Asuane mums pavyko aplankyti iškart tris senovines akmens skaldyklas, ir dar paskubomis užmesti akį (važiuojant pro šalį mikroautobusu) į vieną šiuolaikinę.
Mes pamėginome patekti į senovines kvarcito skaldyklas kairiajame Nilo krante, tačiau, sprendžiant pagal žemėlapį, kuris ir atkreipė mūsų dėmesį į šį objektą, vietiniai varovai užvežė mus visai į kitą vietą, kur buvo tik skaldyklos liekanos ir išgaunamas joje buvo ne kvarcitas, bet raudonasis smiltainis. Tačiau tai suteikė mums galimybę sužinoti, kad stelos buvo gaminamos ir iš šios pakankamai netvirtos medžiagos, tačiau didelės vertės tokia informacija neturi.
Šiuolaikinėje akmens skaldykloje pamatėme, kad nežiūrint į pakankamai modernią techniką, šiais laikais niekas neišgauna masiniu būdu bent kiek padoresnių matmenų granito blokų. Visi jie buvo gerokai mažesni ir primityvesni už tuos, kuriuos galėjome pamatyti rimtuose procivilizacijos statiniuose. Netgi granito blokų gamybos metodai šiais laikais mažai kuo skiriasi nuo primityvių. Jeigu anksčiau buvo plačiai naudojama taip vadinama pleištų technologija – į uolieną buvo įkalama grandinėlė medinių pleištų, kurie buvo gausiai laistomi vandeniu, dėl to išbrinkdavo ir perskeldavo akmenį – tai dabar į granitą pneumatiniais plaktukais įkalama kažkas panašaus į montiruotes. Akmens lūžio linijos vėlgi nepasižymi idealiu lygumu.
Pietinės granito skaldyklos (kur šiuolaikinė gavyba vyksta šalia senovinių skaldyklų) irgi nebuvo itin įdomios. Tik neužbaigta kažkokio faraono statula bylojo apie tai, kad skulptūros buvo gaminamos tiesiai skaldyklose. Be to, gidai prisipažino, kad praktiškai bet kurią neatpažinto faraono skulptūrą vadina Ramzio II statula – toks jau įprotis susiformavo.
Skirtingai nei pietinės skaldyklos, kuriose buvo išgaunamas rožinis granitas, šiaurinės skaldyklos, kuriose buvo išgaunamas pilkasis granitas, pateikė itin daug informacijos apie technologijas. Ne tik apie senovės egiptiečių, bet ir apie jų pirmtakų – senovės Egipto dievų – technologijas. Pėdsakai, palikti šitų dviejų civilizacijų, yra tokie skirtingi, kad nereikia būti dideliu specialistu, kad atskirtum vieną nuo kito. O čia viskas apskritai viskas labai akivaizdu – vieni pėdsakai greta kitų.
Galbūt kaip tik dėl šito akivaizdumo oficialiai leidžiamos fotografuoti teritorijos yra nepaprastai apribotos. Iš pradžių, kai mokėjome privalomą 250 dolerių kainą už filmavimą, prižiūrėtojai netgi stebėjosi, kam mes mokame tokius didelius pinigus už „kažkokių akmenų“ fiksavimą. Tačiau kai jie pamatė, ką būtent filmuojame, „staiga“ paaiškėjo, kad viskas, kas mus labiausiai domina, priklauso archeologinių kasinėjimų zonai, kurios, nežiūrint į sumokėtus pinigus, filmuoti negalima. O tai, kas nepriskirta šiai zonai, apsiriboja tiktai turistų takeliu, kurio plotis – 2-3 metrai, ir žymiuoju Obelisku – didžiuliu monolitu, kurio ilgis siekia daugiau kaip 40 metrų, o svoris – 1200 tonų.
(Iškyla klausimas, ką galima kasinėti granito uoloje? Absurdas. Bet jau po mūsų atvykimo žurnalas „Itogi“ paskelbė Andrejaus Žukovo straipsnį apie šias skaldyklas ir pridėjo kažkokiuose archyvuose aptiktą nuotrauką, iš visko sprendžiant, padarytą aštuntame ar devintame dešimtmetyje. Nuotraukoje viena įdomiausių zonų iš tiesų buvo padengta žemėmis. T. y. kasinėjimų čionai iš tiesų būta. Taip kad daug ko, apie ką toliau pasakosime, anksčiau pamatyti buvo neįmanoma).
Teko griebtis atsarginio varianto. Andrejus Žukovas užbėrė vietinį prižiūrėtoją savo klausimais, o aš su operatoriumi stengėmės maksimaliai nufilmuoti viską, kas buvo uždrausta. Po 40 minučių prižiūrėtojas ėmė maldauti, kad mes jo nesukompromituotume, juk akies krašteliu jis vis tiek viską matė. Tačiau mes savo darbus jau buvome padarę.
***
Tačiau laikysimės žanro dėsnių ir savo kortų iškart neatskleisime. Pradėsime nuo paprasčiausio.
Nežiūrint į akivaizdžius faktus, egiptologai ilgą laiką tvirtino, kad granitas Asuano skaldyklose buvo išgaunamas primityviais būdais, „pleištų technologijomis“. Ir kaip argumentą nurodydavo, kad čia esama tokių pleištų pėdsakų. Ginčytis nėra ko, tokių pėdsakų čia tikrai yra.
Tik, štai, yra viena problema. Ten, kur liko „pleištinės“ technologijos pėdsakų, blokai buvo iškertami gana kuklių matmenų, kurių visiškai negalima lyginti su greta gulinčiu Obelisku. Ir išeidavo tie blokai tokie nelygūs, kad nė negalima būtų lyginti su Oziriono blokais. Faktai byloja kaip tik apie tai, kad šita technologija yra niekam tikusi, norint paaiškinti senovės egiptiečių megalitines konstrukcijas.
Dar daugiau – aplink Obeliską esama visiškai kitokių pėdsakų. Jeigu ir esama ten „pleištinės“ technologijos pėdsakų, tai tik įgilinimai, pramušti pačiame Obeliske. Nuo jo akivaizdžiai bandyta atskelti mažesnių matmenų gabalus. Primityvi technologija buvo pasitelkta jau gerokai vėlesniais laikais.
Obeliskas gi nuo pagrindinės uolos atskirtas tranšėja, kuri iškirsta visiškai kitu būdu. Jos formos neturi nieko bendro su „pleištinėmis“ technologijomis.
Tranšėja palei Obeliską Asuano skaldyklose
Kasinėjant toje pačioje vietoje, kuri iki šiol tebelaikoma kasinėjimų zona, buvo aptikti diorito gabalėliai, turintys daugmaž rutulio formą. Dioritas – pakankamai tvirta medžiaga. Ir šis radinys pasitarnavo egiptologams kaip eilinis gelbėjimosi ratas. Dabar jie jau atsisakė kalbų apie pleištus ir tvirtina, kad tranšėja aplink Obeliską iškalta vis tiek rankiniu būdu, tiktai pasitelkus tuos pačius diorito rutulius.
Vėlgi sunku ginčytis: užapvalinti įgilinimai granito uolienoje gali būti pramušti diorito rutuliu, jeigu buvo ilgai ir atkakliai daužoma į vieną ir tą pačią vietą. Tiesa, laibai norėtųsi pažiūrėti į tą žmogų, kuris imtųsi panašaus darbo. Mes lankėmės Asuane jau rudenį, tačiau karštis dieną siekė 40 laipsnių ir vidurdienį akmenys itin smarkiai įkaisdavo. Ne tik dirbti, o ir kvėpuoti čia nelengva. Netgi vietiniai gyventojai, kurie turėjo būti įpratę prie karščio, stengdavosi kuo greičiau pasislėpti šešėlyje.
Kaip jau minėjome anksčiau, bet kokia technologija paklūsta konkrečiai logikai. Taip ir čia. Kur kas efektyviau yra ne reguliariai daužyti praktiškai vienodos formos įgilinimus, o numušinėti esamus atsikišimus. O šitaip dirbant, panašių įgilinimų paprasčiausiai nebus – paviršius bus beveik plokščias, su visiškai nereguliariais nelygumais.
Nelygumai aplink Obeliską
Be to, jeigu yra prasmė tokiu būdu daryti tranšėją (jei nėra kitų variantų), tai kam tokiu pat daug darbo reikalaujančiu būdu apdoroti uolieną aplinkui? Tai visiškai beprasmiškas darbas. Dar daugiau – analogiški pėdsakai veda ir nuo Obelisko pagrindo link paties skaldyklos viršaus, sudarydami tarsi nusileidimą link Obelisko. Granito čia išimta tiesiog milžiniški kiekiai (rankų darbui). Pašalintos tokios pilkojo granito apimtys, kurios beveik lygios paties Obelisko apimčiai.
Kitas reikalas, jeigu tos darbo aikštelės „išlyginimas“ nereikalauja didelių pastangų. Kaip, tarkime, mašininio apdorojimo atveju, panaudojant kokią nors frezą, lengvai pjaunančią granitą (su panašiais dalykais mes susidūrėme ne vieną kartą). Beje, granito uolienos apdorojimas tokia freza gali paaiškinti ir panašius pėdsakus įvairiose vietose, ir tam tikrą užapvalintų įgilinimų reguliarumą.
Kodėl darydami plokščius Obelisko paviršius, naudojo užapvalintas frezas? Tai juk visiškai neracionalu. Kur kas patogiau būtų naudoti kokius nors plokščius rėžtuvus. Jie nebūtų palikę tokių nelygių pėdsakų, kuriuos dabar regime ant Obelisko.
Vienintelis dalykas, kuris ateina į galvą – tie, kurie išpjovė Obeliską, dirbo labai didelio įrankių deficito sąlygomis. Ką turėjo po ranka, tuo ir pasinaudojo. Versija ne tokia jau ir nevykusi, turint galvoje variantą, kad senovės Egipto dievų „civilizaciją“ galėjo sudaryti nedidelė „politinių pabėgėlių“ grupė. Kiek atsigabeno su savimi įrankių, tiek ir panaudojo.
Įdomi detalė: minėtos frezos užapvalinimo spindulys labai artimas tam, kurį aptikome ant išlygintos apdailos detalės briaunos Trečiojoje piramidėje.
Dar daugiau – maždaug tokį patį užapvalinimo spindulį turėjo įrankis, kuriuo buvo padaryti savotiški „šurfai“ akmens skaldykloje. Jų čia yra kelios dešimtys.
Anaiptol ne visi jie turi apvalią formą. Toks įspūdis, kad instrumento dydžio nepakako reikalingam „šurfo“ pločiui išgauti ir dėl to tie, kurie tai darė, gręžė po kelis kartus, vis pastūmėdami grąžtą į šoną, dėl to ir gavosi visa eilė skylių su beveik kvadratine forma (tik su užapvalintais kampais).
Oficialioji versija teigia, kad „šurfai“ buvo iškalti rankiniu būdu ir padarė juos senovės egiptiečiai tam, kad nustatytų motininės uolienos įskilimus, o paskui, jais pasinaudoję, iškaltų blokus. Bet netgi ypatingai neapkraunant smegenų, galima pripažinti tokią versiją absoliučiai neteisinga.
Pirmas dalykas – įskilimų ir plyšių uolienoje yra, tačiau jie absoliučiai niekaip nekoreliuoja su „šurfų“ išsidėstymu. „Šurfai“ – sau, plyšiai – sau. Tuo pat metu plyšiai uolienoje matomi ir šiaip – gręžti ar kalti nieko nereikia.
Antra – šurfų dydis yra toks, kad žmogus jame sutilpti, žinoma, gali, tačiau tiktai stovėdamas. Rankų pajudinti jis jau negalėtų. O kaipgi tada daužyti skylė diorito rutuliais? Jeigu tokioje pozoje ir galima kažkuo įsigręžti į uolieną, tai tik kokiu nors mechaniniu grąžtu.
Trečias dalykas – daugumoje šurfų vertikalios sienelės labai lygios. Daužydamas diorito rutuliais tokio rezultato neišgausi. Viskas kur kas labiau primena darbą būtent mechaniniu instrumentu. O jei prisiminsime, kad kalbame apie pilkąjį granitą, tai ir įrankio reikia pakankamai tvirto.
Tačiau paaiškėjo, kad šiaurinės Asuano skaldyklos pasižymi viena detale, kuri gerokai įdomesnė ne tik už Obeliską, bet ir už šurfus. Vos už kelių dešimčių metrų nuo Obelisko, statmenai jam eina dviejų aukštų aukščio siena. Turistų takas eina kaip tik jos viršumi.
Siena Asuano skaldykloje
Apačioje matosi tos pačios apvalios frezos pėdsakai. O viršuje esama atsikišimo, kuris padarytas akivaizdžiai tuo pačiu įrankiu. O štai pati siena… Ji turi stebėtinai lygų paviršių.
Tarkime, senovinės procivilizacijos statybininkų sugebėjime idealiai išlyginti plokščius paviršius mes jau neįžvelgiame nieko keisto. Tačiau šiuo atveju mes turime reikalą ne su piramidės apdaila, ne su šventyklos siena, o su paprasta uola karjere. Kam ją reikėjo lyginti?
Ir dar kaip išlygino! Iki dviejų aukštų namo aukštumo, apie dvidešimt metrų ilgio sieną. Ir dar užkabinę statmeną sieną plius atgal per pusę kitos sienos. Tuo pat metu vidiniai uolos kampai išlyginti su suapvalinimais, kurių spindulys siekia pusę metro. Ir išlyginta idealiai.
Vidinių kampų užapvalinimai
Viskas byloja apie tai, kad šita užapvalinimo forma buvo tik pašalinis kažkokio instrumento, kuris rausė čionai uolieną, darbo efektas. Tačiau kas tai buvo per įrankis, galintis išlyginti granitinę uolą tokiu mastu? Niekas iš mūsų net apytikrių analogų sugalvoti negalėjo.
Akivaizdu, kad susidūrėme su mums nežinomomis technologijomis.
(Eilinį kartą apžiūrinėjant sienos nuotraukas, prisiminiau tą pačią „didžiulę plokščią mentelę“, kuria tarytum išpjovė skylę uoloje piramidei Abu Roaše, nepaliekant jokių pėdsakų ant sienų. Tačiau ten būta minkšto kalkakmenio, o Asuane – pilkasis granitas !)
Ir paskutinis dalykas. Jei laikysime, kad siena – tai kažkokio toje vietoje iškalto monolito riba, tai lyginant su juo, Obeliskas atrodys kaip vaikiškas žaisliukas. Uolienos čia išimta keturis kartus daugiau.
***
Palyginimui galima pateikti tokį konkretų pavyzdį.
Vienas iš Naujosios Karalystės tekstų pasakoja apie tai, kad norėdamas gauti ir pristatyti į vietą bloką savo sarkofagui, faraonas Ramzis IV mobilizavo didžiulę ekspediciją iš 8368 žmonių. Šios ekspedicijos sudėtį Petris paskirsto šitokiu būdu: 170 pareigūnų, 5000 kareivių, 200 žvejų (parūpinančių Raudonojoje jūroje maisto), 800 beduinų, 2000 valstybės tarnautojų, 50 policininkų, vienas dailininkas, trys architektai, 130 mūrininkų, du braižytojai, keturi skulptoriai. Iš bendro 8368 žmonių skaičiaus, 900 mirė kelionės metu. Dešimt vežimų, kiekvieną iš kurių tempė po šešis jaučius, sudarė krovininį karavaną.
Kaip parodė vieno stambiausių egiptologų Pjero Montė tyrimai, senovės Egipte „darbas skaldyklose vyko nepaprastai primityviai. Egiptiečiai neieškojo gyslų uolose ir nekirto jose reikiamo dydžio blokų. Jie pasirinkdavo tarp jau atskeltų blokų tuos, kurie jiems tikdavo gaminti sarkofagui, ar jo dangčiui ir statuloms. Kas ateidavo pirmas, paimdavo akmens luitus, besimėtančius palei kelią, o pavėlavusiems tekdavo ropštis ant šlaitų ir mėtyti akmenis iš ten. Taip darant, daug luitų suduždavo ir žemyn lėkdavo vien nuoskilos“.
Minėtoje ekspedicijoje žemyn krentantys akmenys irgi skilinėjo, „kol prižiūrėtojas Meris nesusiprotėjo pastatyti nuožulnumą, kuriuo imta ridenti akmenis. Jis buvo apdovanotas dešimtimi skulptūrų, kurių aukštis siekė penkis kubitus“.
Egiptiečiai neabejojo, kad visi tie siaubingo dydžio luitai buvo iškirsti „dievų laikais“. Apie bloką, iš kurio buvo padaryta Ramzio skulptūra, Pjeras Montė rašo: „Kartą, dalyvaujant pačiam faraonui, ties Ra valdų riba, toje skaldykloje aptiko tokį didžiulį bloką, kokų niekas neregėjo nuo dievų laikų. Visi pagalvojo, kad patsai Ra sukūrė jį savais spinduliais“…
Manau, komentarai nereikalingi…
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта