XX amžiaus pabaigoje smarkiai išklibusios egiptologų pozicijos staiga sulaukė netikėtos pagalbos. Polimerų chemijos specialistas Džozefas Davidovicas iškėlė teoriją, kad Egipto piramidės yra pastatytos ne iš akmens, o iš… betono.
Ir nors viena dalis istorikų labai skeptiškai žvelgė į šią teoriją, kiti pasičiupo ją kaip gelbėjimosi ratą. Juk Davidoviciaus teorija „reabilitavo“ senovės egiptiečius ir oficialią egiptologijos doktriną.
Pasak šios teorijos, egiptiečiams visiškai nereikėjo kilnoti sunkius blokus ant piramidžių. Vietoje to jie, atseit, sumaldavo kalkakmenį į miltelius, pridėdavo vandens ir gaudavo kažką panašaus į betoną, kuris, stingdamas karštoje saulėje, ir sudarė piramidės blokus. Į viršų keliama buvo atseit ne ištisiniai akmens luitai, bet tik betono sudėtinės dalys – vanduo ir sumaltas kalkakmenis (o tai, be abejo, nepalyginamai lengviau), o taip pat lentos betonavimo formoms ir švendrių pynimai, kuriais kažkodėl neva buvo padengiamos betonavimo formos iš vidaus.
Milžiniški blokų, naudotų statant piramides, išmatavimai iš tiesų yra rimtas galvos skausmas egiptologams. Nežiūrint į visas anksčiau jau aprašytas pastangas, jie taip ir nesugebėjo išspręsti šios problemos ir realiai įrodyti galimybę ne tik transportuoti tokius blokus, bet ir pakelti į pakankamai didelį aukštį. O čia staiga gerasis stebukladarys, kuris tą galvos skausmą pašalino!
Išliko, tiesa, viena „smulki“ problemėlė – granitiniai blokai, sveriantys dešimtis tonų, kurie irgi buvo naudojami statant piramides. Tačiau čionai teorijos šalininkai pareiškė, kad ir granitinio tipo medžiagas galima buvo gauti tuo pačiu būdu kaip ir betoną, sumaišant reikalingus komponentus ir paliekant gautą mišinį Saulės spinduliams džiovinti. Buvo netgi pareikšta, kad Davidovicas tuoj tuoj atskleis šio mišinio sudėtį ir imsis gaminti tas medžiagas pramoniniais mastais.
Žodžiu, betoninei teorijai buvo duotas žalias signalas…
Toliau sekė galinga reklaminė pasaulinio masto kampanija, į kurią įtraukė ir masinės informacijos priemones, ir didžiules savanorių armijas žmonių, kurie tikėjo nauja teorija, kuriems irgi buvo aišku, kad egiptiečiai negalėjo kilnoti milžiniškų blokų, bet kurie taip ir nepanoro ar nesugebėjo dėl subjektyvių priežasčių priimti kokią nors kitą piramidžių statymo versiją.
Rezultatas: „betonavimo“ tema per nepaprastai trumpą laiką tapo labai populiari ir netgi madinga. Ko tik jai nepripaišė – ir statinius Peru, ir netgi Europos megalitus, tokius kaip Stounhendžas…
***
Šios knygos autoriui prireikė savo laiku maždaug mėnesio, kad surinktų kiek įmanoma pilnesnę informaciją šia tema, kad pamėgintų objektyviai išsiaiškinti, ar įmanoma, kad senovės egiptiečiai išties naudojo betoną. Teko panirti ne tik į pačios Davidoviciaus teorijos esmę, į šios teorijos aptarimus, diskusijas, bet ir patyrinėti betonų, geopolimerų, kompozitinių medžiagų, akmens liejybos technologijas ir dar daug daug ką kita…
Suprantama, čionai nėra būtinybės kankinti skaitytoją įvairiausiomis techninėmis subtilybėmis ir niuansais. Apsiribosime tik pačia esme.
***
XX aštuntas-devintas dešimtmečiai, kada ir atsirado betono teorija, pasižymėjo susidomėjimo įvairiais polimerais ir kompozitinėmis medžiagomis pliūpsniu. Tai medžiagos, kurias paprastai gamina iš vienokio ar kitokio gamtinių ir/arba dirbtinių komponentų mišinio, naudojant labai platų technologijų spektrą. Šių technologijų dėka gautos medžiagos neretai pasižymi tokiomis savybėmis, kokių neturi „gryni“ gamtiniai analogai ir dėka to šios dirbtinės medžiagos turi didžiulę paklausą įvairiose pramonės srityse. Paklausa gimdo pasiūlą, o rinka diktuoja būtinybę kažkaip išsiskirti iš konkurentų tarpo, kad išsiveržtum į priekį nelengvoje kovoje už vartotojus.
Ir štai 1978 metais Džozefas Davidovicius, tų pačių kompozitinių medžiagų gamybos specialistas, „geopolimerizacijos išradėjas ir kūrėjas“, įvedė į apyvartą terminą „geopolimeras“, kad (kaip rašoma jo įkurto Geopolimerų Instituto tinklapyje) galima būtų „klasifikuoti neseniai atrastą geosintezę, kuri kuria neorganines polimerines medžiagas, šiais laikais naudojamas daugelyje pramonės sričių“.
Tačiau vien naujo pavadinimo negana, reikia dar kako ypatingo, išskirtinio. Ir Davidovicius paskelbia teoriją, kad Egipto piramidės buvo pastatytos iš to paties „geopolimerinio kalkakmenio“, o ne iš iškirstų ir pakeltų aukštyn natūralaus kalkakmenio luitų. Procedūra, jo manymu, atrodė šitaip.
„Egipto darbininkai išgaudavo sąlyginai minkštą kalkakmenį, išgarindavo iš jo vandenį, paskui sumaišydavo nešvarų kalkakmenį (įskaitant suakmenėjusias kriaukleles) su kalkėmis, moliu, dumblu ir paprasta druska. Šitas mišinys buvo transportuojamas kibirais ir išpilamas, supakuojamas ar sutrombuojamas į formas (pagamintas iš medienos, akmens, molio ar plytų), patalpintas ant piramidės. Šis peraglomeruotas kalkakmenis, surištas geocheminės reakcijos (vadinamas geopolimeriniu cementu), tokiu būdu sustingdavo į tvirtus blokus“.
Ir tai buvo ne šiaip momentinis pareiškimas kur nors geltonojoje spaudoje. 1979 metais II Tarptautiniame egiptologų kongrese Prancūzijos Grenoblyje Davidovicius pristatė du pranešimus. Pirmasis skelbė hipotezę, kad piramidžių blokai buvo išlieti iš betono. Antrame pranešime autorius tvirtino, kad senovinės akmeninės vazos buvo padarytos prieš penkis tūkstančių metų iš sintetinio – žmogaus, o ne gamtos sukurto – akmens.
Būtų labai keista, jei egiptiečiai būtų turėję šiuolaikinio lygio technologijas, taikytų jas pramoniniu mastu ir niekur tai nebūtų buvę užfiksuota. O kadangi egiptologams rūpi ne tiek technologiniai problemos aspektai (nes jie nelabai suprantami), kiek atitinkami „užrašai ant tvoros“, tai egiptologų prieštaravimai susivedė daugiausiai būtent į tai, kad nesama tekstų su geopolimerinių technologijų aprašymais.
Ir štai 1988 metų spalio 29 jau V Tarptautiniame egiptologų kongrese Kaire buvo pateiktas eilinis pareiškimas. Jo esmė susiveda į tai, kad istorikai negali aptikti tekstų apie piramidžių statybą dėl to, kad ieško akmens iškirtimo, transportavimo ir pakėlimo aukštyn aprašymų. Ir visa tai – „dėl teisingos technologijos nežinojimo“ – geopolimrų technologijos. O iš tikrųjų reikalingas dokumentas atseit patogiai įsitaisė ant uolos, kuri vadinama Bado Stela, aptikta Sechelio saloje Asuane. Aptiko ją Čarlzas Vilbouras 1889 metais.
Egiptologų nuomonės apie stelos autentiškumą išsiskyrė, tačiau sutampa tame, kad ant stelos iškirstas tekstas yra kopija nuo Senosios Karalystės stelos, kurią sukūrė dievo Hnumo šventikai maždaug 200-aisiais metais prieš mūsų erą. Stela susijusi su faraono Džoserio valdymu, kuris buvo 2500 metais anksčiau. Davidoviciaus nuomone, šis tekstas yra ne kas kita, kaip statybos iš dirbtinio akmens (kažkas panašaus į betoną) planas su įvairių naudingų iškasenų ir rūdų, kurios galėjo tapti cheminiais reagentais gaminant tą dirbtinį akmenį, aprašymu.
Tokia reklama negalėjo neduoti vaisių, ir Geopolimerų instituto filialai ėmė dygti visame pasaulyje. Per šiuos filialus Davidovicius sėkmingai pardavinėjo savo išradimą, kurį jis padarė, neva remdamasis būtent senovės Egipto tekstais. O filialai, savo ruožtu, reklamavo savo produkciją kaip tik galėjo. Ne egiptietiška, tačiau piramidė buvo suręsta…
Davidovicius matyt nusprendė, kad darbas jau padarytas ir vėliau jo kažkaip jau nebesigirdėjo. Į priešakinį kovos su netikinčiais geopolimeriniu betonu frontą įžengė mūsų jau minėta anksčiau Margaretė Moris.
Iš jos tinklapio turinio (vertė knygos autorius):
„Margaretė Moris buvo įtraukta į Egipto piramidžių tyrimus nuo 1984 metų, kai pradėjo savo istorinius tyrimus Taikomųjų Archeologijos mokslų institute (IAPAS). IAPAS įkūrė daktaras Davidovicius 1984 metais Bario universitete Majamio pakrantėje Floridoje.. Institutas turėjo pritraukti deramą dėmesį prie senovinių technologijų ir išaiškinti kai kurias miglotas senovės istorijos sritis. Daugelį metų Margaretė dirbo IAPAS direktoriaus padėjėja. Kai įstaiga nebegavo laukiamo finansavimo ir buvo priversta užsidaryti universiteto teritorijoje, Margaretė palaikė projektus, kuriuos ėmė vykdyti savo pačios lėšomis“.
Pagal išsilavinimą istorikė ir nelabai gilindamasi į technologines detales bei niuansus, Moris nusikalbėjo iki to, kad ir granitiniai piramidžių blokai buvo pagaminti iš geopolimerų. Tik jie netgi nebuvo liejami kaip betonas, o lipdomi iš atskirų nesutvirtėjusio geopolimerinio mišinio gabalų, panašiai kaip lipdoma iš plastilino ar gipso…
***
Nekantrus skaitytojas gali paklausti: o kam man, tiesą sakant, reikalingos kažkokios įvykių ir jų dalyvių biografijų detalės? Geriau iškart pereiti prie teorijos ir faktų.
Tačiau kad suprastume, kur iš tiesų yra faktai, o kur – manipuliavimais jais ir atvira dezinformacija, kartais nepamaišytų susimąstyti ir apie tai, kam ir kodėl viso to reikia…
O dabar kaip tik galima pereiti prie faktų ir tų pačių technologinių niuansų, kurių taip nemėgsta betono versijos šalininkai.
***
Tarkime – tiesiog tarkime – kad piramidės iš tiesų buvo statomos taip, kaip teigia Davidovicius. Blokus liejo iš betono…
Tačiau technologija, tame tarpe ir statybos technologija, paklūsta konkrečiai logikai, o be to palieka pakankamai konkrečius, būtent jai būdingus pėdsakus.
Iš pradžių apie logiką.
Betoninės versijos šalininkai tvirtina, kad geopolimerinės technologijos panaudojimas leido egiptiečiams išvengti būtinybės suburti tūkstantines armijas darbininkų, statant piramides.
Nedidelis apskaičiavimas. Didžioji piramidė sveria 6-7 milijonus tonų. Statant ją dvi dešimtis metų pagal Davidoviciaus metodą, reikia kasdien (!) sumalti vos ne į miltelius (o geriausia būtent į miltelius) beveik tūkstantį tonų (!!!) kalkakmenio. Tai šiuolaikinio kalnakasybos kombinato našumas!!!
Ir dar reikia įsigudrinti tai daryti primityviais įrankiais. O paskui – „išgarinti iš jo vandenį“, gaminti mišinį, pakelti aukštyn, pridėti vandens ir išpilstyti į formas, kurias irgi reikia parengti… Tai kurgi pagrindas atsisakyti daugiatūkstantinės darbininkų armijos? Ir kur čionai, teisybę kalbant, darbų palengvinimas?
Turiu pastebėti, kad pirminėje teorijos versijoje figūravo liejimo formos, paklotos tiesiai ant žemės. Tačiau tada gaunasi netgi ne darbo sąnaudų taupymas, o priešingai – smarkus jų padidinimas, juk betoninius blokus reikėjo pakelti aukštyn lygiai taip pat, kaip ir tiesiog iškaltus. Ir dėl to iškilo versija apie betono liejimą tiesiogiai blokų dėjimo vietoje.
Bet jeigu liesime vietoje, tai kam reikėjo lieti būtent blokus? Žymiai paprasčiau (ir efektyviau konstrukcijos tvirtumo požiūriu) – lieti ištisiniais sluoksniais. Galima buvo bent jau smarkiai sutaupyti lentų, skirtų liejimo formoms gaminti. O ir su pačiomis formomis gerokai mažiau tąsymosi – forma reikalinga tiktai aplink piramidės perimetrą. Tačiau piramidėse niekur – aboliučiai niekur – nėra nė menkiausių tokio liejimo požymių. Vien tik blokai.
Kartais betoninės versijos šalininkai aiškina tai tuo, kad atseit žemės drebėjimų atvejais liejimas ištisiniais sluoksniais išprovokuos įtampos vietose atsirandančius skilimus, o blokai leidžia atskiriems elementams šiek tiek „vaikščioti“, išsaugant viso statinio vientisumą. Tačiau, pirma, skilimai monolite, jeigu jie atsiranda, niekuo nesiskiria konstrukcijos tvirtumo požiūriu nuo atsirandančių plyšių tarp blokų. Antra – tarpai tarp blokų irgi gali didėti per žemės drebėjimus, suformuodami tuos pačius įskilimus. Ir trečia – palyginimui, megalitinių statinių Pietų Amerikoje statytojai siekė kaip tik atvirkščiai – suteikti savo konstrukcijoms monolitiškumą uolų, ant kurių buvo statomos šios konstrukcijos atžvilgiu, kad per žemės drebėjimus tie pastatai „vaikščiotų“ kaip vientisa masė. Ir tuo praktiškai įrodė šio būdo efektyvumą. Beje, šiuolaikinės statybos seismiškai aktyviose zonose orientuotos būtent į monolitinių konstrukcijų statymą.
Tačiau grįžkime prie Egipto piramidžių.
Vienintelė vieta, į kurią žvelgiant galima įtarti liejimą ištisiniais sluoksniais – apatinės kai kurių piramidžių pakopos, pavyzdžiui Antrojoje Gizos plokštikalnės piramidės apačioje nėra nė menkiausių pėdsakų tarpų tarp blokų, o ir pačių blokų kaipo tokių.
Tačiau tai visiškai ne betonas, o pagrindas, iškirstas uoloje, ant kurio sumūryta piramidė. Plokštikalnė šioje vietoje turi nedidelį nuolydį. Kad būtų išlyginta visa aikštelė prieš pradedant statybą, statybininkai paprasčiausiai iškalė kalkakmenio pagrinde tranšėją, palikę jos centre išsikišimą, kurio išorinis kraštas buvo aplygintas ir įgavo laiptinį pavidalą.
Tai, kad čia būtent „gimtoji“ kalkakmenio uola, patvirtina ne tik daugybė kriauklelių, regimų plika akimi. Jų dydis – nuo milimetro ir mažiau. Vakarinėje piramidės pusėje (kaip pastebėjo dar per praeitas savo keliones mūsų ekspedicijos dalyvis Dmitrijus Pavlovas) esama įskilimų tose pačiose apatinėse eilėse. Plyšiai tęsiasi ne tik šalia piramidės, bet ir išeina iki priešingos tranšėjos sienelės.
Prie kriauklelių mes dar grįšime, o kol kas – apie kitas betono liejimo pasekmes.
Tarkime, kad sluoksniais lieti dėl kažkokių priežasčių nesigavo. Tarkime, mišinys nebuvo privestas iki visiškai skystos būsenos, o buvo panašus į minkštą plastiliną (taupė vandenį, nors tai ir žymiai komplikavo blokų kilnojimo procesą). Tada kodėl blokai nebuvo lipdomi tiesiai prie jau pastatytų į vietą ir išdžiūvusių? Juk tik apdailos ir kai kurių vidinių struktūrų blokai yra labai kruopščiai sujungti tarpusavyje, o tarp įprastų blokų vidiniame mūre regime pakankamai nemažus tarpus.
Ir kam tada apskritai reikėjo liejimo formų iš lentų? Lipdyk sau iš plastilino ką tik nori ir džiaukis…
O jeigu vis dėlto betonas buvo skystas, tai kodėl jis nė vienoje vietoje neprasiskverbė į plyšius tarp blokų apatinėse eilėse? Daug metų beieškant įvairiausių įrodymų, betoninės versijos šalininkai taip ir nerado nė vieno panašaus nutekėjimo. Jų nebuvimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu mums įprastų liejimo formų (palei betonu užliejamo sklypo kraštus) nebuvo. Tačiau tada reikėjo daryti formą dar ir iš apačios, kitaip sakant, gaminti blokus atskirai specialiose dėžėse, išiminėti iš tų dėžių blokus ir paskui statyti juos į vietas.
Tai visiškai prieštarauja bet kokiai statybos darbų, kurių metu siekiama maksimalaus rezultato taupant jėgas, o ne išgalvojant sau papildomų sunkumų logikai… Kam egiptiečiams prireikė šitaip komplikuoti sau gyvenimą, didinti darbo sąnaudas ir pratęsti statybos laiką? Nebent tik tam, kad Davidoviciaus teorija gyvuotų ir neštų pelną.
Lygiai taip pat neaišku, kam buvo reikalingi pynimai. Atrodo, sukalei liejimo formą iš lentų, ar sumeistravai dėžę ir liek sau, į sveikatą, skiedinį, kaip tai daroma ir šiais laikais. O pynimo kam prireikė? Juos dar reikia supinti ir jų kiekis neįtikėtinas?
Tačiau betoninei teorijai reikėjo įrodymų, štai ir „aptiko“ niekam daugiau nereikalingo pynimo pėdsakus. Tik štai atskirti juos nuo pėdsakų, kuriuos palieka metodiškas tašymas siauru įrankiu, ne kiekvienas sugebės. O ir aptikti tie pėdsakai tik 45 metrų aukštyje, kur „paprastų mirtingųjų“ šiandien neleidžia, vadinasi ir patikrinti jis to negali. O apatinėse mūro eilėse pynimų pėdsakų visiškai nesimato. Užtat matomi akmens apdorojimo pėdsakai (kurie ir pavadinti pynimo pėdsakais) ir jau minėtos kriauklelės.
Beje, plika akimi įžvelgiamų kriauklelių buvimas ne tik apatinėse eilėse, bet ir viršutiniuose piramidžių blokuose yra vienas iš rimčiausių argumentų prieš betoninę versiją. Juk sumalant kalkakmenį į miltelius geopolimeriniam skiediniui, susimaltų ir kriauklelės. Davidovicius buvo priverstas reaguoti į šį argumentą ir savo laiku netgi pademonstravo savo institute mini piramidės liejimą iš skiedinio su nesumaltomis kriauklelėmis. Iš skiedinio, specialiai paruošto šiai demonstracijai.
Iki šiol šita maža piramidė pateikiama kaip savotiškas teorijos apie didelių piramidžių statybą iš geopolimerinio betono triumfo „įrodymas“. Tik, štai, šios piramidės aukštis siekia viso labo 9 centimetrus. O stingo jinai, kol pasiekė reikalingą tvirtumą, ištisas paras!
Dabar įsivaizduokite, kad senovės Egipto darbininkai turėjo ne tik malti kalkakmenį ir daryti tai šiuolaikinės gamyklos tempu, bet ir kruopščiai stebėti, kad neduok Dieve nesusimaltų kriauklelės!
Jums dar neatrodo, kad visas šis vaizdas jau seniai peržengė logikos ribas?
Tačiau galima pereiti prie „plikų“ faktų.
Gausybė specialistų tyrė pavyzdžius iš įvairių piramidžių, atvežtų iš Egipto po to, kai Davidovicius paskelbė apie betoninės versijos triumfą. Kažkaip neteko girdėti nė apie vieną (!) geologų pareiškimą, kad tai buvo ne kalkakmenis. Ir pavyzdžius, kuriuos D. Pavlovas paėmė praėjusių kelionių metu, kruopščiai nagrinėjo specialistai – ir plika akimi, ir su mikroskopais. Išvada vienareikšmiška: kalkakmenio struktūra nepažeista. Niekas jo nemalė.
Matėme mes tai ir per šią kelionę. Ir ne tik apatinėse pakopose. Mūsų ekspedicijos nariai buvo pakilę iki Raudonosios piramidės vidurio, į Laužytos ir Trečiosios piramidžių viršūnes, buvo palindę po Antrosios Gizos piramidės apdaila, užlipo ant Lišto ir Abu Roašo piramidžių, neskaitant Gizos ir Dašūro piramidžių palydovių. Niekur jokių betono pėdsakų aptikta nebuvo. Dar daugiau – neaptikta ir pėdsakų, kad medžiaga, iš kurios padaryti viršutiniai blokai bent kuo nors skirtųsi nuo apatinių blokų.
Gaila, neteko užkopti ant Didžiosios piramidės. Sukliudė sprogimai Egipto viešbučiuose, nugriaudėję kaip tik mūsų viešnagės metu. Į Gizą priplūdo tiek vietiniam vedliui nepažįstamų policininkų, kad jis pabijojo eiti į Didžiają.
Bet ir be šito jau buvo aišku, kad betoninė versija su realiomis piramidėmis neturi nieko bendro.
Kurį laiką buvo tvirtinama, kad viename iš blokų buvo aptiktas plaukas. Tai būtų didelė sėkmė ne tik betoninei teorijai, bet ir egiptologijai apskritai, juk plauką galima pamėginti datuoti. Sukėlė, tiesa, abejonių šio radinio autentiškumu faktas, kad jo nemėgino datuoti ir nustatyti, kam jis priklausė – žmogui ar gyvūnui. Bent jau šitą dalyką tikrai galima buvo nustatyti pakankamai tiksliai. Paskui pasirodė specialistų komentarai apie tai, kad kalkakmenyje plonyčių ir ilgų darinių, iš išvaizdos primenančių plaukus, susidarymas yra įprastas dalykas. Ir betoninės teorijos autoriai tuojau pat „pamiršo“ radinį… Jeigu kur ir pasirodė vėliau duomenų apie „plauką“, tai tik tarp šalininkų entuziastų.
Kartą pasiunčiau Davidoviciaus straipsnyje minimus egiptietiškus tekstus jau anksčiau minėtam Dmitrijui Nečajui, paprašęs išversti. Ir eksperimento grynumo labui specialiai pasiunčiau iš pradžių be esamo „betoninio“ vertimo varianto. Nečajaus vertime apie nieką, kas bent kažkuo primintų darbus su akmeniu, nebuvo rašoma. Užtat teksto prasmė pasirodė esanti artima jo žinomam vertimui apie septynerius bado ir septynerius pertekliaus metus Egipte faraono Džoserio laikais (apie tai žiūrėkite toliau). Ir kai pasiunčiau Nečajui „betoninį“ variantą, jis buvo nepaprastai nustebintas, iš kur apskritai galėjo rastis tokio pobūdžio vertimas. Kad gautum jį būtent „betoniniu“ pavidalu, reikia iš esmės pakeisti visus senovės egiptiečių tekstų vertimo principus.
Tačiau aš nuo lingvistikos esu tolimas ir svarbiausiu momentu man tapo Džoserio paminėjimas tiek viename, tiek kitame vertime.
Jeigu Džoseris (ar netgi kažkas kitas jo vardu) kalba apie geopolimerinės technologijos naudojimą, tai reikėtų tikėtis šios technologijos panaudojimo ir paties Džoserio laiptuotoje piramidėje. Tačiau tasai, kas pamėgins surasti bent kokius betono pėdsakus Laiptinės piramidės mūre, tik veltui sugaiš laiką. Ji sukrauta iš įprastų grubių, pačios įvairiausios formos akmenų, surištų molio skiediniu. Akmenys yra tokio dydžio, kad juos gali pakelti vienas žmogus. Taip kad netgi nebuvo jokios prasmės lieti ar lipdyti juos iš kažkokio geopolimero.
***
Ir atskirai reikėtų stabtelėti ties tokiomis medžiagomis kaip granitas ir bazaltas.
Priešingai negu teigia Margaretė Moris, nieko panašaus į šias medžiagas Davidoviciui sukurti nepasisekė. Štai ištrauka iš produkcijos reklamos paties Geopolimerų instituto tinklapyje:
„Geopolimerinis cementas sustingsta sparčiai, kambario temperatūroje ir atlaiko 20 megapaskalių slėgį jau po 4 valandų stingimo, esant 20оC, kas atitinka įprastų betonų standartus. Maksimalus tvirtumas stingdant 28 dienas siekia 70-100 megapaskalių“.
Tvirtumo rodikliai yra vieni svarbiausių. Nors jie tiesiogiai ir neapibūdina medžiagos tvirtumo, tačiau glaudžiai su juo susiję. Tai štai – diapazoną 70-100 megapaskalių atitinka tik kalkakmenis. Ir dar ne pats tvirčiausias. Granitui ir bazaltui šis rodiklis siekia 300-400 megapaskalių. Kaip matome Davidoviciaus geopolimerams nepavyko net priartėti prie šių gamtinių medžiagų.
Tuo pat metu technologija, kaip pagaminti dirbtinį akmenį, savo charakteristikomis primenantį bazaltą, ne tik egzistuoja, bet ir plačiai naudojama. Ji vadinama akmens liejimo technologija. Ir pirmą kartą ją panaudojo pramonėje dar XVIII amžiuje Michailas Lomonosovas. Jis naudojosi akmens liejimo metodu išgaudamas spalvotus stiklus, krištolą, glazūrą ir porcelianą. O dabar technologija naudojama gaminant begalę įvairiausių dalykų, nuo pramoninių vamzdžių iki dekoratyvinių figūrėlių…
Tik štai reikalauja šita technologija nei daugiau, nei mažiau, o faktiškai sąlygų, egzistuojančių vulkano krateryje, atkūrimo – ne mažesnės kaip 1000оС temperatūros (dažniausiai naudojama temperatūra svyruoja diapazone 1300-1500оС). Tiktai tokiose sąlygose pradinis mišinys išsilydo ir gali būti kur nors supiltas. Akivaizdu, kad jokios lentos ar pynimai tokios temperatūros neatlaikytų.
Ir lipdyti pagal M. Moris metodą – irgi nesigaus: kristalizacijos temperatūra, t.y. temperatūra, prie kurios mišinys praranda savo plastiškumą, siekia maždaug 900оС, ne mažiau. Rankomis tokio daikto nepaimsi…
***
Kita šios technologijos dalis siejasi su bendra užrašų kalimo ant tvirtų uolienų problema. Tokių įrašų ant senovės Egipto objektų yra daug ir neretai jie yra pakankamai kokybiški. Tai „betoninės versijos“ šalininkai ir stengiasi panaudoti kaip savo teorijos įrodymą.
Napoleono Egipto ekspedicijos geologai ištyrė užrašus apatinėje Amemnono Kolosų dalyje ir padarė išvadą, kad „kai graverio įrankis vidury hieroglifo susiduria su titnagu ar agatu akmenyje, įrašo griovelis niekad nenutrūksta, jis tęsiasi su ta pačia kokybe. Nei agato, nei paties akmens fragmentas niekur nė truputėlio neišlaužyti graviravimo metu“.
Margaretės Moris nuomone, ši išvada liudija, kad apdorojimo metu medžiaga buvo pastūmėta į šalį, o tai reiškia, kad kvarcitas buvo apdorojamas minkštoje geopolimero stadijoje. Kitaip sakant akmens dalelės pasiduodavo graverio instrumentui. Tvirtų uolienų pjovimas ar gręžimas greičiau prasiskverbia per daleles, o ne pastūmėja jas į šalis nenukentėjusias. Moris nuomone, meistrai darė užrašus ant kvarcito tuo metu, kai jis buvo suminkštintas.
Iš tikrųjų šiuo atveju Moris demonstruoja vien tik savo neišmanymą technikos srityje.
Pirmas dalykas – geologų paliktas aprašymas konstatuoja, jog išgraviruotų linijų kokybė nesikeičia. Būtent tai yra faktas, o ne medžiagos, titnago ar agato, dalelių pastūmėjimas, kaip tai bando pavaizduoti Moris. Šis faktas byloja tik apie tai, kad susidūrimas su agatu ar titnagu nepadarė jokio poveikio graviravimui naudojamam įrankiui. Tai įmanoma dviem atvejais: a) labai aštrus įrankis labai tvirtai laikomas savo padėtyje (stipriai užfiksuotas), b) buvo naudojamas lazeris. Kitaip sakant kalba eina apie šiuolaikines technologijas, o ne apie primityvius įrankius.
Antras dalykas. Minėtas aprašymas kaip tik liudija, kad nebuvo jokio titnago ir agato dalelių pastūmėjimo. Kad tokia išvada pasidarytų suprantama, reikia įsivaizduoti tokio tvirtų dalelyčių išjudinimo minkštoje medžiagoje pasekmes: judant tvirtai dalelei, pastūmėtai rėžtuko į šalį nuo graviruojamos linijos, neišvengiamai susiformuoja linijos kraštų nelygumai. Jos nesusiformuoja tiktai tada, kai užpakalinė dalelės dalis yra plokščia, ir šita plokštuma yra griežtai statmena dalelės slinkimo krypčiai. Kadangi tokio idealaus sutapimo realybėje sunkoka tikėtis, tai nelygumai Moris variante yra tiesiog neišvengiami. Tačiau nelygumų bėra, vadinasi, ir hipotezė yra klaidinga.
Kitas dalykas, kad užrašai ant tokių tvirtų uolienų išties yra nemaža mįslė. Ir problemą dar labiau komplikuoja tai, kad daugeliu atvejų neįmanoma gauti normalių duomenų apie faktinę užrašo būseną ir parametrus tuo metu, kai jie buvo ką tik įrėžti. Neretai visos eilės autorių samprotavimai rėmėsi vien tik nuotraukomis. Tačiau nuotraukos beveik neperteikia realios užrašo būsenos, paslėpdamos kai kuriuos niuansus ir detales.
Dar daugiau – neretai sudėtinga nustatyti, kokius pėdsakus paliko užrašus darę meistrai, o kokius – archeologai, kurie valė užrašą nuo purvo. Pavyzdžiui, užrašas ant vienų iš karalienės Hatšepsut rūmų vartų man paliko stiprų įspūdį, kad su juo neblogai padirbėjo šiuolaikiniai „restauratoriai“. Ir kaip po to galima mėginti suprasti, kokia technologija buvo panaudota šiam užrašui padaryti?
O kai kurie užrašai verčia labai rimtai susimąstyti apie tai, kad juos galėjo padaryti pasitelkę kažkokią šiais laikais jau prarastą technologiją. Pavyzdžiui, kai įdėjau į internetą nuotrauką su Ramzio II kartušais ant granitinio koloso Ramezeume, man atėjo laiškas, kuriame tinklapio lankytojas pasidalino savo konsultacijos dėl šio įrašu su žymiu graveriu, rezultatais. Graveris teigė, kad toks darbas visiškai įmanomas atlikti šiuolaikiniais įrankiais, nors ir tektų pavargti. Pats sunkiausias elementas – tai, pasirodo, netgi ne lygios vagelės, bet iškilus apvalumas, kurio esama kartuše.
Graverį nustebino beveik absoliutus dviejų kartušų identiškumas, tartum jie būtų įspausti plastiline vienu štampu. Tačiau realybėje čionai galėjo pasireikšti tie patys fotografijos trūkumai – kai kuriuos nedidelius skirtumus nuotraukos paprasčiausiai „suvalgo“.
Vienodi kartušai galėjo būti padaryti, tiesiog panaudojus vieną trafaretą. Užrašas iš pradžių buvo pažymimas, o jau paskui įgilinamas (to pėdsakų Egipte man teko matyti). O pažymėti kontūrus galima ir naudojantis trafaretu.
Tačiau, vis dėlto, negalima atmesti ir varianto, kad kaip senovės Egipto dievų, taip ir senovės egiptiečiai visgi galėjo šiek tiek suminkštinti akmenį ir daryti užrašus ant tokio suminkštėjusio paviršiaus. Šiandien tokia technologija mums nežinoma. Tačiau, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje esama legendų, kad akmenį galima buvo suminkštinti kai kurių augalų sultimis. O viename internetiniame resurse man pakliuvo į akis pranešimas apie tai, kad dar XIX amžiuje Uralo meistrai naudojo apdorodami akmenis kažkokius augalus ir žoles…
Taip kad visko gali būti. Juolab, kad darant užrašus, daug reagento naudoti nereikia.
Bet kol kas mįslė išlieka mįsle.
***
Paradoksalus, bet nepaisant visiško neatitikimo realiems faktams, nepaisanti visiško pareiškimų apie „šaltąjį granito ir bazalto lipdymą“ absurdiškumo, betoninė mada niekaip nesibaigia. Laikas nuo laiko internete nusirita vis naujų ir naujų šios teorijos šalininkų diskusijų bangos. Mokyklinio istorijos kurso spaudimas yra toks didelis, kad daugeliui žmonių sunku netgi įsivaizduoti, kad piramides statė ne primityviais metodais ir rankų darbu. Spaudimas toks didelis, kad paprasčiau atsisakyti elementarios logikos ir fizikos mokslo žinių ir įsikibti į betoninę versiją, kad tik būtų suteiktas egiptiečiams šansas taip ir likti grandiozinių statinių autoriais.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта