Atskiru susidomėjimo objektu Karnako, Luksoro ir aplinkiniuose kompleksuose mums tapo jų žymiosios kolonos. Ne grožio ar didybės prasme (šiomis savybėmis niekas neabejoja), bet jų pagaminimo technologijų požiūriu.
Betoninės versijos šalininkai teigia, kad šios kolonos neva yra monolitinės ir išlietos labai kokybiškai. O taip padaryti buvo galima, kaip manoma, kolonas liejant iš betono. Ir netgi kartais pateikiamos nuotraukos su „monolitinėmis“ Karnako šventyklos kolonomis. Tiktai betono ten jeigu ir esama, tai jis šiuolaikinis – restauratorių, o ne senovės statytojų rankų darbo.
Na, šitą klausimą mes išsiaiškinome pakankamai greitai. Galutinai viskas stojo į savo vietas Medinet Abu vietovėje, Ramzio III šventykloje, kur kai kurios kolonos stovi pusiau išardytos.
Pirmas dalykas – šventyklos Luksore ir daugelyje kitų šventyklų kolonos nėra tokios jau ir idealios. Tiktai nuotraukose jos šitaip atrodo, o pakanka tiktai prieiti arčiau ir pasižiūrėti viršun išilgai paviršiaus, ir visi trūkumai – kaip ant delno. Akis puikiausiai fiksuoja nelygumus (akis galima šiuo atveju laikyti netgi tikslesniais instrumentais už foto aparatą ir video kamerą, kuria pagauti nelygumus šiuo atveju kus kas sunkiau).
Antras dalykas – kolonos padarytos visai ne iš betono, bet iš paprasčiausio kalkakmenio.
Ir trečia – jos visiškai ne monolitinės, bet surinktos iš atskirų gabalėlių. Jos labai panašios į seną vaikišką žaislą, kurio pavadinimas – „piramidė“, šis žaislas surenkamas iš žiedų, dedamų vienas ant kito, tiktai šventyklų kolonos surinktos netgi ne iš žiedelių, o iš pusiau apskritimų. Tiesa, atitinkamo dydžio…
Kolonų surinkimo schema (Senovės Egipto architektūros enciklopedija)
Žodžiu, anoks tai inžinerinio meno šedevras. Ir jį sukurti visiškai įmanoma ir primityviomis senovės egiptiečių technologijomis.
***
O štai su granitinėmis kolonomis ne viskas taip paprasta.
Visų pirma, jos padarytos jau ne iš žiedelių ar pusiau apskritimų, bet yra vientisos. Ir pagal pagaminimo technologiją jos skiriasi. Pavyzdžiui, kolonos Romos teatre Aleksandrijoje tegu ir turėjo sukelti pagarbą Romos Imperijos didybei, bet padarytos anaiptol ne idealiai. Pažvelgus išilgai kolonos, galima lengvai pastebėti, kad paviršius šiek tiek nukrypsta nuo įsivaizduojamos tiesiosios, kurios siekė meistrai, pagaminę šią koloną.
Visai kas kita – kolonos, priskiriamos Senajai Karalystei. Jų nėra daug, bet ir pakanka. Ir jos rimtai priverčia pasukti galvą.
Pavyzdžiui, kolonos Abusyre, kurios stovi vienoje iš taip vadinamų „šventyklų“ ir greta jų. Pati „šventykla“ laikoma V dinastijos faraono Sahuro kūriniu, nors ją apžiūrint mums kilo pakankamai daug abejonių, ar teisingai egiptologai nustatė autorystę. Tačiau prie pačios šventyklos mes sugrįšime vėliau, kai kalba užeis apie senovės dievų technologijas, o dabar pakalbėsime apie pačias kolonas.
Sahuro šventyklos kolonos
Gaila, bet kolonos prie įėjimo smarkiai nukentėjusios. Sprendžiant iš 1907 metų nuotraukų, padarytų kasinėjant „šventyklą“, jos buvo aptiktos nugriuvusios. Krisdamos jos suskilo, dėl to dabar galime grožėtis tik rekonstrukcija, surinkta iš nuolaužų (vietomis, kai pritrūkdavo atskilusių gabalų, tos vietos būdavo kompensuojamos šiuolaikiniu betonu). Tačiau nežiūrint į lūžių vietas ir kai kur pažeistą paviršių, sunku nepastebėti labai aukštos pagaminimo kokybės. Kolonos neatrodo nupoliruotomis, bet tik dėl to, kad jas galbūt paveikė laikas, vėjai ir smėlis.
Ir jeigu įsivaizduosime, kaip jos galėjo atrodyti kai buvo sveikos, darosi aišku, kad Romos teatrui Aleksandrijoje iki Abusyro kolonų ne šiaip labai toli – tarp jų tikra praraja. Ir savaime iškyla klausimas: kokiu būdu galima buvo pagaminti primityvioje visuomenėje iš granito tokias kolonas, kurios neturi praktiškai jokių trūkumų? Lygiai taip pat savaime ateina ir atsakymas: jokiu.
Galvoje iškyla tiktai kažkokios gigantiškos tekinimo staklės su specialia šlifavimo įranga. Arba iki skystos magmos būsenos išlydytas granitas, pilstomas į tokias pat gigantiškas formas (kurias, beje, irgi kažkaip reikėjo pagaminti).
Tačiau kolonos palei įėjimą čionai ne vienintelės. Visiškai šalia yra dar dviejų, kiek kuklesnių liekanos su kur kas geriau išlikusiu paviršiumi. Nors šias liekanas ir kolonomis pavadinti sudėtinga, bet jų kokybė taip skiriasi nuo įsivaizdavimo apie senovės Egipto visuomenės galimybes, kad faraono vardas ant kolonų atrodo kaip visiškas svetimkūnis.
Kolonų Abusyre liekanos
Geriau įsižiūrėjus, galima pastebėti, kad Sahuro vardas ir kiti hieroglifai čia prakrapštyti ne taip jau ir kruopščiai. Jie tai gilesni, tai ne tokie gilūs, išsikraipę kai kur į šalis… Žinoma, šiokių tokių pažeidimų galėjo padaryti ir archeologai, kai valė užrašus nuo tūkstantmečius besikaupusių apnašų, bet vargu ar jie būtų tokie pastebimi.
Taip kad mes vėl grįžtame prie versijos apie pakankamai išsivysčiusią senovės egiptiečių dievų civilizacijos visuomenę, įvaldžiusią ir tokias technologijas, kurias sunkoka įsivaizduoti. Dėl to netgi raginimas „nesiliesti, nes trenks elektra“ suvokiamas kaip pokštas, kuriame esama tik dalelės pokšto, ir kyla vidinis noras vis tiktai kuo greičiau atitraukti bent jau vieną ranką nuo kolonos
***
Tvirtų medžiagų apdorojimo sudėtingumo prasme tam tikrą susidomėjimą kelia ir žymiosios Egipto skulptūros, ypač tos, kurios iškaltos iš granito, bazalto ir kitų analogiškų uolienų.
Iš esmės sukurti skulptūrą tam tikra prasme paprasčiau negu kruopščiai išlyginti keturkampį bloką iš tos pačios medžiagos. Jeigu menininkas kur nors ir suklys, tai kreivių pilnoje skulptūroje akis klaidos nepastebės, o plokštumoje ar linijoje toks nukrypimas bus iškart pastebėtas. Be to, skirtingai nei, tarkime, apdailos blokai, kurių reikia labai daug netgi vienam pastatui, statulos – vientiniai dirbiniai. O su atskiru egzemplioriumi meistrai turi galimybę padirbėti dėmesingiau ir detaliau. Dėl to ir vertinant skulptūrų ryšį su senovine procivilizacija, reikia būti atsargesniam.
Dar reikia atsižvelgti į tai, kad vienetinių akmens luitų transportavimą užtikrinti yra žymiai paprasčiau negu įspūdingą statybinių medžiagų srautą. O ir gaminamos skulptūros buvo dar akmens skaldyklose, apie ką liudija tiek pačių senovės egiptiečių užrašai, tiek neužbaigtos skulptūros Asuano akmens skaldykloje. Netgi jeigu jos buvo poliruojamos jau vietoje, tai atliekamų medžiagų tampyti jau nebereikėjo. Taip kad jeigu pagaminti ir pastatyti tokias skulptūras, kokių esama Luksoro šventykloje, egiptiečiams ir buvo problematiška, tai tos problemos buvo visiškai jiems pagal jėgas.
Visai kas kita, kai statulos dydis pranoksta visas įmanomas žmogiškas jėgas. Kaip, tarkime, taip vadinamų Memnono kolosų atveju – jie stovi kairiąjame Nilo krante priešais Luksorą. Egiptologai teigia, kad graikiškas vardas Memnonas kilęs iš egiptietiško Neb-maat-Re – tai buvo vienas iš Amenhotepo III – Septynioliktosios dinastijos faraono vardų. Kitaip sakant, kolosalios skulptūros datuojamos jau Naująja Karalyste.
Tarsi nusprendę privesti iki visiško absurdo savo pačių naudojamus senovinių objektų identifikacijos ir datavimo metodus, egiptologai priskyrė prie Kolosų esančią šventyklą tam pačiam Amenhotepui III. Štai tas plynas laukas už kolosų nugarų – tai ir yra toji šventykla… Kaip buvo galima suderinti panašių kolosų iš tvirto kvarcito sukūrimą su statyba iš minkšto kalkakmenio ir nedegtų plytų, egiptologų šis dalykas, atrodo, nejaudina.
O mes, švelniai tariant, suabejojome šiuo skulptūrų datavimu. Pernelyg jau neįsivaizduojamas jų svoris. Aukštis, pasak įvairių šaltinių, siekia apie 20 metrų. Kiekvienos skulptūros svoris siekia apie 750 tonų ir stovi jos ant kvarcito pjedestalo, sveriančio apie 500 tonų. Ir štai šituos svorius senovės egiptiečiai atseit ne tik tampė rankiniu būdu, bet ir kilnojo – juk statulas reikėjo kažkaip užkelti ant pjedestalo.
Tokio svorio neišlaikys jokia medinė konstrukcija, jokie rąstai. Ir jeigu sutiksime, kad tai darė senovės egiptiečiai Naujosios Karalystės laikais, tai teks pripažinti, kad jie turėjo galimybę daryti įtaką gravitacijai ir buvo įvaldę telekinezę ar levitaciją.
Jau geriau pripažinti tai, kad tokias galimybes turėjo toji civilizacija, kuri pademonstravo savo neįtikėtinas galimybes kituose megalituose – senovės Egipto dievų civilizacija.
Yra, beje, viena detalė, kuri patvirtina senovės dievų versiją ir kurią visgi galima pastebėti, nežiūrint į visiškai apverktiną Kolosų būklę. Jeigu pasižiūrėsime iš šono į kairįjį kolosą (jei žvelgsime iš priekio), tai pamatysime puikią plokštumą, kurią sudaro statulos „sostas“ ir „nugara“. Kaip jau buvo minėta anksčiau, suformuoti didelio masto idealiai lygią plokštumą yra daug sudėtingiau negu sukurti skulptūrą. Ir čia mes susiduriame labiau su mašininėmis, o ne rankų darbo technologijomis.
(Kitas variantas: faraonas gavo iš žynių (skaityk – iš tų pačių dievų) kažkokį tobulą instrumentą, leidžiantį kokybiškai atlikti tokius darbus. Tačiau statulas jis darė vėlgi iš išlikusių „ruošinių“ arba tiesiog padarė įrašus ant jau gatavo gaminio).
***
Bet netgi Memnono kolosai gali pasirodyti kaip vaikiški žaisliukai, lyginant su sužalota skulptūra, esančia netoliese, Ramzio II šventykloje. Šventyklą dažniau vadina tiesiog Ramzeumu.
Turistai čia praktiškai nesilanko, tiesiog pravažiuoja pro šalį. Mes irgi būtume pravažiavę, tačiau Ramzio II vardas, kaip ir jo valdymo laikmetis, vilioja savo neįprastumu.
Štai ir dar vienas neįprastumas, susijęs su šiuo vardu.
Sužalota granitinė skulptūra netgi ne kolosalaus, o tiesiog neįsivaizduojamo dydžio. Sunku suprasti iš nuolaužų, koks buvo jos aukštis, kai ji buvo sveika. Vadinasi, ir svorį nustatyti sunkoka. Tačiau kažkas visgi atliko apskaičiavimus ir gavo 1000 tonų.
Nežinau, kiek tikslūs šie apskaičiavimai, bet panašu, kad bent jau apytikriai jie tikslūs. Bent jau mūsų vertinimais, išlikusios pjedestalo, ant kurio sėdėjo skulptūra, liekanos turėtų sverti 750 tonų.
Statulos veidas rūpestingai nuskeltas. Pačią skulptūrą akivaizdžiai mėginta sudaužyti į gabalus – netgi jau sužalotą: per galvą eina išpjautas įgilinimas. Kadangi skulptūros ardymas statybinėms medžiagoms yra absoliučiai absurdiškas, galima daryti išvadą, kad siekta tikslingai sunaikinti vien dėl paties sunaikinimo.
Keistas dalykas: būta akivaizdaus siekio sunaikinti bet kokius skulptūros veido požymius ir galvą apskritai, ir tuo pat metu išliko praktiškai nepaliesti kartušai su Ramzio II vardu tiek ant pačios skulptūros, tiek ant pjedestalo. Dar daugiau – beveik sveika išliko kitos skulptūros, kuri stovi vos už dešimties metrų nuo koloso, galva. Ši skulptūra gerokai mažesnė, vadinasi, ir sunaikinti ją galima buvo kur kas lengviau.
Štai ir iškyla klausimas: ar Ramzis buvo pavaizduotas toje skulptūroje? Ir ar jis ją pastatė?
Nei skulptūros dydis, nei jos kokybė, kuri iki šiol pastebima pagal kruopščiai nupoliruotus paviršius, neatitinka mūsų įsivaizduojamo Naujosios Karalystės lygio. Ir kur kas labiau tinka būtent senovės Egipto dievų civilizacijai.
Netgi pakankamai įspūdinga Ramzio II statula Memfyje padaryta viso labo iš kalkakmenio, kurį kur kas lengviau apdirbti.
Be to, visame Ramzeumo komplekse nėra daugiau nė vienos detalės iš rožinio granito, iš kurio padarytas kolosas ir pjedestalas. Yra tik dar viena kitos statulos galva ir pora vartų iš tamsiai žalio bazalto, o visa kita – kalkakmenis. Ir tas viskas kitkas – sienos, kolonados, skulptūros, pilonai – ypatingai prastos kokybės, kuri jokiais būdais neprilygsta granitiniam kolosui. Netgi mažesnės skulptūros ir minkšto kalkakmenio yra ne monolitinės, bet sulipdytos iš atskirų dalių.
Kaip tai galėjo derėti, jei viskas buvo statoma tuo pačiu laikotarpiu? Ogi niekaip.
Neturi Ramzis II jokio ryšio su šia statula. Ir statulos veidas buvo ne jo, bet greičiausiai koklio nors senovinio dievo, kurio laikais ji ir buvo sukurta.
Ramzis II geriausiu atveju tiktai pastatė savo šventyklos kompleksą aplink dievišką kolosą. Kaip, beje, ir Amenemhetas III pristatė savo ganėtinai primityvią technologijos ir medžiagos apdirbimo požiūriu šventyklą prie Memnono koloso. Iš ko sugebėjo, iš to ir pastatė. Kaip mokėjo, taip ir padarė. Štai dėl to ir gavosi, kad aukščiausio lygio kokybė atsidūrė šalia visiško primityvo.
O kartušus galima buvo iškalti kur tik norite – ir ant tvoros, ir ant skulptūros…
Įdomi detalė: ant skulptūros Ramzeume galvos esama viena kitą keičiančios poliruoto ir nepoliruoto granito juostelės. Galbūt skulptorius tokiu būdu norėjo pavaizduoti plaukus ar kažkokį galvos apdangalą. Tačiau absoliučiai tokio paties elemento esama ant Sfinkso galvos Gizoje!
Ir jeigu mes turime liudijimų apie itin didelį Sfinkso amžių, tai raštas ant skulptūros galvos tokiu atveju liudija, kad skulptūra sukurta maždaug tais pačiais laikais.
Netiesiogiai tai patvirtina ir kitas Ramzeumas – Ramzio II šventykla Abidose. Savo dydžiu jis praktiškai nenusileidžia Luksoro Ramzeumui, kaip ir savo kokybe. Tik, štai, jokių milžiniškų skulptūrų jame nėra. Ir apskritai nieko krentančio į akį. Abu Ramzeumai praktiškai atitinka vienas kitą. Kaip atitinka ir išsivystymo lygį, būdingą Naujosios Karalystės epochai.
Dar vieną netiesioginį patvirtinimą galima pamatyti Medinet Abu vietovėje, Ramzio III šventykloje. Jeigu lyginsime Medinet Abu ir Ramzeumo, įsikūrusio kitame Nilo krante, „granitinę dalį“, tai gausis, kad vos per ketvirtį šimtmečio buvo absoliučiai prarastos aukščiausio lygio technologijos ir visas Egiptas nusmuko iki primityviausio lygio. O jeigu lyginsime Medinet Abu su visa likusia – iš kalkakmenio padaryta – Ramzeumo dalimi, tai lengvai pastebėsime beveik visišką statybos technologijų ir medžiagų apdirbimo tapatumą. Kartais netgi sunku suprasti, kur būtent tu atsidūrei – tiek panašios šios šventyklos visais savo parametrais. Tačiau kaip tie parametrais skiriasi nuo granitinio koloso!
***
Šiek tiek mažesnių už Memnono ir Ramzeumo kolosus skulptūrų esama dabar uždarytoje pietinėje Karnako šventyklos dalyje. Tiksliau, tai jau ne skulptūros, bet tiktai jų liekanos.
Jeigu jums teks lankytis Karnake ir turėsite šiek tiek laisvo laiko – nepatingėkite ir surizikuokite: apeikite užtveriamuosius šlagbaumus į šalį nuo švento ežero, per senąsias kapines, ir užmeskite akį į tą dalį, kuri dabar rekonstruojama ir kur stovi tos statulos. Jos tikrai to vertos. Jų atlikimo kokybė tiesiog nuostabi. O juk padarytos jos iš itin tvirto kvarcito.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта