Žmoniją valdantys animaciniai filmai

Žydrajame ekrane šokinėja ir juokingais balsais kalbasi linksmi žvėreliai. Personažai griežtai suskirstyti į gerus r blogus ir nuspalvinti atitinkamomis spalvomis. Visi kažkaip aprengti (tarkime, ančiukai turi padorias striukeles, tačiau nėra kelnių), tačiau kiekviename filmuke vienodai. Gėris visada nugali blogį. Tai – animaciniai filmai, sukurti, iš pirmo žvilgsnio, grynai vaikų pramogai, kad atžalos netrukdytų suaugusiems užsiimti savais reikalais. Manote, taip yra iš tikrųjų?

SUMOKĖK MOKESČIUS

Amerikoje, kaip žinia – demokratija. Ir pasireiškia ji visų pirma tuo, kad kiekvienas amerikietis savanoriškai moka pajamų mokestį. Kitaip sakant, savo nuožiūra užpildo mokesčių deklaraciją, išsiunčia ją paštu į atitinkamas žinybas, o suskaičiuotą sumą siunčia valstybei ar, esant norui, konkrečioms valstybės programoms.

Praktika rodo, kad pajamų mokesčius dauguma amerikiečių moka ne tai kad su pasitenkinimu, bet bent jau pakankamai noriai. Tie, kartais ši sistema sutrinka. Kaip nebūtų keista, sutrinka ji kai kalba užeina apie patriotizmą, ypač jeigu, valstybės vadovų požiūriu, jį būtina pademonstruoti užsieniui. O būtent – kai renkami pinigai karinėms reikmėms.

Tokia situacija susiklostė per patį II Pasaulinio karo įkarštį. Paskaičiavęs pajamas ir išlaidas, tuometinis iždo sekretorius Henris Morgentau sušuko: „Mes stengėmės protingai eikvoti pinigus. Šiandien mes išleidžiame daugiau, nei išleisdavome kada nors anksčiau. Per visus administracijos (Ruzvelto) metus nedarbo lygis išliko tas pats, o skola susikaupė tiesiog beprotiška“.

Taigi, kaip prisipažino iždininkas – pinigų nėra, vien tiktai skolos, o apmokėti karą anapus Atlanto piliečiai atsisako (tais metais karinių programų finansavimui pinigų davė tiktai 11 procentų amerikiečių). Ką daryti?

AMERIKAI REIKIA FILMUKO

Ir Morgentau kreipėsi pagalbos… Ne, ne į jėgos struktūras. Vis dėlto demokratija. Kreipėsi jis į Voltą Disnėjų, tuo metu populiariausią animacinių filmų kūrėją. Disnėjus buvo toks žymus, kad kai jo šešiametė dukra paklausė, ar tikrai jis yra tasai pats Disnėjus, ir gavusi teigiamą atsakymą – paprašė iš tėtušio autografo. Jeigu auganti karta, nepaisydama tėvų ir vaikų konflikto, prašo iš tėvo autografo, tai reikia pripažinti, jog tai kažką reiškia populiarumo prasme.

Morgentau autografo neprašė. Jis pasiūlė menininkui sukurti už valstybės lėšas patriotinį filmuką, raginantį amerikiečius sąžiningai mokėti mokesčius. Disnėjus tokį filmuką sukūrė vos per šešias savaites. Jo herojus – ančiukas Donaldas – buvo šimtaprocentinis amerikietis su vienu nedideliu trūkumu – jis nė už ką nenorėjo mokėti pajamų mokesčio. Ir šita yra visiškai nubraukė visus ančiuko privalumus. Per visą filmą patraukliam, tačiau nerūpestingam antinui buvo įrodinėjama, kad tikrasis patriotizmas ir netgi padorumas slypi sąžiningame mokesčių mokėjime – tiktai šitaip Amerika gali laimėti užsitęsusį karą. Galiausiai, paveiktas tikrojo patriotizmo, Donaldas kruopščiai užpildo mokesčių deklaraciją ir asmeniškai nuveža į Vašingtoną, kad asmeniškai įteiktų finansų ministrui.

1943 metų vasarį filmukas pasirodė kino teatruose. Rezultatas pranoko visus lūkesčius. Disnėjaus kūrinį pasižiūrėjo 60 milijonų amerikiečių, pats autorius dešimties minučių trukmės filmuku ir keliais pratęsimais užsidirbo dar kelis milijonus dolerių, o svarbiausia – kaip pranešė finansų ministerija, mokesčių srautas padidėjo beveik keturis kartus. Valstybės iždo ir žinomo menininko „sąmokslas“ pasisekė kuo puikiausiai.

PIKAČINAU, PIKAČINU IR TOLIAU PIKAČINSIU…

Kaip Achiko-san įžengė į vaikų kambarį, jos septynerių metų sūnus Kanto gulėjo ant grindų be sąmonės. Iš įjungto visu garsu televizoriaus sklido pasibjaurėtinas spiegimas, o ekranas mėšlungiškai mirgėjo nepaprastai ryškiomis raudonomis, geltonomis ir mėlynomis spalvomis ir atspalviais.

Tą dieną Tokijaus ligoninės persipildė vaikais ir susijaudinusiais tėvais – daugiau kaip 700 kartų važiavo „greitosios“ į iškvietimus. Visa skubiai į palatas pristatyta auganti karta kentė vienus ir tuos pačius simptomus: spazmai, dusulys, haliucinacijos, galvos svaigimas, priepuoliai, panašūs į epilepsiją ir netgi sąmonės praradimas.

Vėliau paaiškėjo, kad mažieji japonai, pakliuvę tą dieną į ligonines, prieš tai žiūrėjo vieną iš populiariausio tuo metu animacinio serialo „Pokemonas“ serijų. Filmuką tučtuojau ėmė tyrinėti Sveikatos apsaugos ministerija ir po detalios analizės jame aptiko vaikų susirgimo priežastį. Tai buvo Pikaču – geltonas pūkuotas žvėrelis, pats žymiausias iš Pokemonų, kompiuterinių žaidimų, animacinių filmukų, knygų ir kolekcinių žaisliukų personažas, kurį 1996 metais sukūrė dailininkas Satosis Tadziris.

Suprantama, ne pats išgalvotas žvėrelis tapo tragedijos kaltininku, problema slypėjo animacijoje. Dailininkai animatoriai, sukūrė serialą, nevalingai ar sąmoningai, kadrų sekos pagalba sukūrė tikrą elektroninį generatorių, paveikusį, kaip parodė praktika, nesutvirtėjusią vaikų psichika. Kalba eina apie sceną, kai sprogimo metu Pikaču akys dideliu dažniu mirga ryšiai raudona spalva.

Tokių incidentų, kai pasižiūrėję tam tikras programas, žmonės prarasdavo sąmonę, Japonijoje ir ne tik, būta ir daugiau. Kas tai – atsitiktinumas, ar nežinomų struktūrų darbas, eksperimentai su savo pačių piliečiais, kuriant naujas „nemirtino“ ginklo rūšis – nežinia.

VIRUSAS 666

Yra žinoma, kad impulsinis šviesos šaltinis su reguliuojamu blyksnių dažnumu gali turėti hipnotizuojantį poveikį ir netgi sukelti epilepsijos priepuolius. Tokiais tyrimais ilgai ir rimtai užsiėmė Pentagonas bei Rusijos tyrinėtojai. Po viso to pasaulį išvydo taip vadinamas Virusas 666.

Kas tai per žvėris? Tai kompiuterinis virusas, kurio dydis yra lygiai 666 baitai ir kuris kaip 25-asis kadras pateikia į ekraną spalvinę kombinaciją, kuri panardina žmogų į savotišką hipnotinį transą. Po 25-30 sekundžių vaizdas pasikeičia ir pasąmoningas naujo spalvinio rašto suvokimas padaro poveikį širdies veiklai – ritmui ir susitraukimo jėgai. Arterinis spaudimas mažajame kraujotakos rate staigiai padidėja, o paskui taip pat staigiai krinta ir tai pasikartoja kelis kartus. Galiausiai nebeatlaiko smegenų kraujagyslės ir viskas baigiasi mirtimi.

Kitas reikalas, kad nežiūrint į vienų ir tų pačių straipsnių ir TV laidų apie Virusą 666 kartojimą pačiuose įvairiausiuose leidiniuose ir TV kanaluose, nuo įžymiojo viruso dar niekas nenumirė – 666-asis pasirodė esąs genialiu, nors ir piktas programistų pokštas. O štai kaslink filmukų – čia jau visai kiti reikalai. Tragedija Japonijoje – ne laikraštinė „antis“. Taip kad stebėkite savo vaikus, žiūrinčius televizorių, o dar geriau -sugalvokite jiems alternatyvų užsiėmimą, nesusijusį su „zombiadėže“, ir tada galbūt jums pavyks išvengti didelių problemų.

Тайны ХХ века

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!