Žudantys daugiaaukščiai

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Tolimais 1968 metais amerikiečių matematikas ir architektūros teoretikas Kristoferis Aleksanderis išleido savo pagarsėjusią knygą „A pattern language“, kurioje matematiškai ir sociologiškai įrodinėjo daugiaaukščių namų, kaip miestų statybos šablono, kenksmingumą.

„Aukšti pastatai neturi esminių privalumų, išskyrus spekuliacines pajamas, kurias gauna bankai ir žemės sklypų savininkai. – rašė jis. – Jie nėra pigesni, jie nesukuria viešos erdvės, kurioje būtų malonu gyventi.

Jie sunaikina miesto veidą, socialinį gyvenimą, skatina nusikalstamumo didėjimą, apsunkina gyvenimą vaikams. Jie yra brangūs aptarnavimo prasme, sunaikina aplink save miesto erdvę, atimdami iš kaimynų šviesą ir orą.

Be visų šių racionalių priežasčių egzistuoja empiriniai duomenys, įrodantys, kad daugiaaukščiai gali kenkti žmogaus sveikatai ir savijautai. Daugiaaukščiai varo žmones iš proto“.

Prancūzijoje 1971 metais ministerija išleido dekretą Ni tours ni barres, kuris be viso kito uždraudė namus, kurių ilgis didesnis nei 60 metrų vidutinio dydžio Prancūzijos miestuose. Nuo to laiko ten pradėti plėtoti nauji kvartalų užstatymo modeliai.

„Daugiaaukščiai išveda žmones iš proto“ – rašė 1968 metais Kristoferis Aleksanderis. Šiandien mes galėtume jį patikslinti: daugiaaukščiai žudo.

Daugiaaukščių šalininkai, teisindami panašių statinių būtinumą, mėgsta teigti, kad aukštas namas pigesnis ir kompaktiškesnis, reikalauja mažiau komunikacijų ir t.t.

Valdininkų ir nekilnojamo turto savininkų dėka daugiaaukštė statyba laikoma vos ne kaip vienintele įmanoma dideliuose miestuose, nes „didelė paklausa“, „mažai vietos“, o daugiaaukščius statyti „pigiau“, na, o paskui šitas didmiesčių standartas išplinta ir į kitus miestus.

Štai taip paprastai ir kategoriškai – arba kaimas be infrastruktūros ir kanalizacijos, arba „miestietiški“ daugiaaukščių kvartalai. Trečio varianto nesiūloma.

Visame tame slypi klasta. Daugiaaukščiai pastatai „pigesni“ tik tada, kai pradedama jų eksploatacija, kai statybininkai perduoda juos naudotojams. Po to metai iš metų išlaidos išlaikymui vis auga – reikia aptarnauti liftus, palaikyti slėgį vamzdžiuose, pakelti vandenį į 30-ą aukštą, išvežti šiukšles ir užtikrinti kanalizacijos darbą.

Egzistuoja dar ir priešgaisrinės saugos problema – gaisrinių mašinų kopėčios pasiekia maksimum 12 aukštą, vadinasi, viskas, kas yra aukščiau, reikalauja ypatingo dėmesio. Visos tos išlaidos, bėgant metams, ne mažėja, o auga. Ir štai neišvengiamai atsitinka tai, kas atsitinka – sotūs laikai baigiasi ir vakarykštis šiuolaikinis komfortiškas būstas pavirsta pavojingu getu.

Atskira istorija – kaip pakeitus tradicinę horizontalią gradaciją (namas-kiemas-gatvė-kvartalas-rajonas) vertikalia gradacija (požeminė stovėjimo aikštelė-liftas-butas) neišvengiamai silpnėja ryšiai tarp kaimynų, žmonės nustoja integruotis į bendrijas, o daugiaaukštis monstras pavirsta maitinančia terpe getui, kurį geriausiu atveju bando kontroliuoti samdoma saugos firma.

Nors, kaip pas mus dažniausiai atsitinka, aš jau nekantraudamas laukiu, kad kaip dėl kamščių gatvėse buvo apkaltinti automobilių prisipirkę vairuotojai, taip dėl visų daugiaaukščių pastatų problemų apkaltins ne vietinę valdžią, leidusią statybas ir ne statytojus, o pačius gyventojus, kurie prisipirko ten butų, na, ir dar šiek tiek klius kaimyninių namų gyventojams, nes nepakankamai protestavo prieš ginčytinas statybas.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!