Su deivės Hathor vardu susijęs ištisas statinių kompleksas nedideliame miestelyje Denderoje, kur lengva patekti iš Luksoro turistiniu maršrutu. Tačiau kadangi, kaip jau buvo minėta, egiptologai priskiria Hathor kultą Naujosios Karalystės laikotarpiui, kaip ir Denderos kompleksą, tai mes ilgą laiką neteikėme jam ypatingo dėmesio. Juo labiau, kad pagal aprašymus buvo galima spręsti, kad pastatytas jis iš kalkakmenio, pakankamai minkštos medžiagos. O ir išvaizda nuotraukose nedarė didelio įspūdžio.
Deivės Hathor šventykla Denderoje
Tačiau dažnėjant vizitams į Egiptą ir kaupiantis medžiagai, palaipsniui supratome, kad ne viskas taip paprasta ir su kalkakmeniu, ir su Naujosios Karalystės objektais. Dėl to augo susidomėjimas ir Denderos šventykla. Ir pagaliau 2007 vasario mėnesį man atsirado galimybė ten apsilankyti. Nors, atvirai sakant, kokių nors ypatingų vilčių rasti kažką įdomaus, neturėjau ir tada… O veltui. Jei būčiau kažko tikėjęsis, būčiau susiplanavęs ne standartinį valandos trukmės turistinį vizitą, bet kelionę visai dienai – ten verta apsidairyti atidžiau.
Taip vadinamos alternatyvios literatūros dėmesys Denderai visų pirma susijęs su dviem objektais. Pirmasis – tai žymusis Zodiako ratas. Tačiau dabar Denderoje yra tiktai jo kopija, ir, atvirai kalbant, gana negrabiai padaryta, nekelianti jokio susidomėjimo. Išskyrus tik pačią vietą, kurioje anksčiau būta originalo. Tačiau apie tai vėliau.
Antras alternatyvininkų dėmesio objektas – atvaizdai, kurie siejami su elektros naudojimu senovės Egipte. Atseit, egiptiečiai turėjo elektros lemputes, kuriomis naudojosi įrenginėdami žymiąsias kapavietes netgi ten, kur niekaip negalėjo prasiskverbti saulės šviesa. Tie žibintai nepalikdavo nei ant sienų, nei ant lubų suodžių pėdsakų, kokius paliktų, tarkime, fakelai.
Būtent šie „elektriniai“ atvaizdai mus labiausiai ir domino. Dėl to jau pats pirmas mūsų sutiktas apsauginis, kuris paslaugiai pasiūlė mums savo pagalbą ir pamėgino surengti mums ekskursiją po šventyklą, gavo visiškai kitą užduotį – iš pradžių parodyti mums „elektrinius paveiksliukus“. Mikliai susiorientavęs, jis pakeitė kryptį ir atvedė mus į patį tolimiausią šventyklos kampą, kur grindyse žiojėjo skylė su medinėmis kopėčiomis, einančiomis žemyn į labai nedidelę patalpą, kurios sienos buvo ištisai išpeštos ir išrašinėtos. Tame tarpe ten buvo ir tie piešiniai, kurių mes ieškojome.
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai elektros lempučių atvaizdai, kuriuose gyvatės vaizduoja tų lempučių spirales. Yra ir izoliatoriai, kurie remia tas lempas ir kuriuos egiptologai vadina „džet-stulpais“, laikydami juos simboliškais Ozirio stuburo atvaizdais (gana keistas ir netgi absurdiškas, atvirai sakant, traktavimas).
Aiškiai suprasdami savo tikslus, mes išlošėme daug laiko ir turėjome ištisas 15 minučių, kad ramiai nufilmuotume ir nufotografuotume piešinius ant sienų dar iki to laiko, kai į patalpą plūstelėjo pagrindinis turistų srautas, išsirikiavęs į įspūdingą eilę. Ji mūsų jau nebejaudino – savo darbą padarėme.
Jau išeidamas iš požeminės patalpos, aš atkreipiau dėmesį į tai, kad jokių akmeninių laiptų, vedančių žemyn, liekanų čionai nesimato. Užtat buvo akivaizdūs požymiai, kad masyvūs blokai, kurie anksčiau dengė įėjimą į šią patalpą, buvo paprasčiausiai grubiai išlaužti. Iš visko sprendžiant, tai buvo ne šiaip požeminė, bet ir kruopščiai užmaskuota patalpa.
Tačiau kam reikėjo taip rūpestingai slėpti kažkokius piešinius? Juolab, jeigu tarp ant sienų nupieštų freskų vienoje iš laisvai prieinamų šventyklos salių yra tie patys „elektros lempučių“ atvaizdai?
Esmė čionai ta, kad antžeminėje šventyklos salėje freskos apsiriboja daugiausiai piešiniais su nedideliais tekstais. O štai požeminiai bareljefai (būtent bareljefai, o ne freskos), apsupti pakankamai dideliu skaičiumi hieroglifų, kurie sudaro įspūdį, jog tai ne kas kita, kaip instrukcijos, kaip naudotis kažkokiais įrengimais. Galbūt būtent instrukcijos ir tapo tomis slaptomis žiniomis, kurias nutarta paslėpti po grindimis? O kodėl gi ne?
Elektros lemputės Denderos šventykloje
Apskritai tarp piešinių ant šventyklos sienų yra pakankamai įdomių ir netgi intriguojančių. Pavyzdžiui, tokie, kurie vaizduoja kažką labai primenančio mums paprastą kaitinamąją lempą.
Pasitaiko daug ženklų, kuriuos Erichas fon Denikinas laiko NSO atvaizdais – „skraidančiomis lėkštėmis“. Egiptologai mano, kad tie ženklai reiškia „aukojimo vietas“. Tačiau, pirmas dalykas, įprasti senovės Egiptui aukojimo stalai turi visiškai kitą formą – tai savotiški „stačiakampiai su rankena“. O antra – jei turėsime galvoje, kad aukojama buvo būtent dievams, tai ateivių iš kosmoso teorijos rėmuose tarp Denikeno ir egiptologų versijų nėra jokių prieštaravimų.
NSO atvaizdas sutinkamas ir dar įspūdingesnėje kompozicijoje, kurią galima traktuoti šitokiu būdu. Virš piramidės pakibo NSO, paimdamas iš piramidės energiją ir persiųsdamas ją į visas puses. Tame tarpe ir į kažkokį retransliavimo įtaisą, perduodantį tą energiją dar toliau. Teatleidžia man egiptologai už tokią traktuotę, bet aš nematau pagrindo, kodėl turėčiau interpretuoti tą vaizdą kaip nors kitaip.
Keista kompozicija ant Denderos šventyklos sienos
Tiesa, dauguma piešinių ant šventyklos sienų yra kur kas proziškesni. Čia esama to, kas primena minėtas instrukcijas, ką ir kaip turi daryti žyniai, tarnaujantys deivei, ką būtent ir kokia tvarka jai paduoti, kokią muziką groti (yra netgi natų atvaizdai) ir panašiai.
Šios instrukcijos tokios detalios, kad palaipsniui išnyksta pojūtis, jog čia būta kažkokio kulto ir, priešingai, pradedi jausti absoliutų realumą ir teisingumą vietinės legendos, bylojančios apie tai, kad šventykla – tai deivės Hathor namai. O Hathor buvo paprasta deivė – moteris su savo norais ir įpročiais. Ir su keistu ištikimybės jausmu iškart dviem dievams – Horui ir Totui. Šventykla kaip tik ir buvo jos pasimatymų su tais dievais vieta.
Ech, jeigu viskas apsiribotų tiktai vidiniais pojūčiais…
Vietinis prižiūrėtojas nuvedė mus laiptais, einančiais aukštyn. Ir mes patekome iš pradžių į vieną, paskui nį kitą patalpą, kurios buvo panašios it dvynės. Kiekvieną iš jų sudarė du kambariai, kurių plotas siekė apie 20 kvadratinių metrų. Pirmą kambarį nuo „gatvės“ skyrė siena su praėjimu ir dviem langais, o tarp pirmojo ir antrojo kambarių buvo tik durų anga. Stovėdamas vienos iš tų patalpų pirmame kambaryje ir jaučiant vėsią prietemą vidury karštos dienos, aš iki kaulų smegenų staiga suvokiau,, kad juk visa tai nepaprastai tinka jaukiam meilės lizdeliui. Be to, būtent tokiam, apie kurį kalba legenda – skirtą dviem meilužiams. Dvi identiškos patalpos, kuriose pirmasis kambarys buvo skirtas, tarkime, valgymui ir pokalbiams, o antrasis – tai miegamasis.
Įdomu, kad būtent pirmame kambaryje vienoje iš minėtų patalpų, ant lubų būta to paties žymaus Zodiako rato, o antrame tos pačios patalpos kambaryje ant sienų pavaizduotos scenos iš Ozirio gyvenimo, mirties ir atgimimo. O Oziris – tai juk Horo tėvas!
Kai užlipome ant šventyklos stogo, išsisklaidė paskutinės abejonės. Tai buvo ne šiaip stogas. Tai buvo nusileidimo aikštelė kažkokiems skraidymo aparatams. Priešingu atveju paprasčiausiai neįmanoma paaiškinti, kam prireikė daryti ne šiaip lygią stačiakampę aikštelę, bet ir akivaizdžiai ją sutvirtinti, paklojant ne vieną, bet mažiausiai tris sluoksnius (čia tik tai, kas matėsi) kalkakmenio blokų, kurių svoris siekia dešimtis tonų, ir tokiu būdu didinti atraminių kolonų apkrovas. O kai pakilome dar aukščiau – ant vieno iš šoninių statinių stogo, vaizdas susiformavo galutinai.
Dievas atskrisdavo čionai kažkokiu aparatu – nebūtinai tai turėjo būti skraidanti lėkštė, galėjo būti ir visiškai įprastas sraigtasparnis. Tada jis nusileisdavo į pavėsinę (dešiniajame kampe), kur po kelionės galėjo pailsėti vėsumoje. O paskui eidavo į vieną iš dviejų patalpų, skirtų pasimatymams.
Jei staiga du dievai netyčia atvyktų tuo pačiu metu, jos galima buvo nuvesti dviem skirtingais koridoriais – kairėje esama įėjimo į antrą nusileidimą žemyn. Legenda įgavo absoliutų realizmą.
O kaipgi tada su egiptologų datavimu? Juk dievai valdė Egiptą gerokai prieš pirmuosius faraonus, o štai šventykla datuojama Naująja Karalyste.
Po mano pasakojimo apie ekspediciją per Dmitrijaus Pavlovo seminarą, jis paprašė pažįstamų egiptologų nurodyti šaltinį, kuriame būtų nurodyti ar aprašyti kokie nors radiniai, leidę susieti Denderos šventyklą būtent su Naująja Karalyste. Mėnesį trukę sąžiningi ieškojimai baigėsi visišku fiasko. Tiksliau, buvo konstatuota, kad toks datavimas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Esama tiesiog nusistovėjusios nuomonės.
Taigi – legenda gali būti ne šiaip tik legenda. O šventykla Denderoje – tai galbūt buvo realūs deivės Hathor namai.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта