Daug galvos skausmo egiptologams sukėlė ir toks vardas iškrovimo kameroje, kuris skaitomas kaip „Hnum-Hufu“. Kai Vaisas aptiko įrašus, šis vardas buvo palaikytas titulu. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad ji verčiasi kaip… „Hufu brolis“, t.y. priskirtinas Hufu broliui Hafrai.
Kokiu būdu ir kodėl Hafros vardas galėjo atsirasti tarp Hufu vardų ir titulų, taip ir lieka neaišku…
Lieka neaišku iki to laiko, kol neatsižvelgiama į tam tikras įrašų „aptikimo“ iškrovimo kamerose aplinkybes.
Kalba eina apie tai, kad Vaiso „atradimo“ momentu egiptologai dar neturėjo aiškaus supratimo apie Hufu vardus ir titulus. Tačiau vos prieš du mėnesius iki Vaiso jo konkurentas, italų tyrinėtojas kapitonas Kaviglija išjudino archeologų bendriją savo atrastais, karjeruose padarytais įrašais iš mastabų, išsidėsčiusių netoli Didžiosios piramidės. Tie įrašai turėjo hieroglifų, užrašytų raudonais dažais ant statybinių blokų pavidalą ir buvo naudojami Senosios Karalystės statybininkų kaip atžymos, kur tie blokai turėjo būti padėti.
Tačiau Gizos plokštikalnės mastabai, kuriuose ir buvo aptiktos šios atžymos, gali būti siejami ne tik su Hufu, bet ir kitų faraonų iš IV ir V dinastijų valdininkais, t.y. ir su Hafros valdininkais. Ir tai gali visiškai paaiškinti visus keistumus su įrašais iškrovimo kamerose.
Tarkime, Vaisas nusprendė sufalsifikuoti įrašus. Tikslaus Hufu vardo tais laikais žinoti jis negalėjo. Visi įsitikinę, kad Didžiąją piramidę pastatė būtent šis faraonas. Kas belieka daryti Vaisui? Pats ptikimiausias būdas – nupiešti skirtingus, pačius įvairiausius kartušus, kad tarp jų atsidurtų ir Hufu vardas. Ir būtent tokiu atveju mes ir gauname paaiškinimą, iš kur atsirado betvarkė varduose, iš kur įrašuose atsirado Hafros vardas – tai klaidos, kurias lėmė nežinojimas ir paprastas anksčiau ant mastabų aptiktų simbolių perkėlimas.
Įdomu, kad netgi vienintelis kartušas su Hufu vardu kelia ginčus tyrinėtojams. Birčas, analizavęs Vaiso ir Perio padarytas įrašų kopijas, pažymėjo, kad šis vardas parašytas su klaida. Pirmasis vardo simbolis pavaizduotas kaip apskritimas su tašku centre – saulės dievo Ra simbolis – vietoje užštrichuoto disko, kuris reiškia fonetinį garsą „H“. T.y. įrašas turi būti skaitomas ne kaip „Hufu“, o kaip „Ra-u-fu“!
Ir čia detektyvinis kamuolys galutinai susipainioja.
Visose oficialiose Vaiso ir Perio publikacijose apskritimas užštrichuotas, t.y. Hufu vardas parašytas teisingai. Dar daugiau, Vaisas pats nurodė, kad pačioje pirmoje publikacijoje (Vilkinsono publikacijoje), kurioje apskritimas neužštrichuotas, įsivėlė klaida. Tačiau apie šitą klaidą Vaisas pareiškė ja po to, kai tą klaidą nurodė Birčas! Tuo pat metu, Birčui darant pastabas apie įrašus, Vaisas atmeta Roselinio – dar vieno hieroglifų specialisto – prašymą atsiųsti piešinių kopijas.
Keistenybės, o drauge su jomis – įtarimai dėl falsifikavimo, auga kaip sniego kamuolys.
Ar gali pagelbėti išsiaiškinti šią istoriją pats originalas?
Šiuo metu apskritimas užštrichuotas – tai faktas.
Tačiau faktas ir tai, kad užštrichuoti apskritimą per beveik pusantro šimto metų laikotarpį nuo iškrovimo kamerų atradimo momento – juokų darbas, o kameras per tą laiką aplankė daugybė žmonių. Ir tas pats Vaisas, ir kiti. Ir netgi dailininkas restauratorius, „patvirtinęs“ kad esama įrašų iškart po to, kai buvo vėl leista įeiti į kameras 1997 metais.
Štai ką rašo patsai Zachis Havasas straipsnyje „Sprendžiant Gizos mįsles“: „Restauratorius ir dailininkas Niocha abd el Hafizas vėl užfiksavo senovinius įrašus ant šių patalpų sienų. Buvo aptikti pavadinimai komandų, į kurias buvo pasiskirstę piramidės statytojai, pavyzdžiui, „Hufu draugai“. Čia pat darbininkai padarė datų įrašus, tokius kaip „17-ieji Hufu valdymo metai“. Įrašai buvo aptikti ir užpakalinėje kai kurių akmenų pusėje, t.y. ten, kur jų negalėjo palikti niekas, išskyrus pačius darbininkus“.
Tiktai kodėl įrašų buvimą fiksuoti turėjo būtent „restauratorius ir dailininkas“, o ne fotografas ar video operatorius? Ir jeigu dailininkas restauratorius sugebėjo pamatyti įrašus užpakalinėje akmenų pusėje, tai, vadinasi, galėjo ir pasiekti juos (ir, žinoma, parestauruoti)… Specialistui tai nesudarytų problemų.
O kaipgi pats ginčų kaltininkas – pulkininkas Hovardas Vaisas?
Štai ištraukos iš jo dienoraščio:
1837 sausio 27: „Aš nenorėjau grįžti į Angliją, nepadaręs nė vieno atradimo“.
1837 kovo 28: „Aš pritvirtinau žvakę ant lazdos galo ir prakišau ją į nedidelę angą, padarytą virš Deviso patalpos ir vos nenumiriau iš džiaugsmo, pamatęs, kad priešais mane buvo lygiai tokia pat patalpa, kaip ir po ja“.
Kovo 30 dieną Vaisas ir Hilas įėjo į kambarį. Yra pasakojimų apie poliruotas lubas, apie juodus miltelius, kuriais buvo nubertos visos grindys, tačiau ne apie įrašus. Praėjus parai laiko, „atvažiavo misteris Peringas ir misteris Mašas, ir mes nuėjome į Velingtono kambarį, kad atliktume tam tikrus matavimus. Tuo metu pastebėjom mūrininkų atžymas“.
Vaiso dienoraštyje aprašytas pilnas iškrovimo kamerų ištyrimas pirmą atradimo dieną, tačiau nėra jokių užuominų apie karjere padarytas atžymas ir hieroglifus. Atžymos buvo paminėtos tik sekančią dieną, kai Vaisas sugrįžo su liudininkais, nors nepastebėti užrašų vakar dieną buvo praktiškai neįmanoma!
Išpainioti šito detektyvinio rezginio iki galo mes negalime. Tai specialistų darbas, o detektyvą narplioti turi šio reikalo žinovai, įskaitant ekspertus kriminalistus.
Kažkas gali tikėti įrašų autentiškumu, kažkas – įrašų falsifikavimu. Tačiau tikėjimas – tai ne normalus mokslinis darbas, kurio rėmuose galima konstatuoti tik vieną dalyką: visos detektyvinės istorijos su įrašais iškrovimo kamerose detalės ir niuansai rodo, kad falsifikavimo tikimybė labai didelė. Tai – faktas. Ir tokioje situacijoje mes paprasčiausiai neturime teisės žvelgti į minimus įrašus kaip į kažkokį įrodymą, jog Didžiąją piramidę pastatė Hufu. Vadinsi, šitą „įrodymą“ mes turime teisę ignoruoti. Bent jau iki to laiko, kol nebus pateikta kokių nors naujų rimtų argumentų įrašų autentiškumo naudai. Nors, turint galvoje susiklosčiusią situaciją, labai abejotina, kad kas nors sugebės išsklaidyti visus įtarimus ir „Vaiso įrašus“ pavadinti „statybininkų įrašais“.
***
Kas nors gali pasipiktinti: kaip galima kaltinti falsifikacija gerbtinus ir nusipelniusius praeities žmones! Ir ne tik praeities… Tikriausia tokių pasipiktinusių atsiras.
Esama nekaltumo prezumpcijos. Ir pagal ją, norint apkaltinti, reikalingi pakankamai svarūs ir nenuginčijami argumentai. O nepaneigiamo pagrindo kaltinti nėra. Užtat yra svarūs argumentai rimtiems įtarimams. Dar sykį pabrėžiu: kalba eina ne apie kaltinimus, o apie įtarimus. Tarp šių dviejų terminų – didžiulis skirtumas.
Pernelyg daug visko čionai pastatyta ant kortos. Tai ne šiaip „įrašai“. Tai – vienas reikšmingiausių argumentų ginče dėl labai svarbaus klausimo. Klausimo, susijusio ne tik su moksliniais interesais, bet ir su ganėtinai nemenkais pinigais.
Istorija jau seniai pavirto verslu. Ir labai pelningu verslu. Tame pačiame Egipte pajamos iš turizmo biznio, labai glaudžiai susijusio su istoriniais objektais, sudaro beveik ketvirtadalį šalies biudžeto! Ten, kur sukasi tokie pinigai, klausimo kaina nepaprastai išauga ir negalima atmesti jokių įtarimų…
Čionai gi pateikiame tiktai faktus. Kuriuos vertinti galite patys. O teisę savarankiškai vertinti ir spręsti turi kiekvienas.
***
Dar per 2004 filmavimo ekspediciją kilo miglotas pojūtis, kad su statulų identifikacija pagal įrašus ne viskas gerai. Įprasta egiptologų praktika susiveda į tai, kad jeigu ant statulos nurodytas kokio nors faraono vardas, tai būtent jo valdymo laikotarpiui ir priskiriama tos statulos sukūrimo data. Tačiau esama labai nemažai labai puikaus darbo akmeninių statulų, ant kurių paprasčiausiai pribraižyta užrašų kreivai ir nerūpestingai. Ir bet kuris Kairo muziejaus lankytojas be vargo aptiks panašių pavyzdžių, jeigu atkreips į juos dėmesį. Netgi ant žymiųjų Mikerino triadų.
Iškyla klausimas: jeigu skulptorius padėjo šitiek pastangų, kurdamas pačią statulą, tai kam jam prireikė gadinti bendrą įspūdį, braižant užrašus, o ne padarant juos tokius pat gražius kaip pati statula? Ir peršasi visiškai kitas variantas: statulą sukūrė vienas meistras, o užrašus įbrėžė kažkas kitas, gerokai vėliau.
Tačiau tokiu atveju pagal tokius užrašus datuoti statulų negalima (aišku tiktai tai, jog įrašas negalėjo atsirasti anksčiau už statulą, tačiau tai duoda tik viršutinę datavimo ribą, bet ne apatinę, kuri gali būti kokia tik norite). Taip pat pakankamai akivaizdu, kad remiantis tokiais užrašais, negalima daruti ir išvadų apie tai, ką būtent vaizduoja statula. Tačiau egiptologai kažkodėl absoliučiai ignoruoja tokius samprotavimus ir prisimena apie juos tik tada, kai ant skulptūros aptinka du ar kelis kartušus su skirtingų faraonų vardais. Tada pasirenkamas paprasčiausias variantas – skulptūra datuojama pagal ankstyviausią iš paminėtų faraoną.
Amenemheto III skulptūra, kurią „pasisavino“ Psusenesas I
Pavyzdžiui, tame pačiame Kairo muziejuje esama kalkakmenio statulos, vaizduojančios Amenemhetą II, kurią pasisavino Psusenesas I-sis. Tačiau viena įdomi detalė: ant kairiojo statulos ir sosto po ja šono aiškiai matomos druskos nuosėdos. Ant dešinio klubo druskos sluoksnis atskilo ir atsivėrė pradinė medžiaga – kalkakmenis. Ir čia akivaizdu – druska kaupėsi ant jau gatavos skulptūros. O štai ant sosto visiškai priešinga situacija: užrašas, pagal kurį ir datuojama skulptūra, užrašytas ant (!) druskos sluoksnio, kuris siekia net du milimetrus storio. Nereikia būti profesionaliu fiziku, kad suprastum, kad tarp skulptūros sukūrimo ir įrašo padarymo praėjo ne vienas šimtas ar net tūkstantis metų. Tačiau šitą akivaizdžiausią faktai egiptologai kažkodėl visiškai ignoruoja.
Įdomu, kad privačiame pokalbyje būtent apie šią skulptūrą ir druskos nuosėdas ant jos vienas iš egiptologų man pasakė: „Bet juk tai – iš akies trauktas Amenemhetas!“, tarytum jis būtų pažinojęs jį asmeniškai… Nieko sau argumentas!
Bet tarkime, kad skulptūroje yra tie patys veido bruožai, kaip ir kitose Amenemheto III skulptūrose, kurios identifikuotos patikimiau. Ir netgi tarkime, kad kitos skulptūros iš tiesų buvo sukurtos šio faraono valdymo laikais. Bet argi iš to seka, kad ji vaizduoja būtent šį faraoną? Kodėl atmetamas variantas, kad skulptūra vaizduoja visiškai ne faraoną, o, tarkime, kokį nors dievą? Juk ir šiuolaikinėse ikonose, kurios tapomos pagal konkrečius kanonus, lengva aptikti panašumų tarp, tarkime Kristaus ir Marijos veigų, lyginans šiuos personažus su gerokai senesnio amžiaus ikonomis.
Beje, dar šiek tiek apie dievus, skulptūras ir užrašus…
Palei rytinę Menkauro piramidės palydovę (piramidė G3-a pagal priimtą žymėjimą) guli granitinė statula, vaizduojanti dvi figūras. Kai paklausėme savo gidų, kieno tai statula, gavome atsakymą – Ramzis II su žmona. Pirmoji reakcija buvo lengvas šokas. Kokiu būdu Ramzio II, valdžiusio Naujosios Karalystės epochoje, statula galėjo atsidurti Gizos plokštikalnėje, kurioje visi statiniai priskiriami Senajai Karalystei? Atsakymas į šį klausimą buvo netikėtai trivialus: egiptiečiai visas neatpažintas skulptūras priskiria Ramziui II dėl vienos paprastos priežasties – jo skulptūrų yra daugiausia. Štai kaip! Viską, ko neidentifikavome, priskiriame Ramziui II ir dar labiau pagausiname šio faraono statulų skaičių, gaudami vis daugiau pagrindo sekančias neatpažintas statulas priskirti vėlgi Ramziui II. Uždaras ratas.
Tačiau kalbant apie Ramzio II statulas, susiduriame su kitu įdomiu momentu, susijusius su paties faraono vardo vertimu. Paprastai „Ramzis“ verčiamas kaip „Ra sūnus“ ir tai aiškinama tuo, kad faraonas išties laikė save Ra sūnumi. Tačiau čionai esama nedidelio niuanso: tikslesnis vertimas yra toks – „tai, ką pagimdė šiame pasaulyje Ra“ arba „tai, ką sukūrė Ra“, t.y. „tai, ką sukūrė dievas“. Ir dabar jau gauname visiškai kitą prasmę ir galimybę visiškai kitaip traktuoti šio kartušo buvimą ant statulos.
Kodėl nepadarius prielaidos, kad Ramzis II užsiėmė visiškai ne nuosavų atvaizdų gausinimu, o savotišku antikvariato rinkimu, juk senoviniai daiktai buvo vertinami visais laikais. Aptikęs kokią nors skulptūrą, padaryta gerokai prieš jo valdymo laikotarpį ir atlikęs atitinkamą ekspertizę dėl rariteto autentiškumo, jis dėdavo ant radinio žymą, visu savo autoritetu patvirtindamas, kad ši konkreti skulptūra pagaminta tais laikais, kada valdė dievai. Tokios epochos gilioje praeityje realumu patys egiptiečiai nė kiek neabejojo. Tai, kad Ramzis užsiėmė panašia veikla ir netgi vykdė archeologinius darbus, turi gana nemažai netiesioginių patvirtinimų. Tačiau čionai mes truputėlį užbėgome į priekį…
Yra ir kitas įdomus momentas, susijęs su šiuo faraonu. Toli gražu ne visos kokybiškai padarytos skulptūros, kurias egiptologai sieja su Ramziu II, turi grubiai įbrėžtus įrašus. Esama ir kartušų, kurie patys savaime yra tikri akmens raižybos meno šedevrai. Pavyzdžiui, kartušas ant statulos Ramzeume, kurį, šiuolaikinio profesionalaus graviruotojo nuomone, šiais laikais atkartoti praktiškai įmanoma, tačiau tai būtų labai daug darbo reikalaujantis uždavinys.
Kadangi tokių užrašų stilius ir atlikimo kokybė visiškai dera su pačių statulų kokybe, visiškai logiška daryti prielaidą, kad ir viena, ir kita sukūrė tuo pat laiku tas pats autorius. Tačiau tada įmanomas ir dar vienas variantas. Tarkime, skulptūra ir įrašas sukurti vėlgi ne Ramzio II laikais, bet tuomet, kada valdė dievai. Tiktai simboliai kartuše reiškė visai ką kita. Ir jie galėjo reikšti viską, ką norite, kad ir „220 voltų“ ar „neliesk – užmuš“. O vėliau, bėgant laikui, simbolių pradinė prasmė buvo prarasta ir egiptiečiai ėmė užrašus traktuoti savaip. O faraonas, nežinodamas pradinės prasmės, nusprendė suteikti sau pačiam tokį keistą vardą.
Gali būti, kad kam nors toks variantas pasirodys galutinai įsisiautėjusios vaizduotės vaisiumi, bet argi tai galima absoliučiai atmesti? Vis dėl to, šiuo momentu aš nesu pasirengęs giliai ir kruopščiai analizuoti hieroglifų pradinės prasmės praradimo versijos, nors bėgant laikui vis dažniau atrandu jos netiesioginių įrodymų. Ir čionai šita versija pateikta tik norint iliustruoti faktą, kad aklas orientavimasis į užrašus, datuojant radinius, nėra pats geriausias sprendimas. Kiekvienu atveju būtina labai kruopščiai išnagrinėti užrašo atsiradimo aplinkybes ir išanalizuoti visus įmanomus variantus.
____________________
Ištrauka iš knygos: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта