Apie karūnuotų asmenybių žūtis prirašyta begalė knygų, atlikta gausybė tyrimų. Tačiau yra tema, į kurią istorikai neatkreipė dėmesio. Tai kada vadas ar valdovas mirė ne nuo kieno nors piktos rankos, o nuo letenos, dantų, geluonies ar kanopos. Trumpiau tariant – nuo gyvūno.
Giliau pasikapsčius šioje problemoje, galima pastebėti, kad įvairiausi žvėrys ir gyvuliai pasiuntė pas protėvius ne mažiau karalių, nei teroristai ir suokalbininkai. Mikrobų ir bacilų aš, beje, neskaičiuoju, tiktai tikrus faunos atstovus, kuriuos galima pamatyti miškuose, tvartuose ar zoologijos sode.
Išvardinsiu kelias pačias žinomiausias zooteroro aukas.
Pagrindiniai karalių žudikai istorijoje buvo, be jokios abejonės, arkliai.
Tai Vilhelmas Užkariautojas, kuris užkariavo ir suprancūzino Angliją, apmovė, išgalabijo daugybę pavojingų priešų, o žuvo nuo savo paties arklio. 1087 metų rugsėjo 9 dieną karališkasis žirgas nei iš šio, nei iš to pasibaidė (gal tai buvo kažkas asmeniško, ar tiesiog šiaip prasta nuotaika užėjo). Jo didenybė nesėkmingai pašoko balne, užkabino pilvu balno lanką, pažeidė sau kažką gyvybiškai svarbaus – ir viskas, nebėra Užkariautojo.
Čingischaną, jūs, suprantama, atpažinote. Žmogus ruošėsi užkariauti visą pasaulį, nuo okeano iki okeano, ir gana nemažai nuveikė šia linkme. Labai galimas daiktas, kad galiausiai būtų pasiekęs savo tikslą, tačiau 1227 metų rugpjūčio 25 dieną herojiškas arklys, kurio vardą užmiršo nedėkingi palikuonys, numetė užkietėjusį galvažudį ant žemės. Jis pasirgo truputėlį ir viso gero. Kaip byloja mongolų kronikos – „iškeliavo į dangų Kiaulės metais“.
Vokiečių imperatorius Fridrichas su bjauria mūsų ausiai pravarde Barbarosa, iškeliavo užkariauti Palestinos, tačiau jo arklys tam nepritarė. Jis numetė diį žmogų į gana menko ir nesolidaus upokšnio vandenis. Tačiau imperatorius vis tiek nuskendo. Turbūt šarvai buvo sunkūs. Arklio dėka Palestina taip ir liko neužkariauta.
Na, gerai. Apie arklius galima pasakoti ir pasakoti. Laikas pereiti prie egzotiškesnių žudikų.
Štai visiems žinoma istorija: apie karalienę Kleopatrą. Apkerėjo Julijų Cezarį, pagimdė jam sūnų. Kai Cezarį užmušė, apkerėjo Marką Antonijų ir pagimdė jam tris sūnus. Kai nebeliko Marko Antonijaus, pamėgino apkerėti Oktavianą, tačiau amžius buvo jau nebe tas. Oktavianas nesileido apkerėjamas. Tada karalienė leidosi įgeliama gyvatės, prieš tai pasitikrinusi nuodų veikimą ant tarnaitės. Bjauri buvo boba, nė lašo negaila.
Neaišku, ar žinote rusų valdovą, kurį nukankino ropliai – Olegą. Keista, Rusijoje baisių gyvačių lyg ir nėra, o esamų įkandimai nemirtini, dėl to kunigaikštis greičiausiai mirė iš siaubo. Sena širdis nebeatlaikė. Arba prasidėjo kokia nors alerginė reakcija.
Popiežių Urboną VI (1378-1389) pražudė taikus mulas. Turbūt popiežius buvo visiškai niekam tikęs raitelis, jei netgi nuo mulo sugebėjo nusidrėbti. Nors galbūt teisūs buvo amžininkai, kurie spėjo, jog į gyvulį įsikūnijo Žmonių Giminės Priešas. Mulo likimas tikriausiai buvo siaubingas.
Anglų karalių Viljamą III (1688-1702) pražudė kurmis. Žvėrelis nieko blogo neplanavo, tiesiog išsirausė sau urvą. Išsiblaškęs arklys užmynė ant jo, karalius nesėkmingai nugriuvo… Jo Didenybės priešai (jų didenybės visada turi daug priešų) visoje šalyje pakėlė taures už „mažąjį džentelmeną su juoda aksomine liemene“.
Pačia keisčiausia karalių žudike tapo beždžionėlė, pražudžiusi graikų karalių Aleksandrą (1917-1920). Ji gyveno karališkajame sode, niekam nieko blogo nedarė. Bet staiga pasigavo pasiutligę, vargšelė. O čia kaip tik karalius nutarė pasivaikščioti su šuneliu. Beždžionėlė karalių sukandžiojo. Įkandimai buvo užkrečiami.
Neradau paveiksliuko, iliustruojančio šitą siaubingą nusikaltimą, dėl to dedu kitą, demonstruojantį, kad beždžionės mėgsta kandžiotis.
