DEMOKRATIJA
gegužės 19, 2016

Kas yra europietiškos vertybės ir ką jos reiškia

Kas yra europietiškos vertybės ir ką jos reiškia

Prieš 15 metų man teko pasisakyti vienoje konferencijoje. Kalbėjau apie tai, kad Rusijos pavertimas priešu – ne pati geriausia idėja. Per diskusiją vienas konferencijos dalyvis, kuris, kaip vėliau išsiaiškinau, buvo išėjęs į atsargą pakankamai rimtos NATO žvalgybinės struktūros darbuotojas, paprieštaravo man, tvirtindamas, kad rusai nesilaiko mūsų vertybių.

Mūsų vertybės, kurias paprastai vadina „europietiškomis vertybėmis“, buvo plačiai svarstomos dešimtame dešimtmetyje. NATO tais laikais buvo su pasididžiavimu vadinamas bendražmogiškų vertybių aljansu. Apskritai paėmus, jis ir dabar taip vadinamas, tik jau nebe taip garsiai. Pamenu kaip vienas ispanų eurokratas išaiškino man, kokia tų vertybių esmė. Tik pagalvokit: ispanas, užaugęs generolo Franko diktatūros laikais, buvo įsitikinęs, kad gali paaiškinti kanadiečiui, kas yra laisvė ir demokratija. Tokie buvo to laikmečio kuriozai.

Visi jo postringavimai man pasirodė varginantys. Pirmas dalykas, Frankas, Hitleris, Marksas, Engelsas, Musolinis, Robespjeras, Napoleonas, Kvislingas ir visi kiti – jie buvo europiečiai.

Antras dalykas – po velnių, jeigu ne TSRS ir ne anglosfera, tai tose europietiškose vertybėse, kuriomis taip didžiavosi eurokratai 1995 metais, būtų žymiai daugiau odinių uniformų, kaustytų batų ir pasveikinimų ištiesta į priekį ranka. Juk ne prancūzai, ne ispanai, belgai, danai ir ne italai išvadavo Europą nuo Hitlerio, ar ne tiesa? Be to, NATO – tai karinis aljansas, kuris suvirškino Salazaro diktatūrą Portugalijoje, „juoduosius pulkininkus“ Graikijoje ir valstybinius perversmus Turkijoje. NATO nesiryžo praryti Franko, tačiau Amerika turėjo tiek daug sutarčių su Ispanija, kad formalios priežasties stoti į NATO nebuvo. Nepaisant to, dešimtame dešimtmetyje iš kažkur atsirado baisus pasididžiavimas „bendromis europietiškomis vertybėmis“.

Aš pripažįstu, kad tame būta prasmės. Man nepatinka pats snobiškas išsireiškimas „vertybės“, tačiau aš maniau, kad TSRS suirimas buvo labai svarbus įvykis. Priešingai nei baiminosi dauguma žmonių 8-ame ir 9-ame dešimtmetyje, kad akivaizdžiai silpnėjanti tarybinė sistema nugalės mūsų nerūpestingus ir susiskaldžiusius Vakarus, būtent toji tarybinė sistema sugriuvo. Man šio kracho esmė yra ne tai, kad nugalėjo mūsų „vertybės“. Paprasčiau kalbant, kadangi ateitis mums nežinoma, sistema, kuri pasiūlo daugiau problemų sprendimo variantų, yra gerokai stabilesnė, kadangi šiandienis sprendimas gali netikti rytdienos uždaviniui.

Demokratija – tai politinis pliuralizmas. Saviraiškos laisvė – tai mentalinis pliuralizmas. Laisvoji rinka – ekonominis pliuralizmas. Tarybine, kaip ir nacistinė sistema turėjo Didį Atsakymą į visus klausimus. Tam tikrą laiką tai suveikdavo, kol neiškildavo problema, kurios Didis Atsakymas išspręsti negalėjo. Esu tikras, kad Putinai puikiausiai tai supranta. Net jei Vakaruose su juo sutinka ne visi, šiandien jis sako: „Istorija įrodo, kad visos diktatūros, visos autoritarinės valdymo formos yra neilgaamžės. Tiktai demokratinė sistema yra stabili ir gali išgyventi“.

Taigi, man atrodė, kad išvados turėjo būti padarytos ir pamokos išmoktos. Deja, taip nenutiko. Netgi priešingai, šiandien mes davatkiškai aukštiname „europietiškas vertybes“, nuleistas iš dangaus, o kas svarbiausia: nuleistos mums, o ne jiems. Ir buvo taip: arba jie mokėsi iš mūsų (jeigu tai apskritai įmanoma), arba skendo.

Taigi, kur mes, vakariečiai, atsidūrėme šiandien, po dviejų dešimtmečių? Panašu, viskas ne taip jau ir puiku. Politinės partijos, atsimetusios nuo visai visuomenei brukamų pažiūrų, yra stumiamos į šalikelę ir demonizuojamos: pakanka perskaityti bet kurį oficialios žiniasklaidos straipsnį apie prancūzų partiją „Nacionalinis frontas“, kad įžvelgtumėme vos ne kiekvienoje eilutėje žodį „ultradešinysis“. Tokiu būdu visi sužino, kad tai nėra gerai ir tada bet koks reikalas išsiaiškinti detaliau – atpuola. Triuškinančių epitetų salvės užgriūna bet kurią partiją ar asmenį, kurie ima kelti grėsmę egzistuojančiai tvarkai: „rasistas, fašistas, kvailys, homofobas, moterų nekentėjas“. Saviraiškos laisvė žiauriai apribojama įstatymais ir politkorekcija. Ilgos vyriausybės ausys kyšo iš kiekvieno plyšio. Žmonių žudymas iš nepilotuojamų dronų tapo norma. Kai dėl rinkos laisvės, tai dabartinis pasaulis, iš visko sprendžiant, valdomas finansinių manipuliatorių, kuriems rūpi tik jų pačių interesai. Pliuralizmas vis mažiau aktualus, o legendinės „europietiškos vertybės“ darosi vis labiau apgailėtinos ir nereikalingos.

Vienas senovės europietis, vardu Herodotas, kitados pasakė: „Dieviškasis teisingumas nubaus žmogišką puikybę“. Mūsų pergalingos „vertybės“ transformavosi į išpuikimą, kuris savo ruožtu pagimdė nerūpestingumą bei atsainumą, ir šiandien mes atsidūrėme klaidingų įsitikinimų nelaisvėje. Nemezidė, keršto deivė, neišvengiamai užgrius su teisėtu atpildu ir atkurs pažeistą balansą.

Autorius – Patrikas Armstrongas, užsienio politikos analitikas.

Šaltinis

Comments are closed.