Nežinoma Antarktida

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Idėja, kad Antarktidoje gyvavo išsivysčiusi civilizacija, sukėlė profesionalių istorikų susidomėjimą po II Pasaulinio karo. Hipotezę patvirtina ir viduramžių žemėlapiai bei paleogeologų ir glaciologų tyrimai.

1820 metų sausį buvo atrastas naujas žemynas, o XX amžiaus pradžioje Nacionalinio Stambulo muziejaus direktorius Halilis Edhemas tyrinėjo Bizantijos imperatorių biblioteką senuosiuose sultonų rūmuose. Apdulkėjusiose lentynose jis aptiko žemėlapį, kuris gulėjo ten nežinia kiek laiko. Nupieštas jis buvo ant gazelės odos ir vaizdavo vakarinį Afrikos, pietinį Pietų Amerikos ir šiaurinį Antarktidos krantus. Halilis nepatikėjo savo akimis: Karalienės Mod Žemės pakrantė, esanti žemiau 70-osios paralelės, buvo laisva nuo ledo. Žemėlapio autorius pavaizdavo toje vietoje kalnų grandinę. O autoriaus vardas Kaliliui buvo puikiai žinomas – Osmanų imperijos karinio jūsų laivyno admirolas ir kartografas Piris Reisas, gyvenęs XVI amžiau pradžioje.

Žemėlapio autentiškumu niekas neabejojo, grafologinė pastabų paraštėse ekspertizė patvirtino admirolo autorystę.

1949 metai. Bendra britų ir švedų tyrimo ekspedicija atliko intensyvią seisminę žvalgybą pietiniame žemyne. Kaip pranešė JAV karinių oro pajėgų techninės žvalgybos 8-osios eskadrilės vadas pulkininkas leitenantas Haroldas Olmejeris, „geografinės detalės, pavaizduotos apatinėje žemėlapio dalyje, puikiai dera su seisminės žvalgybos duomenimis. Mes neįsivaizduojame, kokiu būdu galima būtų suderinti šio žemėlapio duomenis su 1513 metų geografijos mokslų lygiu“.

Pats Piris Reisas savo pastabose žemėlapio paraštėse labai maloningai paaiškino, kad pats jis už žemėlapį atsakomybės neprisiima ir kad jo kūrinys pagrįstas daugybe ankstesnių laikotarpių šaltinių. Kai kuriuos jų nubraižė admirolo amžininkai, pavyzdžiui, toks Kristoforas Kolumbas, kiti – gerokai senesni ir gali būti datuojami IV amžiumi prieš mūsų erą. Ne vėliau – kadangi vienas iš šaltinių priklausė Aleksandrui Makedoniečiui, gyvenusiam būtent toje epochoje.

Profesionalūs istorikai, kurie specializuojasi tirti senovės pasaulį, visiškai teisėtai reaguoja: „Tai dar viena darbinė hipotezė. O kaip reikalai su dokumentiniais šaltiniais, kurie nekelia jokių abejonių dėl savo senos kilmės?“

Išdėstysiu Kino koledžo Niu Hempšyre profesoriaus Čarlzo Hepgudo poziciją. Dar 1959 metų pabaigoje Kongreso bibliotekoje Vašingtone Hepgudas aptiko žemėlapį, kurį sudarė O. Finijus. Žemėlapis datuojamas 1531 metais. Autorius pavaizdavo Antarktidą su laisvais nuo ledų krantais, kalnais, upėmis. Centrinės žemyno dalies reljefas buvo nenupieštas, kas leidžia, Hepgudo nuomone, manyti, jog šiose vietovėse jau buvo ledo kepurė.

Vėlesni žemėlapio tyrimai, kuriais užsiėmė Masačiusetso technologijos instituto bendradarbis daktaras Ričardas Streičanas septinto dešimtmečio antroje pusėje kartu su Hepgudu, leido išsiaiškinti, kad Finijus išties pavaizdavo laisvus nuo ledo Antarktidos krantus, kurių bendra linija ir reljefo detalės labai artimos duomenims, gautiems apie po ledu slypinčią žemę. Šiuos duomenis surinko iki kartografavo pačių įvairių šalių specialistai. Finijumi pasitikėjo ir Gerardas Kremeris, kuris pasauliui geriau žinomas kaip Merkatorius. Jis įtraukė Finijaus žemėlapį į savo atlasą, kuriame yra keli Antarktidos žemėlapiai. Be to, yra vienas įdomus ypatumas – paties Merkatoriaus žemėlapyje, sudarytame 1569 metais, vakarinė Pietų Amerikos pakrantė pavaizduota ne taip tiksliai, kaip to paties Merkatoriaus ankstesniame, 1538 metų žemėlapyje. Priežastis tokia: dirbdamas su ankstesniu žemėlapiu, kartografas rėmėsi senoviniais šaltiniais, kurie mūsų dienų nepasiekė. Vėlesnį žemėlapį sudarė remdamasis pirmųjų ispanų keliautojų surinktais duomenimis. Merkatoriaus klaida atleistina. XVI amžiuje dar nebuvo tikslių ilgumos matavimo metodų, paklaidos dažniausiai siekdavo šimtus kilometrų.

Ir, pagaliau, Filipas Buašė. Prancūzijos Mokslų akademijos narys, 1737 metais paskelbęs savo Antarktidos žemėlapį. Jame žemynas pavaizduotas apskritai laisvas nuo ledo, pateikta visa poledinė kontinento topografija, apie kurią mūsų civilizacija, skaičiuojanti savo amžių nuo IV tūkstantmečio prieš mūsų erą, išvis nieko nežinojo iki pat jau minėtų 1958 metų. Dar daugiau – remdamasis dabar jau prarastais šaltiniais, prancūzų akademikas pavaizdavo žemyno viduryje vandens telkinius, kurie atskiria du subkontientus į rytus ir vakarus nuo linijos, kurioje dabar vaizduojami kaip Transantarktiniai kalnai. Turimai, atlikti pagal Tarptautinių geografijos metų (1958) programą rodo, kad pietinis kontinentas iš tiesų nėra vientisas, kad tai stambių salų archipelagas.

Išvados

A. Viduramžių žemėlapiai vaizduoja Antarktidą be ledo arba dalinai be ledo dangos. XVI amžiaus kartografų tikslumas stebėtinai aukštas. Šie duomenys pranoksta netgi vėlyvųjų viduramžių technines galimybes (pavyzdžiui, šiuo metu ledu padengto reljefo ilgumos nustatymas minučių tikslumu). Geriausiu atveju šis technikos lygis atitinka paskutinį XVIII amžiaus ketvirtį, o daugeliu aspektų (duomenys apie poledinį reljefą) – tik XX amžiaus vidurį.

B. Istorikų nuomonių apie Reiso, Finijaus ir Merkatoriaus sudarytus Antarktidos žemėlapius negalima laikyti įtikinamomis. Komentuoti tokio aukšto lygio kartografų darbą jie atsisako. Beveik 2000 metų senumo Pirio Reiso žemėlapio pirminiai šaltiniai laikomi dokumentiškai nepagrįstais.

C. Geologai ortodoksai tvirtina, kad Antarktikos ledų amžius siekia milijonus metų. Tokiu atveju reikia pažymėti tokį Pirio Reiso žemėlapio ypatumą: nuo ledo laisva žemyno pakrantė. Finijaus žemėlapyje, sudarytame po 18 metų, ledo kepurė dengia žemyno centrą maždaug iki 80-osios, o vietomis iki 75-osios lygiagretės. Akademikas Buašė, praėjus dar 200 metų, vaizduoja Antarktidą išvis be ledo. Išvada, manau, pati prašosi. Priešais mus – pietinio žemyno apledėjimo procesas.

1949 metais admirolo Berdo ekspedicija gręžė Roso jūros dugną maždaug tose vietose, kur Finijus nurodė upių vagas. Kernuose buvo aptikta smulkiagrūdžių uolienų, susimaišiusių su upių atneštomis į jūrą nuosėdomis, pėdsakai. Upių ištakos spėjamai buvo nuosaikiose platumose, t.y. laisvose nuo ledo žemėse.

Naudojant radioaktyviosios anglies datavimo metodą, Karnegio instituto mokslininkai iš Vašingtono, pakankamai tiksliai nustatė, kad Antarktidos upės, sunešusios šias nuosėdas, tekėjo, kaip ir rodo Finijaus žemėlapis, maždaug prieš 6000 metų. Tik vėliau, maždaug 4-ame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, Roso jūros dugne ėmė kauptis kitokio tipo nuosėdos, būdingos ledynams. Kernai byloja, kad prieš tai būta ilgalaikio atšilimo.

Tokiu būdu minėti žemėlapiai leidžia įsivaizduoti, kaip maždaug atrodė pietinis žemynas užgimstant Egipto ir šumerų civilizacijoms. Tokį požiūrį dauguma ortodoksų atmeta. Mano nuomonę geriausiu atveju pavadins darbine hipoteze, kurios neįmanoma įrodyti istoriškai: „Tokių civilizacijų mūsų planetoje V tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje nebuvo“ – pareikš jums bet koks istorikas. O daktaro Džeikobo Hoko iš Ilinojaus universiteto nuomonę, kad upių atneštų nuosėdų amžius siekia 6-12 tūkstančių metų, skaičiuojant nuo šiandien, perduos nagrinėti paleontologams ar paleobiologams, kurių veikla vėlgi nesutilpo ortodoksinės „istorijos“ mokslo rėmuose, mat nenagrinėja mūsų pačios „pažangiausios“ ir „unikaliausios“ Visatoje šiuolaikinės civilizacijos problemų. Trumpiau tariant nesuderinama su mūsų, kaip pasaulio bambos, koncepcija.

O štai 1991 metų rugsėjį už 30 kilometrų nuo Nilo, Abidose, amerikiečių ir egiptiečių archeologai aptiko 12 didelių medinių valčių, priklaususių Pirmosios dinastijos faraonams. Plaukiojimo priemonių amžius siekia maždaug 5000 metų. Jos laikomos bene pačiais seniausiais laivais pasaulyje – taip mano D. O’Konoras, ekspedicijos vadovas, mokslinis Pensilvanijos universiteto bendradarbis. Kol kas radiniai traktuojami tradiciškai: visi daiktai, kurių paskirties ortodoksai negali suprasti, priskiriami religinėms apeigoms.

Herodotas dar V amžiuje prieš mūsų erą tvirtino, kad egiptiečiai stebi dangaus skliautą ir žvaigždžių judėjimą daugiau kaip 10 000 metų. Šitas teiginys irgi laikomas klaidingu, dėl jau minėtos priežasties. Beje, sausumos tautose retai pasitaiko didžių astronomų. Galbūt egiptiečių astronomija liudija apie kažkokį mokslinį paveldą, gautą iš mums nežinomos jūreivių tautos?

Tarp kitko, JAV karinių oro pajėgų techninės žvalgybos darbuotojai nustatė Pirio Reiso žemėlapio projekcijos centrą, kurio būta IV-ame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Ir būta jo ne per toliausiai nuo šiuolaikinio Kairo. Tais laikais, daugumos ortodoksų nuomone, visos tuometinės tautos buvo neįtikėtinai primityvios.

Bandome apibendrinti

A. Tarp V ir X tūkstantmečių prieš mūsų erą planetoje egzistavo žmonių civilizacija, turėjusi aukšto lygio navigacijos, kartografijos, astronomijos žinių. Lygis ne žemesnis, nei mūsų civilizacija pasiekė XVIII amžiuje.

B. Šita civilizacija gyvavo prieš mūsiškę ir tai nebuvo kokie nors ateiviai iš kosmoso. Jos vystymosi trukmę, kaip ir mūsų civilizacijos vystymosi trukmę galima skaičiuoti tūkstantmečiais. Civilizacija gyvavo šiaurinėse Antarktidos pakrantėse, kuriose tuomet būta nuosaikaus klimato.

C. Civilizacijos išnykimo priežastis gali būti pietinių žemių apledėjimo procesas, prasidėjęs ne anksčiau kaip X-ame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Negalima atmesti didelio masto potvynių, kurių archeologai neneigia. Tokios nelaimės galėjo sunaikinti didžiumą procivilizacijos materialios kultūros paminklų. Visiškai galimas daiktas, kad dalis jų iki šiol slypi po ledo sluoksniu. Rimta darbine hipoteze visiškai teisėtai galima laikyti prielaidą, kad išsigelbėję procivilizacijos atstovai išsaugojo ir perdavė dalį savo žinių senovės egiptiečiams, o taip pat, galimai, ir šumerams.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!