Mes stebime visišką oficialiosios versijos bankrotą, kai ji mėgina paaiškinti tegu ir nedidelį skaičių Egipto piramidžių. O bankrutavusią versiją reikia išmesti. Be to, šiuo atveju tai daryti reikia su visa versija ir besąlygiškai. Įprasta ir labai dažnai sutinkama klaida – mėginimas, iš vienos pusės, samprotauti apie aukšto lygio senovinę civilizaciją, o iš kitos – nuolat remtis vienokiais ar kitokiais egiptologų teiginiais.
Kaip, pavyzdžiui, tai daro Gremas Henkokas, kuris lyg ir teigia, jog Gizos kompleksą ir Sfinksą pastatė maždaug prieš 12,5 tūkstančių metų, ir tuo pačiu metu samprotauja apie kažkokią Didžiosios piramidės šachtų „orientaciją“, remdamasis Didžiosios piramidės pastatymo data, kurią nustatė egiptologai. Mėginimas suderinti 12 500 ir 4 500 metus prieš mūsų erą vienoje vietoje – dar mažiau efektyvus negu mėginti suderinti nesuderinamą.
Analogiškai tiems mūsų ekspedicijos nariams, kurie iki kelionės praktiškai susidūrė tik su oficialia versija, nuolat kildavo klausimų, tokių kaip: o kaip tai galėjo padaryti egiptiečiai su jų variniais įrankiais?.. Ogi niekaip! Jie to nedarė!
Norint paaiškinti, kaip vienas ar kitas dalykas buvo padarytas, reikia iš anksto atmesti apsiribojimą vien variniais ir akmeniniais įrankiais. Kitaip sakant, visiškai atmesti egiptologų versiją.
Dėl to mes daugiau nesidairysime (su retomis išimtimis) į oficialią versiją ir nemėginsime pritaikyti prie jos savo pastebėtus faktus. Vietoje to mes aiškinsime šiuos faktus, remdamiesi paprasta logika ir sveiku protu.
***
Jeigu turime faktą, jį reikia paaiškinti, o ne atmesti vien dėl to, kad jo neįmanoma paaiškinti vienokios ar kitokios koncepcijos rėmuose. Ir štai čia dažnai pasitaiko viena pakankamai tradicinė klaida – tyrėjo fantazijos „apsiribojimas“ tiktai tomis galimybėmis ir pasiekimais, kuriais pasižymi mūsų šiuolaikinė visuomenė. Tarytum mes būtume kažkokia riba, kurios visuomenė evoliucijos metu negalėtų peržengti.
Toks metodas neprideda nei konstruktyvumo, nei rezultatyvumo. Esmė tame, ir mes tai jau minėjome, kad Egipte mes susiduriame su objektais ir artefaktais, kurie atitinka mažų mažiausiai mūsų lygį, o gal ir pranoksta jį. O apribodami save šiuolaikinės visuomenės pasiekimų rėmais, tokie tyrinėtojai patenka į savo pačių sukurtų apribojimų spąstus. Galiausiai turime neretai labai absurdišką vaizdą.
Pavyzdžiui, į tokius spąstus pakliuvo amerikietis Kristoferis Danas, iškėlęs versiją, kad Didžioji piramidė buvo elektrinė, gaminusi elektros energiją senovės egiptiečių staklėms ir mechanizmams (čia greičiausiai susiduriame su iškart dviejų klaidų deriniu). Aš visiškai nenoriu menkinti Dano pasiekimų ir garbės, juolab, kad iš susirašinėjimo su juo rezultatų galiu konstatuoti, jog jis yra visiškai pakaltinamas ir protingas kaip tyrinėtojas. Jo padaryti senovinių artefaktų apdorotų paviršių charakteristikų tyrimai yra absoliučiai objektyvūs, nešališki ir labai profesionalūs (jis pats – specialistas mechaninio apdirbimo srityje, dirbęs NASA įmonių tinkle ir susipažinęs su naujausiomis technologijomis). Bet štai su elektrinės hipoteze jį kažkodėl „užtrumpino“ ir jis tebegina ją, kaip sakoma, iki paskutinio atodūsio, nors ir akivaizdžiai pralaimi diskusijas šiuo klausimu.
Mes – ne pasaulio bamba, kad orientuotumės vien tik į savo pasiekimus ir galimybes. Mes patys vos prieš šimtą metų supratimo neturėjome apie, tarkime, branduolinę energiją. O prieš du šimtmečius netgi nežinojome, kad yra „elektrinė“.
Civilizacija, kuri sukūrė žymius objektus tolimoje senovėje galėjo būti gerokai labiau išsivysčiusi už mus, t.y. turėti tobulesnes technologijas, naudotis mums nežinomais energijos šaltiniais ir taip toliau. Dar daugiau – ji galėjo remtis visiškai kitomis pažiūromis į pasaulį (tarkime, remtis ne kova ir pergale prieš gamtą, bet bendradarbiavimu su ja, arba atvirkščiai – visišku tos gamtos ignoravimu).
Argi gali neandertalietis, stovėdamas priešais zvimbiantį transformatorių, susigaudyti, kad transformatorius buvo sukurtas visai ne tam, kad zvimbtų? O juk ir mes galime atsidurti to neandertaliečio vietoje, žiūrėdami į Didžiąją piramidę.
Dėl to negalima apsiriboti išimtinai tomis galimybėmis, kurias turime mes patys, tomis žiniomis, kurias turime mes, tomis technologijomis, kuriomis disponuojame mes. Ir savo analizėje mes iš esmės neturime riboti savęs niekuo, išskyrus faktus, logiką ir sveiką protą.
***
Trečioji dažnai pasitaikanti klaida – tyrinėtojų apsiribojimas kokiu nors „alternatyviu šablonu“. Kažkas su įniršiu atmeta „ateivius iš kosmoso“ ir pasirengęs kalbėti tiktai apie Atlantidą, ar bent jau apie šlovingų atlantų palikuonis. O kitas atvirkščiai – laiko Atlantidos, Lemūrijos ar Mu žemyno teorijas visiška nesąmone ir kalba tiktai apie Sirijaus gyventojus. O trečias žiūri į juos abudu su skeptiška šypsenėle ir yra absoliučiai įsitikinęs, kad stebi ateivių iš paralelinių pasaulių darbo pėdsakus…
Jeigu kalba eitų tiktai apie paties tyrinėtojo požiūrį ir įsitikinimus, tai nebūtų jokių problemų. Tačiau retai kas tokiais atvejais susilaiko nuo samprotavimų, ką būtent darytų atlantai (ateiviai iš kosmoso, paralelinių pasaulių gyventojai) vienoje ar kitoje situacijoje, kokio „aukšto ir humaniško“ lygio jie yra pasiekę ir panašiai. Negana to – šitie tyrinėtojai pradeda tokių grynai asmeniškų samprotavimų rezultatus taikyti aiškinant realius artefaktus. Rezultatas: absurdiškas pasaulio vaizdas sukuriamas vis dažniau ir dažniau, o pašalinis stebėtojas, tas pats knygų skaitytojas, pradeda jauti vien tiktai susierzinimą ne tik dėl konkretaus tyrinėtojo samprotavimų, bet ir viso alternatyvaus požiūrio adresu apskritai.
Autorius, žinoma, irgi turi savo pažiūras. Ir suformuluoti jas galima taip: laikau ateiviais iš kosmoso pagrįstą tos senovinės civilizacijos kilmės teoriją LABIAUSIAI TIKĖTINA. Tai reiškia, kad ir likusių teorijų aš visiškai nesirengiu atmesti. Ir dar daugiau: kadangi mano pažiūros gali atsispindėti kuriant logines grandinėles, aš, vis dėlto, pasistengsiu laikytis kaip galima bešališkesnės pozicijos – stebėtojo pozicijos. Stebėtojo, kuriam vienodai, kieno požiūris galiausiai pasirodys esąs teisingiausias.
***
Remdamiesi visu tuo, kas buvo pasakyta, mes atidėsime į šalį (bent jau kol kas) klausimą – kas būtent pastatė su faraonais nesiejamus statinius. O taip pat ir klausimą, iš kur atsirado toji civilizacija. Šiuo konkrečiu momentu nesvarbu, kas tai buvo – legendiniai atlantai arba jų palikuonys, ateiviai iš kosmoso ar paralelinių pasaulių. Šitą klausimą aiškinsimės tuo atveju, jeigu turėsime pakankamai duomenų ir bus galima apie kažką spręsti daugiau ar mažiau pagrįstai. O kol kas griežtas apsiribojimas tiktai viena kuria nors versija mums tik trukdys aiškintis, kas tai per civilizacija.
Kur kas svarbiau yra suprasti, kokia būtent tai buvo civilizacija ir ką ji galėjo padaryti, bei ką padarė. Svarbiau suprasti jos išsivystymo lygį, pasiekimus ir galimybes. Tada atsiras ir daugiau duomenų, kad galėtume spręsti, iš kur jinai atsirado, ir kur pradingo.
Ar galime mes apskritai bent kažką išsiaiškinti?
Žinoma!
Kiekvienas veiksmas palieka po savęs kokį nors pėdsaką. Konkretus instrumentas turi ir konkretų savo panaudojimo parametrų rinkinį. Jis taip pat užduoda ir atitinkamus reikalavimus šių instrumentų gamybos industrijai, medžiagų, iš kurių pagamintas įrankis, industrijai, žinių, kurios būtinos jam sukurti, lygiui ir taip toliau. Lygiai taip pat ir panaudoti statybos metodai užduoda atitinkamus reikalavimus statytojų žinioms, jų kvalifikacijai, aprūpinimui ir tiekimui…
Taip kad, remdamiesi vis tais pačiais faktais ir sveiku protu, galime išsiaiškinti labai daug ką.
***
Ir paskutinis dalykas. Kad kažkaip atskirtume civilizaciją, pastačiusią žymiąsias piramides (ir ne tiktai jas, kaip pamatysime toliau) nuo Senojo Egipto faraonų civilizacijos, ją reikia kažkaip įvardinti.
Mes nežinome, kiek vienareikšmiškai galime susisieti būtent su Ozirio ir Izidės valdymo laikais. Kaip nežinome, ar vien tik Egipto teritorija apsiribojo tos civilizacijos įtaka. Kai kurie požymiai leidžia daryti prielaidą apie jos įtaką gerokai į pietus – iki pat Abisinijos, o taip pat apie jos bendras šaknis su kitų kontinentų civilizacijomis, tačiau tai ne šios knygos tema. Mes nežinome ir to, ar daug būta šitų „statytojų“: ar tai buvo ištisa gausi visuomenė, ar nedidelė saujelė ar tai išgyvenusių po Tvano, ar tai išvarytų iš kitos planetos…
Dėl to absoliučiai korektiško pavadinimo jiems sugalvoti neįmanoma.
Autoriaus nuomone, informatyviausias būtų toks pavadinimas kaip „senovės Egipto dievų civilizacija“, tačiau paprastumo dėlei mes kartais vadinsime ją trumpiau – statytojų civilizacija, ar išvis trumpai – procivilizacija (atskirdami tokiu būdu ją nuo kitos – faraonų civilizacijos).
***
Taigi – pakalbėkime apie akmenį ir jo kalbą. Pradėsime nuo Gizos plokštikalnės. Nuo piramidžių…
Nepažeidinėsime „tradicijos“, juk labai daug alternatyvų versijų autorių rašo būtent apie šią Egipto sritį. Galbūt, iš inercijos, o gal tiesiog dėl to, kad čia pakankamai ribotoje teritorijoje susikoncentravo didžiulė jiems reikalingų „keistų“ artefaktų masė.
Aptardami Herodoto „parodymus“ mes jau palietėme kai kuriuos Gizos piramidžių statybos technologijų aspektus. Tačiau tai toli gražu ne viskas, ką galima pasakyti šiuo klausimu.
Tiek „nurengti“ nuo apdailos, tiek išlikę sveiki piramidžių paviršiaus sklypai suteikia mums tiek informacijos, kad galima pakankamai daug sužinoti apie statybos principus ir technologinius pagrindinių Gizos piramidžių statytojų, kitaip sakant, tos pačios senovinės civilizacijos atstovų metodus.
***
PIRMA
Esant palankioms sąlygoms, piramidės buvo statomos ant kokio nors uolinio iškyšulio pagrindo.
Tai tinka, kaip jau sakėme, Antrąjai Gizos piramidei, kur statytojai nutarė nekovoti su plokštikalnės nelygumais, o jais pasinaudoti. Kad nereiktų lyginti visos aikštelės, statybininkai paprasčiausiai iškirto kalkakmenio pagrinde tranšėją, palikę jos centre išsikišimą, kurio išorinį kraštą palygino, dėl ko jis įgavo laiptinį pavidalą. O kadangi pačios plokštikalnės ir uolinio išsikišimo nuolydis niekur nedingo, tai paties išsikišimo arčiau rytinės pusės apskritai nesimato, o iš vakarų pusės jo aukštis siekia mažiausiai penkias-šešias piramidės pakopas. Tai toli gražu ne visur galima pastebėti plika akimi, kadangi dalis šito uolinio išsikišimo ir dabar vis dar uždengta blokais. Tačiau kai kuriose vietose, pavyzdžiui, šiaurės vakarų arba pietvakarių kampuose tai matome pakankamai aiškiai (nuotrauka).
Pietvakarinis Antrosios piramidės Gizoje kampas
Savo laiku buvo netgi iškelta teorija, kad piramidės beveik ištisai sudarytos iš aukštos uolos, kurią tik apdėjo iš išorės blokais. Tačiau visas Gizos plokštikalnės reljefas byloja apie tai, kad joje vargu ar būta aukštų kalvų, kurias galima būtų lyginti su dabar stovinčių piramidžių aukščiu.
Apie tai, kad buvo naudojamos uolos, ir apie nedidelį tų uolų aukštį byloja ir Abu Roašo piramidė, iš kurios beliko tiek mažai, kad išlikusius ant piramidės blokus galima lengvai suskaičiuoti jeigu ne pirštais, tai bent jau penkiaženkliais skaičiais. Pagrindinę piramidės „griuvėsių“ dalį sudaro kaip tik tasai uolinis išsikišimas, kuris ir buvo panaudotas jai statyti.
Reikia pažymėti, kad uolos panaudojimas ne tik (ir ne tiek) kaip tam tikrai piramidės atramai ir tam tikram pagrindui – pakankamai vykęs sprendimas, liudijantis ne tik apie piramidės statytojų sprendimų išmintingumą, bet ir apie jų siekį taupyti jėgas, resursus ir medžiagas. Juk koką apimtį užima natūrali piramidės viduje atsidūrusi uola, tiek apimties nebereikia iškalti, transportuoti ir kelti į viršų blokus iš kitų vietų.
Ne veltui sakoma, kad pažangą į priekį visada stumia tinginystė.
Ir kad ir kas bebūtų piramidžių statytojai, čia jie labai panašūs į mus (arba mes – į juos): siekis gauti maksimalų rezultatą padedant minimalias darbo pastangas.
(Nors tai užprogramuota jau fizikos dėsniuose: bet kuri mechaninė sistema juda mažiausio pasipriešinimo kryptimi).
ANTRA
Šiaurinėje Antrosios piramidės pusėje išliko įdomi apatinės apdailos eilės dalis. Jeigu atidžiau, galime pastebėti, kad vidinė apdailos pusė nebuvo išlyginta vidinės eilės atžvilgiu. Dar daugiau. Priešingai – būtent antrosios išorinės eilės blokai buvo parenkami tokiu būdu, kad užpildytų tuščią erdvę tarp apdailos ir vidinio piramidės mūro. Iš to seka, kad apdaila buvo mūrijama iš pradžių atskirai nuo pagrindinio piramidės korpuso, o jau paskui (tarpinės – antrosios eilės – blokų pagalba) buvo su ja sujungiama.
Šiaurinės Antrosios piramidės pusės apdaila
Iš čia seka net kelios išvados.
Pirmas dalykas – tai yra pakankamai racionalu, jeigu išsikeltas uždavinys minimizuoti apdailos blokų mūrijimo nelygumus išorinėje pusėje prieš galutinį apdailos išlyginimą (žr. toliau). Galima nesivarginti apdorojant vidinius granitinių blokų paviršius, vis tiek vėliau rezultatas užtikrinamas apdorojimui imlesnio kalkakmenio iš tarpinės mūro eilės, sąskaita.
Antra – esant tokiai konstrukcijai, neįmanoma kloti apdailos iš viršaus žemyn, kaip parašyta pas Herodotą. Užtat apdaila tokiu atveju klojama jau po to, kai surinkta visa vidinė piramidės konstrukcija. Nors niekas netrukdo surinkti ir konstrukciją, ir apdailą lygiagrečiai – horizontaliomis eilėmis.
Trečia – tokia konstrukcija geriausiu būdu parodo tai, jog apdaila turi ne dekoratyvinę funkciją. Ji atlieka dar ir laikančio elemento, kuris išlaiko viso statinio vientisumą, vaidmenį. Ir tame slypi kardinalus šių piramidžių skirtumas, lyginant su kitomis ir apskritai su mums įprastais pastatais. Mes paprastai pastatome laikantįjį karkasą, aplink kurį surenčiamas visas statinys. O čia kalba eina apie apvalkalą, kuris palaiko statinio tvirtumą. Tai iš principo visiškai toks technologinis sprendimas.
Galima pateikti palyginimą iš gamtos. Mes, kaip ir dauguma gyvūnų, turime griaučius, kitaip sakant – laikantįjį karkasą, aplink kurį ir susiformuoja visas mūsų kūnas. Kitas sprendimo variantas – vabzdžiai. Tarkime, vabalai, kurie neturi griaučių, bet turi tvirtą chinino išorinį apvalkalą, kuris kaip tik ir atlieka laikančio elemento vaidmenį.
KEISTA DETALĖ
Kažkodėl uoliniame pagrinde – ten, kur pašalintos abi eilės, ir apdailos, ir tarpinė, daugelyje vietų matome įdubas, padarytas anksčiau ten įstatytiems blokams. Bent jau kitokį šių įdubų paaiškinimą sugalvoti būtų sudėtinga. Tačiau kodėl blokai priglaudžiami ne parenkant atitinkamo dydžio išorinius blokus, bet „palyginant“ akmeninį išsikišimą, tai yra uolą, aplink kurią pastatyta piramidė? Kam reikėjo taip apsunkinti sau darbą – neaišku.
Ir tai galime pastebėti ne tik Antrojoje, bet ir Didžiojoje piramidėje. Kokį nors racionalų paaiškinimą galime rasti, padarę prielaidą, kad apdaila buvo klojama vis dėlto jau po to, kai buvo surinkta pagrindinė piramidės konstrukcija. Tarkime, statytojai šiek tiek neapskaičiavo granitinių apdailos blokų dydžio ir kad nereiktų jų tašyti, nutarė apdoroti akmeninį uolos pagrindą. O kadangi viršuje jau buvo mūras, tai tašė jie tą uolą ne per visą vertikalę, o tik tiek, kiek siekė priglaudžiamų apdailos blokų aukštis.
Įdubos blokams akmeniniame pagrinde
Apie kitą variantą byloja įrankio, kuriuo buvo tašoma, pėdsakai. Įrankis, iš visko sprendžiant, buvo primityvus – matosi ne tik medžiagos išėmimo pėdsakai, et būtent tašymo, atliekamo kažkuo panašiu į kirtiklį (nors galimi ir visiškai ne primityvių įrankių variantų, kaip parodė tolimesni panašių pėdsakų tyrimai).
Tuo pat metu visi senovės procivilizacijos statiniai byloja, kad buvo naudojami kur kas tobulesni apdorojimo įrankiai ir metodai (žr. toliau). Taip kad peršasi išvada: apdailos blokai tuo metu jau nebeišliko savo vietose ir vietoje jų buvo klojama tai, kas pasipainiojo po ranka. O tai, kas pasipainiojo, nelabai tiki savo matmenimis, štai ir teko kapoti kirtikliais uolieną, dar gerai, kad tai buvo pakankamai minkštas kalkakmenis.
Bet juk toks remontas per visą žinomą piramidžių istoriją nebuvo vykdomas. Dar daugiau – atėję čionai dar I-ame mūsų eros tūkstantmetyje arabai jokiais remontais užsiimti nė negalvojo. Taip kad tenka daryti prielaidą, jog remontuota faraonų laikais.
Prie šitos idėjos mes dar sugrįšime, ir ne vieną kartą.
***
TREČIA
Jau minėtoje Antrosios piramidės vietoje galime pamatyti dar vieną konstrukcijos ypatumą. Apdailos blokai su tam tikru periodiškumu turi ilgesnį nei vidutinis ilgį. Jie tartum įgilinti į vidinį mūrą ir tarnauja kaip surišimas. Tai pastebimai padidina visos konstrukcijos tvirtumą. Ir, tarp kitko, byloja apie puikų statybos metodų išmanymą bei patirtį tų, kurie statė piramides.
Tokį pat vaizdą, beje, galima pamatyti ir kitose šios piramidės pusėse.
KETVIRTA
Labai įdomus blokas yra vidiniame Antrosios piramidės mūre, rytinėje jos pusėje. Maža to, kad jis yra kolosalaus dydžio ir visu gražumu demonstruoja, kad statytojai be ypatingo vargo susidorodavo su tokiais svoriais, tai jis dar ir padėtas ant neišlyginto paviršiaus. Tiksliau, viršutinio ankstesnės mūro eilės paviršiaus nenupjovė ir nenutašė, o „išlygino“ tiesiog smulkių akmenų pagalba.
Statybininkai buvo tikri, kad netgi su tokia nepatikima iš pažiūros atrama blokas nesuskils, slegiamas visų aukščiau esančių sluoksnių. Ir juk šios viltys pasitvirtino. Vargu, ar tai atsitiktinumas. Greičiausiai mes turime reikalą su nemenka inžinerine patirtimi.
PENKTA
Anksčiau mes jau minėjome, kad viršutinis Medumo piramidės branduolio paviršius buvo lyginamas jau po to, kai buvo baigti mūro darbai. Trečioji Gizos piramidė turi tiktai du nedidelius išlygintos apdailos sklypelius. Visi jų parametrai byloja apie tai, kad juos irgi išlygino jau po to, kaip apdaila buvo paklota į vietą.
Jeigu kalkakmenio mūro lyginimas, esant nuožulniam paviršiui, yra problematiškas netgi mūsiškiam statybos lygiui, tai toks pats granitinės apdailos lyginimas mums apskritai neįsivaizduojamas. O piramidės statytojams, iš visko sprendžiant, tai nesudarė jokių sunkumų. Bent jau nesimato, kad jie būtų apsiriboję vos dviem sklypeliais tiktai dėl to, kad jiems buvo sudėtinga tai daryti. Labiau panašu, kad nebuvo būtinybės lyginti visas briaunas ištisai.
Apdailos lyginimo jau po to, ai ji buvo sumontuota pėdsakai matomi ir ant kai kurių Antrosios piramidės granitinių blokų, kurie dabartiniu laiku mėtosi netoli piramidės.
Nedidelis atsikišimas, einantis per dviejų paviršių briauną nuotraukoje kaip tik ir liudija apie tai, kad blokas buvo lyginamas jau jį padėjus į vietą. Matyt, įrankis, kurio pagalba „tašė“ bloko išorinį paviršių, nepasiekė bloko pabaigos, štai ir pasiliko šitas nedidukas išsikišimas.
***
Antrosios piramidės apdailos blokai iš kalkakmenio, nukritę kažkur iš viršaus, nurodo vieną detalę, kurią vargu ar galima būtų priskirti būtent statybos metodų ypatumams, tačiau kur vis dėlto yra pakankamai įdomi. Esmė tame, kad ant šių blokų esama pakankamai storo kažkokių dažų sluoksnio.
Dabar jau nelengva vienareikšmiškai pasakyti, kokios spalvos buvo tie dažai. Šiuo metu jie turi geltonai rudą atspalvį, tačiau anksčiau galėjo būti, pavyzdžiui, raudoni. Tada, derinyje su apdaila iš rožinio (o iš tikrųjų labiau purvinai raudono) granito iš apatinių piramidės mūro eilių – ypač raudonuose besileidžiančios saulės spinduliuose – turėjo įgauti tamsiai raudoną atspalvį ir sudaryti ganėtinai niūrų įspūdį.
Dažais padengta tiktai išorinė pusė – ant šono esama tiktai nedidelių nuotekų (kurios galbūt susidarė dėl labai plonyčių plyšių tarp apdailos blokų kapiliarinių savybių). Tai byloja apie tai, kad dažai buvo tepami ant blokų, kai jie tikriausiai jau buvo padėti į savo vietas. Jei turėsime galvoje, kad apdailos išorinė pusė buvo po mūrijimo lyginama, tai būtent tiktai ant ką tik paklotų į vietas ir jau išlygintų blokų dažai, tiesą sakant, ir galėjo būti užtepti.
Įspūdingas dažų sluoksnis vėlgi kelia minčių apie senovėje vykdytą remontą. Nors negalima atmesti ir varianto, kad dažė patys statytojai. Be to, jie tai galėjo daryti visiškai ne dėl estetinių, o grynai dėl praktinių priežasčių. Tarkime, jei remsimės nuomone, kad Sfinksas buvo pastatytas jų rankomis gerokai drėgnesnio klimato Egipte epochoje, tai šie dažai galėjo tarnauti kaip minkštos (lyginant su granitu) kalkakmenio apdailos viršutinėse piramidės pakopose apsauga nuo lietaus poveikio (statant tuo pačiu laikotarpiu ir piramides).
***
Paprastai nurodoma, kad tik dvi apatinės Antrosios piramidės pakopos buvo apdailintos granitu, o visos kitos – kalkakmeniu. Šitas teiginys taip ir keliauja iš knygos į knygą. Bet ar taip buvo iš tikrųjų?
Gaila, bet nepavyko aptikti nė vienos nuotraukos su daugiau ar mažiau stambiu Antrosios piramidės mūro XIX amžiuje atvaizdu – kalba eina apie laikotarpį, kada Gizos piramidės buvo aktyviai tiriamos. Bet užtat internete galima pakankamai nesunkiai surasti Didžiosios piramidės nuotraukų iš to paties laikotarpio. Ir jeigu sulyginsime tuos vaizdus su tuo, ką regime šiandien, galima pastebėti, kad skirtumas slypi tiktai tame, jog apatinės piramidžių pakopos užverstos krūvomis šiukšlių – skaldos ir smėlio. Visa kita išliko kaip buvo.
Iš senovinių Antrosios piramidės vaizdų išliko tiktai taip vadinamų Napoleono albumų eskizai, kuriuos padarė su Napoleono armija atvykusios piramidžių tyrimo ekspedicijos nariai. Bevartydamas vieną iš gausiai iliustruotų rinkinių, Andrejus Žukovas, mūsų ekspedicijos narys, pastebėjo, kad piešinyje apdailos krašto, išlikusio Antrosios piramidės viršuje, kontūrai beveik tiksliai atkartoja tai, ką šiandien regime realybėje. Bent jau tiek tiksliai, kiek tikslūs patys eskizai ir kiek gali įžvelgti skirtingumą žmogaus akis. Kitaip sakant, piramidė per beveik 200 metų visiškai nepakeitė savo išvaizdos.
Toliau. Nuo Napoleono laikmečio prasideda aktyvių Egipto piramidžių tyrimų laikotarpis. Ir nors kartais nevykėliai egiptologai savo tyrimams pasinaudodavo netgi dinamitu, iš esmės jie nepadarė didelės žalos piramidėms (išskyrus kai kuriuos įgilinimus, beieškant nežinomų įėjimų ir slaptų vidinių kamerų). O pagrindinis jų darbas buvo išvalyti šiukšlių kalnus palei piramidžių sienas.
Sunku daryti prielaidą, kad tyrinėtojai būtų specialiai tampę anaiptol nemenkus blokus nuo vienos piramidės prie kitos. Pernelyg daug darbo tai kainuotų. O ir nesuprantama, kokiu tikslu tai reikėtų daryti. Vadinasi, tie blokai, kurie dabar riogso netoli Antrosios piramidės, riogsojo šalia jos ir anksčiau.
Ir štai kas jiems būdinga.
Pirmas dalykas – apdailos blokų aplink Antrąją piramidę yra pakankamai daug.
Antra – tarp tų blokų yra daug nuolaužų ir „iki galo nesulaužytų“ blokų, ant kurių matosi atžymos, padarytos būsimam skaldymui su pleištų pagalba į smulkesnius gabalus.
Ir trečia – tarp tų liekanų labai mažai kalkakmenio blokų. Tiek mažai, kad jų tenka specialiai ieškoti.
Netgi jei padarysime prielaidą, kad kalkakmenio apdaila buvo išvežama iš sugriuvusios krūvos, kad būtų panaudota kitose vietose, vis tiek liekanų pernelyg mažai. Krisdami iš pakankamai didelio aukščio, blokai turėjo skilti, o imti kokiems nors reikalams vien beformes nuolaužas nėra jokios prasmės, jeigu šalimais, pašonėje, esama daugybės sveikų blokų. Kur tada pasidėjo visos tos nuolaužos, jeigu beveik visa apdaila buvo iš kalkakmenio?
Greičiausiai granitu buvo apdailinta kur kas daugiau Antrosios piramidės pakopų, negu tvirtinama.
Bet netgi tuo atveju, jeigu kalkakmenio nuolaužos buvo pašalintos tuo metu, kai archeologai valė piramidžių aplinką ir nutempė jas kažkur toliau link plokštikalnės krašto, galima pateikti daugiau samprotavimų, kalbančių tos pačios versijos naudai.
Granitinių blokų skaldymo į gabalus pėdsakai liudija, kad tie, kurie „nurenginėjo“ piramidę, mėgino juos išvežti iš čia tolimesniam panaudojimui. Priešingu atveju nebūtų dėl ko dėti tokias pastangas „perforuojant“ nedidelėmis skylėmis tokios tvirtos uolienos kaip granitas blokus.
Žinoma, toks primityvus blokų skaldymo metodas ne itin efektyvus. Juk granitas gali skilinėti, kaip jam į galvą šaus, o visiškai ne taip, kaip sumanė skaldytojai. Nors esant tokiam dažnam skylių iškalinėjimui – jos, kaip taisyklė, beveiki ištisine linija kerta blokus – reikiamos formos išgavimo efektyvumas vis dėlto turėjo biūti pakankamai neblogas.
Kiek gali likti atliekų tokioje „akmenų skaldykloje“? Na, 20%. Vargu ar daugiau. O juk netgi to, kas čia guli, pilnai pakaktų porai apdailos eilių… Vadinasi realiai granitinė apdaila turėjo dengti mažiausiai dešimt pakopų, o ne dvi.
Be to, įėjimas į Antrąją piramidę yra gana solidžiame aukštyje ir apdailintas granitu. O kokia prasmė buvo padengti granitu patį įėjimą, o šalimais kloti apdailą iš kalkakmenio? Ir nepraktiška, ir neestetiška. Greičiausiai bent jau iki įėjimo aukščio piramidė buvo padengta granitu, o ne kalkakmeniu.
Dar vienas pastebėjimas ir keista detalė: vakarinėje Antrosios piramidės pusėje, tarp griuvenų ir apdailos nuolaužų guli gabalai blokų, kurie anksčiau turėjo akivaizdžią cilindrinę formą. Labai panašu į kolonų liekanas. Tačiau apie jokias kolonas kokiame nors statinyje šioje vietovėje nemini jokie šaltiniai. Kaip nemini ir pusiau apvalių granito blokų šiaurinės pusės apačioje, tiesiai po įėjimu.
***
Analogiška situacija su Trečiosios piramidės apdaila. Kažkas kažkodėl nusprendė, kad granitu buvo apdailinta iš viso 16 šios piramidės pakopų, o likusios – kalkakmeniu. Ir pradėjo cituoti iš knygos į knygą.
O koks pagrindas šitaip nuspręsti?
Juk čia viskas apskritai akivaizdu, skirtingai negu Didžiojoje ir Antrojoje piramidėse. Trečioji piramidė beveik nenuvalyta nuo nuolaužų, ir jose nėra net užuominos apie kokią nors kalkakmenio apdailą. Visur vien tik granitas.
Taip kad logiškiausia būtų daryti prielaidą, kad Trečioji piramidė buvo apdailinta granitu visai ne iki šešioliktos pakopos, bet ištisai.
Trečiosios piramidės granitinės apdailos krūvos
Beje, netgi šios krūvos gali kai ką pasufleruoti.
Parengti skaldymui blokai guli ir viršuje, ir po kitais apdailos blokais. Iš čia peršasi išvada: blokus skaldė (ar bent jau žymėjo prieš skaldymą) tiesiai viršuje, o ne mėtė prieš tai apačion nuo piramidės. Apie tai liudija granitinių blokų likučiai, gulintys savo vietose ant piramidės. Ir tai – pakankamai racionalus sprendimas. Smulkmena, bet visgi…
Andrejaus Žukovo versija: bendras apdailos blokų krūvos (iš vakarinės ir kitų piramidės pusių) vaizdas liudija, kad buvo ne išgaunamos statybinės medžiagos, bet vyko griovimas dėl paties griovimo. Kyla minčių apie dievų karus…
***
Didžiosios piramidės apdaila tegu ir ne iš granito, bet irgi pažymėtina. Ten, kur jos dar esama…
Išliko jos, tiesą sakant, ne per daugiausiai: apdailos liekanos nedengia netgi pirmosios, pačios apatinės piramidės pakopos. Ir didžioji dalis to, kas išliko, patyrė labai stiprią eroziją.
Kad erozija pasiektų tokį laipsnį, vėjas ir smėlis turi „švitrinti“ liekanas labai ilgą laiką. Ir kelia labai didelių abejonių tai, kad blokai iš kalkakmenio galėjo taip stipriai susidėvėti per mažiau kaip penkis tūkstančius metų. Kur kas panašiau, kad šis laikotarpis buvo žymiai didesnis.
Tokiame fone labai keistai atrodo blokai palei įėjimą į Didžiąją piramidę.
Jie taip puikiai išsilaikę, kai iš pradžių netgi sukėlė kai kuriems mūsų ekspedicijos nariams abejonių dėl savo amžiaus. Labai jau panašu į naujai pagamintus… Tačiau blokų dydžiai ir jų padėjimo stilius – viskas liudija apie tai, kad jie turi originalią kilmę, kitaip sakant – pakloti pačių piramidžių statytojų. Bet kaip jiems pavyko išlikti? Ypač kai lygini su kitais blokais, kuriuos erozija „sugraužė“ iki beveik pusės ankstesnio storio.
Vienintelis paaiškinimas, kuris prašyte prašosi: blokai šiaurinėje pusėje išliko tik todėl, kad buvo uždengti nuo vėjo ir smėlio. Ir pats natūraliausias tokios izoliacijos nuo erozijos poveikio būdas – būti paslėptam po kalnais nuolaužų. Ta krūva, iš visko sprendžiant, buvo ne tokia jau ir didelė, kadangi visai šalia išlikusių sveikų blokų jau prasideda blokai su labai stipria erozija.
Labiausiai tikėtina, kad šita skaldos krūva susidarė iš vidinio Didžiosios piramidės mūro nuolaužų tada, kai joje buvo pramuštas taip vadinamas Al Mamuno įėjimas – nuolaužos buvo paprasčiausiai mėtomos žemyn.
Ir štai čia eilinį kartą tenka suabejoti. Ar Al Mamunas išdaužė šitą įėjimą?
Nejaugi nuo IX mūsų eros šimtmečio iki pat šios dienos taip susidėvėjo kaimyniniai blokai, o per tūkstančius metų, praėjusius nuo piramidės pastatymo momento iki Al Mamuno prasiskverbimo į jos vidų tą patį IX šimtmetį, apdailos blokai apskritai nepatyrė vėjo ir smėlio erozijos? Kaip sakoma, to negali būti, nes to negali būti jokiais būdais. Dėl to toliau įprastą šios landos pavadinimą mes rašysime naudodami kabutes.
Erozijos, tose vietose, kur jos esama, pobūdis ir erozijos nebuvimas po „Al Mamuno landa“ byloja apie tai, kad išlikę praktiškai sveiki apdailos blokai šiaurinėje pusėje buvo užversti skalda (ar šiukšlėmis) praktiškai visą laiką, kai galėjo jausti erozijos poveikį. Kadangi tas laikotarpis apima visą dinastinę epochą, gaunasi, kad landa į Didžiąją piramidę buvo pralaužta pirmųjų dinastijų laikais. Pagal kai kuriuos netiesioginius duomenis galima daryti prielaidą, kad tai buvo padaryta viešpataujant Hufu (Cheopsui). Nors negalima atmesti varianto, kad tai buvo padaryta dar anksčiau. Juk „sausasis“ periodas Egipte prasidėjo dar ikidinastiniais laikais.
***
Pasirodo, kad be arabų autorių pranešimų, daugiau nėra jokių įrodymų, kad „Al Mamuno landa“ neegzistavo anksčiau. Arabų aprašymuose pilna tokių nesąmonių, kurių netgi neverta nagrinėti, kad kiltų abejonių, jog būtent Al Mamunas prasiskverbė į Didžiąją piramidę pirmasis. Štai, pavyzdžiui, vienas iš tokių aprašymų:
„Kambaryje su išlenktomis lubomis, kuris yra piramidėje, atsiveria praėjimas, vedantis į aukščiausią piramidės tašką, tačiau jame nėra jokių laiptų. Jo plotis penkis kartus didesnis negu aukštis. Al Mamuno palydovai pakilo šiuo praėjimu ir prasiskverbė į nedidelį kambarį, kuriame stovėjo žmogaus statula, padaryta iš žalio akmens, malachito atmainos. Šitą statulą atnešė Al Mamunui ir, pasirodė, kad joje buvo uždarytas dangtelis. Kada jį atidarė, viduje pamatė lavoną žmogaus, laikančio auksinį indą, pilną įvairiausių brangakmenių“.
Nėra Didžiojoje piramidėje jokių išgaubtų lubų. Šita klaida kartojasi praktiškai visuose arabų tekstuose, kas kelia didelių abejonių jų autentiškumu.
Nėra ir koridorių, kurių plotis būtų penkis kartus didesnis už aukštį.
Radinio aprašymas kalba apie taip vadinamą antropomorfišką sarkofagą (statulos pavidalo), būdingą gerokai vėlesniems laikams. Tuo pat metu niekur nepaminėtas iki šiol Didžiojoje piramidėje tebestovintis granitinis stačiakampio formos sarkofagas.
***
„Al Mamuno praėjimas“ stulbina dar viena savo ypatybe: šimtaprocentiniu rezultatyvumu. Tiesiog iš paties pirmojo bandymo tie, kurie praėjimą pralaužė, sugebėjo ne šiaip prasiskverbti į vidines piramidės patalpas, bet pateko būtent ten, iš kur atsiveria praėjimai į visą apatinę patalpų dalį (žemiau granitinio kamščio, kuris uždaro kylančio koridoriaus pradžią), o taip pat ir į viršutinę dalį (aukščiau kamščio).
Pakaktų prasilaužti šiek tiek aukščiau ir apatinė dalis taptų neprieinama, o jei žemiau – neprieinama taptų viršutinė dalis. O čionai – tiesiog snaiperiškas pataikymas.
Dar daugiau. Jeigu nekviesti svečiai iš karto apriktų „tikrą“ įėjimą į Didžiąją piramidę, jie taip ir nesugebėtų patekti į vidinių patalpų aukštutinę dalį. Ir netgi ne dėl to, kad aukštyn kylančio koridoriaus pradžia yra pertverta masyviu granitiniu kamščiu. Leisdamiesi nuo „tikrojo“ įėjimo žemyn vedančiu koridoriumi, jie praeitų pro granitinį kamštį jo netgi nepastebėję.
Apie tai galima kalbėti visiškai užtikrintai dėl vienos paprastos priežasties. Granitinis kamštis neišeina į žemyn vedanti koridorių. Nuo kamščio apatinės briaunos iki žemyn vedančio koridoriaus lubų yra maždaug 15-20 centimetrų, kuriuos anksčiau slėpė dabar neegzistuojantis kalkakmenio blokas.
Apatinė granitinio kamščio briauna
Susidaro įspūdis, kad tie, kurie pralaužė „Al Mamuno angą“, ŽINOJO ne tik savo „kelionės kiaurai piramidę“ galutinį tikslą, bet ir vidinių patalpų išsidėstymą!
Maža to, kad landa padaryta iš karto reikiamame aukštyje. Netgi kreiva jo forma byloja apie tai, kad nekviesti svečiai žinojo taškus, iš kurių su minimaliomis darbo sąnaudomis galima patekti į abu vidinių patalpų lygmenis. Tai ne „padrikas klajojimas“, bet savotiškas „kurso koregavimas“.
Bet iš kur jie galėjo žinoti tą tašką ir kryptį? Klausimas lieka be atsakymo…
Iš tikrųjų šį tą pasufleruoti jiems galėjo Trečiosios piramidės apdaila, nušlifuota aplinkui pagrindinį įėjimą. Jie galėjo pradėti skverbtis būtent Didžiosios piramidės šiaurinės pusės viduryje, prieš tai atidarę analogiškoje vietoje Trečiąją piramidę. O paskui, pamatę, kad tikrasis įėjimas į Didžiąją piramidę išsidėstęs aukščiau jų pirminių prielaidų, jie galėjo pradėti ieškoti analogiško viršutinio įėjimo toje pačioje Trečiojoje piramidėje. Tokių paieškų rezultatu ir tapo didžiulė skylė šios piramidės šiaurinėje pusėje.
O gali būti, kad specialiai tam statytojai ir nupoliravo Trečiojoje, „nesvarbioje“ piramidėje būtent tiktai tą vietą apdailoje, kad suklaidintų tuos, kurie mėgins prasiskverbti į Didžiąją piramidę. Tokiu atveju statytojai apsiskaičiavo. Geriau jau jie būtų palikę atvirą „tikrą“ įėjimą ir viršutinė piramidės vidinių patalpų dalis dar ilgai liktų nežinoma.
***
Ant Antrosios piramidės kalkakmenio apdaila išliko tik labai dideliame aukštyje. Vėjo čionai nors ir esama, tačiau smėlio žymiai mažiau ir dėl to pastebimų vėjo ir smėlio erozijos pėdsakų nėra. O kai kur išlikusi pačios apatinės eilės apdaila yra iš granito. Šis gerokai atsparesnis tokio pobūdžio poveikiui.
Tačiau labai stipri erozija pastebima ant kalkakmenio blokų vidiniame mūre piramidės pietvakarių kampe. Ir tai gali byloti tiktai apie tai, kad apdaila čionai buvo nuimta labai seniai.
Įdomu, kad praktiškai tokių pačių erozijos pėdsakų esama ant artimiausio uolos, kuri aprėmina tranšėją aplink Antrąją piramidę iš vakarų, sklypelio.
Jokie šaltiniai nemini, kad tranšėja uoliniame pagrinde, rėminanti Antrąją piramidę iš šiaurės ir vakarų, buvo kažkada apdailinta. Nėra ir kokių nors vizualių liudijimų, kad būta tokios apdailos. Ir tuomet, jei spręsime pagal erozijos laipsnį, gaunasi, kad apdailos ant Antrosios piramidės pietvakarinio kampo nebuvimo laikas sutampa su tranšėjų aplink šią piramidę sukūrimo laiku, vadinasi – su pačios piramidės pastatymo laiku.
Kitaip sakant, kai tik pastatė piramidę, taip ir nurengė jos apdailą minėtame kampe.
Tiesa, ši išvada bus teisinga tik tuo atveju, jeigu per visą piramidės egzistavimo laikotarpį buvo vienas ir tas pats klimato režimas. Bet jeigu remsimės prielaida, kad piramidė buvo sukurta senųjų Egipto dievų civilizacijos laikais (o tada režimas buvo gerokai drėgnesnis, ir sąlygų susidaryti vėjo ir smėlio erozijai nebūta), tai pietvakarinio kampo „nurengimo“ laikas galėjo būti ir gerokai vėlesnis už piramidės pastatymo laiką. Ir tada išvada būtų šiek tiek kitokia: pietvakarinio kampo apdailą nuėmė žymiai vėliau po piramidės pastatymo, bet ne itin vėliau, nei susidarė sąlygos vėjo ir smėlio erozijai, tai yra maždaug pirmųjų faraonų dinastijų arba vėlyvaisiais ikidinastiniais laikais, pavyzdžiui, per taip vadinamą „chaoso laikotarpį“ (žr. Menetono sąrašą). Būtent darant tokią prielaidą mums susieis į vieną vietą visi turimi faktai.
Vieną iš netiesioginių tokios ankstyvos piramidės statybos požymių regime čia pat – apatinėje vakarinės tranšėjos sienos dalyje. Čia esama keistų kvadratinio profilio „skylių“, kurių skersmuo siekia apie pusę metro ir kurios eina gilyn į uolą tam tikru kampu. Kur būtent jos eina, nustatyti nebuvo galimybės, kadangi jos smarkiai užverstos šiukšlėmis. Egiptologai laiko jas laidojimo vietomis. Tačiau laidojimui kur kas geriau tinka „skylės“, turinčios ne nuolaidžią, bet horizontalią kryptį. Tokių horizontalių angų tranšėjos sienoje esama žymiai daugiau. O štai Dmitrijaus Žukovo versija, kuri, mano manymu, turi prasmės: nuolaidžios skylės – tai vandens nutekėjimai. O tokio dydžio vandens nutekėjimo angos būtinos tik esant smarkioms liūtims, tai yra jos buvo padarytos tais laikais, kai klimatas Egipte buvo drėgnas – prieš kelis tūkstančius metų iki faraonų.
Pagal: Скляров А.Ю. – Цивилизация древних богов Египта