Senovės Egipto dievai: Ką byloja akmenys

Kai nėra patikimų metodų objektyviai datuoti senovinius objektus, kaip niekad išauga papildomų informacijos šaltinių poreikis. Jie reikalingi tam, kad suprastume, kuri iš teorijų yra artimesnė tiesai.

Informacija reikalinga kaip oras, ir geriausia – iš pirmų rankų. Pavyzdžiui, iš tekstų, kurie iki šiol išlikę ant Egipto rūmų ir šventyklų sienų. Tegu jie, iš esmės, ir primena kažkuo anksčiau minėtus „užrašus ant tvoros“, bet vis dėlto, informacijos juose nemažai. Tiktai žvelgti į ją reikia turint galvoje, kad šie šaltiniai gali ir pameluoti.

Labai ilgai hieroglifai ant senovinių Egipto sienų atrodė esantys paprasčiausiais ornamentais ar kokiais nors paslaptingais užkeikimais. Tačiau viskas pasikeitė, kai buvo aptiktas žymusis Rozetės akmuo su užrašu keliomis kalbomis, tame tarpe ir egiptietiškais hieroglifais. Jis tapo tuo auksiniu rakteliu, kuris atrakino paslaptingas duris į visų šių tekstų pasaulį. Ir akmeninės sienos prakalbo! Istorikai gavo galimybę semtis informacijos apie senovės visuomenę iš pačių tolimos praeities įvykių liudininkų lūpų.

Žinoma, kalbėtis su tokiomis sienomis nėra paprasta. Bet juk įmanoma! Tam reikia viso labo pereiti prie jų kalbos, prie užrašų kalbos.

O kaipgi tais atvejais, jei užrašų nėra? Juk kaip tik pačios įdomiausios ir paslaptingiausios Egipto piramidės jų neturi. Tai išskirtinis jų bruožas (užbėgdamas į priekį, turiu pasakyti, kad ir daugybė kitų pakankamai įdomių objektų, ne vien piramidės – irgi neturi užrašų).

Ar galima prakalbinti pliką akmenį?

Pirmas dalykas. Ir grubiai aptašytas ir lygiai nušlifuotas akmenys jau byloja apie tai, kad jie buvo apdirbami. Tačiau ne tik apie tai. Jie neretai gali papasakoti ir kaip būtent buvo tai daroma. Pavyzdžiui, bet koks konkretus apdorojimo būdas turi pakankamai konkretų tikslumą, kurį lemia šio metodo galimybės. Ir, tarkime, plokščio paviršiaus išlyginimo rankiniu būdu nė nesulyginsi su mašininiu apdorojimu – kažkur ranka vos vos sudrebėjo, kažkur – įrankis nuslydo…

Jeigu ant kreivas linijas turinčio paviršiaus rankinio apdorojimo paklaidų galima ir nepastebėti, tai plokščiame paviršiuje nelygumai matysis plika akimi. Nors bet kokia mašina irgi nėra idealiai tobula, vis dėlto jos galimybės gerokai didesnės nei žmogaus ranka. Ir kuo didesnis paviršiaus plotas, tuo pastebimesnis skirtumas tarp šių dviejų apdorojimo būdų.

(Vėlgi užbėgant į priekį galima pažymėti, kad Egipto artefaktuose šis skirtumas yra tiek pastebimas, kad pagal šį požymį juos galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Grupes, kurios smarkiai skiriasi pagal šių artefaktų gamybos technologiją. Vienu atveju mes turime reikalą su iš tiesų rankiniu, ir , kaip taisyklė, primityviu apdorojimu, o kitu atveju – su labai aukštos kokybės, aukštų technologijų reikalaujančiu metodu, kurio nėra ko ir lyginti su rankų darbu. Ir netgi netenka ypatingai stengtis, kad tiesiog iš pirmo žvilgsnio į vieną ar kitą apdoroto paviršiaus plokštumą galėtum priskirti ją vienai arba kitai artefaktų grupei).

Antras dalykas. Pagal išlikusius pėdsakus neretai galima nustatyti ir įrankio, kuriuo buvo apdorojamas akmuo, rūšį. Tarkime, visada galima atskirti plokščią pjūklą nuo apskrito grąžto. Jie palieka absoliučiai skirtingus pėdsakus. Manau, tai pakankamai akivaizdu bet kuriam skaitytojui.

Trečia. Uolienos tvirtumas lemia įrankių, kuriais ji apdorojama, parametrus. Įrankiu, pagamintu iš minkštos medžiagos, neįmanoma tiesiogiai apdoroti kietų uolienų. Variniais įrankiais dar kažkaip įmanoma mėginti apdoroti minkštą kalkakmenį, tačiau tvirta kalkakmenio rūšis jau pareikalaus bronzos. O granitui ir bazaltui (jų tvirtumas svyruoja nuo 6 iki 7 pagal Mooso skalę, kuri paprastai naudojama medžiagų palyginimui) reikalinga ne šiais paprasta geležis, bet specialūs plieno ir kitų metalų lydiniai. Tarkime, šiais laikais apdorojant šias uolienas naudojami įrankiai iš berilio lydinių. Ir labai retais atvejais – įrankiai, kuriuose esama brangiųjų akmenų, pavyzdžiui, deimantų.

Reikia patikslinti, kad tvirtų uolienų apdorojimas įrankiais iš minkštesnės medžiagos yra vis dėlto įmanomas. Tačiau jis įmanomas tada, kai arba įrankio tvirtumas ne itin skiriasi nuo medžiagos tvirtumo, arba kai papildomai naudojamas taip vadinamas abrazyvas iš tvirtos medžiagos. Arba trečias variantas – labai didelis įrankio greitis (pavyzdžiui, buvo bandoma pjaustyti geležinius vamzdžius diskais iš kartono, tačiau tie diskai sukosi aviacinių turbinų greičiu). Tačiau visais šiais atvejais ne tik nušlifuojamas apdorojamas paviršius, bet ir susidėvi pats įrankis. Ir kuo minkštesnė įrankio medžiaga, tuo greičiau jis tampa nebetinkamu naudoti.

Kad būtų dar suprantamiau apie ką eina kalba – nedidelis paaiškinimas. Plačiai naudojami Egipto piramidėse granitas ir bazaltas yra vieni tvirčiausių gamtoje mineralai. Mėginti apdoroti juos paprastu variniu įrankiu, tai tas pats, kas bandyti perpjauti dildę mediniu peiliu. Efektas vienodas.

Tačiau galima, pavyzdžiui, papildomai panaudoti smėlį kaip abrazyvą. Smėlyje esama tvirtų kvarco kristalų, kurie gali paveikti granitą ir bazaltą. Pasitelkus smėlį, šias uolienas galima perpjauti, tarkime, tuo pačiu variniu pjūklu, tik jis labai greitai sudils.

Ketvirta. Akmens išmatavimai ir svoris nulemia jo transportavimo metodus. Kažką labai lengva pernešti rankomis, o kažkam prireiks ištisos minios ir specialių pagalbinių priemonių, o dar kažką išjudinti galima tiktai pasitelkus techniką.

Penkta. Akmeninio mūro kokybė ir mūrijimo būdas gali labai daug ką papasakoti apie statybos technologiją ir pačių statytojų žinias.

Apskritai akmuo darosi labai iškalbingas ir netgi komunikabilus, tereikia jo klausytis, o ne laikyti nuosavus samprotavimus realia informacija.

Iš principo apie visuomenės išsivystymą Egipto civilizacijos aušroje mums žinoma pakankamai nemažai. Sužinoti pagelbėjo, be viso kito, senovės egiptiečių pažiūros į gyvenimą po mirties. Pagal jų tikėjimą, žmogui ir po mirties reikia viso to, kuo jis naudojosi gyvenime. Ir jų kapavietėse galima rasti ne tik atvaizdų bei maketų, bet ir nemažai įprastų buities daiktų, pagal kuriuos istorikai ir ištyrė pirmųjų dinastijų egiptiečių laikotarpį, kurio lygis buvo pakankamai primityvus.

Daugiausia Ankstyvosios Karalystės epochoje buvo gaminama indų iš degto molio, be to, buvo naudojami indai iš ypatingos medžiagos – taip vadinamo egiptietiško fajanso. Buvo paplitę ir variniai indai. Šalia to, valdant I ir II dinastijoms, labiau negu bet kada anksčiau paplito akmeniniai indai, ypač pagaminti ir minkštesnio akmens, dažniausiai alebastro, kuris lengvai pasiduoda apdorojimui įrankiais iš vario.

Žemės ūkio padargai Ankstyvojoje Karalystėje iš esmės buvo tokie patys kaip ir vėliau, Vėlyvojoje Karalystėje, nors tuo metu jie buvo šiek tiek patobulinti. Plūgas ir kauptukas – pakankamai būdingas elementas piešiniuose, kurie priklauso tiek ikidinastinei, tiek vėlesnėms epochoms. Dešimtys medinių pjautuvų su įstatomais ašmenimis ir titnago gabaliukų buvo aptikti vienoje iš I dinastijos vidurio laikų kapaviečių. Grūdus malė, kaip ir vėliau, rankiniu būdu, naudodamiesi grubiomis primityviomis trintuvėmis.

Be medinių darbo įrankių buvo plačiai naudojami ir akmeniniai. Apie tai byloja gausūs titnago įrankiai – peiliai, įvairiausi gremžtukai, strėlių antgaliai, aptikti ne tik pavaldinių ir paprastų mirtingųjų, bet ir tiek I, tiek II dinastijos faraonų kapavietėse. Kasinėjant sluoksnius, priskiriamus Ankstyvajai Karalystei, aptikti ištisi titnaginių įrankių sandėliai.

Ir visgi į pirmą vietą tarp medžiagų įrankiams gaminti jau tada iškilo varis. Egiptas, valdant pirmosioms dinastijoms, gyveno vario amžiuje, nors vis dar netrūko akmens amžiaus liekanų.

Jau palyginus senokai, kasinėjant I dinastijos laikų kapavietes, buvo aptikti variniai įrankiai, pagaminti iš natūralaus vario, be dirbtinių priemaišų. Ypač daug buvo aptikta peilių ir adatų, o taip pat kirvių, ylų, žnyplių, varinių vinių ir vielos, varinių apkaustų, indų, įvairių papuošalų. Tačiau iki galo įvertinti vario apdorojimo lygį valdant I dinastijai pasidarė įmanoma pirmoje XX amžiaus pusėje, kai vienoje turtingoje kapavietėje buvo atrastas tikras varinių gaminių lobis. Atrastų daiktų skaičius viršijo šešis šimtus. Darė įspūdį ir jų įvairovė – pjūklai, peiliai, kauptukai, ylos, adatos ir t.t.. Ten pat atrastos ir varinės plokštės, matomai senovės egiptiečiai manė, kad velioniui aname pasaulyje galbūt teks pasigaminti kokių nors įrankių.

Tuo pat metu buvo plačiai naudojamas ir medis. Iš visko sprendžiant, šalis tuomet buvo gerokai turtingesnė mediena negu vėliau. Apie tai byloja ir paveikslai, priskiriami I dinastijos epochai, juose vaizduojamos vešlių medžių eilės Vakarų prieškalnių fone. Požeminiai I dinastijos karalių rūsiai, apdailinti iš vidaus medžiu ir perdengti labai storais mediniais rąstais, kalba apie didelį medžio apdorojimo meistriškumą. Apie tai liudija ir namų apyvokos liekanos.

Ankstyvosios Karalystės laikais plačiai paplito statyba iš nedegtų plytų – adobų. Kaip mano archeologai, jau valdant I dinastijai egiptiečiai mokėjo statyti netgi mūrinius skliautus.

Akmuo statybose buvo naudojamas ribotai. Tačiau jis aptinkamas netgi privačių I dinastijos laikų asmenų kapavietėse. Nuo II dinastijos pabaigos išliko didžiulis karališkas rūsys su akmeninėmis grindimis ir sienomis, o taip pat akmeninė šventyklos durų stakta. Tačiau jau valdant I dinastijai ant atskirų plokščių galima pamatyti apdorojimo mediniais įrankiais pėdsakų.

Tačiau iki pasirodant bronzai, nekalbant jau apie geležį, turėjo praeiti šimtmečiai…

***

1999-2001 metais Stoksas, aktyvus oficialaus požiūrio į senovės istoriją šalininkas, organizavo seriją eksperimentų, kurių metu akmeniniai blokai buvo pjaustomi variniais pjūklais, naudojant abrazyvą. Varinis pjūklas svėrė 14,5 kg, buvo 1,8 metro ilgio, 15 cm pločio ir 6 mm storio. Kaip abrazyvas buvo panaudotas gausiai Egipte paplitęs kvarcinis smėlis (dviem variantais – sausas ir drėgnas). Sauso abrazyvo atveju buvo naudojamas pjūklas su tiesiu pjaunamuoju paviršiumi, o naudojant drėgną abrazyvą, pjovimo paviršius buvo dantytas.

Išbandymo dėlei Asuane buvo iškirstas akmeninis blokas. Eksperimentuojant su sausu smėliu, prie pjūklo galų kaip svarsčiai buvo pritvirtinti du akmenys. Dėl to pjūklo svoris padidėjo iki 45 kilogramų, kas sudarė 1kg/cm2 slėgį į pjaunančius ašmenis. Naudojant drėgną smėlį, svorį padidino mediniai rėmai, pritvirtinti prie viršutinės pjūklo ašmenų dalies.

Per abu eksperimentus du darbininkai, po vieną kiekviename pjūklo gale, tampė pjūklą pirmyn-atgal per granito paviršių. Pasirodė, kad labai sunku išlaikyti ašmenis statmenai pjaunamo granito bloko paviršiui, pjūklas svyravo į abi puses, dėl ko susiformuodavo V raidės formos išpjautas plyšys.

Eksperimento metu ant pjaunamo granito bloko paviršiaus buvo padarytos lygiagrečios įvairaus gylio ir pločio vagos su grubiomis briaunomis, kurios susidarė dėl to, kad abrazyvas patekdavo ne tik tiesiai po pjūklo ašmenimis, bet ir ant jo šonų (dėl vario minkštumo kvarco smiltelės įsirėžė į pjūklo šonus).

Buvo pažymėta, kad pjauti gerokai lengviau, kai naudojamas sausas abrazyvas.

Ir sausas smėlis, ir drėgnas abrazyvinis tirpalas buvo pilami iš abiejų įpjovos galų per visą pjovimo procesą. Nenutrūkstamas pylimas buvo reikalingas dėl to, kad pjaunant mažėjo abrazyvo smiltelių dydis, jos susitrindavo, o be to kvarcinių grūdelių briaunos suapvalėdavo dėl trinties ir dėl to mažėjo jų efektyvumas.

Akmens pjovimo greitis buvo praktiškai vienodas tiek pjaunant su sausu, tiek su drėgnu abrazyvu, jis buvo lygus maždaug 12 cm3/val. Įgijus darbo patirties, kaip nutarė Stoksas, greitis galėjo padvigubėti.

Baigus darbą, pjovimo metu susidarę milteliai buvo surinkti ir išanalizuoti. Akivaizdu, kad be granito ir abrazyvo juose buvo ir vario (juk pjūklas irgi dilo proceso metu). Palyginus miltelių apimties ir svorio santykio palyginimą, o taip pat gautų „pjuvenų“ parametrus, Stoksas padarė išvadą, kad pjovimas „sausai“ su tiesiais ašmenimis yra labiau priimtinas, kadangi susidėvi mažiau brangiai kainuojančio vario.

Stoksas taip pat darė eksperimentus, pjaustydamas variniais įrankiais kalkakmenį. Pjovimo greitis buvo 15 kartų didesnis nei pjaunant granitą, o vario nuostolių buvo, kaip ir tikėtasi, gerokai mažiau. Variniai pjūklai pasirodė esą ganėtinai efektyvūs apdorojant daugumą (taip parašyta ataskaitoje) kalkakmenių.

Galiausiai Stoksas padarė išvadą, kad jo eksperimentai „įrodo“, jog senovės egiptiečiai galėjo naudotis paprastomis technologijomis ir prieinamomis medžiagomis akmens apdorojime. Stoksas padarė prielaidą, kad minkštiems akmenims, tokiems kaip kalkakmenis, variniai įrankiai paprastai ir buvo naudojami. O pjaustant granitą, praradimai buvo tokie dideli, kad vario naudojimas tvirtiems akmenims apdoroti apsiribodavo tik statant svarbiausius pastatus karališkiesiems asmenims…

Aš specialiai susilaikiau nuo komentarų, aprašydamas eksperimentus ir jų rezultatus, kad maksimaliai pademonstruočiau visą oficialiosios versijos šalininkų patosą, kalbant apie „sėkmingą eksperimentą“.

O dabar – žvilgsnis iš šalies.

Pirmas dalykas.

Kaip įrodymą Stoksas pateikia granitinį sarkofagą, esantį Kairo Muziejuje, kuris turi dvi V raidės formos įpjovas. Plyšio formos sutapimas pateikiamas kaip papildomas argumentas, „įrodantis“ tai, kad senovės egiptiečiai naudojo būtent šiuos akmens apdorojimo metodus.

Akivaizdu (ir tai nesunkiai gali bet kas patikrinti – tam nereikia pjaustyti granito, pakaks ir paprastu pjūklu perpjauti medinę pakankamai storą medinę detalę), kad pakankamai greitai V raidės formos įpjova įgauna U formą. Pakanka pjūklui truputį įsigilinti, kai jo judėjimas į šonus liaujasi didėti – pjūklą išlaikys stabilioje padėtyje įpjovos sienelės, kurios galiausiai gausis ne besiplečiančios, o lygiagrečios viena kitos atžvilgiu. Faktas, kad Stoksas gavo būtent V raidės plyšio formą, byloja tik apie tai (ir pakankamai vienareikšmiškai), kad eksperimentų metu darbininkai padarė labai negilias įpjovas, ne gilesnes už pjūklo juostos plotį (t.y. 7,5 cm). Ir jau tokiame gylyje pjūklo judėjimas kairėn-dešinėn, kaip taisyklė, praktiškai baigiasi ir apsiriboja jau pasiektu anksčiau įpjovos pločiu.

Negalima pasakyti tiksliai, kurį būtent Kairo muziejaus sarkofagą Stoksas turi galvoje. Internetiniame straipsnyje kažkodėl minimas „IX dinastijos faraonas Džedefras“, nors jis priskiriamas IV dinastijai. Straipsnyje nepateikiama nei sarkofago nuotraukų, nei jo buvimo vietos schemos.

Tačiau galima palyginti su sarkofagu (nuotraukoje), kurį matėme per ekspediciją tame pačiame Kairo muziejuje ir ant kurio esama labai pastebimų mėginimo įpjauti pėdsakų. Pjauta buvo dviem skirtingais pjūklo kampais sarkofago atžvilgiu. Šitą sarkofagą pavyko nufotografuoti tik sekančių kelionių metu ir, deja, tiktai mobiliu telefonu – fotografuoti muziejuje nuo šiol draudžiama ir atliekama totali kontrolė įeinant į sales ir pačiose salėse. Tiems, kurie norės apžiūrėti sarkofagą patys, galiu patikslinti vietą: iškart prie įėjimo reikia pasukti į kairėje esančią salę ir ieškoti minėto sarkofago palei kairiąją sieną, truputį tolėliau. Sarkofagas pakreiptas tokiu būdu, kad pjovimo pėdsakai matosi tik iš sienos pusės, kur paliktas pakankamai siauras praėjimas.

Įpjovos (jų yra dvi, dėl dviem kampais pakreipto pjūklo) išties turi V formą. Tačiau, pirmas dalykas, įpjovos gylis (ten, kur išliko nenuskelta atpjaunama granito dalis) yra daugiau kaip 40 centimetrų, tai reiškia, kas pjaunant rankiniu būdu pjūklas buvo mažiausiai pusės metro pločio. Antras dalykas – pačioje giliausioje įpjovos dalyje jos plotis neviršija trijų milimetrų, reiškia pjaunančių pjūklo dantų (tako) plotis buvo toks pats. Šis plotis pastebimas ir toje vietoje, kur įrankio pėdsakai nukrypsta už įpjovos ribų. Pakankamai akivaizdu, kad minkštas varinis pjūklas negali ilgai išlaikyti tokio plono pjaunančio tako. Turint galvoje sarkofago išmatavimus, plokščio pjūklo ilgis turėjo būti ne mažesnis nei 2-3 metrai. Ir kad atlaikytų susidarančią trinties jėgą, kad nesulūžtų, varinis pjūklas turėjo būti pakankamai platus. Trečias dalykas, įpjovos kraštai nėra grubūs, jie labai lygūs. Tai reiškia, kad turėjo būti pakankamai didelis pjovimo greitis, kad buvo labai tvirta medžiaga, iš kurios buvo pagamintas pjovimo įrankis (pjūklas ėjo per granitą kaip per sviestą). Ir ketvirtas dalykas – įpjova yra šiek tiek išsilenkusi, kaip išsilenktų, jeigu būtų pjaunama ne plokščiu, bet apvaliu pjūklu.

Tokiu būdu gaunasi, kad sarkofagas visiškai nepatvirtina eksperimentų rezultatų, o priešingai – tiesiogiai juos paneigia.

Ir dar viena nedidelė detalė, irgi susijusi su susidariusio plyšio forma. Per eksperimentus granito blokas jau iš anksto buvo „įpjautas“ pagal būsimos įpjovos liniją. Atrodytų, nereikšmingas niuansas. Tačiau tie, kurie bent kartą susidūrė su pjūklais, gali pastebėti, kad kaip tik pati pradžia yra vienas iš problematiškiausių momentų. Pjūklo ašmenys slydinėja, nušoka nuo numatytos pjovimo linijos, ir kuo tvirtesnė pjaunama medžiaga, tuo ilgiau tai trunka, kadangi pjūklui reikia daugiau laiko įsigilinti. Dėl to įpjovos briaunos pasidaro pastebimai „išmaltos“. Be to, ant paviršiaus dažniausiai lieka nesėkmingų mėginimų įgilinti pjūklą pėdsakai.

Ant realių Egipto artefaktų (visų pirma ant tų, kurie ir kelia abejonių dėl rankinio pjovimo primityviais metodais) nėra jokių pjovimo pradžios pėdsakų, o įpjovos briaunos visiškai neužapvalintos ir „neišmaltos“. Visa tai irgi byloja apie tai, kad įrankis (pjūklas ar kažkas kito) įėjo į tvirtą uolieną kaip į sviestą.

Antra. Stoksas kruopščiai išmatavo vario nuostolius pjovimo metu, tačiau visiškai neišanalizavo išvadų, kurios seka iš tų matavimų.

Ką gi, jas teks padaryti mums…

(beje, netgi ta vienintelė išvada, apie kurią jis kalba – apie didelius vario nuostolius, pjaunant su drėgnu abrazyvu – irgi nekorektiška, kadangi buvo naudojamos įvairios pjūklų rūšys. Pakankamai akivaizdu, kad pjūklas su dantukais dils greičiau negu pjūklas be dantukų. Vadinasi, ir vario nuostoliai bus didesni. Tai Stoksas ir gavo, tiktai kažkodėl nusprendė nurašyti viską drėgnam abrazyvui, ko šiuo atveju teigti paprasčiausiai negalima).

Esant tokiam kiekiui granito, kuris buvo panaudotas, tarkime, Gizos plokštikalnėje (Granitinė šventykla, aukštutinių šventyklų piramidėse apdaila, Trečiosios piramidės apdaila ir mažiausiai dešimt eilių Antrojoje piramidėje, plius vidinės granitinės konstrukcijos), vario sąnaudos pjaunant rankiniu būdu turėjo būti kolosalios! Juk netgi pačiu geriausiu atveju Stoksas gavo rezultatą, kai vienam išimto iš įpjovos granito tūriui tenka trečdalis to tūrio sudildyti vario (kitais atvejai – dar daugiau). Tiesą sakant, ir vario gavyba turi atitikti šį lygį. Gaunasi, kas egiptiečiai išgaudavo varį tais pačiais tempais, kaip ir šiuolaikiniai stambūs gamintojai – pačiais kukliausiais apskaičiavimais Gizos plokštikalnėje turėjo būti išeikvotas toks vario kiekis, kurį galima palyginti su kone metine pasauline šio metalo gavyba šiais laikais! Prielaidos apie tokias primityvios egiptiečių vario pramonės apimtis absurdiškumas yra akivaizdus.

Dar daugiau, jeigu būtų pjaunama „pagal Stoksą“, šiais laikais Gizos plokštikalnėje turėtų būti tiek sudildyto vario miltelių (o daugelis požymių rodo, kad granito blokų apdorojimas vyko būtent statybos vietoje), kad taptų rentabili tokia veikla kaip pramoninė vario gavyba iš plokštikalnės smėlio. O pats smėlis turėtų pajuoduoti. Tačiau, kaip žinia, smėlis ten visai ne juodas, ir vario ten išgauti niekas nesirengia – nėra ten vario.

Ir netgi jei padarysime prielaidą, kad vario nėra dėl to, kad egiptiečiai naudojo jį pakartotinai, tai tam, kad atskirtų nudilusį varį nuo smėlio, jie turėjo suorganizuoti tokią gamybą, kuri savo galia prilygtų šiuolaikiniams metalo gavybos ir lydymo kombinatams.

Reziumuojam: mes turime reikalą ne su įrodymu, kad granito blokai buvo pjaustomi rankiniu būdu, o viso labo su nekorektiškai atliktu eksperimentu, o taip pat su nepilna ir klaidinga jo rezultatų analize. Rezultatų, kurie iš tikrųjų veda į visiškai priešingas išvadas, negu laukė šio eksperimento organizatoriai.

Taip kad dėkui Stoksui už tokį vertingą eksperimentą ir tokius vertingus jo rezultatus.

***

Kairo muziejuje yra labai ir labai daug „sarkofagų“. Iš įvairiausių medžiagų, įvairios formos, iš įvairių Egipto istorijos epochų…

Tačiau visus juos galima suskirstyti į dvi grupes, kurios smarkiai skiriasi viena nuo kitos pagal pagaminimo kokybę. Ir netgi nereikia būti akmens apdorojimo specialistu, kad pamatytum tą skirtumą. Pakanka pasižiūrėti į „sarkofagą“ iš šono – iškart pasidarys aišku, kad didžioji „sarkofago“ dalis (jei ne didžiausia) apdorota pakankamai atsainiai: plokštumos labai tolimos ne tik nuo idealo, bet ir nuo to, ką mes paprastai suprantame kaip „lygumas“. Tai šen, tai ten paviršius banguoja – tai įdumba, tai išsipučia. Griežtai kalbant, šių paviršių negalima vadinti netgi plokštumomis, geometrijos požiūriu – tai ne plokštumos, o kreivų linijų paviršiai. Ir kaip tik šie „sarkofagai“ sukelia mažiausiai abejonių, kad juos pagamino primityviais būdais.

Galima būtų, žinoma, pamėginti nurašyti gaminimo paklaidas meistrų atsainumui ar skubotumui. Tačiau problema slypi tame, kad šie sarkofagai (ir čia aš jau pašalinu kabutes, kadangi jų paskirtis nekelia ypatingų abejonių) buvo gaminami karališkosios šeimos nariams, tame tarpe ir patiems faraonams. Pabandytų meistrai palikti broką tokiame atsakingame darbe – kas su jais nutiktų?

Kita „sarkofagų“ rūšis labiau primena dideles (neretai – itin dideles) dėžes, kurių paskirtis neaiški. Ir kai žiūri iš šono į jų briaunas bei plokštumas, meistrų, kurie gamino tas dėžes, kvalifikacija sukelia nuoširdų pasigėrėjimą. Jei plokštuma – tai išties plokštuma. Jeigu briauna – tai išties lygi briauna. Jeigu ir yra kokių nors nukrypimų, tai paprasta akimi jų nepastebėsi. Ir šito meistrai pasiekė, dirbdami su granitu ir bazaltu!

Pasitaiko ir „sarkofagų“-dėžių, kur viena sienelė padaryta ne plokščia, o užapvalinta. Paprasta figūra – apskritimas, tačiau pamėginkite jį tobulai padaryti, ypač kada kalba eina apie paviršius, kurių plotas skaičiuojamas kvadratiniais metrais. O dėžių gamintojai tai padarė. Ir kyla labai aiškus pojūtis, kad pavyko jiems tai labai lengvai.

Ant daugelio dėžių-„sarkofagų“, esančių muziejaus salėse, esama užrašų. Pagal juos istorikai tas dėžes ir datuoja. Tačiau įsižiūrėjus atidžiau, galima pastebėti, kad tie įrašai – ta ne kas kita, kaip anksčiau minėti „užrašai ant tvoros“, nieko nesakantys apie pačios tvoros statytojus.

Netgi patys lygiausi paviršiais ant šių dėžių turi pažeidimų. Ar tai dėl smūgių transportuojant, ar tai dėl to, kad jie buvo perkeliami iš vienos vietos į kitą. Ir užrašai padaryti tiesiai ant išmuštų vietų! Kai kur šitos vietos prieš padarant užrašus buvo mėginamos pašlifuoti (ganėtinai nesėkmingai, reikia pasakyti), o kažkur viskas buvo palikta kaip yra.

Ir neretai užrašo iškalimo technikos negalima netgi lyginti su „sarkofago“ pagaminimo technika. Atrodytų, jeigu jau sugebėjai kokybiškai pagaminti pačią gremėzdišką dėžę, sveriančią kelias tonas, tai kas tau kliudo lygiai taip pat kokybiškai padaryti užrašus ir nesugadinti gero daikto, juk tam prireikia gerokai mažiau darbo sąnaudų.

Pakankamai akivaizdu, kad dėžės apgamintos gerokai anksčiau negu ant jų pasirodė užrašai. Ir tie, kurie juos užrašė, vis dėlto, labai stengėsi. Tačiau sugebėjo padaryti tiktai tai, ką sugebėjo. Aukščiau bambos neiššoksi.

Štai šitaip: kalbantis su tokiu „sarkofagu“ užrašų kalba, gauni vieną rezultatą (kuris patenkina istorikus), o perėjęs į akmens kalbą, gauni visiškai kitą rezultatą (ir jis istorikų kategoriškai nepatenkina, kadangi sugriauna visą praeities paveikslą).

Tiems, kurie nori pamatyti šiuos „sarkofagus“ savo akimis, toli eiti nereikia: salėje, esančioje iškart už įėjimo į muziejų, tokių dėžių yra pakankamai. Yra ten ir dar vienas įdomus egzempliorius. Į kairę nuo įėjimo stovi dėžė, kurios aukštis atitinka žmogaus ūgį. Lentelė šalia jo skelbia, kad tai – kažkokios princesės sarkofagas. Man teko kokį dešimt kartų apeiti aplink jį iš visų pusių, kad pagaliau suprasčiau, kas negerai.

Vienur rožinis granitas, iš kurio padaryta dėžė, buvo labai kruopščiai, praktiškai idealiai nupoliruotas, o kitose vietose paviršius truputį keitė savo spalvą ir darėsi šiurkštesnis. O paviršiaus plokštumos lygis visiškai nesikeitė. Paskui aš vis dėlto susiprotėjau, kokia tokio pakankamai keisto derinio paskirtis. Iš pradžių lygiai nupoliruota dėžė iš rožinio granito vėliau patyrė erozijos poveikį. Poliruotas paviršius buvo pažeistas ir kai kuriose vietose nuo jo atskilo ne mažiau kaip milimetro storio sluoksnis. O vėliau kažkas paprasčiausiai užtepė erozijos paveiktas vietas alebastru su kažkokiu rožinės spalvos priedu, tačiau idealiai nupoliruoti šito tinkavimo taip ir nesugebėjo, štai ir susidarė nedidelis paviršiaus šiurkštumas.

Tačiau kiek gi turėjo praeiti laiko, kad atsparus erozijai granitinis paviršius būtų tos erozijos pažeistas?!

Ir paskutinė detalė: užrašas, pagal kurį „sarkofagas“ priskiriamas konkrečiais princesei, padarytas ant alebastro, t.y. ant užtinkuotos vietos. Taip kad mes dabar žinome, kokiu laiku dėže buvo nutinkuota ir paversta sarkofagu. O štai kada ją pagamino – klausimas…

***

Mums tik atrodo, kad jeigu mažas vaikas gali sudėlioti piramidę iš vaikiškų kaladėlių, tai ir suaugę dėdės lengvai padarys tą patį, netgi jei kaladėlių svoris – tonos ir dešimtys tonų, o piramidės aukštis – pusšimtis aukštų. Paprasta aritmetika čionai netinka. Čia reikia iš principo kitų metodų ir technologijų.

Istorikai kažkodėl įsitikinę, kad jeigu eksperimento metu jiems pavyko rankiniu būdu pajudinti kelių tonų svorio blokus, tai ir egiptiečiai lygiai taip pat galėjo rankiniu būdu judinti šimtatonius blokus. Tokiais teiginiais pagrįsti visi šiuolaikiniai „eksperimentiniai įrodymai“. Tačiau aš, kaip žmogus, šį tą susigaudantis eksperimentinėje fizikoje, galiu pasakyti, kad šiuo atveju mes susiduriame su absoliučiais nepagrįstomis išvadomis. Jeigu vartoti mokslinę terminologiją, tai galima pasakyti, kad šiuose eksperimentuose buvo naudojamas neadekvatus modeliavimas. Arba paprasčiau: modelis neatitinka realybės.

Iš kitos pusės, daugmaž korektiškai atlikti eksperimentai kaip tik parodo pakankamai ribotas rankų darbo galimybes. Du bandymai praeito šimtmečio pabaigoje rankomis pastatyti pakankamai nedideles piramides visiškai žlugo.

Pirmieji pamėgino japonų tyrinėtojai. Štai ką apie tai rašo internete: „Jie susitarė su Egipto vyriausybe, kad už kelių kilometrų nuo Gizos komplekso pastatytų maksimaliai tikslų piramidės maketą, kurio aukštis siekė dešimt metrų. Maketas buvo statomas iš akmens blokų, ne sunkesnių nei viena tona.

Darbų vadovas drauge su dviem dešimtimis archeologų ir technikų bei dešimčia vietinių gyventojų ėmėsi darbo 1977 metų pabaigoje. Netrukus jie pamatė, kad ne viskas taip paprasta. Darbuodamiesi, jie naudojo technologijas, kurias rekomendavo archeologai, taip pat susitikrino su graikų istoriko Herodoto, kuriam egiptiečiai papasakojo, kaip jie statė savo piramides, tekstais.

Netrukus darbų vadovas, žurnalistai ir specialistai įsitikino absoliučiu šitų technologijų netobulumu: grūdinto vario įrankiai, kuriais, kaip manė archeologai, egiptiečiai skaldė didžiulius akmens blokus, buvo praktiškai bejėgiai prieš granitą, o kadangi reikėjo dar ir didelio tikslumo, tai kiekvieno nedidelio bloko dešimtiems metrų piramidei apdorojimas, kaip buvo apskaičiuota, galėjo užimti tiek laiko, kad maketo statyba nebūtų baigta iki žiemos. Dėl to buvo nuspręsta pasinaudoti šiuolaikinėmis mašinomis ir neapdoroti blokų visiškai tobulai. Perkeliant blokus irgi kilo rimtų problemų, kadangi įžymiosios „slidės“ ir voleliai ant smėlio pasirodė esą visiškai nevaldomi, o ant akmenų blokus galima buvo rimtai pažeisti. Ir vėl teko pasitelkti galingas šiuolaikines priemones, juolab, kad luitai buvo ne tokie dideli kaip tikri piramidžių blokai.

Tačiau sudėtingiausia buvo užkelti į konstrukcijos viršūnę piramidioną. Šios nedidukės piramidės maketas svėrė viso labo vieną toną. Keli žmonės stūmė piramidioną viršun per smėlio pylimą, paremtą iš šonų akmeniniais blokais, laistydami paviršių prieš jo „slides“ aliejumi, ir tuo pat metu 12 žmonių traukė piramidioną iš viršaus. O kad visai jau viskas primintų senovės Egiptą, žmonės murmėjo maldas, kurios, tiesa, skambėjo kaip „Imam! Pirmyn!“. Paaiškėjo, kad per aliejų slysta ne tiek pačios konstrukcijos „slidės“, kiek patys žmonės, stūmę ją svertais, o tie, kurie traukė iš viršaus piramidioną virvėmis, nedaug ką galėjo jiems pagelbėti. Ir kiek tik nebandė jie pakelti tą nedidelį luitą iki pylimo, kiekvieną kartą patirdavo nesėkmę, taip kad galiausiai projekto vadovas atsisakė bandymų ir nutarė išmėginti paskutinį būdą, kuris, pasak knygų, egiptiečių buvo naudojamas kelti obeliskams, kurių svoris siekė šimtus tonų. Kalba eina apie kranus iš palmių stiebų ir lynus iš pluošto. Tasai akmens blokas svėrė vos toną, taip kad užkelti jį į vietą neturėjo būti sunku.

Tačiau kai akmuo jau buvo pakeltas į beveik dešimties metrų aukštį, palmių stiebai suskilinėjo į skiedras ir visi stebėtojai buvo subadyti rakščių, įskaitant projekto vadovą, kuris galiausiai nutarė pakelti piramidioną šiuolaikiniu kranu, padaryti kelias nuotraukas ir, vykdydamas susitarimą su Egipto valdžia, išardyti konstrukciją. Išsigydęs sužeidimus, darbų vadovas, pasižymėjęs puikiu humoro jausmu, pareiškė, kad dabar bent jau žinos, kaip nebuvo statomos Egipto piramidės.

Kitas bandymas buvo atliktas po penkiolikos metų.

1992 metais Amerikoje kompanija NOVA pristatė filmą „Šita senovinė piramidė“. Filmas įtikinėjo žiūrovus, kad Didžiosios piramidės statyba buvo palyginti nesunkus darbas. Kaip „įrodymai“ žiūrovams buvo pademonstruota nedidelės piramidės statyba, kaip buvo teigiama – primityviais metodais.

Bet štai, pavyzdžiui, medžiaga, paskelbta Margaret Moris (aktyvios „betono versijos“ šalininkės) tinklapyje. Vertė knygos autorius:

„Moksliniame PBS seriale NOVA padarė bandymą ir nufilmavo nedidelės piramidės statybą. NOVA programa vadinosi „Šita senovinė piramidė“ ir iš pradžių buvo parodyta 90 minučių trukmės specialioje PBS laidoje 1992 metų lapkričio 4 dieną. NOVA tikslas buvo atkreipti dėmesį į neišspręstas Didžiosios piramidės statybos problemas. NOVA surinko iš beveik dviejų šimtų vienos ir dviejų tonų svorio blokų neužbaigtą mini piramidę, kurios aukštis – beveik šeši metrai.

NOVA filme ne kartą pareiškiama, kad darbininkai naudojo tik senoviškus įrankius, tačiau tiktai trys ar keturi vienos tonos akmenys buvo prieš kamerą užkelti rankiniu būdu per nedidelę rampą. Likusius buksyravo ir statė į vietą pakrovėjai – statybinė transporto priemonė su hidraulinėmis šakėmis priekyje!

Kai mokslinis redaktorius Karlosas Biarsas gavo mano oficialų pranešimą ir sužinojo apie pakrovėją, jis susipyko su NOVA prodiuseriu Maiklu Barnesu. Biarsas praneša savo straipsnyje, pasirodžiusiame Houston Chronicle (1993, lapkričio 13, šeštadienis), kad žiūrovams vertėtų pasisaugoti. Nedidelis straipsnis teigia, tarp viso kito, kad „nors šiuolaikinių mašinų panaudojimas paminėtas keturis kartus, kaip sako Barnesas, fime akcentuojamas naudojimas įrankių ir metodų, kurie buvo prieinami senovės egiptiečiams. „Tai – ne visiškai tas būdas, kuriuo buvo statoma“. – prieštarauja Biarsas, kuris prieš Barneso interviu peržiūrėjo filmą tris kartus.

Neaiškios ir beveik nepastebimos užuominos filme apie mašinas, skatina žiūrovus įsivaizduoti primityvius įrenginius. Įrankiai paviršiaus lyginimui, transporto priemonės žmonių ir įrangos transportavimui eksperimento metu yra visiškai priimtini. Žiūrovai, kurie pastebėjo trumpas užuominas apie mašinas, suprantama, pagalvojo būtent apie tą įrenginių rūšį, kadangi filme neigiamas sunkių mašinų panaudojimas. Filme tvirtinama: „Rodžeris norėjo pastatyti šiuos blokus į vietą keltuvu, tačiau Markas įtikino naudotis senoviniais metodais“. Kaip tiksliai pastebi Biarsas, „viena geriausių ir daugiausia apdovanojimų pelniusi mokslinė programa NOVA buvo pagauta už rankos su jos keltuvu…“

Kadangi Kongresas kontroliuoja visuomeninę televiziją, aš visoje eilėje Kongreso komisijų užregistravau skundą dėl mokslinio sukčiavimo. Dėl to kai kurie kongresmenų padėjėjai pasiuntė telefonines užklausas filmo „Šita senovinė piramidė“ prodiuseriui Maiklui Barnesui. Tasai jiems pažadėjo, kad paskelbs paneigimą arba permontuos filmą ir šis pažadas nuginklavo tolimesnes Kongreso užklausas. Barneso pažadas pasirodo raštiška forma kaip laiškas žiūrovui Čarlzui Hortonui iš Fort Verto, Teksasas:

„Aš nesu tikras, kad jūs nurodėte klaidas, kadangi mes jaučiame, jog filmas yra absoliučiai mokslinis ir propaguoja plačiai paplitusias pažiūras apie Senają Karalystę ir jos piramidžių statybos metodus… Kalbėdamasis su Kongreso nariais, aš sutikau patikslinti dėstymą pakartotinai sumontuotoje filmo versijoje tokiu būdu, kad būtų aiškiai pareikšta, jog buvo naudojami ir šiuolaikiniai įrengimai statant NOVA piramidę… Kad būtų išvengta galimos painiavos, mes tai padarysime, kai programa bus pakartotinai transliuojama 1997 metais kaip dalis serialo apie senovinius metodus. Mes pridėsime pasakojimo liniją apie tai, kaip mūrininkas Rodžeris Hopkinsas panaudojo šiuolaikinį keltuvą statant piramidę“.

Permontuota valandos trukmės versija iš pradžių buvo parodyta 1997 metų vasarį, kaip pirmasis NOVA serialo „Prarastų imperijų paslaptys“ filmas. Pataisytame filme apie piramidę nėra pažadėto paneigimo. Vietoje jo panaudojamas tas pats senas triukas, pareiškiant, jog Rodžeris norėjo nuleisti blokus į jų vietas autokaru, bet Markas Leneris įkalbėjo naudotis senoviniais metodais. Filme išlikę visi elementai, kurie paskatino skundus dėl sukčiavimo.

90 minučių trukmės filmo „Šita senovinė piramidė“ originalas buvo perleistas ir išplatintas drauge su kitomis TV programomis kaip mokymo priemonė. Filmą parodė britai, o Canadian Broadcasting Corporation pakartotinai pademonstravo jį programoje The Nature of Things. Reklaminiame 1993 spalio 18 dienos skelbime Canadian Broadcasting Corporation nevalingai pareiškė, kad sekančioje The Nature of Things laidoje žiūrovai pamatys, kaip piramidės buvo pastatytos „be keltuvų“.

The Nature of Things laidos vedėjas Deividas Suzukis, man adresuotame laiške 1993 lapkričio 23 dieną pareiškė:

„Buvau labai nustebintas, kai sužinojau iš Jūsų apie platų mašinų panaudojimą statant piramidę… Mane išties neramina, kad filmo demonstravimas sukuria visiškai melagingus įspūdžius.“

Gaila, tačiau Suzukiui faktus pateikti aš galėjau tik po eterio. CBC ignoravo mano ankstesnius mėginimus nutraukti demonstraciją. Po eterio Suzukis ir aukščiausi CBC vykdytojai atmetė paneigimą, nežiūrint į mano nuolatines užklausas. WGBH vykdytojai, kontroliuojantys NOVA laidas, nenešė jokios atsakomybės už atsitiktinę melagingą CBC reklamą…

NOVA panaudojo keltuvą ir šiuolaikinius įrankius iš plieno, kad pastatytų nedidukę, neužbaigtą piramidę, taip kad NOVA pareiškimas apie piramidžių statybos problemos išsprendimą nėra pagrįstas.

Filme „Šita senovinė piramidė“ NOVA patikrino, kaip veikia svertų technologija. NOVA komanda svertais kėlė blokus į jų vietas mini piramidėje stebint teoretikui piramidologui Martinui Isleriui. Darbininkai pakylėdavo vieną bloko galą, tuo pat metu įstatydami po juo medines lentas. Jie atliko šią operaciją ne vieną kartą, kol blokas lėtai nepakilo iki reikiamo aukščio. Darbininkai dėdavo kiekvieną naują lentą po bloko briaunomis su dideliu vargu. Kylant blokui, medinis pagrindas po juo darėsi nestabilus ir su juo darėsi sunku tvarkytis, nežiūrint į obliuotą lentų paviršių. Kai tik blokas pasiekė reikalingą aukštį, darbininkai kruopščiai pervertė jį šonu ant piramidės, siekdami išvengti medinio pagrindo sulaužymo. Kitaip blokas būtų griuvęs žemyn. Darbininkai turėjo sunkumų išlaikant sudėtas lentas, tačiau jie sugebėjo sėkmingai perkelti bloką.

Prireikė šešių valandų, kad būtų pakeltas blokas į nediduką NOVA piramidės aukštį. Veiksmas labai lėtas ir pavojingas tam, kad būtų naudojamas Didžiosios piramidės mastu. Remdamasis savais eksperimentais su specialiais keliamaisiais svertais, Hodžesas įvertino, kad vidutinio dydžio bloko pastatymui Didžiojoje piramidėje tektų sugaižti maždaug dvi dienas.

Inžinierius Edvardas A. Merfis paskelbė Merfio Dėsnį, kuris sako: „jeigu kažkas gali vykti ne taip, kaip reikia, tai šitai būtinai nutiks“. Naudojant bet kokią svertų sistemą blokai griūtų žemyn, užmušdami daugybę darbininkų. Netgi vienas blokas, risdamasis nuo piramidės viršaus, padarytų siaubingą žalą žemiau esančiam mūrui. Darbininkai turėtų kelti naujus blokus, kad pakeistų smarkiai pažeistus. O blokų keitimas papildomai komplikuotųsi dėl problemos, kaip įtaisyti juos į jau sumūrytas eiles. Hodžesas lygina blokų pakeitimo operacijos darbo imlumą su mažų mažiausia bloko pakėlimo į viršų darbo sąnaudomis.

Kaip matome, svertų sistema taip pat neužtikrina ir statybos spartos. Pasak egiptologų, vieno bloko pastatymas į vietą vyko kas tris minutes visą darbo dieną per visus 24 faraono Hufu valdymo metus.

Turint galvoje, kad svertų sistema ir milžiniškas statybinis pylimas (ir bet koks įrengimas, naudojantis pylimą) – nepasitvirtino, egiptologai liko be protingo paaiškinimo, kaip daugiau kaip du milijonai masyvių blokų buvo sudėlioti Didžiosios piramidės statyboje per 24 faraono Hufu viešpatavimo metus.

Japonų inžinieriai iš Waseda universiteto, pastatę Didžiosios piramidės modelį, apskaičiavo, kad būtų prireikę daugiau kaip tūkstančio metų piramidės statybai.“

Manau, komentarai šiam tekstui, visiškai demaskuojančiam falsifikaciją ir pademonstravusiam žemą primityvių metodų efektyvumą, paprasčiausiai nereikalingi…

Turėdami galvoje viską, kas čia buvo pacituota, mes ir pasikalbėsime su Egipto piramidėmis jų kalba – akmens kalba.

Bet prieš tai mums teks atsitraukti kiek į šalį, kad įsitikintume tuo, jog kalbėtis teks būtent su akmenimis…

___________________

Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!