteliu, o kažką būtent šie dalykai prislegia. Kažkas staiga pajunta visiškai nepaaiškinamą susižavėjimą, arba, atvirkščiai, nežinia iš kur atplūdusį nerimą, o kažkas pasineria į apmąstymus apie gyvenimo prasmę ir būties trapumą. Mažai kas liks kurčias šitai energijai, kuri (tartum -?) sklinda nuo piramidžių ir persmelkia viską aplinkui.
Ir dažniausiai iškyla vienas ir tas pats klausimas: kas ir kaip jas pastatė?
Nors turbūt kiekvienas yra susipažinęs su oficialia versija, išdėstyta mokyklos vadovėlyje, nors gidas bet kurią akimirką pasirengęs tą versiją patvirtinti, ir nors kiekvienoje čionai parduodamoje knygoje vėl ir vėl pateikiama toji pati versija – daugeliui išlieka labai stiprių abejonių, kad piramides galima buvo pastatyti primityviais metodais ir kad apskritai statė egiptiečiai. Na, nesiriša tai niekaip su tuo, ką regi savo paties akimis! Nors tu ką!
Štai ir kyla, ir tebegyvuoja pačios įvairiausios ir pačios, atrodytų, neįtikėtiniausios versijos. Kažkas laiko piramidžių statytojais legendinės Atlantidos gyventojus arba jų palikuonis. Kažkas – ateivius iš kitų pasaulių ar iš tolimų planetų.
Akademinis mokslas su įniršiu atmetinėja arba atkakliai ignoruoja visas šias „kvailas“ (jo požiūriu) teorijas. Bet štai kas įdomu: juk faktai byloja anaiptol ne vadovėliuose įamžintos oficialiosios versijos naudai! Ir teisus pasirodo esąs tasai paprastas turistas, kuris suabejojo „rašytinėmis tiesomis“, o ne ištisa armija egiptologų, pasiruošusių kiekvieną minutę apginti versiją, kurią ta pati armija ir sukūrė bei iškėlė į oficialiosios dogmos rangą.
Čia autoriaus tikriausiai paklaus: „Tu ką?! Tiki ateiviais iš kosmoso ir Atlantida?“
Tokį klausimą teko ir tebetenka girdėti pakankamai dažnai.
Tačiau…
Jau pačiame klausimo formulavime – įprastame ir, deja, labai populiariame – slypi principinė klaida. Tikėjimas tinka religijai. O pažinimas, ypač – mokslinis pažinimas, bazuojasi ne ant tikėjimo pamatų, o ant tiesioginės tikėjimo priešingybės – abejonės. Abejonės pačiomis, atrodytų, seniausiai įsitvirtinusiomis ir nepajudinamomis tiesomis. Atrasti kažką naujo įmanoma tik tada, kai suabejoji senaisiais dalykais.
Dar daugiau. Objektyviai išnagrinėti kažkokį dalyką įmanoma tik tada, kai užimi pašalinio stebėtojo poziciją. Kai tartum pakyli aukščiau situacijos ir apžiūrinėji ją iš įvairių kampų, nustūmęs savo tikėjimą ar asmenines nuostatas į antrą planą.
Imkime ir iš pradžių išsiaiškinkime, kas vyko realiai. O kas už to stovėjo (o gal ir tebestovi) – egiptiečiai, atlantai ar ateiviai iš kosmoso – aiškinsimės vėliau. Ir aiškintis reikia ne remiantis kokiu nors tikėjimu ar doktrina (ar oficialia, ar alternatyvia), o faktais, logika ir paprasčiausiu sveiku protu.
Bet kurgi ieškoti atsakymų į klausimus, kurių mums iškyla?
Tie, kurie dar prisimena taip vadinamo „sąstingio“ laikus 8-9 praeito šimtmečio dešimtmečiuose, žino, kad informacijos kruopelyčių galima aptikti ir tose knygose, kurios patyrė pačią kruopščiausią cenzūrą. Netgi tų laikų laikraštyje „Tiesa“ galima buvo daug ką įskaityti tarp eilučių.
Tačiau tie patys trupinėliai paprasčiausiai skęsta jūroje informacijos, kurią tenka persijoti, kada bandai surasti atsakymus akademiniuose leidiniuose. Nepasirengusiam skaitytojui galvoje susimala tikra košė, kurią sudaro datos, vardai, pavadinimai. Koks jau ten teisybės trupinėlių ieškojimas…
Kitas variantas – ieškoti gatavų atsakymų „alternatyviuose“ leidiniuose, kurie nagrinėja versijas, ignoruojamas oficialaus mokslo. Tokių atsakymų variantų esama. Ir tokių knygų sulig kiekvienais metais vis daugiau. Tačiau norisi ne gatavą atsakymą gauti, o suprasti – kokiais būtent duomenimis pagrįsta viena ar kita versija. Ir kuri iš jų yra artimesnė realiems faktams. Juk tiktai faktai gali tapti kriterijumi, pagal kurį matuojamas konkrečios teorijos patikimumas.
Deja. Jeigu stosime į stebėtojo iš šalies, o ne į aklo kažkokios pasirinktos versijos šalininko poziciją, teks pripažinti, kad daugumos alternatyvių hipotezių įrodymų bazė yra, švelniai tariant, prastoka. Labai dažnai naudojami abejotini duomenys (kartais netgi prieštaraujantys sveikam protui), o neretai ir akivaizdūs išsigalvojimai. Tenka susidurti ir su atviru manipuliavimu faktais, pritempiamais prie teorinių išsigalvojimų. Visko pasitaiko…
Dar daugiau. Tam tikru momentu staiga imi ir supranti, kad pradedi vaikščioti ratu. Patenkinamo atsakymo vis nerandi, o šviežia informacija pasibaigė. Labai daugelio (kone daugumos) knygų, kurios išleidžiamos šiuo metu, autoriai nepasivargina rinkti duomenų ir juos tikrinti ir yra linkę vien kartoti senus leidimus, geriausiu atveju pateikdami citatas ir nuorodas į juos, o kartais tiesiog perpasakodami savais žodžiais ir papildydami savomis išmonėmis.
Paradoksalu, tačiau, kaip paaiškėja, aršiausi tiek oficialių, tiek alternatyvių versijų šalininkai čiumpa plunksną ar kompiuterio klaviatūrą ir rašo ištisus traktatus, nė karto taip ir neapsilankę tose vietose, kurių senovės istoriją mėgina aprašyti!
Pasirodo, dar ir dabar tebėra aktualus sparnuotas posakis: pakaks koneveikti Holivudą, jei nematėte nė vieno jo pagaminto filmo!
Šios knygos autorius pabuvojo pirmą kartą Gizos plokštikalnėje 2002 metų pradžioje būtent kaip tasai aukščiau minėtas paprastas turistas. Laiko buvo ne šiaip mažai, o katastrofiškai mažai – visam kompleksui pusantros ar dvi valandos. Bet ir šito, kaip paaiškėjo, visiškai pakanka, kad suprastum, kad toli gražu ne visa informacija pateikiama knygose. Begalė detalių (ir labai svarbių detalių!) ten paprasčiausiai neminimos. Ir jeigu norisi iš tikrųjų išsiaiškinti, kuri iš teorijų yra artimesnė realiems faktams, reikia surinkti tuos faktus į vieną vietą.
Gyvenime neretai ne viskas taip sklandžia klostosi, kaip norėtųsi. Ir iki sekančios kelionės 2004 metų rudenį praėjo beveik du metai. Užtat buvo laiko pasiruošti ir surinkti maksimumą medžiagos – duomenis, kuriuos vertėjo patikrinti, apžiūrėti, pačiupinėti…
Skaitytojams pateikiama knyga yra pagrįsta daugiausiai šios minėtos kelionės rezultatais. Tiksliau, trijų savaičių trukmės maratono per visą Egiptą, nuo Aleksandrijos iki Asuano, metu. Kelionėje dalyvavo filmavimo grupė, kurią sudarė ganėtinai keista, tačiau, reikia pripažinti, pakankamai sėkminga „mišrainė“ iš humanitarų ir technikos mokslų atstovų nuo paprastų žmonių „be laipsnių“ iki mokslų daktarų. Grupė turėjo „priedangos legendą“, leidusią gauti oficialų statusą ir svarbiausią šio statuso privalumą – priėjimą prie tokių objektų, kurie šiuo metu yra paprasčiausiai uždaryti filmavimui ir apskritai turistams.
Sekančios kelionės buvo gerokai kuklesnės. Nors ir negalima būtų pasakyti, kad jos buvo mažiau vaisingos pagal surinktą medžiagą, tačiau, vis dėlto, pagrindinis įdirbis buvo padarytas būtent 2004 metų ekspedicijos metu.
Tai, ką mes pamatėme, apstulbino ne tik ekspedicijos narius, iki tol visiškai nesidomėjusius Egiptu ir, juo labiau, kokiomis nors alternatyviomis teorijomis apie jo senovės istoriją. Netgi tie iš mūsų, kurie buvo pasirengę susidurti su „keistais“ faktais, niekaip neįsipaišančiais į oficialią versiją, švelniai tariant, buvo nustebinti tokių faktų gausos, o svarbiausia tuo, kad niekur nėra jokios informacijos apie juos, netgi knygose, kurios propaguoja alternatyvias versijas!
Bendras išvadas, kurioms pritarė visi ekspedicijos dalyviai, trumpai galima suformuluoti tokiu būdu.
1. Senovės Egipto faraonų epochos civilizacija buvo statoma ant gerokai senesnės, labai išsivysčiusios civilizacijos griuvėsių. Ir tos civilizacijos išsivystymo lygis netgi pranoksta šiuolaikinę. Faraonai tik „pasisavino“ tai, kas jiems liko nuo didžių pirmtakų, kartais kažką kažkur pristatydami, kažką rekonstruodami ar restauruodami. Tačiau šito „pristatymo“ metodai (kaip ir rezultatai) – akivaizdžiai primityvūs, jų niekaip negalima sulyginti su senesniais statiniais. Ir apie tai bylojančių faktų yra tiek daug, kad visas Egiptas jais knibždėte knibžda.
2. Priėjimas prie pagrindinės tokių faktų masės yra uždarytas. Turistiniai maršrutai nutiesti tokiu būdu, kad būtų maksimaliai aplenktos vietovės, kuriose šios senosios civilizacijos pėdsakai darosi tiesiog akivaizdūs. Nors kartais pakanka žengti tiesiog kelias dešimtis žingsnių į šalį nuo turistinės trasos.
Minėtos vietovės paskelbtos archeologinių kasinėjimų zonomis (nors jokių realių kasinėjimų pėdsakų daugeliu atvejų ten nėra) ir šiuo pretekstu draudžiama tiek filmuoti, tiek fotografuoti. Viskam reikalaujama asmeniško (!!!) Zachi Havaso – Egipto Senienų komiteto vadovo – leidimo.
(Tegyvuoja vietinė korupcija, kuri ten gerokai didesnė už mūsiškę ir kol kas leidžia tuos draudimus apeiti. Nors ir ne už ačiū…)
3. Draudimų režimas palaipsniui ir pastebimai griežtėja. Daug objektų, kurie buvo prieinami paprastiems turistams vos prieš porą metų, šiuo metu jau uždaryti. Netgi Kairo Muziejus atviras tik apžiūrai – ten jau draudžiama ne tik filmuoti, bet ir fotografuoti, o prie įėjimo įvestas kruopštaus apieškojimo režimas.
4. Labai plačiu mastu vykdoma taip vadinama „restauracija“, kuri iš esmės yra rekonstrukcija (t.y. pakeitimas!). Prisidengus rūpinimosi turistais lozungu vykdomas plataus masto istorinių paminklų perdirbimas. Naujai perdaryti objektai sutinkami kiekviename žingsnyje ir netgi ypatingai neslepiami. Per tuos perdarymus neretai jau nebeįmanoma nustatyti tikrojo objekto pavidalo, koks jis buvo iki „restauracijos“.
5. Visa tai sudaro pakankamai griežtai koordinuojamos veiklos įspūdį. Veiklos, kurios tikslas – uždrausti priėjimą prie informacijos apie senąją civilizaciją. Ir kad ir kaip nepatiktų kokių nors „sąmokslų“ idėja, tačiau kone visi ekspedicijos dalyviai nuolat prie tos idėjos turėdavo sugrįžti.
(Gerokai dažniau gyvenime viskas vyksta be realių sąmokslų ar centralizuotų direktyvų. Kažkas yra linkęs tylėti, nenorėdamas rizikuoti savo moksline karjera; kažkas siekia aukštesnių ir geriau apmokamų pareigų; kažkas paprasčiausiai varo savo smulkų bizniuką, apribodamas priėjimą prie informacijos ir t.t. O visumoje viskas susilieja į tam tikrą „nebylų susitarimą“, neretai apskritai nesusitartą… Su kuo būtent mes susidūrėme Egipte – vienareikšmiškai pasakyti sudėtinga. Greičiausiai pakanka ir vieno, ir kito, ir trečio…)
Gali susidaryti įspūdis, kad autorius pernelyg jau juodomis spalvomis apibūdina situaciją su priėjimu prie informacijos Egipte. Tačiau, deja, situacija yra būtent tokia. Netgi lyginant su jau minėtais „sąstingio metais“, kuriuos autorius žino ne iš nuogirdų, cenzūra Egipte yra labai stipri. O srityse, kurios susijusios su senovės istorija – viena stipriausių.
Dar daugiau, pagal Egipto įstatymus bet kokie moksliniai ir tyrimo darbai, susiję su senovės istorija, gali būti atliekami tik leidus Senienų Komitetui. Realybėje gi gaunasi taip, kad visiems bent kiek reikšmingesniems darbams vadovauti neišvengiamai pradeda asmeniškai Zachis Havasas. Ir ne tik vadovauti, bet ir griežtai kontroliuoti tiek pačių darbų, tiek ir jų rezultatų nušvietimo turinį.
Pakanka prisiminti kad ir tą obstrukciją, kurią Havasas suorganizavo 2003 metais pranešimo apie vienos iš mumijų identifikavimą su karaliene Nefertite autorei Džoanai Flečer. Kokiais tik žodžiais jis jos neišvadino atviroje spaudoje. Tai visiška diletante paskelbė, tai pagrasino uždrausti archeologinius darbus visai prancūzų misijai. Ir netgi po to, kai susidūrė su pasaulinės mokslo bendrijos atkirčiu, Havasas, tegu ir pamėginęs sušvelninti situaciją, liko prie savo nuomonės ir mėgino pateisinti savo elgesį, tegu ir negrabiai. Štai frazė iš jo oficialaus pareiškimo laikraštyje „Al-Achram“: „pagal įstatymą dėl Senienų, visi atradimai turi būti skelbiami tik per Aukščiausiąją Senienų Tarybą. Tačiau Flečer ignoravo Tarybą ir padarė pareiškimą tiesiogiai viso pasaulio žurnalistams, o tai yra Egipto įstatymų pažeidimas“.
Autoriaus nuomone, šios citatos prasmė yra visiškai vienareikšmiška. Senienų Komitetas jau valstybiniu lygiu užfiksavo cenzūrą istorinių tyrimų srityje ir mėgina įpiršti šitą cenzūrą visam pasauliui.
Turint visa tai galvoje, kai kurie Komiteto žingsniai atrodo ganėtinai keistai. Paskutinius keletą metų vis stiprėja jau tarptautine tapusi kampanija dėl istorinių vertybių, išvežtų į įvairias šalis per kelis archeologinių tyrimų šimtmečius sugrąžinimo. Išoriškai viskas atrodo labai kilniai: valstybė rūpinasi savo kultūros paveldu… Bet jeigu įsižiūrėsime…
Kokį ryšį su Senovės Egipto kultūros paveldu turi arabai, savo laiku užgrobę šią šalį ir sudarantys gyventojų daugumą? Egiptiečių kaipo tokių (tiesioginių senovės egiptiečių, kurie viską ir sukūrė, palikuonių) ten dabar praktiškai kaip ir nebeliko. Patys gi architektūros, meno ir rašytiniai paminklai jau seniai tapo viso pasaulio paveldu.
Abejonių kelia ir viso to paveldo koncentracija vienose rankose. Naudos iš monopolizacijos visais atvejais turi tik pats monopolistas. Kitiems toji nauda, kaip taisyklė, baigiasi negatyviomis pasekmėmis. Matyt, gerai suprasdamas tokių žingsnių abejotinumą, Havasas nuolat tvirtina, kad tai jokiu būdu neatsilieps istorinių vertybių prieinamumui.
Panašiai kaip autorius galvoja pakankamai daug žmonių. Bent jau kol kas niekas neskuba atsiliepti į Senienų Komiteto raginimą, nežiūrint į pakankamai informacinį spaudimą iš jo pusės. Akivaizdu, kad netgi oficialaus mokslo atstovai nesidžiaugia perspektyva, kai priėjimą prie senovės Egipto paveldo ims reguliuoti viena vienintelė struktūra ir vienas vienintelis žmogus!
Bet jei atsiribosime nuo grynai materialių tokio renginio iniciatorių interesų (o tokie interesai akivaizdūs, kadangi už bet kokį priėjimą jau dabar imamas mokestis, neretai gana nemažas), tai galima įžvelgti ir pakankamai konkretų ideologinį pagrindą. Juk tada kalbėti apie šios Komiteto iniciatyvos žalą išvis nebus galima, kitaip tau apskritai uždraus priėjimą prie senienų!
Panašu, kad egiptologijos pozicijos visai išklibo, jeigu ja tenka imtis jau ir tokių abejotinų priemonių. Matyt, oficialioji versija griūva tiesiog akyse ir rizikuoja galutinai sužlugti, jeigu priėjimą prie informacijos apie realius (o ne tik išreklamuotus) radinius gaus tyrinėtojai, kurie ta versija abejoja.
Su liūdesiu vertindamas perspektyvas nepriklausomiems (t.y. tiems, kurių nepančioja būtinybė rūpintis savo karjera ir dėl jos aukoti objektyvumą) tyrinėtojams, autorius labai džiaugiasi, kad jam pasisekė pabuvoti Egipte būtent dabar, o ne po dešimties ar daugiau metų. Ir ne šiaip aplankyti šalį kaip turistas, bet sudalyvauti ekspedicijoje su pakankami plačia tyrimų programa.
Šalia medžiagos, surinktos tiesiogiai per ekspedicijas, į knygą pateko ir ta informacija, kurią autoriui pavyko surinkti per pakankamai ilgą laiką iki pirmosios ekspedicijos. Iš knygų, interneto ir asmeninio bendravimo su žmonėmis, kurių susidomėjimas Senovės Egiptu (ir senovės istorija apskritai) išeina už paprasto smalsumo ribų.
Šita knyga visiškai nepretenduoja absoliučiai pilnai aprašyti visą senovės Egipto istoriją. Begalė pakankamai patikimos ir naudingos informacijos, kurios esama įvairiuose leidiniuose (tiek akademiniuose, tiek alternatyviuose), čionai nepateko. Pagrindiniu šios knygos uždaviniu autorius laiko ne išsamų kokio nors senovės istorijos laikotarpio aprašymą, bet informacinės blokados, kuri cenzūruoja oficialia doktrinai prieštaraujančius faktus pralaužimą dar iki to laiko, kol tuos faktus „rekonstruos“ ir „restauruos“ iki neatpažįstamo pavidalo.
Ir, suprantama, autorius siūlo skaitytojui visų pirma savo asmeninį požiūrį, o galutinį sprendimą bet kokiu atveju padarys pats skaitytojas.
Ir dar vienas dalykas prieš pradedant darbą…
Kai kurie skaitytojai gali paklausti: „O koks gali būti sprendimas? Juk sėdėjo galingi protai. Mąstė. Ieškojo. Ir jau nusprendė… Nustatė tiesą… Juk praeitis yra vienareikšmiška. Ir jeigu ją vieną kartą sužinojome, tai kokie čia gali būti ieškojimai?“
Lai būna praeitis vienareikšmiška. Kas buvo – to nepakeisi.
Bet iš to juk neseka, kad tokios pat vienareikšmiškos yra ir MŪSŲ ŽINIOS APIE PRAEITĮ.
Įsivaizduokite, kad praeitis – tai savotiška mozaika. Labai sudėtinga. Įvairiaspalvė. Kaip visa mūsų reali dabartis…. Bėgo metai. Mozaika suiro. Kažkokios jos šukės pasimetė. Ir pasimetė nemažai, juk laiko tikrai daug praėjo…
Dar daugiau – mozaika subyrėjo ant žemės, kur būta spalvotų akmenėlių, neturinčių su pradine mozaika nieko bendro. Ir dar, be viso kito, vienoje ir toje pačioje vietoje atsidūrė ne vienos, bet daugelio mozaikų – iš įvairių epochų – šukės.
Ir štai dabar kažkas mėgina atkurti tą mozaikišką paveikslą. Kaip jis tai padarys?
Žinoma, dalį akmenėlių galima sudėlioti į vietas, atitaikius jų briaunas. O likusi dalis? Ypač tose vietose, kur daug akmenėlių prarasta?
„Restauratorius“ bus priverstas kažką išgalvoti ir atkurti paveikslą pagal savo prielaidas. Nusprendė, kad toje vietoje buvo karvė – prideda karvę, nusprendė, kad krokodilas – bus krokodilas…
Taip ir su istorija. Rezultatas priklausys nuo bazinių istoriko nuostatų. O jeigu tose bazinėse nuostatose esama klaidos, tai neišvengiamos klaidos ir galutinėje „atrestauruotoje“, o tiksliau – atkurtoje mozaikoje. Nukrypimai gali būti nereikšmingi, o gali būti ir esminiai, kardinalūs. Ir tada dalis mozaikos šukių pasidarys… atliekamos!
Ir kuo labiau „restauratorius“ klysta, tuo daugiau jam lieka šukių.
Bet juk istorijos atveju, kiekviena tokia šukė yra ne kas kita, kaip FAKTAS.
Netgi atkuriant paprastą mozaiką restauratoriui iškyla uždavinys gauti rezultatą, maksimaliai artimą originalui. O atkuriant istorinį paveikslą – juo labiau. Ir palikti faktų nuošalyje nevalia. Į juos būtina atsižvelgti.
Jeigu faktai neįsipaišo į paveikslą – vadinasi, paveikslas neteisingas. Kalbant kitais žodžiais – JEIGU FAKTAI PRIEŠTARAUJA TEORIJAI, TAI REIKIA IŠMESTI LAUK TEORIJĄ, O NE FAKTUS. Tai – pirmas dalykas.
O antra – iki to laiko, kol iš vieno ir to paties faktų masyvo galima sudėlioti kelias mozaikas, visos tos mozaikos neturi teisės egzistuoti. Negali būti vienos vienintelės istorijos versijos iki to laiko, kol ji neaprašo visų faktų ir kol esama kitų versijų, kurioms lygiai taip pat gerai tinka tie patys faktai.
Tik mokykloje galima viską pateikti kaip „vieną sykį ir visiems laikams nustatytą tiesą“. Reali tikrovė smarkiai skiriasi nuo tokios nuostatos. Ir „tiesos“ keičiasi, priklausomai nuo mūsų turimų žinių. Tame tarpe ir nuo mūsų sužinomų faktų.
Iš čia seka ir pakankamai pozityvi „tiesos“ ieškojimo atžvilgiu išvada. Kuo mažiau lieka mozaikos šukių, neįsipaišančių į bendrą paveikslą, tuo didesnė tikimybė, kad paveiksliukas sudėliotas teisingai. Kuo mažiau faktų, netelpančių į konkrečią istorinė versiją, tuo daugiau šansų, kad teisinga yra būtent šita versija. Vadinasi, reikia ieškoti tokios versijos, kuri atsižvelgia į kiek įmanoma daugiau faktų, kad ir kokie jie keisti mums atrodytų.
Autoriui ne kartą teko susidurti su situacija, kai duomenys apie Senovės Egipto objektus, datas ir personalijas skirtinguose leidiniuose neretai labai smarkiai skiriasi. Kažkur dėl autorių nesąžiningumo, kažkur tiesiog dėl to, kad bėgant laikui kai kurie duomenys pasensta.
Tam, kad būtų maksimaliai laikomasi šiuolaikinių duomenų, autorius toliau naudojasi duomenimis, pateikiamais pačiose naujausiose publikacijose, kurios šiandien pardavinėjamos Egipto knygynuose. Knygos, kurios toliau bus naudojamos pateikti oficialią versiją ir kaip duomenų apie objektų parametrus šaltiniai, išleistos kontroliuojant Egipto Senienų komitetui. Taip kad, jeigu kam nors kils klausimų ar abejonių dėl nurodomų duomenų, tai visas pretenzijas galite nukreipti ne šios knygos autoriui, o tiesiogiai minėtam Komitetui.
Štai šie pagrindiniai šaltiniai:
· Dieter Arnold, The Encyclopedia of Ancient Egyptian Architecture, American University in Cairo Press, 2003
· Miroslav Verner, The Pyramids (The Mystery, Culture, and Science of Egypt’s Great Monuments), American University in Cairo Press, 2002
· Aidan Dodson, Monarchs of the Nile, American University in Cairo Press, 2000.
Duomenys netgi šituose šaltiniuose toli gražu ne visada sutampa. Dėl to ir faraonų vardus, ir ypač jų valdymo datas, pateikiamas Prieduose ir sutinkamas tekste, o taip pat informaciją su nuoroda į šį šaltinį reikia priimti tik kaip orientacinę, apytikrę informaciją.