Jeigu gali sukurti kažką grandiozinio, tai sukurti kažką kokybiškai kuklesnio – ne problema. Bent jau taip byloja įprasta logika. Tačiau, kaip mes jau spėjome įsitikinti, egiptologijoje įprasta logika toli gražu ne visada suveikia.
Yra laikoma, kad lygiagrečiai su sau skirtomis piramidėmis gigantėmis, IV dinastijos faraonai statė ir piramides-nykštukes savo žmonoms. Šiandien palyginti neblogai išsilaikiusi Laužytosios piramidės palydovė Dašūre, trys piramidės palydovės palei Didžiąją ir trys palydovės šalia Trečiosios Gizos piramidės.
Praktiškai nieko neliko iš vienintelės Antrosios piramidės palydovės ir iš vienos Didžiosios piramidės palydovės, stovėjusios palei jos pietrytinį kampą. Ir dabar neįmanoma netgi vienareikšmiškai tvirtinti, kad tai būta būtent piramidžių. Nors ir atmesti tokios galimybės ypatingo pagrindo nėra.
Piramidės – palydovės G1-d griuvėsiai
Nedidelės palydovinės piramidės atsidūrė savo didžiųjų kaimynių šešėlyje. Į jas nedaug kas kreipia dėmesį, ir įprasti turistai prieina prie jų tik tais atvejais, jeigu turi pernelyg daug laisvo laiko.
Be to, pagrindinis dėmesys tų, kuriuos domina piramidžių statybos klausimai, koncentruojasi ties patiems faraonams priskiriamomis piramidėmis. Ir priežastis slypi visiškai ne diskriminacijoje pagal lyties požymius. Tiesiog piramides-palydoves priimta laikyti antraeilėmis ir į jas neatsižvelgiama, analizuojant klausimus, susijusius su piramidžių kaipo tokių statyba.
Apskritai, dėl visos eilės priežasčių mažai kas kreipia dėmesį į tai, kad ne tik savo kukliu dydžiu, bet ir mūro kokybe jos kur kas labiau primena V ir netgi III dinastijų piramides, negu savo didžias kaimynes. Susidaro įspūdis, tartum greta aukščiausios klasės meistrų, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje darbavosi pameistriai nevykėliai, kurie nė nesirengė mokytis iš savo didžių auklėtojų.
Teoriškai galėjo būti ir taip. Bet nejaugi faraonai iki tokio lygio nemylėjo savo žmonų, kad jų piramidėms statyti pasiuntė vien tik nevykėlius?
O jeigu nesuvedinėti visko grynai į subjektyvias priežastis, tai toks pakankamai primityvios statybos derinys su aukščiausia kokybe, kurią galima lyginti su šiuolaikine, švelniai tariant, kelia nuostabą. Nors norisi pasakyti, kad tai tiesiog neįmanoma. Juk šiuo atveju piramidės-palydovės buvo statomos ne kokiems nors paprastiems amatininkams ar vergams, bet karūnuotų dievų įsikūnijimų šioje žemėje žmonoms!
***
Jeigu apie palydovių kokybę egiptologai stengiasi pernelyg daug nekalbėti, tai apie kai kurias piramides apskritai tyli. Nors pirmą kartą jos buvo aprašytos dar prieš šimtą metų, duomenų apie jas publikacijose, skirtose plačiosioms masėms, paprasčiausiai nėra. O priėjimas prie jų uždarytas, teisinantis, kad vykdomi archeologiniai darbai.
Kalba eina apie septynias nedideles piramides, kurių pagrindas siekia viso labo dvi dešimtis metrų. Jos labai panašios viena į kitą ir išsidėsčiusios pietinėje Egipto dalyje, gerokai piečiau to „piramidžių lauko“, į kurį kreipiama daugiausia dėmesio. Štai sąrašas punktų, kuriuose stovi šios piramidės: Seila, Zavijet el Meitinas, Sinki (netoli Abidoso), Ombosas (Nahada), Kula, Naga el Goneima (penki kilometrai nuo Edfu) ir Elefantino sala Asuane.
Prieš atvykstant į rajonus, kur stovi šios piramidės, mes buvome aplankę jau tiek „uždraustų“ vietų, kad gidai praktiškai ir nebesipriešino mūsų norams. Bet netgi tada pageidavimai pamatyti ir nufilmuoti bent vieną iš tų pačių piramidžių nuolat susidurdavo su aklina tylos siena.
Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad, pirmas dalykas, dauguma šių piramidžių išsidėsčiusios už turistinių maršrutų ribų, ir tie patys gidai žinojo apie jas ne ką daugiau, negu mes patys perskaitėme žinynuose, o antra – centriniuose rajonuose įvestas sustiprintas saugumo režimas ir keliaujantys užsieniečiai ten lydimi specialių ginkluotų konvojų.
Tačiau Asuane režimas buvo ne toks įtemptas, judėti buvo galima laisviau. Gidai jau pavargo klausytis mūsų prašymų ir džiaugėsi mūsų atsikratę. Mes neturėjome ko prarasti – tai buvo paskutinė viltis. O ir vietinė piramidė stovi tiesiog turistinio komplekso teritorijoje, nors ir kiek nuošaliau masinių takų. Žodžiu, mums pasisekė.
Tiesa, pasisekimas truko vos penkias minutes: tuojau pat iš kažkur iššoko prižiūrėtojai ir pradėjo kelti triukšmą, kad šita teritorija uždaryta, kad tai – archeologinių kasinėjimų zona ir kad filmuoti piramidės negalima. Galbūt bakšišas ir būtų sušvelninęs situaciją, bet mes jau buvome nufilmavę ir dėl to neskubėdami pasišalinome.
Jokių archeologų ir požymių, kad jų čia būta, beje, nesimatė…
Lyg ir nieko įdomaus. Netgi nesuprantama, dėl ko visas tas triukšmas ir draudimai. Paprasčiausia krūva grubių akmenų, kurių ir blokais nepavadinsi. Ir pačią krūvą pavadinti piramide liežuvis nesiverčia.
Ir kitos šešios piramidės, jeigu tikėsime žinynu, mažai kuo skiriasi nuo Elefantino salos piramidės.
Problema slypi tame, kad datuojamos šios piramidės III dinastijos pabaiga ir IV-osios pradžia (įvairūs šaltiniai – įvairios datos). Tai yra laikotarpiais, kaip pagal oficialią versiją buvo statoma Medumo piramidė, o galbūt jau kilo ir Dašūro piramidės.
O juk šitų septynių „varganų“ piramidžių statybos technologija nepriartėja netgi prie piramidžių-palydovių technologijos.
Visa tai netelpa galvose tų žmonių, kurie sugeba mąstyti. O jeigu tarp turistų masės visada atsiras tam tikras skaičius tokių susimąstančių, tai kur kas paprasčiau uždaryti objektus ir baigta. Nėra priėjimo prie piramidžių – nėra ir problemos.
***
Bet ir tai dar ne viskas. Visai šalia Medumo piramidės, už kokių šimto metrų yra mastaba, kurią egiptologai užtikrintai datuoja IV dinastija. Tačiau pastatyta jinai netgi ne iš akmenų, o iš paprasčiausios skaldos ir nedegintų plytų. Juk tai jau visiškas primityvas.
Medumo mastaba Nr 17
Vienu ir tuo pačiu laiku aukščiausios technologijos vieniems statiniams ir absoliutus primityvas – kitiems?
Būna, žinoma, ir taip. Ir šiais laikais galime matyti namus, pastatytus iš aukščiausios rūšies medžiagų, pagal pačias naujausias technologijas, greta sukrypusių vasarnamių. Tačiau problema čionai yra ta, kad Egipte nestatė mastabų, o tuo labiau piramidžių „paprastiems mirtingiesiems“. Ir tai ne šiaip oficialiosios istorijos nuomonė. Nėra absoliučiai jokių archeologinių duomenų, kurie prieštarautų šiam teiginiui. O statyti vienu ir tuo pačiu momentu, vienai ir tai pačiai karališkai šeimai ir inžinerinio meno šedevrus, ir apgailėtinus statinius iš grubių akmenų bei nedegintų plytų – vadinasi, prieštarauti bet kokiai logikai.
***
Kaip jau buvo minėta, IV dinastijos faraonai be paliovos kariavo su savo kaimynais.
(Atskiras klausimas: kaip galima buvo pastoviai būti karo stovyje, reikalaujančiame valstybės resursų mobilizavimo ir suderinti tai su statybos užmojais, kuriuos egiptologai priskiria šiai dinastijai, ir kurie reikalavo dar didesnio valstybinių pajėgų mobilizavimo būtent šiam uždaviniui atlikti).
Vienas iš nuolatinių grėsmės šaltinių egiptiečiams buvo įsikūręs pietuose – Nubijoje. Ir apsigynimui nuo antpuolių iš tos pusės netoli Asuano buvo pastatyta gynybinė siena, kurios ilgis maždaug dvi dešimtys kilometrų.
Bet štai keistas dalykas. Siena buvo pastatyta iš po ranka pasipainiojusių medžiagų: skaldos, žemių ir nedegintų plytų, ir niekur archeologinėje informacijoje nepaminėta, kad šito itin svarbaus gynybinio įrenginio statyboje būtų panaudoti akmeniniai blokai ne tik prilygstantys Gizos piramidžių blokams savo dydžiu, bet ir Džoserio piramidės statyboje naudotiems.
O juk visai šalia – granito laužyklos, iš kurių savo laiku į Gizą granitas buvo gabenamas plukdant per Nilą tūkstančiais tonų.
Jeigu sienos statybai būtų panaudotos bent jau nuolaužos, kurių neišvengiamai atsiranda skaldant granitinius blokus, ji taptų nepalyginamai tvirtesnė. O jeigu sienai nepagailėtų ir gatavų blokų, tai ji apskritai būtų neįveikiama. Dėl kažkokių priežasčių granito plukdymą už tūkstančio kilometrų piramidžių statybai faraonai laikė reikalingesniu už jo panaudojimą čia pat, netoliese, gynybai nuo priešų.
Gaila, bet nufotografuoti tos sienos nepavyko, kadangi šiuo metu ji randasi karinės bazės teritorijoje.
***
Beje, apie granito blokus, plukdytus į Gizą.
Laikoma, kad juos plukdė Nilu specialiomis valtimis. Tačiau ir čia iškyla viena problema.
Transportuojant tokiu būdu, dalis blokų neišvengiamai turėjo „nubyrėti“ pakeliui. Juk kai kurios nesėkmės vykdant tokio masto darbus, yra tiesiog neišvengiamos. Blokai gali nugriūti nuo valčių tiek juo pakraunant, tiek iškraunant. Įsivaizduokite smūgį, kokį turėtų patirti iš papiruso ar medžio padarytas laivas, kai ant jo šliumšteli daugiatonis blokas. Akivaizdu, kad jeigu laivas ir atlaikytų smūgį, tai būtų smarkiai pažeistas ir visai tikėtina, kad galėjo subyrėti pakeliui, įveikdamas tūkstančio kilometrų atstumą. Nors subyrėti ar paskęsti jis gali ir dėl kitų priežasčių – kad ir dėl natūralaus susidėvėjimo.
Kaip ten bebūtų, dalis blokų turėjo atsidurti Nilo dugno dumble. Ištraukti akmeninius luitus iš dumblo, ir dar iš vandens – nepaprastai sudėtingiau, negu iškalti naujus. Akivaizdu, kad jeigu juos ir bandė ištraukti, tai dalis jų neišvengiamai turėjo taip ir pasilikti pakeliui. Turint galvoje granito kiekį, kuris buvo pervežtas į Gizą, tokių „pasimetėlių“ blokų turėjo būti pakankamai daug. Bet štai kas keista: nežiūrint į daugelį metų vykdomus kasinėjimus visame Egipte, iki šiol nėra nė vieno pranešimo apie kokius nors pamestus blokus.
Žinoma, kasmetinės Nilo dumblo sąnašos turėjo tokius blokus paslėpti, tačiau yra ir faktas, kad upės vaga per tą laiką pasikeitė, kaip keičiasi bet kurios upės vagos. Vadinasi, kažkiek pasimetusių blokų turėjo patekti į daugelį metų trunkančių kasinėjimų zonas. Pavyzdžiui, į kasinėjimų sritį su didele tikimybe turėjo patekti „iškrovimo zona“ palei Gizos plokštikalnę, kur, archeologų apskaičiavimais, anksčiau buvo iškastas kanalas, kuriuo laivai priplaukdavo tiesiai prie plokštikalnės.
Žinoma, yra egiptietiškų paveikslų, kuriuose vaizduojamas stelų transportavimas laivais. Yra nuorodų tekstuose, kad buvo statomi specialūs laivai blokams pervežti. Tačiau, pirmas dalykas, visa tai susiję su jau gerokai vėlesniais laikotarpiais nei Senoji Karalystė. O antra – visur kalba eina apie vienetinius akmens luitų egzempliorius. Tuo tarpu akmenų statyboms Gizoje transportavimo mastai reikalauja visiškai kitokio režimo organizuojant darbus. Visada egzistuoja milžiniškas skirtumas tarp sukurtų kelių bandomųjų kokio nors įrenginio egzempliorių ir gamybos ar proceso pavertimo „konvejeriu“. Be to, tasai mastas lemia ir neišvengiamą pakeliui prarandamų blokų procentą.
Tačiau pamestų blokų nėra ir tai verčia susimąstyti, kodėl.
Čia galimi keli variantai. Pirmas: Gizos komplekso statytojai kažkokiu būdu užtikrino neįtikėtinai menką medžiagos praradimo pakeliui procentą. O tam reikėjo turėti:
✦ Nemenką blokų svorį atitinkančius pakrovimo-iškrovimo mechanizmus;
✦ Tvirtus ir patikimus laivus, į kurių vaidmenį mediniai ir papiruso laiviūkščiai pretenduoti negali.
Alternatyva: kelias sausuma, tačiau tos transportavimas reikalauja bent jau kokių nors transporto priemonių, kurios galėtų pervežti tokius krovinius, o taip pat kelių, kurių danga išlaikytų atitinkamas apkrovas.
Tačiau nėra absoliučiai jokių pėdsakų, kurie turėtų neišvengiamai išlikti vienu ar kitų variantu. Ir galiausiai lieka iš pažiūros visiškai fantastiški variantai: nuo gabenimo oru, pasitelkus skraidančius aparatus, iki levitacijos ir teleportacijos. Bet ar tokia jau tai fantastika?
Egipto mituose kalbama apie oru skraidančius akmenis. Kuo gi tai ne levitacija? Nors skraidyti akmenys galėjo ir ne tokiais egzotiškais būdais. Pavyzdžiui,pasitelkus atitinkamas transporto priemones. Tarkime, krovininį sraigtasparnį, į kurį toks panašus vienas simbolis, pavaizduotas Sečio I šventykloje.
Tačiau čia mes per toli užbėgome į priekį.
***
Jeigu karines IV dinastijos faraonų pergalės ir sienos statybą užfiksavo istoriniai dokumentai, tai apie jų dalyvavimą statant didžiąsias piramides Egipto šaltiniai nekalba nė žodžio.
Pakankamai įdomus šiuo atžvilgiu gali pasirodyti Palermo akmuo, kuris išlieka vienu svarbiausių ankstyvųjų dinastijų laikotarpio istoriniu dokumentu. Tai didžiulė diorito plokštė, pavadinta taip todėl, kad pats didžiausias jos fragmentas saugomas Sicilijos sostinėje Palerme. Kiti fragmentai – Londono ir Kairo muziejuose). Ant juodo akmens kruopščiai ir aiškiai lygiomis eilėmis iškalti Egipto faraonų vardai, pradedant pusiau mitologiniais ikidinastiniais valdovais, apie kuriuos istorikams nieko nežinoma, ir baigiant V dinastijos faraonais. Kiekvienais karaliavimo metais čionai pažymėtas aukščiausias Nilo lygis potvynio metu ir svarbiausi įvykiai. Įrašai ant akmens pasakoja apie šventyklų statybas, ekspedicijas į kasyklas, apie aukojimus ir kitas religines ceremonijas, bet nė žodžio nepasakyta apie piramidžių statybą.
Pavyzdžiui, labai daug vietos skirta Snofru valdymo laikotarpiui. Iš teksto galima sužinoti, kad šis faraonas kariavo pietuose su nubiečiais, užgrobė septynis tūkstančius belaisvių ir du šimtus tūkstančių galvų gyvulių, o paskui atliko sėkmingą žygį prieš libiečius. Yra pasakojimas apie tai, kaip Snofru pasiuntė ekspediciją, iš kurios į Egiptą grįžo keturiasdešimt laivų su kedrais ir kitų spygliuočių mediena, ir, kaip pažymi įrašai, vėlesniais metais mediena buvo panaudota Snofru rūmų statyboje. Ir tuo pat metu dokumentas visiškai nieko nesako apie tai, kad tas pats faraonas Dašūre pastatė iš karto dvi piramides, kurios turėjo išgarsinti jo vardą tūkstantmečiams.
Mažų mažiausiai keista visa tai…
Keista, jeigu laikysimės egiptologų versijos. Bet jeigu atsitrauksime nuo oficialaus požiūrio į senovės istoriją, yra galimybė puikiausiai viską išsiaiškinti…
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта