10 šiuolaikinio mokslo dogmų

„Mokslinė pasaulėžiūra“ yra labai įtakinga dėl to, kad daugelis mokslo sričių pasiekė paskutiniu metu didelių pasisekimų. Mokslas daro įtaką mūsų gyvenimui per technologijas ir šiuolaikinę mediciną. Intelektualinį pasaulį pakeitė milžiniškas mokslinis proveržis, aprėpiantis materialų pasaulį nuo elementarių dalelių iki milijardų galaktikų besiplečiančioje visatoje.

Tačiau antram XXI amžiaus dešimtmetyje mokslą iš vidaus drasko nelauktos problemos. Dauguma mokslininkų yra įsitikinę, kad prieštaravimai bus greitai išspręsti dėka tolimesnių tyrimų ir eksperimentų. Kiti gi, įskaitant šio straipsnio autorių, laiko tuos prieštaravimus gilaus mokslo negalavimo požymiais.

Bėgant šimtmečiams, mokslas „apaugo“ prielaidomis, kurios, bėgant laikui, „sustingo“ ir virto dogmomis. Be jų mokslas pasidarytų geresnis: laisvesnis, įdomesnis ir netgi smagesnis.

Pati didžiausi mokslininkų klaida – teiginys, kad mokslas jau žino visus atsakymus. Tarytum detales dar vis tebereikia patikslinti, tačiau fundamentalios problemos, neva, jau iš esmės išspręstos.

Šiuolaikinis mokslas pagrįstas tuo, kuo pagrįstas visas mūsų pasaulis – materialumu. Teigiama, kad realybę sudaro išimtinai materija, kuri paklūsta fizikos ir chemijos dėsniams. Sąmonė laikoma smegenų fizikinių ir cheminių procesų produktu. Materija – nesąmoninga. Evoliucija neturi jokio tikslo. Dievas egzistuoja tiktai kaip idėja žmonių protuose.

Toks požiūris labai plačiai paplitęs, tačiau ne dėl to, kad jo šalininkai labai kritiškai į jį žvelgia. Greičiau atvirkščiai.

Reikia, kad mokslas atsikratytų dogmų. Jis pasidarys visiškai kitoks, jeigu pagaliau atsikratys jį kaustančių prietarų.

Žemiau pateikiami prietarai, kurių mokslininkai laikosi besąlygiškai.

1. Mechanizacija. Pavyzdžiui, šuo – tai greičiau kompleksinis mechanizmas negu gyva būtybė, siekianti savo tikslų. Netgi žmonės – tai mašinos, savotiški robotai su smegenimis – genetiškai užprogramuotais kompiuteriais.

2. Visa materija yra nesąmoninga. Jos struktūra nėra gyva, nėra subjektyvi ir neturi požiūrių. Netgi žmogaus sąmonė – tai tik iliuzija, kurią sukuria smegenų materija.

3. Bendra materijos ir energijos apimtis yra visada vienoda (išimtis – Didysis sprogimas, kai materija ir energija netikėtai atsirado iš singuliariškumo).

4. Gamtos dėsniai yra nekintami. Jie yra tokie patys, kokie buvo ir anksčiau. Tokie jie liks ir ateityje.

5. Gamta neturi tikslo. Evoliucija nesiekia kokio nors rezultato, jos niekas nevaldo.

6. Biologinis paveldimumas yra materialus, jo laikmena – tai genetinė DNR medžiaga ir kitos materialios struktūros.

7. Protą riboja kaukolės apimtis, o pats protas – smegenų aktyvumo rezultatas. Pažvelgus į medį, jo vaizdas pasirodo ne „kažkur išorėje“, o smegenų viduje.

8. Prisiminimai saugomi materialiose laikmenose ir išnyksta, kai žmogus miršta.

9. Nepaaiškinami fenomenai, tokie kaip telepatija – tai tik iliuzija.

10. mechaniška medicina – vienintelė, kuri duoda efektą.

Sudėti į krūvą, šie teiginiai sudaro materializmo filosofiją ir ideologiją, kurių centrinė idėja – materijos, o ne sąmonės viršenybė ir pirmenybė. Tokios pažiūros viešpatauja nuo XIX amžiaus vidurio ir šiuo metu laikomos vienintele tiesa.

Kasdieniniame gyvenime materializmas tapo gyvenimo būdu, pašvęstu išimtinai materialiems interesams – turto bei prabangos įgijimui ir kaupimui.

Mokslinės pasaulėžiūros krizė

Daugiau kaip du šimtus metų materialistai žada, kad mokslas galiausiai paaiškins viską apie viską chemijos ir fizikos terminais. Mokslas įrodys, kad gyvenantys organizmai – tai sudėtingos mašinos, kad protai – tai smegenų veiklos rezultatas, kad gamta neturi tikslo. Filosofas Karlas Poperis pavadino tokią poziciją „pažadėtuoju materializmu“, kadangi kalba ėjo apie mokslo žadamus atradimus, kurie dar nepadaryti. Nežiūrint į visus mokslo ir technikos pasiekimus, materializmas dabar patiria krizę, kurios buvo neįmanoma įsivaizduoti dar XX amžiuje.

Materijos ar sąmonės pirmumo problemos iki šiol neišspręstos. Atskleista daug detalių, nustatytos genomų sekos, smegenų skenavimo prietaisai pasiekė visiškai naują lygį. Tačiau iki šiol nėra tiesioginių įrodymų, kad gyvybę ir sąmonę galima būtų paaiškinti išimtinai fizikiniais ir cheminiais procesais.

Filosofas Deividas Čalmersas paskelbė idėją apie subjektyvią realybę, pavadinęs ją „sunkia sąmonės problema“. Sunkumas slypi tame, kd idėja metė iššūkį mechanistinei terminologijai. Netgi jei materializmas paaiškina akių ir smegenų reakciją į raudoną šviesą, tai „raudonumo pojūtis“ niekaip nepaaiškinamas.

Biologų ir psichologų akyse materializmo vaidmuo menkėja. Ar išgelbės situaciją fizika? Kai kurie materializmo šalininkai vadina save fizikalistais, pabrėždami savo viltis, dedamas į šiuolaikinę fiziką. Tačiau pasitikėjimą fizikalizmu žlugdo pati fizika, dėl kelių priežasčių.

Pirmas dalykas – daugelis fizikų tvirtina, kad kvantinės mechanikos principai negali būti suformuluoti, nekreipiant dėmesio į stebėtojo protą. Jie tvirtina, kad sąmonė negali būti suvedama į fiziką, kadangi fizika nulemia pačių fizikų protus.

Antras dalykas – pačios ambicingiausios fizikos teorijos, tokios kaip stygų ar M teorijos, pagal kurias visatoje esama iki dešimties ar vienuolikos išmatavimų, atvedė mokslą į visiškai neištirtas teritorijas. Keista, bet Stivenas Hokingas knygoje „Didysis sumanymas“ tvirtina: „Niekas nežino, kas slypi už raidės M. tai gali būti ir „Master“, ir „Miracle“ ir „Mystery“. Tam, ką Hokingas vadina „modeliškai priklausomu realizmu“ gali būti pritaikytos įvairios teorijos skirtingose situacijose. „Kiekviena teorija gali apibūdinti saviškę realybės versiją, tačiau, pagal modeliškai priklausomą realizmą, tai yra priimtina, kol sutampa tų teorijų prognozės“.

Stygų ir M teorijų kol kas neįmanoma patvirtinti eksperimentiškai, taip kad jų efektyvumą kol kas patvirtina gretutinės teorijos. Šios teorijos irgi teigia apie begalinį kiekį paralelinių visatų, kurių niekas niekad nematė.

Trečias dalykas – prasidėjus naujam šimtmečiui, pasidarė aišku, kad mums žinoma materija ir energija sudaro tik 4% visatos. Likusi dalis – tai „tamsioji materija“ ir „tamsioji energija“. 96% fizinės realybėms mums lieka tiesiogine šio žodžio prasme nematoma.

Ketvirta. Kosminis antropinis principas tvirtina, kad mes matome visatą būtent tokią išimtinai dėl to, kad būtent tokioje visatoje galėjo atsirasti žmogus. Čia suabejojama faktais, susijusiais su Didžiuoju sprogimu. Ar Dievo valia suderino visus dėsnius ir konstantas pačioje visko pradžioje? Kad būtų išvengta Dievo kūrėjo įsikišimo, žymiausi kosmologai yra linkę teigti, kad mūsų visata – tai vienas iš daugelio variantų, kurių kiekvienas turi savus dėsnius ir savas konstantas. Apie tai kalba ir ta pati M teorija. Ir kad mes egzistuojame pasaulyje, kuris paprasčiausiai mums tinka.

Materializmas pasiūlė paprastą pasaulio vaizdą XIX amžiuje, tačiau XXI amžiaus mokslas jau seniai visa tai paliko praeityje. Materializmas savo pažadų netesėjo ir jo „aktyvai“ buvo nuvertinti mokslinės hiperinfliacijos.

Mokslą pančioja dogmos, kurios pavirto galingais tabu. Šitie prietarai patikimai saugo mokslo citadelę, tačiau trukdo mąstyti laisvai.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą