Naujieji viduramžiai

Karų daugiau niekas nebeskelbia, dėl to niekada neaišku, ar mes kariaujame, ar dar (jau) ne. Propaguojama apokaliptinė pasaulėžiūra, kurią pagimdė netikrumas dėl rytojaus dienos. Hipertrofuotas citavimas ir nuorodos į autoritetus. Nacionalinę valstybę keičia Miestų valstybė ir transnacionalinės korporacijos su savo vasalų sistema. Taip regi pirmuosius ateinančių naujųjų viduramžių bruožus mąstytojai Eko, Baumanas ir Bekas.

Umbertas Eko

Vienas pirmųjų naujųjų viduramžių bruožus postmoderno pasaulyje paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje įžvelgė klasikinių viduramžių tyrimų specialistas, italų mokslininkas, filosofas ir rašytojas Umbertas Eko.

Visų pirma Eko pažymi panašumą į tą socialinę ir kultūrinę situaciją, kuri susiklostė Romos istorijos pabaigoje ir kuri būdinga ir mūsų laikmečiui: byra milžiniška pasaulinė imperija, galinga internacionalinė valstybinė valdžia, kuri savo laiku apjungė dalį planetos – kalbos, papročių, ideologijos, religijos ir technologijų srityse. Imperija griūna dėl vidinių priežasčių (pasidarė pernelyg sudėtinga jos pačios struktūra), o taip pat dėl „barbarų“, kurie nebūtinai neišsilavinę, tačiau atsineša su savimi naujus papročius ir naują požiūrį į pasaulį, palaipsniui silpnindami politinį gigantą periferijoje ir braudamiesi į jo socialinį bei kultūrinį kūną, pakirsdami gigantą iš vidaus. Šiandien mes gyvename Didžiosios Amerikos imperijos krizės epochoje.

Tai rodo ir kiti naujųjų viduramžių bruožai politiniame gyvenime:

decentralizacija ir bendra centrinės valdžios krizė. Centrinė valdžia pavirto fikcija, abstrakčių principų sistema;

klaniniai santykiai, kurie tampa vyraujančiu socialinės sąveikos tipu kitados mentališkai vienalytėje šiuolaikinio modernistinio miesto erdvėje;

„teritorijos vietnamizacija“, kai progresuoja privačių karinių darinių kūrimas. Šie dariniai gina privačius šio pasaulio galingųjų interesus (pavadinkime juos naujaisiais feodalais) situacijoje, kai valstybinė valdžia silpnėja.

Pasitelkę samdinius, naujieji feodalai (svarbiausi transnacionalinių korporacijų ir tarptautinių investicinių fondų akcininkai) pradeda kovą dėl pasaulio perdalinimo. Kaip pastebi Umbertas Eko, apibūdindamas taip vadinamų hibridinių karų būdingus bruožus ir liberalių valstybių nustatytų taisyklių pažeidimus, „karų daugiau nebeskelbia, dėl to, niekada nežinia, ar mes kariaujame, ar dar/jau ne. Dėl praktiškai neatsekamos naujųjų feodalų, su jų privačiomis karinėmis korporacijomis, veiklos ir įtakos, mes abejojame ne tik konkrečių valstybinių struktūrų teisėtumu, bet ir apskritai kokių nors įstatymų egzistavimu. Šitokiu būdu sociumo mentalinė erdvė išvaloma, kad būtų paruošta pripažinti naują valdžią ir naujus įstatymus.

Kalbėdamas apie kultūrą, Umbertas Eko pažymi tokius naujųjų viduramžių požymius:

akcentuojama apokaliptinė pasaulėžiūra, kurią suformavo netikrumas dėl rytojaus dienos, kurioje daugybė prietarų, naudojamų kaip simbolinė atrama žlungančioje socialinėje erdvėje.

hipertrofuotas citavimas ir autoritetų garbinimas. Po internetą klaidžiojantys aforizmai, kurie neva priklauso žinomoms istorinėms asmenybėms, yra iš esmės klasikinių viduramžių ideologų taktika, apeliuojanti į anksčiau gyvenusių mąstytojų ir Bažnyčios veikėjų autoritetą.

rezultatas: visas bendravimas pavirsta monologu su vienomis ir tomis pačiomis citatomis, stereotipiškomis formuluotėmis, panašia leksika.

Mūsų dienoms būdinga viduramžiška orientacija į reginius, skirtumas tik tas, kad šiandien vietoje „akmeninės knygos“ – viduramžių katedros su freskomis ir vitražais, yra Holivudas. Abiejose situacijose, tiek klasikiniuose viduramžiuose, tiek postmodernistiniuose naujuosiuose viduramžiuose, vyksta žinių hierarchizacija (ir kartu su tuo žmonių sertifikavimas pagal jų galimybę prieiti prie žinių). Vienoje pusėje atsiduria kultūrinis elitas (kurio erdvėje esama vietos ir disputams, ir dialogui), elito žinios paskelbiamos sakraliomis, kadangi priėjimas prie jų užtikrina „žinančių“ statusą. Iš kitos pusės – šabloniškai mąstančios masės, pasirengusios ir įpratusios vartoti iš anksto sudarytas žinių suvestines.

Dauguma interneto vartotojų yra būtent vartotojai, o ne informacijos apdorotojai. Umberto Eko išskiria tokią kultūrą kaip bricolage, kai žmogus neatskiria estetinio dalyko, nuo mechaninio.

Esminių žodžiu šioje kultūroje tampa „interpretacija“ kaip aptariamo dalyko traktavimas. Praeitis, istorija irgi interpretuojama ir fragmentuojama. Faktiškai naujieji viduramžiai, kaip ir klasikinė viduramžių pasaulėžiūra, nesiūlo rimtai prasiskverbti į praeitį. Istorija paskelbiama pabrėžtinai neobjektyvia ir laikoma ne mokslu, o tiesiog sakmėmis ar legendomis, kurios mitologizuoja istorijos veikėjus ir įvykius. Tokia istorija atrodo kaip retrospekcija, ir kaip dabarties pateisinimas.

Ulrichas Bekas

Vokiečių sociologas Ulrichas Bekas žvelgia į naujuosius viduramžius globalizacijos iššūkių kontekste. Kad būtų sukurta ir toliau plečiama globalinė „laisva rinka“, transnacionalinės korporacijos naikina senąsias nacionalines valstybes, išvalydamos pasaulinę socialinę erdvę neribotam prekių ir paslaugų vartojimui-gaminimui, t.y. sau pačioms. Tuo pačiu tikslu kuriamos alternatyvios lokalinės socialinės struktūros – kaip naujos valstybės ar jų junginiai. Vėliau šios struktūros irgi bus sugriautos, o ant jų pamatų bus sukurtos naujos – ir taip be pabaigos, juk nestabilius, „amžinai jaunus“ darinius visada lengviau kontroliuoti.

Faktiškai vyksta naujoviško tipo karas: nacionaliniai-valstybiniai dariniai prieš transnacionalinius. Ir žaidimo taisykles šiandien diktuoja kaip tik viršvalstybinės struktūros, naikinančios ir kiršinančios tarpusavyje savais interesais nacionalines valstybes. Taip užgimsta naujasis feodalizmas, kur senjorų vaidmenį vaidina investiciniai fondai ir transnacionalinės korporacijos, o jų vasalai – ištisos valstybės, kariaujančios jau ne dėl savo pačių naudos ar hegemonijos, o vardan „vieningo vartotojiško pasaulio“.

Tokių būdu klasikiniams viduramžiams būdinga diversifikuota socialinė sistema postmoderno epochoje plečiasi kiekybiškai, aprėpdama visą žmoniją, globalizuojasi, likdama iš esmės taip pat griežtai strūktūruota, hierarchine, nemobilia visuomene, kurios orientyrai nuleidžiami išimtinai iš viršaus.

Mėgindamas rasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos, vokiečių sociologas nubrėžia galimą pozityvią perspektyvą, numatančią sukurti transnacionalines valstybes, kurios vykdytų daugelio lygmenų politiką viršnacionalinių sistemų rėmuose, atsižvelgiant į visų šiai sistemai priklausančių komponentų interesus. Kaip panašų viršnacionalinį darinį, galintį atsispirti transnacionalinėms korporacijoms, Bekas įvardina ES.

Atkurta ir viduramžiams būdinga griežtą struktūrą turinti socialinė-politinė struktūra, kur „luomų“ vaidmenį vaidina jau ne luomai ar gyventojų sluoksniai atskiros nacionalinės visuomenės-valstybės rėmuose: auksinio milijardo šalys lyderės, besivystantys Rytai, Rusija ir vesternizuotos pasaulio ekonomikos farvateryje plaukiantys Pietūs.

Zigmuntas Baumanas

Lenkų kilmės britų visuomenės tyrinėtojas Zigmuntas Baumanas irgi pažymi globalinę priešpriešą tarp transvalstybinių ekonominių struktūrų ir galutinai susiformavusių postmoderno epochoje politinių darinių. De jure valstybės nesunaikinamos, o de fakto jos paprasčiausiai anihiliuojamos kaip suverenūs politiniai dariniai, kadangi tarptautinis kapitalas suinteresuotas silpnomis valstybėmis, joms paliktos vietinių policijos nuovadų, užtikrinančių tą minimalią tvarką, kuri būtina verslui, funkcijos ir tuo pat metu nekelia pavojaus, kad taps efektyvia kliūtimi globalinių kompanijų veiksmų laisvei.

Nacionalinės valstybės atsiduria dvilypėje situacijoje. Jos veikia viso labo kaip atskiros vietinės rinkos globalinės rinkos erdvėje, neturi realios galimybės realizuoti savo valdžios nuosavoje teritorijoje ir ginti savo piliečių interesų, o piliečiai tuo tarpu ir toliau iš inercijos tebelaiko valstybę socialiai atsakinga už viską – saugumą, gerovę.

Apibūdindamas naujųjų viduramžių požymius šiuolaikinio socialinio gyvenimo struktūroje, Baumanas ties tuo nesustoja. Socialinė stratifikacija ir diversifikacija, socialinės nelygybės didėjimas ir reglamentacija, jo nuomone, vyksta dėl fundamentalių mentaliteto pokyčių. Baumanas fiksuoja, kad esmine mūsų epochos charakteristika tapo totalinis visuomenės ir individo nepasitikėjimas savimi, aplinkiniu pasauliu ir ateitimi. Radikalaus pliuralizmo pasaulyje žmogus priverstas nešti individualizmo naštą netgi kai neturi tam nei resursų, nei jėgų. Žmonės paskelbiami individais de jure, nebūdami jais de fakto.

XX-ame amžiuje žmogus priešpastatė save visuomenei, kad išsaugotų savo asmeninį pradą. Postmoderno pasaulyje žmogus suveda socialumą į individualumą, koncentruoja dėmesį į nuosavą tobulėjimą, sąmoningai pasitraukdamas iš sociumo sferos. Šitaip žmonės stengiasi supaprastinti savo padėtį pernelyg sudėtingame pasaulyje. Kad susidorotų su savo vienišumu ir nepasitikėjimu, šiuolaikinis žmogus perkelia savo miglotas simbolines baimes į išorinį pasaulį.

„Provincialia“ psichologija labai lengva manipuliuoti, sukuriant individualius „kabliukus“, ant kurių įbauginti žmonės galėtų kolektyviai pakabinti savo individualias baimes. Būtent dėl to mūsų laikmetis toks turtingas „atpirkimo ožiais“, ar tai būtų politikai, ar nusikaltėliai, ar į mūsų tarpą įsitrynę užsieniečiai.

Artėja permainų epocha, kultūrinė revoliucija, kurios tikslas – galutinai išgyvendinti moderno principus (vesternizaciją, pragmatizmą, liberalizmą, laisvą rinką, dinamiškumą, progresyvumą, racionalizmą, akcentuojamą asmeninį tobulėjimą) ir ant šio moderno griuvėsių sukurti „naują seną pasaulį“: daugiapolį, autoritarinį, su apribotų rinkų struktūra ir mitologinį, akcentuojantį socialinį identitetą, o ne asmenybę.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!