Pėdsakų, kad Snofru vykdė didelio masto archeologinius darbus iškart trijose piramidėse, yra pakankamai daug. Darbų mastas byloja apie tai, kad vykdomi jie galėjo būti tiktai su faraono žinia ir jam paliepus. Ypač turint galvoje, kad tai buvo šventi pastatai, kurie anksčiau priklausė dievams.
Snofru įpėdiniai iš visko sprendžiant per visą Senosios Karalystės laikotarpį ieškojo legendinių dievų „slaptųjų žinių“. Juk vargu ar kas nors naudosis seniau pastatytas pastatais bei juos perstatinės ir nepasižiūrės, kas ten yra jų viduje – o gal ką naudingo galima bus surasti? Tiesą sakant, apie tai esama ir tiesioginių nurodymų senuosiuose šaltiniuose.
Vestkaro Papiruse užrašyta legenda pasakoja apie tai, kaip „kartą, kai karalius Hufu valdė visą žemę“, jis pasišaukė tris savo sūnus ir paprašė papasakoti jam padavimus apie „burtininkų darbus“, pradedant neatmenamais laikais. Trečiasis sūnus Hor De Defas atsakė, kad žino žmogų, vardu Dedis, kuriam yra žinoma, kaip prilipdyti atgal nukirstą galvą, kaip prisijaukinti liūtą ir kuris taip pat žino „Toto kambarių Pdut skaičius“. Tai išgirdęs, faraonas susidomėjo, nes jau seniai mėgino sužinoti „Toto kambarių paslaptį“. Jis įsakė surasti išminčių Dedį ir pristatyti į rūmus iš salos, esančios pietiniame Sinajaus pusiasalio smaigalyje, kur tasai gyveno. Kai Dedis buvo pristatytas, Hufu iš pradžių išbandė jo stebuklingas galias… Paskui paklausė: „Ar teisybę kalba, kad tu žinai Pdut skaičius, skirtus Toto Iput?“ ir Dedis atsakė: „Aš nežinau skaičių, o karaliau, bet aš žinau vietą, kur galima rasti Pdut“ (žodis „Iput“ reiškia „slaptuosius pirminės ir tikrosios šventyklos kambarius“, o „Pdut“ – „brėžinius, schemas su skaičiais“).
Atsakydamas Hufu, išminčius, kuriam pagal tekstą buvo 110 metų, pasakė: „Aš nežinau, kas tuose brėžiniuose, o karaliau, bet aš žinau, kur Totas paslėpė schemas su skaičiais“. Faraonas toliau klausinėjo jį ir Dedis patvirtino, kad „slaptoje patalpoje, kuri vadinasi Žemėlapių Kambariu Heliopolyje esama skrynios, jos paslėptos toje skrynioje“ susijaudinęs faraonas įsakė Dedžiui gauti jam tą skrynią, tačiau išminčius atsakė, kad negali jų gauti, kadangi jos skirtos būsimam Hufu palikuoniui. To panorėjo Ra…
Tačiau visada, jeigu kas nors laiko kažką svarbiu ir naudingu, tai atsiras ir kitas, kuris gali palaikyti tą dalyką kenksmingu. Ir jeigu Senosios Karalystės faraonai plačiai naudojosi paveldėtais dievų statiniais, tai turėjo būti žmonių, kurie galėjo palaikyti tai tikra šventvagyste. Panašu, būtent taip ir nutiko tuo laikotarpiu, kurį egiptologai vadina Pirmuoju Pereinamuoju Periodu.
Visiškai įmanoma, kad būtent tuo laiku Hafros, „išniekinusio Granitinę Šventyklą – dievo Ozirio namus, skulptūra buvo ten užkasta žemyn galva. Ir būtent tam laikmečiui tenka griovimas viso to, ką sukūrė „tradicijas pažeidę“ Senosios Karalystės faraonai.
Aš jau minėjau apie tai, kad visa eilė egiptologų sutinka su nuomone, kad Pirmasis Pereinamasis Periodas pasižymėjo tikslingais Senosios Karalystės paveldo sugriovimais ir išniekinimais. Ir Amenemcheto I piramidės komplekse panaudoti blokai su Hufu, Hafros, Userkafo, Uno bei Pepio II vardais netiesiogiai tai patvirtina, kaip ir tas faktas, kad daugelis Senosios Karalystės statinių, naujosios „archeologinės bangos“ laikus, valdant XII dinastijai, pasiekė jau sugriauti.
Tai, kad XII dinastijos faraonai irgi užsiėmė „archeologiniais“ darbais, ieškodami slaptų dievų žinių, atrodo visiškai logiškai, turint galvoje faktą, kad būtent jie rekonstravo kai kuriuos senosios civilizacijos objektus ir pasinaudojo Senosios Karalystės laikų griuvėsiais. Ir vėlgi: būtų keista susilaikyti nuo pagundos pasižiūrėti, kas ten yra viduje tų pastatų, kuriais tu ruošiesi pasinaudoti…
***
Ar surado ką nors Senosios ir Viduriniosios Karalysčių faraonai, vykdydami savo paieškas, neskaitant Sakaros indų kolekcijos? Vargu ar tos jų paieškos buvo visiškai bevaisės. Tačiau šiuo metu ką nors tikrai nustatyti neįmanoma. Egiptologų įprotis orientuotis į „užrašus ant tvoros“ ir tai, kad senosios procivilizacijos objektus jie linkę priskirti Senosios Karalystės laikotarpiui, užvirė istorijoje tokią košę, kurią netgi pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis (t.y. netgi vykdant masines tikslingas senovės dievų civilizacijos artefaktų paieškas) teks srėbti dar ne vieną dešimtį metų. O juki esama ir oficialaus mokslo nepripažintų alternatyvių versijų bei faktų, prieštaraujančių priimtai dogmai…
Greičiausiai faraonai šį tą surado. Greičiausiai, tų radinių buvo pakankamai daug. Tačiau visa tai šiandien dulka kur nors muziejų saugyklose, sužymėta inventoriaus numeriais, o jei tie daiktai ir aprašyti, tai tie aprašymai paskendo ataskaitų krūvoje ir yra prieinami tiktai siauram specialistų ratui.
Labai tikėtina, kad egiptologai netgi paprasčiausiai nesupranta jų žinioje esančių radinių prasmės.
O mes galime orientuotis tik į tai, kas demonstruojama viešai prieinamose vietose ir į menkutes kruopelytes informacijos apie tam tikrus „keistus“ radinius. Tos informacijos neretai netgi neįmanoma patikrinti.
Jeigu kalba eina apie daiktus, kurie anksčiau priklausė dievams, tai visiškai logiška ieškoti kokių nors jų pėdsakų ar bent informacijos apie juos senovės Egipto šventyklose, kurios buvo tam ir skirtos – tarnauti tiems dievams. Ir šventyklose iš tiesų atrandama daug įdomių dalykų. Tiesa, tos šventyklos dažniausiai priskiriamos netgi ne Viduriniosios, o Naujosios karalystės ar dar vėlesniems laikams. Tačiau tai galima suprasti: vėliau valdę faraonai ir žyniai siekė sukoncentruoti „dievų sukauptas žinias“ būtent savosiose šventyklose.
***
Pats žymiausias Naujosios Karalystės laikų faraonų radinys, tiesa, paminėtas ne šventykloje, o ant stelos, kuri yra skirta įamžinti herojiškas XVIII dinastijos faraono Tutmozio IV (1401-1391 metais prieš mūsų erą) pastangoms apvalyti Sfinksą nuo smėlio. Tiesą sakant šis faraonas Sfinksą ir surado. Stela, kur stovi ir šiandien palei pat Sfinksą, aprašo monumentą kaip „didžios magiškos galios, kuri egzistuoja šioje vietoje nuo pat visų laikų pradžios“ įsikūnijimą.
Šis radinys toks reikšmingas, o epizodas taip gerai žinomas, kad jo nepaminėti paprasčiausiai negalėjau. Nors kai kur užsimenama, kad Sfinksą atkasinėti pradėjo netgi ne Tutmozis IV, o jo pirmtakas Amenhotepas II.
***
Vienas iš keisčiausių objektų, siejamų su ta pačia XVIII dinastija (ir sekančia XIX), pas mus jau buvo paminėtas. Tai – Serapeumas Sakaroje, kur stovi milžiniškos granitinės „dėžės“. Orientuodamiesi į įvairiausius užrašus, egiptologai datavo objektą Amenhotepo III valdymo laikotarpiu. Kad gamybos technologija ir tų „dėžių“ matmenys neturi nieko bendro su Naujosios Karalystės technologijomis, yra pakankamai akivaizdu. Ir šį klausimą mes jau išnagrinėjome. Tačiau yra dar viena detalė…
Amenhotepo III įpėdinis Amenhotepas IV (Echnatonas) – ganėtinai odiozinė figūra Egipto istorijoje. Echnatonas pirmasis per visą žinomą istoriją pamėgino įvesti monoteizmą. Mėginimas buvo nesėkmingas, bet gerokai sukrėtė egiptiečių religinės sistemos pagrindus. Kai kuriais duomenimis, šitą darbą buvo pradėjęs dar jo tėvas, tas pats Amenhotemas III.
Globalinis religinės sistemos pertvarkymas valstybiniame lygmenyje buvo lydimas ir požiūrio į senuosius dievus pasikeitimu. Iš esmės Echnatonas atliko savotišką senojo paveldo „reviziją“. Ir visiškai gali būti, kad jo tėvo vardas Serapeume atsirado būtent kaip šios revizijos pasekmė.
Bet ar tik įrašais viskas apsiriboja? Štai intriguojanti ištrauka iš Denikeno knygos „Dangiški mokytojai“:
„Galvojant logiškai, gigantiškuose sarkofaguose turėjo būti laikomos jaučių mumijos, tačiau ko ten būta iš tikrųjų? Bitumas – gamtinis asfaltas, kuriame susimaišė įvairiausių gyvūnų palaikai…
Senovės egiptiečiai tikėjo visų gyvų būtybių reinkarnacija. Būtent dėl to jie ir mumifikavo gyvūnus. Pagal jų tikėjimą, atgimti naujam gyvenimui gali tiktai tie, kurių kūnai išliko sveiki. Atgimimas vyko tuo momentu, kai susijungdavo Ka ir Ba – kūnas ir siela.
Požeminiame Serapeume vyko visiškai priešingi dalykai. Čia kaulai buvo skaldomi ir sumaišomi į bitumą. Peršasi išvada, kad šiuo atveju buvo mėginama užkirsti kelią atgimimui.
Kam to reikėjo? Jeigu egiptiečiai dėl kažkokių priežasčių smulkino kaulus, jie galėjo juos vėliau išmesti į Nilą, sudeginti ar užkasti. Vargu ar dėl susmulkintų kaulų buvo verta statyti tokį grandiozinį požeminį objektą kaip Serapeumas. Kiek jėgų buvo išnaudota, kad būtų ištašyti iš granito didžiuliai sarkofagai, kad jie būtų pervežti už tūkstančių kilometrų nuo Asuano per Nilą į Sacharą, o paskui būtų nuleisti į požemius ir sustatyti nišose! Ir visa tai dėl susmulkintų kaulų? Akivaizdu, kad tai būta kažkokių ypatingų kaulų.
Manau, tai galėjo būti hibridų kaulai. Kol dievai gyveno žemėje, tie monstrai buvo laikomi šventais. Jie atsirado ne natūraliu būdu, juos sukūrė dievai…
Kai dievų žemėje nebeliko, joje pasiliko kai kas iš tų monstrų. Jie sėjo baimę ir siaubą, tačiau niekas nedrįso pakelti prieš juos rankos, kol jie natūraliai neišmirė. Tada žmonės iškirto požeminius koridorius, ištašė iš granito tvirtus sarkofagus, pervežė juos į Sacharą ir sudėjo į juos susmulkintus pabaisų kaulus, sumaišę juos su bitumu, o paskui ant kiekvieno sarkofago buvo uždėti 30 tonų svorio dangčiai.
Serapeumas tarnavo ne kaip šventykla, o kaip belangė monstrams, kuriems buvo negalima leisti atgimti. Niekad daugiau tie sutvėrimai neturėjo apsigyventi tarp žmonių ir sėti baimę ir siaubą“.
Ganėtinai ginčytinas ir nevienareikšmiškas teksto gabalas…
Pirmas dalykas – Denikinas visiškai neatsižvelgia į technologijas, slypinčias tuose „sarkofaguose“. Egiptiečiams kažkas panašaus buvo ne pagal jėgas.
Antras dalykas – Denikinas neprivedė iki pabaigos loginės grandinėlės. Kam reikėjo gaminti didžiulius sarkofagus susmulkintiems kaulams? Galima buvo išsiversti su kur kas mažesnėmis dėžėmis. O didelės dėžės buvo reikalingos tik dideliems kūnams.
Iš to seka, kad jeigu ten ir būta kitados mumijų, tai sumalė jas jau vėliau, kai kažkas (iš visko sprendžiant – Echnatonas ar jo tėvas Amenhotepas III) atidarė tuos sarkofagus ir pasibaisėjo jų turiniu. Dėžių ištraukti nepakako jėgų, dėl to buvo apsiribota tiktai kaulų sunaikinimu.
Denikenas, žinoma, garsėja „įsijautimu“ ir ganėtinai atsainiu elgesiu su šaltiniais, dėl to į jo pateikiamą informaciją reikia žvelgti labai atsargiai, su dideliu skepticizmu ir tenka būti pasirengusiu tam, kad informacija gali neatitikti realybės.
Iš kitos pusės, teko regėti daugybę tvirtinimų, kad Serapeumo sarkofagai buvo sukurti laidoti jaučių mumijoms. Tačiau iki šiol nepavyko aptikti nė vieno paminėjimo, kad „dėžėse“ būtų iš tikrųjų aptiktos jaučių mumijos.
Klausimas tik tas, kaip dabar galima būtų patikrinti Denikeno informaciją?
***
Kartą į šios knygos autoriaus tinklapį atėjo pranešimas, kuriame buvo sakoma:
„Esu amžinas studentas, mokausi vienoje senovinėje mistinėje mokykloje, kurią organizavo vienas iš faraonų, kuris suprato, kad Egipto civilizacijai ateina galas – ją palaipsniui griauna sulaukėję kaimynai ir procesas pasidarė nebesustabdomas. Mūsų mokykla egzistavo šimtus metų, slapta, kadangi užsiimti mokslu, o juo labiau – mokslu, kuris mums atiteko iš praeitos žemiškos civilizacijos, buvo pavojinga. Kodėl jis vadinamas mistiniu? Todėl kad mes tiriame žinias, pateiktas mums „ant lėkštutės“, t.y. mes patys jų nekaupėme, o jų ir neįmanoma buvo sukaupti per vos kažkokius 5 ar 10 tūkstančių metų“.
Kaip vėliau paaiškėjo, kalba ėjo būtent apie Amenhoteoą IV – Echnatoną.
Aš pakankamai skeptiškai žvelgiu į pačias įvairiausias „mokyklas“, kurios teigia, kad saugo kažkokių senovės civilizacijų žinias ir apmoko pašvęstuosius. Ne dėl to, kad manyčiau, jog negali išlikti tokio pobūdžio žinių, o dėl to, kad iš tokių „mokyklų“ nėra jokios naudos. Dar nė vienas tokios „mokyklos“ mokinys nepadarė žmonijos labui nieko apčiuopiamo ir reikšmingo. Jei nelaikysime, žinoma, reikšmingu to fakto, kad jis kaip tik nieko ir nepadarė (nieko nedarymas kartais irgi labai naudingas). „Žinių saugotojai“ iš tokių „mokyklų“ kaip tik ir ragina faktiškai nieko nedaryti. Geriausiu atveju jie pradeda cituoti kokius nors tekstus, kuriuose, esant dideliam norui, galima įžvelgti pakankamai miglotą ryšį su šiuolaikinio mokslo atradimais. Tačiau kam reikalingos tokios žinios, kurių neįmanoma pritaikyti praktiškai?
Trumpiau tariant, ir šiuo atveju viskas baigėsi tuo pačiu. Iki jokių „slaptų žmonių“ minėto kontakto pagalba man prisikapstyti nepavyko. Vienintelis dalykas, kuris buvo paminėtas: kad po Sfinksu esama kažkokios požeminės šventyklos. Tačiau tai – pakankamai plačiai paplitusi versija.
1993 metais, pasitelkus į pagalbą seisminę žvalgybą, iš tiesų buvo aptikti požymiai, kad po Sfinkso letenomis esama kažkokių tuštumų. Kažkas teigia, kad jos yra dirbtinės kilmės, kažkas kalba apie natūralią kilmę. Kaip ten bebūtų, nuo to laiko bet kokie seisminiai tyrimai Gizos plokštikalnėje uždrausti, kad, neva, nebūtų dar labiau ardomas Sfinksas.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта