Panašu, kad iki pasaulio sutvėrimo kažkas darbavosi veržliarakčiu.
Kai Žemėje dar nebuvo net dinozaurų, ja jau važinėjo technika. Arba, mažų mažiausiai, kažkas tokio, kam reikėjo varžtų, indukcinių ričių ir neaiškios paskirties metalinių rutuliukų. Apie tai liudija neseniai pasibaigusios sensacingo radinio analizės rezultatai. Akmuo buvo surastas beveik atsitiktinai. Ieškant meteorito skeveldrų, MAI „Kosmopoisk” Centro ekspedicija šukavo laukus Kalugos gubernijos pietinėje dalyje. Ir jeigu ne Dmitrijaus Kurkovo atkaklumas, privertęs jį apžiūrėti iš pirmo žvilgsnio paprastą akmens gabaliuką, nenutiktų įvykio, galinčio pakeisti mūsų požiūrį į žemišką ir kosminę istoriją. Kai nuo akmens nuvalė purvą, pasirodė aiškiai matomas nežinia kokiu būdu vidun papuolęs… maždaug 1 cm ilgio varžtelis. Kaip jis ten pakliuvo? Nukrito nuo traktoriaus? Buvo pamestas, o paskui įtryptas, įspaustas į uolieną? Bet varžtelis su veržle ant jo galiuko (arba, į ką tas daikčiukas irgi buvo panašus – ritė su dviem diskais ir strypu) buvo tvirtai įaugę į akmenį. Vadinasi, pakliuvo vidun dar tais laikais, kai akmuo dar tebuvo nuosėdinė uoliena, dugno molis.
Iš katerio nukrito? Kvailystė – kam gi prireikė tempti išžvejotą iš u]ės dugno akmenį čionai, į apleistą kolūkio lauką netoli nuo apleisto Znamia kaimo Kalugos gubernijos pietvakariuose? Ir dar vienas dalykas – svarbiausias. Kaip vėliau autoritetingai pareiškė geologai, akmenėliui šitam yra ne mažiau kaip 300-320 metų.
Vadinasi?..
Buvo ir tokių spėjimų: varžtą karo metu į akmenį įkalė sprogimas. Bet specialistai sprogdintojai nustatė: jokių būdingų deformacijų, kurios turėtų atsirasti tokiu atveju, neaptikta. Dar daugiau, „varžtelis” suakmenėjo. Ir tai visų pirma liudija apie tai, kad jis guli žemėje šimtus milijonų metų. Skrupulinga cheminė analizė parodė: per tą laiką geležies (Fe) atomai difuzijos būdu prasismelkė 1,5 cm gilyn į akmenį, o į jų vietą stojo iš akmens atsiskverbę silicio atomai. Šitaip susidarė ovalinis geležingas „kokonas”, kuris ir dabar puikiausiai matomas. Paleontologams ir geologams-litologams šis reiškinys yra visiškai įprastas, jie žino, kad viskas, kas atsiduria akmenyje ir išbūna ten milijonus metų, suakmenėja.
Bet yra dar įspūdingesnių fenomeno įrodymų: rentgeno nuotraukos aiškiai parodė – akmens viduje yra ir kitų, dabar akimi kol kas nematomų, „varžtelių”. O ir tas, kuris matomas, irgi kažkada buvo viduje, kol akmuo sąlyginai neseniai geologiniu mastu, nesuskilo. Be to, panašu, kad tas pats „varžtas” ir tapo įtempimo, dėl kurio įvyko skilimas, priežastimi.
Dabar ta radinio analizė, kurią buvo įmanoma atlikti pirminiame etape, be būtino pačių artefaktų savybių ir kristalo struktūros tyrimo, beveik baigta. Akmuo pabuvojo paleontologijos, zoologijos, fizikinės technikos, aviacijos technologijų institutuose, paleontologijos ir Biologijos muziejuose, laboratorijose ir konstruktorių biuruose, Maskvos Valstybiniame universitete, o taip pat jį apžiūrėjo kelios dešimtys pačių įvairiausių sričių specialistų. Ką gi pavyko išsiaiškinti?
Pats akmuo ne toks jau ir didelis, telpa ant delno. Akivaizdu, kad jis žemiškos kilmės, nepanašu, kad būtų meteoritas. Paleontologai atmetė visas abejones dėl jo amžiaus, akmeniui išties apie 300 mln metų. Nustatyta, kad „varžtelis” pakliuvo į uolieną IKI jai sutvirtėjant, vadinasi, jo amžius tikrai ne mažesnis už akmens amžių. Pakliūti į akmenį vėliau (pvz., dėl sprogimo, tame tarpe ir atominio) „varžtelis” negalėjo, kadangi jis nepažeidė akmens struktūros.
Galiausiai tyrėjai pasidalino į dvi stovyklas. Pirmosios atstovai įsitikinę, kad turi reikalą su akivaizdžiai technogeniniu dirbiniu, kuriame prisilaikyta visų principų, žinomų ir naudojamų mūsų, šiuolaikinėse technologijose. Visuose techninės srities institutuose neatsirado nė vieno specialisto, kuris būtų suabejojęs, kad jam prieš akis ne dirbtinis dirbinys, kažkokiu būdu pakliuvęs į akmenį.
Iš pradžių, aišku, kai kalba užeidavo apie tokio dirbinio pakliuvimą į akmenį prieš 300 mln metų, abejojo visi. Bet abejonės greitai dingo, kai buvo atlikti mikroskopiniai ir rentgeno tyrimai. Juolab, kad be „varžtelio” tie patys skeptikai aptiko dar keletą technogeninių darinių, tame tarpe du keistus mikroskopinius rutuliukus su kvadratinėmis angomis…
Kita grupė tvirtino, kad tai ne kas kita, kaip suakmenėjęs jūsų gyvis, kai kurie netgi surado panašų analogą – jūros leliją. Tačiau tų pačių suakmenėjusių gyvūnų specialistas, apžiūrėjęs radinį, pareiškė, kad niekados neregėjo šitokių didelių ir būtent tokios formos suakmenėjusių liekanų.
Ir taip – daugiau kaip prieš 300 mln metų, gerokai prieš atsirandant dinozaurams, kažkas pateko ant senovės okeano dugno ir įsitvirtino suakmenėjusioje nuosėdinėje uolienoje. Kas gi, vis dėlto, „šiukšlino” metaliniai daiktais paleozojaus eroje, devono ar anglies periode?
Rasti tinkamiausią hipotezę sunku, bet yra kelios pagrindinės versijų grupės.
1. Ufologinė.
Jeigu NSO mūsų laikais švaistosi kur ir kada nori, tai kodėl jie negalėjo lakstyti ir prieš milijonus metų? Visatoje galėjo egzistuoti daugybė civilizacijų, sugebėjusių pasiekti Žemę ir čia prišiukšlinti.
2. Kosminių šiukšlių versija.
Tam, kad užterštum Žemę technogeninėmis nuolaužomis, visai nebūtina pas mus atskristi. Kitoms civilizacijos pakako išeiti į kosminę erdvę, o toliau žvaigždžių vėjas, judėjimas iš inercijos per milijonus metų išsklaidys per visą galaktiką varžtus ir veržles nuo atidirbusių savo laiką kosminių aparatų.
3. Procivilizacijų veikla.
Šis paaiškinimas populiariausias tarp ezoterikų, bet jį labai aršiai neigia istorikai. Tačiau jei su mūsų civilizacija atsitiktų katastrofa, ir po šimtų milijonų metų, po šimtų žemės drebėjimų, lūžių, kontinentų užtvindymų, kalnų iškilimų ir jūrų atsiradimo iš visos mūsų dabartinės mašinerijos irgi teliktų apgailėtina varžtų ir veržlių saujelė… paklius šitie nesuprantamų mašinų nesuprantami fragmentai į akis ateities mokslininkams, velnią susigaudysi, kas čia per daiktas ir kas juos padarė…
4. Būsimų civilizacijų veikla.
Keičiam „minusą” į „pliusą” ir gauname tokį patį vaizdą. Vėl praeityje darbuojasi išsivysčiusios civilizacijos, tik jos ten negyvena, todėl ir nerandame didelių miestų ar kosmodromų liekanų. Jos atstovai ten patenka laiko mašinomis.
Panašūs radiniai aptinkami praktiškai visuose laiko sluoksniuose. Tuo įsitikinti galima pasklaidžius archyvų duomenis.
1844 metais Kungudo karjere Milfilde (Anglijos šiaurė), kaip pranešė seras Deividas Briusteris, buvo aptiktas plieninis vinis, maždaug per colį „įaugęs” kartu su kepurėle į tvirtą smiltainį. Vinies smailioji dalis buvo išlindusi išorėn, įaugusi į molio luitą ir beveik visiškai surūdijusi.
1851 metais aukso ieškotojas Hairemas Vitas auksingojo kvarco gabale, kurio dydis buvo maždaug kaip vyro kumštis, rado vos vos rūdžių tepaliestą vinį.
Tų pačių 1851 metų birželį Dorčesteryje (JAV) tarp akmenų, atskeltų nuo olos sprogimo, didžiausiam susirinkusiųjų nustebimui buvo aptikti: „Dvi metalinio daikto, skilusio sprogimo metu pusiau nuolaužos. Sujungus jas gavosi varpo pavidalo indas, kurio aukštis 114 mm, plotis 165 mm ties pagrindu, o viršūnėje – 64 mm, o sienelių storis apie 3 mm. Metalas, iš kurio buvo padarytas tas indas, priminė cinką arba cinko ir sidabro lydinį. Ant paviršiaus gerai matėsi šeši gėlės ar kažkokios puokštės atvaizdai, padengti grynu sidabru, o aplink apatinę indo dalį – vainikas, irgi padengtas sidabru. Raižyba ir padengimas buvo meistriškai atlikti nežinomo amatininko. Šis keistas indas ištrauktas iš uolienos sluoksnio, kuris iki sprogimo slūgsojo 4,5 metro gylyje…”
1852 metų gruodžio pradžioje netoli nuo Glazgo neseniai išgautos anglies gabale irgi rastas keisto pavidalo įrankis.
1968 metais Jutos valstijoje Viljamas Maisteris surado du ryškius žmogaus kojos su batais atspaudus. Kairysis batas savo pėda buvo užmynęs trilobitą, kurio liekanos ir suakmenėjo, kartu su bato pėdsaku. Trilobitai – nariuotakojai, panašūs į šiuolaikinius vėžiagyvius, jie gyveno mūsų planetoje prieš 400-500 mln metų.
Ekvadore rasti senoviniai papuošalai iš platinos. Čia reikia prisiminti, kad platinos lydymosi temperatūra yra +1800 laipsnių, ir tada pasidarys aišku – be atitinkamų technologijų indėnų meistrai paprasčiausiai negalėjo sukurti tokių papuošalų.
Irake, kasinėjimo metu buvo aptiktas pats seniausias iš visų žinomų galvaninių elementų, kurio amžius apie 4000 metų. Keraminių vazų viduje buvo cilindrai iš lakštinio vario, o cilindruose – geležiniai strypai. Varinio cilindro kraštai sujungti švino ir alavo lydiniu, kuris tik dabar tapo plačiai žinomas šiuolaikiniams elektrikams ir radioinžinieriams. Kaip izoliatorių senoliai naudojo bitumą. Elektrolitas išdžiūvo ir išsigaravo, bet kai į panašius indus įpylė vario sulfato tirpalo, aptikta baterija tuojau pat davė srovę… Iš kur senoliai galėjo žinoti apie elektros gavimą ir naudojimą?
Panašių radinių sąrašas tuo anaiptol nesibaigia. Ką dar vertėtų čia prisiminti?
Bato protektoriaus atspaudą smiltainyje, Gobio dykumoje. Jo mažius apie 10 mln metų. Apie jį pranešė sovietų rašytojas Aleksandras Kazancevas. Arba panašų atspaudą, bet jau uolienos gilumoje, Nevados valstijoje, JAV… Porcelianinę aukštos įtampos stiklinę, apaugusią suakmenėjusiais moliuskais… Rusijos anglies šachtose radiniai buvo ne mažiau keisti: plastmasinės kolonos, metrinis geležies cilindras su apvaliais geltono metalo intarpais…
Žodžiu, nepaaiškinamų ir nepaaiškintų radinių nemažai. Iš kur jie atsiranda? Atsakymo vis dar nėra. Kol kas aišku viena: „Kalugos” akmenyje yra keisti dariniai, sukurti, galimas daiktas, nežemiškų technologijų. Bet kad panaikintume tą „galimas daiktas” reikia, žinoma, tolimesnių mokslinių tyrinėjimų.
Ir visgi audrina vaizduotę keistas jausmas, kai prisilieti prie to nesuprantamo „varžto” akmenyje: galbūt lygiai taip pat jas lietė kitų protingų būtybių rankos…
Вадим Чернобров
„Огонек“, Москва, 31.07.1998
Rubrika: GEROKAI PRIEŠ MUS | Patalpino: Arnoldas (2010.10.15)
Peržiūrų: 1218 | Žymos: