Dar įdomesnę informaciją apie senovės Egipto dievų civilizacijos laikų statybininkų technologijų lygį suteikia Didžiosios Piramidės „sarkofago“ vidinis paviršius, juk norint išimti medžiagą iš vidinės ertmės ir išlyginti sieneles, plokščiu pjūklu ir freza nepasinaudosi.
Metodai, kurie tikriausiai buvo naudojami piramidės statytojų, darant vidinę granitinio sarkofago dalį, panašūs į metodus, kurie gali būti naudojami išgremžiant medžiagą iš ertmės mechaniniu būdu šiomis dienomis.
Sarkofago viduje likę įrankio pėdsakai byloja, kad prieš išimant uolieną iš ertmės, prieš tai granito blokas buvo sugręžiotas. Kaip teigia Petris, šios išgręžtos skylės buvo padarytos cilindriniais grąžtais (vamzdžio pavidalo grąžtas).
„Rytinėje vidinio paviršiaus pusėje išliko vamzdinio įgręžimo padarytos skylės fragmentas, kur meistrai palenkė grąžtą į šoną, nukrypdami nuo vertikalės. Jie nuoširdžiai stengėsi nupoliruoti viską aplink tą dalį ir nuėmė maždaug dešimtadalio colio storio paviršiaus sluoksnį, tačiau, nepaisant to, buvo priversti palikti vieną skylės pusę dešimtadaliu colio gilesnę, trimis coliais ilgesnę ir 1,3 colio platesnę. Šios vietos pagrindas yra 8-9 coliais žemiau pirminio dėžės viršaus. Jie padarė panašią klaidą ir šiaurinėje vidinės dalies pusėje, tik mažesniu mastu“.
Klaidų pėdsakų gylis, kaip ir atvejyje su plokščiais pjūklais, vėl privertė tyrinėtojus Petrį ir Daną padaryti išvadą ne apie rankinį, bet apie mašininį gręžimą. Gręžiant rankiniu būdu, klaidos galėjo būti ištaisytos be tokio didelio skaičiaus „atliekamų“ įgilinimų, kurie būtų pareikalavę daug valandų sunkaus darbo.
Petris, susidūręs su tokiais akivaizdžiais įrodymais, bylojančiais ne apie rankų darbą bet apie mašininį gręžimą, pamėgino įvertinti gręžiančio įrankio parametrus ir gavo tokį grąžto greitį, kuris tūkstančius kartų viršijo Petrio laikmečio analogiškų įrankių parametrus.
Suprantama, kad prieš šimtą metų Petris operavo tik jo laikais žinomais metodais. Dabar gi į tyrimus aktyviai įsitraukė Kristoferis Danas, kuris kruopščiai išmatavo vageles ant žinomo „Branduolio Nr. 7“, kuris dabar saugomas Londone, Petrio muziejuje. Dano išvados stulbina.
Danas matuoja vageles ant „Branduolio Nr. 7“
„1983 metais Donaldas Ranas (Rahn Granite Surface Plate Co.) pasakė man, kad deimantiniai grąžtai, kurių sukimosi greitis siekia 900 apsisukimų per minutę, prasiskverbia į granitą vieno colio per penkias minutes greičiu. 1996 metais Erikas Leiteris (Trustone Corp) pasakė man, kad parametrai nuo to laiko pasikeitė. Šiuolaikinių grąžtų gręžimo greitis siekia 0,0002 colio granito per vieną apsisukimą. Tai reiškia, kad senovės egiptiečiai sugebėjo gręžti granitą 500 kartų didesniu greičiu (turima galvoje, kiek grąžtas) negu šiuolaikiniai grąžtai. Kitos charakteristikos irgi sukelia problemų šiuolaikiniams grąžtams“ (Danas).
Tarp „kitų charakteristikų“ esama tokio fakto: spiralinė vagelė, kurią palieka grąžtas, yra gilesnė, kai eina per kvarcą negu gręžiant minkštą lauko špatą. Tai neįmanoma, gręžiant rankiniu būdu (ir apskritai apie kokį dar rankinį gręžimą galima kalbėti?). Čia akivaizdus mašininis apdirbimas.
Suvokdamas visą sudėtingumą užtikrinti parametrus, kiuriuose regime „Branduolyje Nr. 7“, gręžiant netgi šiuolaikinėmis staklėmis, Danas pagalvojo apie alternatyvų variantą. Jis mano, kad statytojai naudojo taip vadinamą ultragarso grąžtą.
Gręžimą ultragarso metodu Danas palygino su asfalto gręžimu pneumatiniu plaktuku, skirtumas tik tas, kad vibracijų dažnis toks didelis, kad jo neįmanoma įžvelgti plika akimi – 19-25 tūkstančiai smūgių per sekundę. Pasitelkus į pagalbą abrazyvinę pastą, ultragarsinis aparatas įsigraužia į medžiagą, permaldamas ją savo smūgiais. Tokio ultragarsinio grąžto panaudojimas gali visiškai paaiškinti visus aptiktų pėdsakų ypatumus.
Sraigtinės vagelės šiuo atveju susidaro ne dėl grąžto pjaunamojo sukimosi (kurio nėra), o dėl vibruojančio grąžto padavimo gilyn į gręžiamą medžiagą.
„Apdirbant ultragarsu, įrankis gali arba tiesiogiai įsigręžti į apdorojamą medžiagą, arba į ją „įsisukti“. Spirališką įsigręžimą galima paaiškinti, jei nagrinėsime vieną iš metodų, kurie yra paprastai priskiriami pažangiausioms mašininėms technologijoms. Grąžto sukimosi greitis – nėra reikšmingas faktorius, dirbant šiuo metodu. Grąžto sukimasis reikalingas tik tam, kad priartintum grąžtą prie apdorojamo paviršiaus. Veržlės ir varžto metodo pagalba cilindrinį grąžtą galima prispausti tiesiai prie apdorojamo paviršiaus, sukant pagal laikrodžio rodyklę. Sraigtas palaipsniui leisis žemyn per „veržlę“, versdamas vibruojantį grąžtą gilintis į granitą. Tai būtų priverstinis grąžto judėjimas, kurio dėka vyks ne sukimasis, bet pjovimas. Sukimasis gali būti reikalingas tik tam, kad būtų užtikrintas įrankio pjaunamasis efektas apdorojamoje vietoje. Tai reiškia, jog kalba eina ne apie gręžimą kaip mes jį suprantame, o greičiau apie savotišką permalimą, kurio metu abrazyvas pašalina iš savo kelio gręžiamos medžiagos kiekį, kurį galima nesunkiai reguliuoti (K. Danas, „Pažangus mašininis apdirbimas senovės Egipte“).
„Svarbiausia pragręžtų skylių, kurias ištyrė Petris, detalė – tai, kad skylė įgręžta giliau kvarce, o ne lauko špate. Kvarco kristalai naudojami sukurti ultragarsinius virpesius, ir atvirkščiai – yra jautrūs vibracijai ultragarso dažnyje, ir juose galima sugeneruoti aukšto dažnio virpesius. Apdorojant granitą ultragarso metodu, gerokai tvirtesnis kvarcas nebūtinai demonstruotų didesnį pasipriešinimą, kaip kad nutiktų apdirbant jį įprastais mechaniniais metodais. Ultragarso dažniu vibruojantis instrumentas susirastų daugybę „pagalbininkų“, eidamas kiaurai granitą (turimi galvoje kvarco kristalai, esantys pačiame granite). Vietoje pasipriešinimo pjaunančiam poveikiui, kvarcas sureaguos ir ims vibruoti rezonanse su aukšto dažnio bangomis ir sustiprins abrazyvinį poveikį, įrankiui einant kiaurai apdorojamą medžiagą“ (ten pat).
Įdomu pažymėti, kad gręžiant ultragarsu, kas primena darbą pneumatiniu plaktuku, rizikuojama suskaldyti granitinį bloką, ypač jeigu jis iš pat pradžių turėjo kokių nors vidinių mikro įtrūkimų. Kad tokia rizika sumažėtų, statytojai turėjo mokėti kažkokiu būdu testuoti granitinius blokus, ar nesama juose minėtų pažeidimų. Kitaip sakant, daryti tai, kam mūsų dienomis naudojama pačia sudėtingiausia ir brangiausiai kainuojanti technika.
Žinoma, gaminant „sarkofagą“, tai neturėjo didelės reikšmės, juk, galų gale, galima buvo pagaminti jį ir iš antro ar trečio bandymo. Tačiau yra ir dar vienas netiesioginis liudijimas, kad statytojai visgi buvo įvaldę technologiją ir turėjo priemonių atlikti vidinės granito struktūros testus. Blokai, kurie aptinkami piramidės mūro viduje, patiria kolosalias apkrovas, juk ant jų slūgso daugybė kitų blokų sluoksnių. Tokiomis sąlygomis mikro įtrūkimai labai lengvai gali pavirsti makro įtrūkimais, dėl ko blokas galiausiai subyrėtų. Jeigu paprastam vidiniam mūrui tai neturi didelės reikšmės, tai kalbant apie blokus, perdengiančius praėjimus į vidines patalpas, tai baigtųsi konstrukcijos griūtimi, o to, kaip mes žinome, Gizos piramidėse neįvyko. Kitaip sakant, blokų vidinė struktūra yra ideali.
Blokų skilinėjimo, gręžiant ultragarsu problemą dalinai galima buvo išspręsti naudojant, pavyzdžiui, taip vadinamą „Rebinderio efektą“. Šis efektas atsiranda, jeigu apdirbimo procese naudojamos paviršių aktyviai veikiančios medžiagos, kurios medžiagą padaro plastišką, kai ji tarsi „nuteka“ iš apkrovos zonos ten, kur apkrovos nėra. Granitui tokia paviršių veikiančia medžiaga yra paprastas vanduo. Rebinderio efektas, kaip mano šiuolaikiniai geologai, būtent dėl to, kad Žemės plutoje esama vandens, verčia granito uolienas, susidarius atitinkamoms sąlygoms, tarytum „nuplaukti“ iš vienos zonos į kitą, tik vyksta tai labai giliai, apatiniuose plutos sluoksniuose.
Iš principo galima būtų cilindrinio ultragarsinio grąžto vidumi paduoti su dideliu spaudimu smarkiai įkaitintus garus, kurie ne tik pašalintų išgręžtą uolieną, bet ir iš esmės sumažintų tą apkrovą, kuri turėjo tekti grąžtui. Klausimas tiktai reikiamos temperatūros užtikrinime, temperatūros, kuri, griežtai kalbant, mums šiuo metu nėra žinoma.
Taip kad techniniai sprendimai egzistuoja, tik reikalauja jie pakankamai šiuolaikinių įrankių ir technologijų. Iš kol seka visa eilė pasekmių. Tarp viso kito: būtina turėti industriją, gaminančią tokius įrankius (kurių reikia daug, kadangi granitas yra dar ir medžiaga su dideliu abrazyvumo koeficientu, dėl ko įrankiai labai greitai susidėvi); atitinkamas bazines žinias ir t.t.
***
Granite ir bazalte išgręžtų skylių Egipte yra begalė, mes su jomis susidurdavome praktiškai visur. Tačiau įdomiausios pasitaikė Abusyre – tai vadinamoje Sahuro šventykloje, kur apskritai labai daug nusistebėjimą keliančių artefaktų.
Cilindrinio grąžto pėdsakas Sahuro šventykloje
Čia vienas bazalto blokas suskilo taip, kad išgręžtą skylė galima apžiūrėti pjūvyje. Ir galima pamatyti ne tik grąžto cilindrinę formą, bet ir gręžiančių ašmenų dydį, kuris šiuo atveju neviršija pusantro milimetro. Kokio gi tvirtumo turėjo būti grąžtas, kad atlaikytų apkrovas, tenkančias tokiam neideliam darbiniam paviršiui? Akivaizdu, kad turime reikalą anaiptol ne su variu ir netgi ne su bronza, o su pakankamai tvirtais lydiniais.
***
Dar didesnę nuostabą kelia cilindrinio gręžimo pėdsakai Karnako šventykloje. Pavyzdžiui, visai šalia pagrindinio „turistinio prospekto“ beveik pačiame komplekso centre esama granitinio bloko, kuris suskilo kaip tik per gręžimo vietą. Tiesa, kad jį pamatytume nuo „turistinio prospekto“, nepasiekus anksčiau minėtos granitinės šventyklos reikia pasukti į dešinę į nedidelį, sunkiai pastebimą praėjimą – būtent ten ir yra šis blokas.
Pragręžtos skylės diametras čia siekia apie 18 centimetrų. Tačiau visai ne tai yra nuostabiausia. Įgilinimas tarp išorinės skylės sienelės ir vidinio kerno likučių turi tokią formą, kuri byloja apie praktiškai nulinį pjaunančio paviršiaus storį. Tokio pėdsako negali palikti nė vienas šiuolaikinis įrankis. Dar daugiau – kad padarytum tai su granitu, reikia arba naudoti ploną lazerio spindulį (kas mažai tikėtina, sprendžiant iš bendros skylės formos), arba naudoti instrumentą, kurio tvirtumas smarkiai pranoksta granito tvirtumą. Tai arba deimantas, arba dar tvirtesnė medžiaga. Kitaip sakant, kalbėti iš esmės reikėtų apie nežinomą medžiagą, galbūt dirbtinai sukurtą.
Šiais laikais jau mokame pagaminti tvirtesnes už deimantą medžiagas, tiesa tvirtesnės jos tik dešimčia procentų. Be to, tam reikalingos labai aukštos technologijos.
Kitos pragręžtos skylės tame pačiame Karnake iš arčiau apžiūrėti negalima dėl vienos paprastos priežasties – ji yra labai aukštai, granitinėje perdangoje pačiame piečiausiame pilone (priėjimas prie šios komplekso dalies, kaip jau sakėme, dabar uždarytas). Skylės skersmuo – kaip padori statinaitė.
Įrengimus, galinčius pragręžti tokio dydžio skyles ir tokioje tvirtoje medžiagoje kaip granitas, pradėjo gaminti vis prieš porą dešimtmečių.
Pagal priimtą versiją, tokie įgilinimai buvo gręžiami tam, kad užfiksuoti juose durų ir vartų įtvirtinimus. Neblogi turėjo būti vartai, kuriuose vien vyrių įtvirtinimui turėjo būti naudojamos tokio storio palmės. Tokios palmės dar paieškoti reikėtų.
Išlieka mįsle, kaip ir kuo tokie vartai buvo atidarinėjami ir uždarinėjami. Kad įsivaizduotume tokių vartų aukštį, piešinyje parodėme greta esantį pilono ir bokštinio krano palyginimą. Sunku įsivaizduoti, kad čia buvo išsiverčiama vien rankų jėga be papildomų mechanizmų.
Pilonas pietinėje Karnako šventyklos dalyje
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта