Tiesiog nuostabu, kaip keičiasi suvokimas po pusmečio susilaikymo nuo pilnametražių filmų žiūrėjimo. Išbandžiau tai ant savęs.
Prieš kelis metus buvo laikotarpis, kai mano laisvo laiko apimtis buvo labai apribota. Dėl to nusprendžiau atsisakyti kai kurių pramogų, įskaitant pilnametražius filmus, tiek meninius, tiek dokumentinius. Netikėtai šis periodas užsitęsė ištisam pusmečiui ir netgi trumpi video tapo didele retenybe. Šiandien nė kiek dėl to nesigailiu: mano gyvenime įvyko keli teigiami ir iš esmės laukti pakitimai. Tačiau vienas pokytis man buvo visiškai netikėtas.
LAUKTI POKYČIAI
Kaip ir maniau, mano sugebėjimas mąstyti pagerėjo. Pradėjau lengviau įsisavinti literatūrą, reikalaujančią susikaupimo, perskaityto teksto analizės ir tolimesnio darbo su juo. Nieko specialiai nematavau, bet pokyčiai buvo tokie juntami, kad nepastebėti jų buvo neįmanoma.
Taip pat juntamai pagerėjo sugebėjimas kūrybiškai spręsti uždavinius ir problemas. Nepradėjau fontanais taškytis naujomis idėjomis, tačiau šis procesas ėmė užimti mažiau laiko ir kainavo mažiau pastangų.
NELAUKTI POKYČIAI
Sekantį atradimą padariau, kai laiko ir biudžeto trūkumo pramogoms periodas pasibaigė. Nutariau pasižiūrėti kokybišką istorinį filmą. Tai buvo kūrinys be specialių efektų, ne apie karą ir be ypatingos įtampos, tačiau tokio stipraus intelektualini ir emocinio efekto nuo tos peržiūros aš nelaukiau.
Apie dvi savaites negalėjau išmesti to filmo sau iš galvos. Prisiminiau kone kiekvieną sceną ir įvykį, jie iš naujo ir iš naujo sukosi mano galvoje, žadindami tas pačias emocijas ir tuos pačius jausmus.
Kodėl man tai buvo nesuprantama? Kaip žinia – smegenys yra nuolat besivystantis organas. Jis keičiasi ir fiziologiškai, ir anatomiškai mūsų veiklos dėka. Kitaip sakant, kuo daugiau sprendžiu matematikos uždavinių, tuo labiau didėja mano sugebėjimai tokio pobūdžio veiklai.
Atrodytų, kuo daugiau žiūriu filmų, tuo geresnis turi būti sugebėjimas juos suvokti ir jausti. Tačiau mano patirtis byloja, kad viskas atvirkščiai: kuo mažiau, tuo geriau. Ir aš ėmiau ieškoti paaiškinimo.
SUSTINGĘS ŽVILGSNIS
Vienas svarbiausių darbų šia tema – tai knyga „Sustingęs žvilgsnis. Fiziologinis televizijos poveikis vaikų vystymuisi“, kurią parašė vokiečių mokslininkas Raineris Paclafas (Rainer Patzlaff). Knygoje pateikiama dag įvairių šalių mokslininkų tyrimų. Pagrindinis dėmesys skiriamas alfa būsenai, į kurią panyra žmogus, žiūrintis video produkciją (filmai, laidos, šou).
Alfa būsena – bendras pavadinimas tapatiems procesams smegenyse, kai generuojamos vienodo ilgio elektromagnetinės bangos – alfa bangos.
Tokia būsena būdinga žmonėms, kurie pusiau snaudžia, atsidūrė transe, pateko į hipnozę arba žiūri televizorių. Pirmosios trys būsenos pasireiškia daliniu arba visišku sąmonės atsijungimu. Kažkas panašaus vyksta ir žiūrint TV.
TELEVIZIJA IR MEDŽIAGŲ APYKAITA
1992 metais amerikiečių mokslininkai, sunerimę dėl vaikų nutukimo problemos, ištyrė 31 mergaitę su normaliu ir pernelyg dideliu svoriu. Eksperimento metu mergaitės buvo paprašytos įsitaisyti patogiau ir atsipalaiduoti. Po tam tikro laiko įjungdavo televizorių (rodė tuo metu populiarų filmą The Wonder Years).
Eksperimento tikslas buvo išsiaiškinti, kaip keičiasi medžiagų apykaitos greitis ramybės būsenoje. Dėl to buvo išmatuota taip vadinama pagrindinė medžiagų apykaita visiško neveiklumo būklėje, per 25 minučių TV žiūrėjimą ir po jo.
Niekas net neįsivaizdavo, kaip smarkiai krito medžiagų apykaitos greitis įjungus televizorių – vidutiniškai 14%.
Nors logiškai turėtų būti augimas, juk ekrane rodomi nauji vizualiniai vaizdiniai, garsas, informacija, vadinasi, smegenys turi dirbti aktyviau nei visiškos ramybės būsenoje.
Kadangi įjungus televizorių keitėsi ne tik smegenų darbas, mokslininkai padarė išvadą, kad peržiūros metu smegenys apkrautos netgi mažiau nei visiškai nieko neveikiant. Tačiau kas gi tokio liaujasi dirbti galvoje, kai įsižiebia žydrasis ekranas?
VOS DVI DALYS
Amerikiečių mokslininkas neurofiziologas Patrikas Kelis (Patrick Kelly) ieškojo metodų kaip gydyti smegenų ligas be medikamentų. Į tyrimų planą buvo įtraukta smegenų kompiuterinė tomografija įvairių užsiėmimų metu.
Paaiškėjo, kad labai daug smegenų dalių ima veikti, kai garsiai skaičiuojama nuo 1 iki 120, kai greitai sprendžiami matematikos uždaviniai, įsimenami nežinomi žodžiai. O štai žiūrint televizorių įsijungė tik išorinė ir smilkinių dalys didžiuosiuose pusrutuliuose, atsakingos už reginių ir garso suvokimą.
Kitaip sakant, žiūrint televizorių, smegenų dalys, atsakingos už analizę, kritišką mąstymą, dorovę, kūrybą, vaizduotę ir dar daugybę dalykų – paprasčiausiai neveikia. O tai, kas neveikia – nesivysto ir po kurio laiko atrofuojasi.
KAIP GYVENTI TOLIAU
Susipažinęs su šia informacija, padariau išvadą, kad laikino susilaikymo metu mano smegenų funkcijos, atsakingos už suvokimą, kūrybą, vaizduotę ir t.t. atgavo jėgas, kadangi buvo pasitelktos jų pastangų reikalaujančiuose projektuose. Be to, jos nenusilpo dėl neveiklumo. Iš čia ir tas paprastas filmas padarė tokį didelį įspūdį.
Ką daryti su šia informacija? Yra trys variantai.
Pirmas – nedaryti nieko. Tai labiausiai paplitusi reakcija. Tai ne visada blogai, ne visada gerai, kartais – nei blogai, nei gerai. Numoti ranka ir pamiršti – tai irgi metodas elgtis su informacija.
Kitas variantas – galima pasinaudoti informacija ir gauti maksimalų pasitenkinimą nuo filmų, maksimaliai apribojus jų žiūrėjimą ir renkantis tik vertus dėmesio kūrinius. Manau, visi sutiks: pastaruoju metu kino industrijoje labai daug šiukšlių, kurias mes vartojame neretai tiesiog dėl to, kad įpratome vartoti, o ne dėl to, kad jos vertos vartojimo. Pasirinkę šį variantą, mes iš vienos pusės atsikratysime nereikalingo šlamšto ir tuščio laiko švaistymo, o iš kitos – padidinsime gaunamą pasitenkinimą iš vertingų filmų.
Tačiau aš nuėjau toliau. Man nelabai patinka faktas, kad video produkcija daro poveikį mano pažiūroms, įsitikinimams, apeidama mano protą ir kontrolės centrą dėl to nusprendžiau beveik visiškai atsisakyti filmų žiūrėjimo. Kartais užmetu akį į dokumentinius, bet jau užmiršau, kada paskutinį kartą tai dariau.
Neretai pasitaiko video paskaitos ir mokomieji filmai. Iš pradžių, žinoma, buvo sunku ir neįprasta, tačiau, laikui bėgant, mano smegenys persitvarkė ir apgailestavimo nebeliko. Puikiausiai jaučiuosi ir suradau daugybę kitų būdų puikiai praleisti laiką.
Pasirinkite savo kelią ir būkit laimingi.
[contentblock id=1 img=adsense.png]
www