Žinoma, mums pavyko apžiūrėti toli gražu ne visus objektus. Jų yra tiek daug, kad nepakanka ne tik dviejų-trijų savaičių trukmės ekspedicijų, bet ir reguliarių kelionių į šią šalį po du kartus į metus, ir jau ne pirmus. Vienur paprasčiausiai negalima pakliūti, apie kažkurias vietas yra tiek mažai informacijos, kad netgi nešauna į galvą planuoti jas aplankyti. Nors dabar jau galima išvardinti bent jau kelis iš tų objektų, kurie turi nemažai šansų, jog ten išliko senovės Egipto dievų civilizacijos statinių pėdsakai. Tačiau kol kas, deja, tenka orientuotis pagal informaciją, gaunamą iš žinynų.
***
Pakankamai keistas objektas yra Zavet el Ariane, netoli Habos piramidės, kuri kartais angliškai vadinama „Sluoksniuota“. Šis objektas egiptologams – tai ištisinė mįslė. Iš pradžių jį buvo mėginta priskirti Nebke – faraonui ar tai iš II ar tai iš III dinastijos (pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie III dinastiją, nors jos įkūrėju tebelaikomas Džoseris, kuris karaliavo jau po Nebke – žodžiu, visiška painiava). Tačiau aptiktuose čionai užrašuose faraono vardas jau patalpintas kartuše, o tai reiškia, kad kalba turėtų eiti apie laikotarpį po Hunio. Be to, visa eilė konstrukcijos stiliaus parametrų labiau tinka tam, ką egiptologai įpratę priskirti IV dinastijai, kuriai galiausiai šį objektą ir priskyrė.
Lauerio nuomone, statybos autorius buvo Bika – Džedefro sūnus. Maragioglis ir Rinaldis mano, kad tai buvo kažkuris iš dviejų kitų Džedefro sūnų – Baufra arba Džedefhoras. Verneris gi laikosi versijos, kurią iškėlė Stadelmanas, laikęs autoriumi Baku – spėjamą vyresnįjį Džedefro sūnų, kuris valdė labai trumpą laiką.
Tačiau nors dėl autorystės egiptologų nuomonės ir išsiskyrė, užtat visi sutinka, kad piramidė nebuvo užbaigta. Tačiau jei darysime prielaidą, kad tolimoje senovėje egzistavo kita civilizacija, tai, sprendžiant pagal parametrus, kalba gali eiti ne apie nebaigtą, o apie išardytą konstrukciją. Be to, ji gerokai smarkiau išardyta, nei jau minėto Džedefro piramidė Abu Roaše, su kuria mūsų aptariamas objektas turi daug bendrumų.
Vidury kvadratinės uolinės platformos iškasta didžiulė duobė, orientuota pagal ašį rytai-vakarai. Jos dugne guli didžiuliai kalkakmenio ir rožinio granito blokai – taip vadinamos „laidojimo kameros“ pagrindas. Ten pat esama ovalo formos granitinio „sarkofago“, kurio forma gana netikėta egiptologams, kadangi, kaip jie mano, tokios formos sarkofagai buvo daromi gerokai vėliau už įvardintą IV dinastiją.
Darbo metu 1903 metais nutiko įdomus įvykis. Stipri liūtis užpildė duobę trijų metrų vandens sluoksniu. Vandens lygis labai greitai sumažėjo iki metro. Tuo remdamasis, Aleksandras Barzantis padarė prielaidą, kad po laidojimo kamera gali būti kažkokios papildomos patalpos. Deja, šios prielaidos egiptologams taip ir nepavyko patikrinti. Kaip neįmanoma ir dabar apskritai pamatyti viso objekto, kadangi jis atsidūrė karinės bazės teritorijoje.
***
Dašūre, į šiaurės rytus nuo Raudonosios piramidės, yra XII dinastijos faraono Senusreto III piramidė. Kaip nurodo „Senovės Egipto architektūros enciklopedija“, vidinis piramidės branduolys sumūrytas iš „plytų ir kalkakmenio“. Ar „kalkakmeniu“ laikomas uolinis pagrindas, o „plytomis“ – iš nedegto molio sukrautas mūras – neaišku.
Pirmiausiai krinta į akis skliautinės granitinės lubos požeminėje kameroje ir „sarkofagas“ (irgi iš granito).
Verneris pateikia įdomią frazę: „Keista, čionai granitinės salės sienos padengtos plonyčiu balto tinko sluoksniu, o sienos, lubos, apgaulingos durys ir t.t., padarytos iš pigesnio baltojo kalkakmenio ir nudažytos raudonais ir baltais taškeliais – buvo siekiama imituoti brangesnį ir sunkiau apdorojamą rožinį granitą“.
Ir kas čia jį stebina? Jeigu faraono meistrams atiteko taip smarkiai apgriauta patalpa, tai kas jiems beliko daryti? Tiktai imitacija. Kaip sugebėjo, taip imitavo. Netgi paprastutę piramidę iš nedegto molio plytų jie pastatė ne tiesiai virš senovinių griuvėsių, o šiek tiek į šalį, dėl to ir kamera atsidūrė anaiptol ne piramidės centre.
***
Tačiau Senusretas III neapsiribojo piramide Dašūre. Matyt, jam pasirodė maža perstatyti viso labo vieną senovinį statinį ir jis nusprendė modernizuoti dar vieną – Abidose. Kaip nurodoma minėtoje enciklopedijoje, faraonas sukūrė dykumoje unikalų kulto kompleksą, sumūrytą iš plytų žemiau žemės lygio, įskaitant gigantišką požeminę uolinę kapavietę. Kompleksą sudaro keturi vienas po kito einantys skyriai. Pirmasis „kapas“ (1) yra pačiame žemiausiame lygmenyje, su viena kamera centre ir dviem kameromis iš šonų. Aukščiau – antrasis „kapas“ (2) su sudėtinga šachtų sistema. Prie jos pristatytas „tikrasis kapas“, kuriame esama granitinio „sarkofago“ (3), o iš ten eina vingiuotas praėjimas link „Ozirio kapo“ (4), kuris niekad nebuvo užbaigtas.
Štai tasai „tikrasis kapas“ su granitiniu „sarkofagu“ ir koridoriumi, vedančiu į jį, ir gali tapti tinkamiausiu kandidatu į dar vieną senovės Egipto dievų civilizacijos laikų objektą. Juo labiau, kad svarbiausi koridoriai ir svarbiausios kameros padarytos iš kalkakmenio ir kvarcito.
Senusreto III kompleksas Abidose
***
Iš to, kas nesuprantama…
Netoli nuo Uno piramidės (rytų pusėje, ir šiek tiek šiauriau) Sakaroje, kalkakmenio uoloje iškirsta kvadratinė 25 metrų gylio duobė, kurios kraštinė siekia 7 metrus. Ši dėžė laikoma svarbaus XXVI dinastijos valdininko, vardu Amun Tehnefas, kapaviete (jei tikėsime mus lydėjusiu gidu).
Stulbina visų pirma „dėžutės“ dydis šitos šachtos dugne. Net jei manysime, kad „dėžutė“ yra tuščiavidurė, masė vis tiek siekia šimtus tonų (skelbiama, kad sveria ji 400 tonų, tačiau aš tokiais duomenimis nelabai tikiu).
„Dėžė“ šachtoje, Sakara
Egiptologai mano, kad svarbiausiu atradimu, susijusiu su šiuo „kapu“ tapo jų atrastas „sarkofago“ patalpinimo dugne būdas. Pagal jų versiją, kuri pastaruoju metu darosi vis populiaresnė ir tiražuojama kitų statinių atžvilgiu, viskas vyko tokiu būdu. Lygiagrečiai šiai šachtai buvo padarytos kelios kitos, pagalbinės, kurios buvo sujungtos požeminiais koridoriais su pagrindine šachta. Tada pagrindinė šachta buvo užpilta iki viršaus smėliu, ant kurio ir buvo pastatytas „sarkofagas“. Jį pastatę, darbininkai per pagalbines šachtas palaipsniui pašalino smėlį ir tokiu būdu „dėžutė“ palaipsniui nusėdo iki pat dugno.
Ant popieriaus viskas paprasta, tačiau…
Iš pradžių „dėžutę“ reikėjo pagaminti. O pagaminta ji labai kruopščiai. Nors tai ir kalkakmenis, bet ir su juo dirbant, užtikrinti tokią kokybę (dar ir ant išgaubto dangčio su labai tiksliai išlaikytu užapvalinimu ir keturiais „kubeliais“ kampuose) – anaiptol nėra paprasta. Tačiau svarbiausia yra tai, kad dėžę reikėjo dar ir atgabenti iki pačios šachtos. O apie tai, kad ji neiškirsta iš tos pačios uolos, kurioje iškirsta šachta, byloja dėžės ir uolos faktūros.
Tačiau ir pati šachta – anaiptol ne triviali. Tiek savo dydžiu, tiek būdu, kaip ją padarė.
Galima, žinoma, surinkus minią žmonių, apginklavus juos paprastais įrankiais ir suradus jiems meistrus bei prižiūrėtojus, priversti padaryti kažką panašaus. Nėra ko ginčytis: senovės egiptiečiams tai būtų pagal jėgas. Tačiau problema slypi tame, kad kai pasižiūri į šią šachtą ir į daugelį į ją panašių, susidaro įspūdis, kad jas kasant, buvo naudojami kažkokie kalnakasybos įrengimai.
Panašus įspūdis susidaro ir tuo atveju, kai atidžiau įsižiūri į koridorių geometriją ir sienų kokybę kai kuriose kapavietėse Karalių Slėnyje. Gaila, bet ten kategoriškai draudžiama netgi fotografuoti.
Labai įdomu – kodėl?
Akivaizdu, kad šviesos poveikis gali daryti negatyvų poveikį freskoms, kurių esama ant daugelio kapaviečių sienų, tačiau visiškai nesuprantama, kodėl negalima fotografuoti netgi be blykstės?
Pats pirmas įspūdis – draudimas fotografuoti susijęs su kažkokių tekstų ant sienų turiniu. Tačiau čia esama kažko kito, ko Egipto Senienų komitetas nenorėtų paviešinti plačiajai publikai. Vėliau vis labiau sutvirtėjo įsitikinimas, kad slepiamas ne tiek tekstų ir piešinių turinys, kiek pačių požeminių koridorių ir kamerų ypatumai. Juolab, kad fotografuoti draudžiama netgi tose kapavietėse, kuriose nėra jokių freskų, o esama geriausiu atveju tiktai bareljefų, kuriems blykstės pakenkti niekaip negali.
Negalima visiškai atmesti varianto, kad faraonai ne atsitiktinai panaudojo savo laidojimui būtent šią vietą. Pavyzdžiui, jeigu jie, vykdydami savus archeologinius tyrimus, aptiko senovinės išsivysčiusios civilizacijos, kurios atstovai jiems atrodė kaip galingi dievai, požemines patalpas, tai kodėl faraonams nepanaudojus tų šventų statinių? O tokiu atveju versija, bylojanti apie tai, kad buvo naudojama kalnakasybos technika statant bent jau dalį kapaviečių Karalių Slėnyje, atrodo ne tokia jau ir fantastiška.
Turint galvoje šią versiją, būtų labai įdomu bent akies krašteliu žvilgtelėti į tai, kas laikoma žymiojo Ramzio II kapaviete, su jos pakankamai netrivialiu dydžiu ir taisyklingu geometriniu išplanavimu. Deja. Įėjimas ten griežčiausiai uždraustas plačiajai publikai tuo pretekstu, kad dar ne visi archeologai ten atliko savo tyrimus.
***
Atskira mįslė – tai taip vadinamos „duobės-valtys“ – ankšties formos duobės, kurios arba iškirstos tiesiai uolose, arba išmūrytos.
Oficiali versija yra pakankamai gerai žinoma. Laikoma, kad po faraono mirties į šitas duobes specialiai patalpindavo išardytą jo valtį, kuri turėjo tapti jam transporto priemone kelionėms po anapusinį pasaulį.
Egiptologai yra absoliučiai tikri šia savo versija, ypač po to, kai greta Didžiosios piramidės buvo aptikta tokia valtis. Tiksliau, buvo aptiktos dvi, tačiau viena buvo itin prastos būklės, o kitą pavyko surinkti ir eksponuoti, šiuo tikslu buvo pastatytas atskiras angaras.
Tačiau ir čia ne viskas taip paprasta.
Visų pirma, angare eksponuojamas pavyzdys akivaizdžiai negalėjo plaukioti. Vanduo siūbtelėtų per visas skyles ir valtis akimirksniu nuskęstų.
Žinoma, plaukiojimo po anapusinį pasaulį sąlygos gali smarkiai skirtis nuo žemiško plaukiojimo ir ten kruopštus skylių tarp lentų užtaisymas gali būti nereikalingas. Juk ir pačią kelionę egiptologai laiko grynai simboliška. Bet kam tada simbolinei kelionei galėjo prireikti realios valties? Ypač tokio dydžio? Juk po ja reikėjo iškapoti ne taip jau ir mažai uolienos.
Dar daugiau: iš viršaus duobė buvo uždengiama ganėtinai nemenkais kalkakmenio blokais. Dabar juos galima pamatyti šalia angaro. Tikriausiai dėl to, kad blokai nesulūžtų, juos dėdavo ne kaip perdangos plokštes, o statydavo ant briaunų. Toks būdas reikalavo daugiau darbo ir pačių blokų reikėjo daugiau.
Tokio pobūdžio simbolinei kelionei faraonui galėjo visiškai pakakti ir vienos valties, tačiau palei Didžiąją piramidę aptiktos kelios tokios duobės. Dvi išsidėsčiusios lygiagrečiai pietinei piramidės sienai, dvi – palei rytinę ir dar viena – palei kelią, vedantį nuo piramidės link Milo slėnio. Ir dar yra duobė tarp piramidžių palydovių, nors ir mažesnė.
Dar vienas keistumas: valties pavidalo duobės iškastos anaiptol ne prie visų piramidžių. Istorikai aiškina, kad paprasčiausiai nepavyko jų surasti. Tačiau po to, kai buvo aptikta valtis duobėje šalia Didžiosios piramidės, uždavinys aptikti analogus šalia kitų piramidžių tampa pirmaeiliu, juk duobėse galima rasti daug svarbios egiptologams organikos, reikalingos datavimui radioaktyviosios anglies metodu.
Ir kita šito keistumo pusė: kai prie vienų piramidžių tokių duobių neiškasta, esama iškart dviejų analogiškos formos duobių palei mūsų jau anksčiau aprašytą Ptahšepseso mastabą Abusyre.
Valties pavidalo duobės Gizoje iškirstos gana negrabiai, ant sienų matosi primityvaus tašymo pėdsakai. Akivaizdus rankų darbas, kuris buvo visiškai pagal jėgas faraonų laikų meistrams. O kai kur pasitaiko ir kažkas panašaus į nedidelius laiptelius, matyt, faraonai nelabai jaudinosi dėl duobių kokybės. O ir duobes dengiantys blokai nėra išlyginti pagal aukštį (t.y. pagal bloko plotį, turint galvoje jų formą ir tai, kaip jie buvo statomi). Išoriškas vaizdas faraonui irgi, matomai, nebuvo svarbus.
Dar vienas pastebėjimas. Kai kur, viršutinėje duobių dalyje, kalkakmenio uoliena patyrė vėjo eroziją. Ji ypač pastebima duobėje, esančioje šalia kelio. Matyt, atidaryta duobė buvo labai seniai.
Kažkaip netelpa visa tai į bendrą vaizdą. Kam reikia dėti milžiniškas pastangas vardan paprasčiausio simbolizmo? Ir kodėl, dedant šitiek pastangų, objektai gavosi tokie nekokybiški?
Prašyte prašosi versija, bylojanti apie tai, kad faraonai paprasčiausiai nesugebėjo pamėgdžioti kažko, ko visiškai nesuprato, arba kam suteikė visiškai kitą prasmę. Tačiau ką jie galėjo mėgdžioti?
Galbūt kažką išsiaiškinti leis valties pavidalo duobės palei Uno piramidę Sakaroje?
Duobės palei Uno piramidę
Jeigu kalbėti visiškai tiksliai, tai šios duobės yra ne visa palei piramidę, o už kelių šimtų metrų nuo jos – palei kelią, vedantį link piramidės. Tai irgi kelia nusistebėjimą. Kodėl jos iškastos tokiu atstumu nuo piramidės?
Skirtingai nei Gizoje, vietinių duobių sienos – tai ne uoliena, bet mūras. Sumūrytas jis tegu ir ne iš didelių akmenų, tačiau labai kokybiškai. Dar daugiau – netgi dugnas grįstas akmenimis. Nors tam, kad palaidotum čionai kokią nors simbolišką ar netgi realią valtį, grįsti akmenimis grindis visiškai nebūtina.
Dar labiau stebina duobių gylis. Viduryje jis siekia 6,5 metro. Kam reikalinga tokia gili duobė, primenanti greičiau šulinį?
Ir kuo ji buvo uždengta? Vargu ar paprastas rąstais. Tiesa, apie tai, jog šią duobę, kaip ir Gizos duobes, dengė kalkakmenio blokai, liudija kelios nuolaužos, besimėtančios netoliese. Tačiau turint galvoje uždengimo būdą (blokai statomi ant briaunų), nuolaužų dydį ir pačios duobės matmenis bei tai, kad blokai turėjo būti ilgesni už duobės plotį bent pusmetriu iš kiekvieno galo, gaunasi, kad perdangų svoris turėjo siekti 50-70 tonų.
Ir visa tai – vardan paprasčiausios simbolikos? Labai abejotina.
O ką, jei šios duobės padarytos visai ne faraonų laikais, o gerokai anksčiau – viešpataujant senovės Egipto dievams? Tačiau kokiu tikslu jie dengė duobes būtent tokiais blokais? Ir kas jose galėjo būti saugoma? Kažkokia dievų transporto priemonė?
Kol kas, deja, tiktai klausimai be atsakymų.
Užraše ant stelos, pastatytos palei Sfinksą faraonų laikais, dievas Ra vadinamas kūrėju „Saugojamos vietos“ „Šventojoje dykumoje“, iš kur jis galėjo „gražiai pakilti aukštyn“ ir nardyti padangėje: „Tu ištiesei giją per lygumą, tu pridavei formą žemei… Tu sukūrei Žemutinio pasaulio paslaptį… Tu pastatei sau saugomą vietą šventojoje dykumoje su paslėptu vardu. Diena tu pakyli prieš juos… Tu gražiai pakyli aukštyn… Tu skrieji su palankiu vėju… Tu sklandai danguje dangiška valtimi… Dangus džiūgauja. Žemė džiūgauja. Ra komanda kiekvieną dieną tave šlovina…“
Duobė palei Antrosios Gizos piramidės šventyklą
Per vieną iš sekančių savo kelionių mes nusileidome į vieną iš dviejų duobių, esančių į pietus nuo Antrosios Gizos piramidės. Rytinė duobė nekėlė jokio susidomėjimo, kadangi labiau panaši į siaurą, nežinia kokiu tikslu iškirstą plyšį kalkakmenio masyve. O štai vakarinė iki šiol yra uždengta blokais, kurie tuo pat metu suformuoja ne tik duobės perdangą, bet ir šventyklos grindis.
Viduje, suprantama, šiuo metu nieko nėra, išskyrus šiuolaikines šiukšles. Jei kažko ir būta, tai seniai išnešta, nors neaišku, kam galėjo prireikti traukti lauk senos išardytos valties liekanas, jeigu jų ten apskritai kada nors būta. Malkų aplinkui, artėliau Nilo, galima ir be šito rasti pakankamai daug.
Duobės padarytos gana negrabiai, turi keistą į butelį panašią formą, žvelgiant į jų pjūvį. Ir dar keistesni, tartum specialiai padaryti išsikišimai, kažkuo primenantys špangautus realioje valtyje. Kam prireikė išeikvoti tiek pastangų, kad iškalti kalkakmenyje tokią keistą duobę su ne mažiau keistomis detalėmis – tai lieka paslaptimi. Vienintelis dalykas, kur mūsų nuomonės sutapo – kad valties ar jos maketo palaidojimo tokioje duobėje versija yra labai ir labai abejotina.
„Špangautai“ duobės dugne palei Antrosios piramidės šventyklą.
***
Bet netgi paprastas klausimas dėl pačių seniausių egiptiečių valčių yra pakankamai tolimas nuo trivialumo. Tarkime, laikoma, kad egiptiečiai buvo niekam tikę jūreiviai ir naudojo primityvius laivus tik plaukiojimui po Nilą ir nedideliu atstumu nuo jūros kranto. Tokiu požiūriu neabejoja oficialioji egiptologija, nežiūrint į tai, kad senovės Egipto kapavietėse aptiktos… bumerangų kolekcijos. Ir jų yra ne viena.
Mėginimas priskirti juos vietinės kilmės ginklams niekaip netinka. Pirmas dalykas – jokie egiptietiški šaltiniai nemini bumerangų gamybos. O antra – jų neįmanoma atskirti nuo australietiškų analogų. Tik pagal užrašus, lydinčius eksponatus Kairo muziejuje, galima atskirti bumerangus iš Tutanchamono kapavietės nuo australų bumerangų gretimame stende.
Kai kurie šaltiniai kalba netgi apie kengūrų mumijas, saugomas Kairo muziejuje, o kengūros, kaip žinia, veisiasi tiktai Australijoje. Gaila, bet patikrinti šią informaciją neturėjome galimybės.
Bumerangai iš Tutanchamono kapavietės
Nacionaliniame Naujojo Pietų Velso parke Australijoje, už šimto kilometrų nuo Sidnėjaus, Ramiojo vandenyno pakrantėje esama įdomių užrašų. Jie beveik šimtmetį buvo vietinio folkloro objektu, apie juos pasakojo liudininkai, atsitiktinai juos aptikę. Įrašai padaryti ant uolos, krūmai, tankiai vešintys palei uolą uždengia tiek pačią uolą, tiek užrašus.
Pats užrašų ant akmens egzistavimo faktas niekam nekeltų nuostabos, jeigu tai nebūtų senovės Egipto hieroglifai.
Abi uolos nuoskilos sienos tankiai nusėtos daugiau kaip 250-čia hieroglifų. Laikas juos beveik ištrynė ant pietinės sienos, tačiau esantys ant šiaurinės išsilaikė gerai. Dalis jų lengvai atpažįstama, dalis – ne. Be to, priskiriami jie pačiai seniausiai iš mums žinomų Egipto raštijos sistemų, kuri turi daug bendro su šumerų raštu ir yra žinoma tik labai ribotam egiptologų ratui. Dėl to netgi atsirado versija, kad šie hieroglifai yra šiuolaikinė falsifikacija.
Tačiau vienas iš seniausių egiptologų Rėjus Džonsonas, kuris dalyvavo verčiant pačius seniausius tekstus iš Kairo istorijos muziejaus kolekcijos, sugebėjo išversti „australietiškus“ tekstus. Paaiškėjo, ten užfiksuota senovės Egipto keliautojų, patyrusių laivo katastrofą „keistoje ir priešiškoje“ žemėje, kronika. O taip pat duomenys apie jų vado ankstyvą mirtį. Kaip byloja įrašai, šitas kelionės vadovas priklausė karališkai giminei ir buvo IV dinastijos faraono Džedefro sūnus. Detaliai aprašyta tiek pati vado žūtis nuo gyvatės nuodų, tiek jo palaidojimo ritualas.
Iš esmės šis užrašas patvirtina faktą, kad jau prieš penkis tūkstančius metų senovės egiptiečiai atlikdavo ilgalaikes jūrų keliones (tegu ir palei krantus ar nuo salos prie salos, kaip tai galima daryti keliaujant į Australiją), vadinasi, turėjo atitinkamus pakankamai tobulus laivus.
V dinastijos faraonų kapavietėse buvo rasta papuošalų iš gintaro. O jis senovėje buvo išgaunamas tik vienoje vietoje – Pabaltijyje. Tie telkiniai žinomi nuo žilos senovės, kai Baltija buvo vadinama Gintaro jūra. Taip kad gintaro aptikimas Egipto kapavietėje liudija apie plačius egiptiečių prekybinius kontaktus, apie žymius pasiekimus jūreivystėje. Nors, žinoma, jūromis keliauti galėjo ir ne egiptiečiai, o tarkime, vikingų protėviai.
Yra visa eilė faktų, bylojančių apie tai, kad senovės egiptiečiai plaukiojo ir per Atlantą. O juk tai nepalyginamai sunkiau, nei plaukioti išilgai žemyno krantų.
„Argumentu, patvirtinančiu, kad senovės Egipto gyventojai plaukiojo per Atlantą, galima laikyti sarkofagą, aptiktą 1953 metais Amazonės žiotyse esančioje Maražo saloje. Tarp daugelio daiktų, jame buvo rastos molinės keturstiebių laivų skulptūros, būdingos III tūkstantmečiui iki mūsų eros. Ir štai kas įdomu: senovės egiptiečiai tokiais laivais vežiojo vandens s\atsargas, saugomas specialiuose rezervuaruose, kuriuos vadino „karam erkere“. Šiuolaikiniai brazilų indėnai, kalbantys tupaguaranių kalba, mūsų dienomis vadina cisternas ir bakus su vandeniu „kara merkere“! – rašo V. Tarasenko knygoje „Neįmintos žuvusių civilizacijų mįslės.
Tačiau svariausiu įrodymų, kad egiptiečiai sėkmingai keliavo į Pietų Ameriką ir atgal (kas ganėtinai svarbu) tapo dešimtame dešimtmetyje surengto didžiulio projekto tiriant Egipto mumijų turinį, rezultatai. Projektas prasidėjo nuo mumijų, saugomų Miunchene tyrimo ir kai mokslininkai nutarė patikrinti, ar esama jose narkotinių medžiagų, jie kreipėsi į toksikologę daktarę Svetlaną Balabanovą. Ji yra pakankamai autoritetinga savo srityje, be to, būtent kaip naujų šioolaikinių narkotikų aptikimo metodų kūrėja.
Rezultatai nustebino visų pirma pačią ekspertę. Kaip ji teigia: „Pirmieji teigiami rezultatai, žinoma, man tapo smūgiu. Aš nesitikėjau aptikti nikotino ir kokaino, tačiau tai yra būtent tai, kas įvyko. Aš buvau absoliučiai tikra, kad tai buvo klaida“.
Jeigu nikotiną dar galima buvo išgauti iš kai kurių Afrikos augalų, tai kokainą galima buvo atsivežti tiktai iš Pietų Amerikos. Yra kokos augalo rūšių, kurios auga ir Afrikoje, tačiau tik amerikietiškose rūšyse esama narkotinių medžiagų.
Kaip sako Balabanova, ji gavo daugybę laiškų, kuruose buvo vos ne grasinama, įžeidinėjama, autoriai kaltino ją kalbant nesąmones, kad visa tai buvo jos fantazijos, kad tai neįmanoma, kadangi yra įrodyta, jog iki Kolumbo šie augalai nebuvo kurs nors aptikti, išskyrus Pietų Ameriką.
Tačiau kruopštūs rezultatų patikrinimai atmetė klaidos variantus, tokius kaip mumijų ar aparatūros užterštumas ar kad mumijos nebuvo egiptietiškos. Buvo pasitelktas patikimiausias tyrimo būdas – plaukų tyrimai.
Narkotikai ir kitos žmonių naudojamos medžiagos patenka į plaukų baltymus, kur išlieka ne vieną mėnesį, o po mirties – visiems laikams. Plaukų pavyzdžiai gali būti išplauti alkoholiu ir valomuoju skysčiu prieš pat patikrinimą. Jeigu skystis švarus, bet plaukų analizė duoda teigiamą rezultatą, tai narkotikų esama plaukų viduje, o tai reiškia, kad žmogus juos vartojo būdamas gyvas. Vykdant šią procedūrą, visiškai neįmanomos klaidos dėl galimo tiriamų pavyzdžių užterštumo.
„Negali būti jokios klaidos šiame tyrime. Šis metodas plačiai pripažintas ir naudotas tūkstančiu kartų. Jeigu rezultatai klaidingi, tai paaiškinimo reikia ieškoti kur nors kitur, o ne mano tyrimuose, nes esu 100% tikra gautais rezultatais“ – teigia mokslininkė.
Ji patikrino 134 išlikusių kūnų iš atkastų kapinių Sudane, kuris kitados buvo Egipto dalimi, audinius. Nors kūnai buvo priskiriami vėlesnei epochai, jie visgi buvo keliais šimtmečiais senesni už tą laiką, kai Kolumbas atrado Ameriką. Trečdalis audinių davė teigiamą rezultatą, testuojant nikotino ir kokaino buvimą jų sudėtyje.
Be mumijų iš Egipto ir Sudano, S. Balabanova patikrino mumijas, saugojamas Kinijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Tokiu būdu buvo aprėptas laiko tarpas nuo 3700 metų prieš mūsų erą iki 1100 mūsų eros metų. Sensacinga išvada pasitvirtino: senovės egiptiečiai, būdami gyvi, vartojo kokainą. Ir gauti jo galėjo tiktai Pietų Amerikoje.
Tačiau kontaktai su šiuo tolimu kontinentu nebūtinai gali būti paaiškinami senovės egiptiečių transatlantinėmis kelionėmis. Aš nežinau, ar esama augalų, turinčio kokaino kad ir toje pačioje Brazilijoje. Jį galima išgauti tik iš augalų, paplitusių Peru, o tada mes galime kalbėti jau apie keliones po Ramųjį vandenyną, juk tam, kad patektum į Peru iš Atlanto pusės, reikia įveikti ne vien Amazonės selvos pelkynus, bet ir Andų kalnagūbrį.
Nors jeigu egiptiečių būta rytinėje Australijos pakrantėje, tai Peru iš ten buvo „ranka pasiekiama“ – viso labo perplaukti vandenyną.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта