Laisvės išsigimimas

Gerbiami skaitytojai. Į žemės planetą įsiveržė parazitinė rasė. Tie parazitai visiškai pakeitė planetos gyvenimą. Pavergti žmonės-parazitų nešiotojai gyvena kaip ir anksčiau, dirba tuose pačiuose darbuose ir netgi važinėja tomis pačiomis mašinomis, tačiau akys jų dabar jau žiba, o asmenybės nuslopintos ateivių. Išeitį iš šito košmaro surasti mėgina saujelė pasipriešinimo dalyvių.

Pacituota aukščiau pastraipa – tai įžanga iš neseniai pasirodžiusio filmo „Viešnia“ (The Host) pagal populiariausios amerikiečių rašytojos Stefani Majer romaną. Rašytoja be kita ko padovanojo mums „Prieblandos“ vampyrus. Apie „Viešnią“ verta pakalbėti detaliau, kadangi ji simbolizuoja labai svarbų etapą laisvės idėjos pažangiausiose šalyse vystymosi eigoje.

Pirmiausia reikia pripažinti, kad filmas – visai ne apie ateivių įsiveržimą. Tai tik tolimesnis temos apie vienos rūšies merginos meilę kitos rūšies jaunuoliui, nagrinėjimas, kaip ir priklauso poniai Mejer (čia pas ją švytinti pūkuota parazitė įsimyli į žmogų. Toliau pas rašytoją tikriausiai seks meilė tarp merginos-angelo ir jaunuolio-nelabojo, merginos-žmogaus ir jaunuolio-šiaurės korėjiečio).

Tačiau mums, gerbiami skaitytojai, įdomu ne tai, bet antūražas, kuriame šiuo atveju vyksta dviejų rūšių susikryžminimas.

Antūražas paimtas iš tokios gerbtinos „siaubakų“ rūšies, kaip „kūnų grobėjai“. Čia kai ateiviai užgrobia/dubliuoja žmones ir paverčia jų visuomenę kažkuo labai totalitariai niūriu ir mechanišku.

Iš pradžių, prieš 60 metų su šituo žanru buvo viskas aišku. Kai Hainleinas rašė savo „Manipuliatorius“ ir buvo filmuojami „Kūnų grobėjai“ – buvo suprantama, iš ko galima laukti šliaužiančios Vakarų visuomenės totalitarizacijos. Tai buvo, savaime aišku, komunistai – rusai ir kinai, platinantys savo nuodingą marksizmą, kad sunaikintų mūsų laisves ir surakintų mus visus totalinės kontrolės ir disciplinos grandinėmis.

Paskui neregimi ateiviai, užgrobiantys žmonių kontrolę, sulaukė dar vieno populiarumo pliūpsnio: devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio viduryje, kai parazitai humanoidai tapo globalizacijos metafora. Jiems buvo priskiriamas ne tik vartojimo ir neokolonializmo visuomenės sukūrimas („Jie gyvena“, 1989), bet ir globalinis atšilimas („Atvykimas“ 1996).

O paskui Vakaruose ir integruotose į Vakarus pasaulio kampeliuose prasidėjo labai riebūs metai, kada vartojo visi ir vartojo labai daug. Dėl to mitas apie slaptus nevidonus, dėl kurių pas mus viskas taip blogai, kažkaip nublanko ir prarado aktualumą.

Tačiau dabar mes jau penktus metus gyvename pasaulinėje krizėje. Ir plačiosios amerikiečių bei europiečių masės vėl blogai jaučiasi. Dėl to kino kūrėjai vėl mėgina reanimuoti temą „Žmoniją užgrobia ateiviai parazitai“.

Ir gaunasi ganėtinai keistai. Ir „Viešnia“ – puiki to iliustracija.

Trumpai tariant – šiandien bauginti Vakarų gyventoją totaline kontrole bei laisvės praradimu jau nebesigauna. Nes jie patys prie to prisidėjo, kas tik kaip galėjo.

Na, pasakykite man, kaip galima „totalitarizuoti“ visuomenę, kurioje visur prikaišiota stebėjimo kamerų ir piliečių buvimo vieta atsekama pagal telefonus. Kuri nuosekliai naikina grynus pinigus, pritvirtindama žmones prie kortelių. Kuri labiau emocingus piliečius pasodina ant raminančių tablečių nuo pat vaikystės. Kuri suvedė žodžio laisvę viešojoje erdvėje iki „bet kas gali ginti mažumų teises nuo daugumos priespaudos“. Kuri atmeta mokslinius tyrimus, jeigu jie prieštarauja „mažumos diktatūros“ ideologijai. Kuri smarkiai supaprastino švietimą ir pradėjo vietoje klasikinės žinių sistemos pateikinėti besimokantiems siauros specializacijos dalykus plius du anekdotus apie aplinkinį pasaulį?

Ką dar totalitaraus tokioje visuomenėje gali nuveikti parazitai ateiviai? Priversti visus vaikščioti vienodais drabužiais?

Gaunasi maždaug taip. „Viešnioje“ ateiviai iš kosmoso:

  • Iš pradžių išranda tarpžvaigždinio bendravimo priemones;
  • Paskui įveikia kosmines tolybes;
  • Paskui prasiskverbia į aborigenų kūnus;
  • Ir nuslopina jų asmenybes.

Ir visa tai tiktai tam, kad bukai gyventi užgrobtuose amerikiečių kūnuose ir ryti jų hamburgerius.

Vienintelė baimė, kurią gali sukelti auditorijos širdyse toks siaubo filmas – tai, matomai, baimė prieš kažkokią jėgą, kuri ateis ir atims iš mūsų viską, prie ko mes pripratome. Kitaip sakant, baimė, kad mus pašalins nuo pultų, valdančių kitus vartotojus.

O tai jau visai ne baimė, kad bus įvestas totalitarizmas ir mes neteksime laisvės.

Ką noriu tuo pasakyti. Laisvė, ji taip pat ir sąmoninga būtinybė – toli gražu ne abstraktus daikčiukas, jis labai praktiškas. Ir kuo mažiau visuomenė auklėja žmonėse sąmoningumą (kuris, beje, neįmanomas, be sistemingų žinių), mainais kišdama paprastą dresiravimą – tuo mažiau žmonės sugeba būti laisvais.

O masinė Vakarų auditorija, kuri „pažangos“ proceso metu labai aktyviai buvo išlaisvinta nuo sistemingų žinių ir nuo paties banaliausio smalsumo, paprasčiausiai negali turėti supratimo apie laisvę ir apie laisvės būtinybę. Ir ne tik dėl to, kad vietoje laisvės jiems pakišo dalykus, einančius prieš gamtą, tokius kaip mažumų laisvės, bet dar ir dėl to, kad laisvė – tai nuolatinis, nesiliaujantis siekis pakeisti pasaulį, padaryti jį geresniu.

Laisvė – tai anaiptol ne nuosavybės teisė į savo netvarų kūną ir kitą turtą. Nuosavybės, kuri, beje, po Kipro įvykių, irgi tapo gana abejotina.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!