Mirtina žmonijos klaida – demokratija

Žmonijos istorija žino nemažai santvarkų. Ir visos jos pasidalijusios į dvi stovyklas. Vienoje – pati nuostabiausia ir patraukliausia, balta ir pūkuota demokratija. Ji ir pati humaniškiausia, ir pati sąžiningiausia, ir teisingiausia, ir pati pažangiausia, ir neturinti jokių kitų alternatyvų. Viskas dėl to, kad viešpataujant demokratijai, valdžia atseit priklauso liaudžiai. O kitoje stovykloje – visos likusios santvarkos, kuriose valdžia liaudžiai nepriklauso.

Nenagrinėsime šiandien konkrečių likusių santvarkų trūkumų. Pamėginkime išsiaiškinti vieną niuansą: ar iš tiesų demokratija yra vienintelė alternatyva visoms likusioms netobuloms žmonių bendrabūvio formoms, o jeigu ne, tai kokią vietą tų formų sąraše ji užima?

Demokratijos antipodais jau daug dešimtmečių laikomas nacizmas, nors kasdieniniuose „laisvos“ žiniasklaidos publikacijose nacizmą su pavydėtinu atkaklumu vadina fašizmu. Ir tai daroma, žinoma, neatsitiktinai, tačiau tai atskiras niuansas.

Štai mes ir pamėginsime palyginti santvarkų evoliucijos viršūnę demokratiją su visuotinai pripažintu jos antipodu. Vengdami štampų ir mitų, kuriuos šimtmečiais kūrė prijaukinta žiniasklaida, kuri, vadinant dalykus savais vardais, yra ne kas kita, kaip masinio psichologinio naikinimo priemonė.

Taigi. Pradėkime.

APIE DEMOKRATIJOS „HUMANIŠKUMĄ“

Hitlerio Vokietija pražudė maždaug 50 milijonų žmonių. Anglosaksų demokratija nuėjo šia kryptimi gerokai toliau: praktiškai sunaikino gyventojus dviejuose žemynuose – Šiaurės Amerikoje ir Australijoje, išžudė dešimtis milijonų žmonių Indijoje ir kitose Azijos bei Afrikos šalyse. Čia dar reikėtų turėti galvoje likimą dešimčių milijonų revoliucinio teroro ir demokratiškų perversmų aukų visame pasaulyje. Tos revoliucijos ir perversmai tęsiasi iki šiol. Visas pasaulis šiandien su virpuliu stebi revoliucinio chaoso arabų pasaulyje augimą. Ypatingai kruvinus nusikaltimus demokratiški esesininkai šiandien atlieka Sirijoje.

Hitlerininkai siuntė užgrobtų šalių civilius gyventojus į koncentracijos stovyklas, tačiau jas sugalvojo ir pirmą kartą pasinaudojo anglų demokratai, suvarę į jas būrų, kovojusių už savo šalies nepriklausomybę, šeimas.

Nacistai naikino žmones dujų kamerose. Tačiau Amerikos demokratai pavertė dujų kamera septintame dešimtmetyje ištisą planetos regioną – Indokiniją.

Netgi nacistai nerizikavo panaudoti masinio naikinimo priemonių kovinių veiksmų metu, o amerikiečių demokratai numetė dvi atomines bombas ant Japonijos užnugario miestų su civiliais gyventojais. Jie siekė dviejų tikslų: įbauginti savo geopolitinį ir ideologinį konkurentą – TSRS ir pateisinti finansines išlaidas atominio ginklo sukūrimui.

Kad pasiektų pirmą tikslą, anglų demokratai drauge su bendraminčiais iš JAV, karo pabaigoje pavertė ugnies okeanu Leipcigą, gyvus sudeginę du šimtus tūkstančių vokiečių – tiek pat, kiek žuvo japonų Hirosimoje ir Nagasakyje.

APIE DEMOKRATIJOS TAIKINGUMĄ

Kriterijus – masinio naikinimo ginklo panaudojimas, jo mastas ir prioritetai).

Branduolinį ginklą jau minėjome. O biologinį ginklą demokratai pradėjo naudoti šimtmečiu anksčiau, vykdydami genocidą prieš vietinius gyventojus Amerikos kontinente. Jie išmėtydavo netoli indėnų gyvenviečių antklodes, užkrėstas raupais, kuriems indėnai neturėjo imuniteto. Dėl to išmirė dauguma. Liudininkai rašė, kad tokiose gyvenvietėse, pilnose negyvėlių kūnų, galima buvo sutikti tik porą trejetą išprotėjusių senučių, visiškai nebesiorientuojančių realybėje. Prie to galima pridurti, kad amerikiečių demokratai mokėjo už kiekvieną užmušto indėno skalpą, įskaitant vaikus ir moteris. Juos iki šiol galima pamatyti daugelyje JAV vietinių muziejų.

Demokratai pirmieji pradėjo naudoti prieš žmoniją ir klimatinį ginklą. Pirmą kartą plačiu mastu jie jį panaudojo Vietname, sukeldami dirbtines liūtis. Ir apie tai, kad jie liovėsi kurti šitą ginklą, jokių pranešimų negirdėti. O specialūs leidiniai jau rašo apie tektoninį ir dar dievai žino kokį ginklą.

Tačiau pats svarbiausias masinio naikinimo ginklas yra taip vadinama „nepriklausoma“ žiniasklaida. Žalos, kurią ji daro planetai, transliuodama ištisą parą visais įmanomais dažniais, apskritai neįmanoma išmatuoti. Narkotikai, prostitucija, pornografija, sodomija, korupcija ir visos likusios ydos kuo plačiausiai reklamuojamos ir skiepijamos masinių informacijos priemonių kiekvienam žmogui nuo jo gimimo momento iki mirties. Ir patys didžiausi šio purvo srautai srūva būtent demokratinėse visuomenėse.

PLĖŠIMAI

Kad ir kiek būtų spėję nacistai prisiplėšti per septynerius metus iš užgrobtų teritorijų, tai vis tiek tebus tik lašas jūroje, lyginant su tuo, ką per šimtmečius susigrobė visoje planetoje demokratai. Prie jų grobio, beje, reikia priskaičiuoti ir tai, ką prisiplėšė nacistai.

NUSIKALTIMŲ SUNKUMAS

Jeigu pažvelgsime į padarytus nusikaltimus iš dvasinių pozicijų, tai demokratija atrodo dar siaubingiau.

Visi žino, kad žmogų galima užmušti, bet galima ir privesti iki savižudybės. Kitaip pasakant, panaudoti įvairias gudrybes bei niekšybes, sukurti jam tokias gyvenimo sąlygas, kad jis pats bus priverstas nusižudyti. Tą patį galima padaryti su ištisomis tautomis. Iš savo šalies istorijos mes žinome, kad nacistai sunaikino dešimtis milijonų mūsiškių. Tačiau žudymo nuodėmę jie prisiėmė sau. Demokratija gi sudarė mums tokias gyvenimo sąlygas, kad mūsų tauta pati savo rankomis žudo savo vaikus dar jiems negimus, priversdama prisiimti žudymo nuodėmę savo sielai ir tuo pačiu žudyti pačius save. Ir čia demokratai, be jokios abejonės, pranoko nacistus savo kraugeriškumu ir niekšiškumu.

SĄŽININGUMAS

Geriausias pavyzdys – tai bazinis demokratijos mitas: demokratija – tai liaudies valdžia. Tai, kad taip nėra, labai akivaizdžiai savo laiku atskleidė K. Pobedonoscevas straipsnyje „Didysis mūsų laikmečio melas“. Šitas mitas nuvainikuojamas pačia elementariausia logine grandinėle. Demokratijos (atseit, liaudies valdžios) pagrindas – tai demokratiški rinkimai. Ką renka elektoratas? Tą, kurį labiausiai išreklamuoja masinės informacijos priemonės. Ką jos labiausiai išreklamuoja? Tą, kuris daugiausia užmoka. Kas joms daugiausiai užmoka? Tas, kuris turi daugiausia pinigų. Kas turi daugiausia pinigų? Tas, kuris daugiausia prisiplėšia, kadangi sąžiningai užsidirbti daug pinigų neįmanoma. Daug pinigų galima tiktai prisiplėšti, kas paskui papirktum teismus ir panašiai. Nei dabartiniai rusų oligarchai, nei senieji amerikiečių milijardieriai neužsidirbo savo kapitalų, dirbdami šachtininkais Vorkutoje ar Apalačuose. Visų didelių pinigų kilmė – tai sukčiavimas arba nusikaltimas. Sausas rezultatas šioje loginėje grandinėlėje: viešpataujant demokratijai, į valdžią ateina patys sėkmingiausi plėšikai (pas juos daugiausia pinigų). Taip kad valdžia demokratinėje santvarkoje priklauso plėšikams.

Išvada: reali demokratinė valdžia – tai nusikaltėlių, bet ne liaudies valdžia.

Pastaba: rinkimai, kaip visuomeninis reiškinys, apskritai abejotini. Šio reiškinio rezultate žmogus tarsi turėtų užleisti savo prigimtinę teisę tvarkyti savo ir savo artimųjų likimą kažkokiam nepažįstamam dėdei su nežinia kokiais planais.

NUOLAT KALAMAS Į GALVĄ MITAS, KAD DEMOKRATIJA IR TOTALITARIZMAS YRA VISIŠKOS PRIEŠINGYBĖS

Prisiminkime tik vieną detalę iš Rugsėjo 11-osios provokacijos, po kurios demokratai pareiškė, kad turi teisę ieškoti teroristų bet kuriame planetos taške, kur tik panorės. Kur į Pentagoną įsirėžusio lėktuvo nuolaužos? Ir kaip taip gavosi, kad degalai, kurių degimo temperatūra siekia 800 laipsnių, išlydė dangoraižių plienines konstrukcijas, kurių lydymosi temperatūra siekia 1400-1500 laipsnių? Ir visa demokratinė Amerikos visuomenė draugiškai dalyvauja visuose valdžios spektakliuose, skirtuose šiam įvykiui. Va čia ir yra totalitarizmas. Hitleris karste vartosi.

Arba paimkime demokratišką Europos parlamentą, kuris nepripažino teisėtų rinkimų Baltarusijoje. Nepripažino organizuotai, draugiškai, su laimingomis šypsenomis ir šalikais ant kaklų su baltarusių tautos atmestos separatistų vėliavos spalvomis. Va čia tai vienybė. Tokios vienybės nebūta net komunistų partijos suvažiavimuose. Ten ir vienbalsiai nubalsavus pasitaikydavo nepatenkintų veidų. O šitie ir savo veido išraiška privalo patvirtinti savo lojalumą režimui. Kitaip sėkmingos karjeros nematys.

Ir neatsirado nė vieno nepriklausomo žurnalisto, kuris primintų, kad už Lukašenką nubalsavo daugiau kaip 80% gyventojų, kad tai tautos valia ir kad jos nepripažinimas – tau aukščiausia ksenofobijos forma. Pretekstą europarlamentas pasirinko tiesiog triuškinantį: Lukašenka išvaikė šutvę užsienio agentų, einančių šturmuoti Vyriausybės pastato. Kai Jelcinas, pažeidęs Konstituciją, neatsistatydino, o iš tankų sušaudė legalų savo parlamentą, niekas iš liaudies laimės saugotojų jo nepasmerkė ir blogo žodžio jo adresu nepasakė.

Čia būtina pažymėti vieną svarbų ir esminį skirtumą tarp totalitaraus totalitarizmo, jei galima taip pasakyti, ir demokratinio totalitarizmo. Pirmuoju atveju mes regime smegenis, kurios valdo procesus (tarkime, toje pačioje nacių Vokietijoje – nacistų partijos viršūnė su Hitleriu priešakyje) ir galime organizuoti tikslingą ir dėl to efektyvią kovą su šita totalitarizmo rūšimi, kadangi jis yra atviras ir akivaizdus. Demokratinis totalitarizmas yra žymiai pavojingesnis, kadangi yra paslėptas. Visi normalūs žmonės jau seniai suprato, kad valdžios organai valstybėse, skleidžiančiose demokratiją visame pasaulyje – visi tie prezidentai ir parlamentai – turi grynai dekoratyvinį pobūdį. Tai suteikė pagrindą svarstymams apie kažkokias jėgas, kurios turi realią valdžią ir kurios valdo visas dekoratyvines atstovaujamos valdžios demokratiniame pasaulyje figūras. Tas jėgas priimta vadinti pasauliniais užkulisiais. Blogai yra tai, kad tiksliai nežinome apie tuos, kas konkrečiai priklauso tiems užkulisiams ir kokie jų galutiniai tikslai. Be to, mes nežinome ir štai ko: ar yra tie užkulisiai galutinis demokratinės valdžios planetoje subjektas, ar, savo ruožtu, jie tėra tik dar vienas kišeninių marionečių lygmuo?

Bet kokiu atveju stulbina ta akivaizdi demokratinių jėgų veiksmų koordinacija, kurią jos jau ne pirmą šimtmetį demonstruoja visuose planetos kampeliuose. Belieka tiktai spėlioti – kokios griežtos disciplinos pagalba jinai pasiekiama?

DAR VIENAS DEMOKRATIJOS IDEALAS – LYGYBĖ

Nuo prancūzų revoliucijos laikų vienu iš demokratijos lozungų tapo visų žmonių lygybė. Idealia prasme, lygybė, kurios siekia demokratija – tai visų individų visų teisių lygumas, kai socialinėje sferoje absoliučiai visi, absoliučiai viskame absoliučiai lygūs. Kitaip sakant, jauni ir seni, vyrai ir moterys, ligoti ir sveiki ir t.t. Kiekvienas iš jų yra individas, graikiškai – atomas. Bet juk atomizuota nestruktūruota materija – tai ir yra chaosas, ir kurio Dievas sukūrė hierarchiškai struktūruotą Visatą. Vadinasi, demokratijos idealas – tai socialinis chaosas, o demokratų veiklos vektorius nukreiptas absoliučiai priešinga Dievo-Kūrėjo veiklos kryptimi. Ir kur mes su tuo nueisime? Sulyginti visus žmones, paėmus kaip pagrindą labiausiai išsivysčiusius individus – neįmanoma. Sulyginti galima tik pagal žemiausiai išsivysčiusius. Kas dabar ir vyksta gyvenime. Sulygino jaunus su senais ir jaunimas jau nebeužleidžia senukams vietos autobuse. Sulygino vyrus su moterimis ir dabar, iš vienos pusės, niekas nebeužleidžia vietos moterims, o iš kitos – privalomai įvedamos kvotos moterims įvairiuose valdymo organuose, neatsižvelgiant į jų pasirengimą atlikti gautas pareigas. Rezultatas: kenčia visa visuomenė.

Mėginimai sulyginti sveikus ir ligotus apskritai veda į žmonijos degradaciją ir išmirimą. Pripažino homoseksualistus tiesiog ligoniais, o ne nusikaltėliais iškrypėliais ir štai jie jau naudojasi privilegijomis samdydamiesi į darbą, diskriminuodami psichiškai sveikus visuomenės narius, gauna kvotas valdžios struktūrose, reikalauja auklėti vaikus mokyklose pagal savo pasaulėžiūrą, iškeldami psichinį nukrypimą iki normos lygmens ir paskelbdami normą nukrypimu, kurį būtina sunaikinti. Kas galiausiai atves į jau minėtą degradaciją ir visos žmonių civilizacijos išmirimą.

Dar daugiau – be didesnės reklamos vykdomas žmogaus sulyginimas su gyvuliu. Tai pasireiškia ne tik Amerikos visuomenėje, kur oficialiai jau toleruojama zoofilija.

Toks sulyginimas vyksta ir subtilesniame lygmenyje, o rezultatai periodiškai pasireiškia. Žiniasklaida varo plataus masto kampanijas, gindamos benamius šunelius, kuriuos gatvėse naikina ir praktiškai nieko nekalbama apie žmones, kuriuos tie beglobiai sukandžiojo, sužalojo, užkrėtė ligomis.

Maskvoje šunų mėgėjai netgi paminklą pastatė šuneliui, kurį papjovė kitas šuo, ir apie tai daug rašyta spaudoje. Bet niekam net minties nekilo padaryti šventvagystę ir pastatyti paminklą bent vienam beglobių šunų sudraskytam vaikui. Kai kam žiniasklaida jau tiek išplovė smegeninę, kad jie visiškai rimtai ima įrodinėti, kad šunys yra geresni už žmones. Tiesa, esama vilties, kad procesas dar atitaisomas, kadangi kol kas dar niekas neišėjo gyventi drauge su šunų gaujomis.

Baigdamas apie lygybę ir grįždamas prie žmogiškų santykių, esu priverstas padaryti visiškai konkrečią išvadą: lygybės prie demokratijos nėra, kadangi demokratija istoriškai yra kraštutinai vergvaldiška nuo Antikos laikų iki šio momento. Skirtumas tiktai tas, kad vietoje bizūno, demokratijos vergai valdomi per pinigus. Pinigų pagalba šiuolaikiniai vergai eksploatuojami dar negailestingiau.

Galima būtų dar daug visko prisiminti: demokratijos tema yra neišsemiama. Tačiau ir to, kas paminėta, pakanka, kad padarytume neguodžiančią išvadą – žmonija, natūraliai siekdama geresnio ir tobulesnio gyvenimo ir pasirinkusi realią demokratiją, padarė lemtingą klaidą.

Demokratija kaip realiai veikianti santvarka – tai žmonijos išsigimimas ir neišvengiama žūtis. Dėl reikia iš visų jėgų kovoti ne už demokratijos diegimą ar taisymą, bet už jos sunaikinimą. Ir apie tai reikia kalbėti atvirai ir garsiai. Kol dar ne vėlu, mirtiną klaidą reikia taisyti.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!