Žmogus, išprovokavęs II Pasaulinį karą

Būtent tokiu save vadina memuaruose buvęs SD darbuotojas Alfredas Naujoksas, įsitikinęs, kad turi tam pilną teisę. 1939 metais jis tiesiogiai dalyvavo provokacijoje, kuri suteikė Hitleriui formalų pretekstą užpulti Lenkiją. Tiesa, buvusio nacio archyve esama ne vien šios operacijos.

KODĖL TURISTAI LANKO GLEIVICĄ

Lenkijos pietuose, Silezijos vaivadijoje esama Gleivico miesto. Gyventojų skaičius – šiek tiek daugiau nei 200 000. Europietišku mastu – vidutinio dydžio miestas. Miesto pasididžiavimas ir įžymybė – antenos bokštas, pati aukščiausia medinė konstrukcija pasaulyje, priklausanti vietiniam radijo muziejui. Kiekvienais metais čionai atvažiuoja tūkstančiai turistų. Jie tylėdami vaikštinėja po vietinę radijo stotį, paverstą muziejumi. Siaubingi XX amžiaus kataklizmai pasigailėjo miesto. Bokštas ir pastatai šalia jo išliko nepaliesti nuo pat pastatymo momento 1935 metais. Tačiau ne radijo vystymosi istorija traukia čionai žmones. Būtent čia, Gleivice (Glivicėje – lenkiškai) prasidėjo II Pasaulinis karas, būtent čia nuskambėjo pirmieji jo šūviai.

CASUS BELLI LENKIJAI

1939 metais Europoje pakvipo paraku. Kol diplomatai rungtyniavo „galimybių meno“ srityje, vokiečių štabe, aukščiausioje vadovybėje, buvo sudarinėjamas planas „Weis“, numatantis Lenkijos užpuolimą. 1939 metų vasaros pabaigoje Vermachtas pradėjo slaptą mobilizaciją. Tetrūko tik mažmožio – preteksto karui, taip vadinamo casus belli. Tuo pretekstu tapo SD įgyvendinta provokacija, patekusi į istoriją kaip „Gleivico incidentas“. Operacijai tiesiogiai vadovavo Alfredas Naujoksas.

DEŠINIOJI PARTIJOS ŠEFO RANKA

Naujoksas gimė 1911 metais Kylyje ir dėl jaunumo nespėjo pakariauti I Pasaulinio karo frontuose. Matyt, galėjon būti neblogu kareiviu, nes turėjo visas reikalingas tam savybes: buvo narsus, linkęs į avantiūras, mėgo sportą (užsiėmė mėgėjišku boksu). Ieškodamas sau vietos pokario Vokietijoje, jis įstojo į Kylio universitetą, mechanikos fakultetą. Tačiau pašėlęs charakteris troško visai ko kito.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Naujoksas susimetė su naciais, jam patiko jų idėjos. Jo agresyvumas dabar galėjo laisvai pasireikšti gausiuose gatvių susirėmimuose, kuriuos naciai surengdavo su savo politiniais priešininkais. Šituose pirmuosiuose „mūšiuose“ mūsų herojus gavo ir pirmuosius sužeidimus, šautinius ir nuo šaltojo ginklo, kurių pėdsakais didžiavosi visą likusį gyvenimą.

1931 metais šaunus kovotojas buvo pristatytas Heidrichui, SS struktūroje kuriamos saugumo tarnybos SD šefui. Pažintis peraugo į draugystę. Vyresniojo draugo patarimu, Naujoksas įstojo į SS ir netrukus šefas padarė jį savo patikėtiniu, savo dešiniąja ranka.

OPERACIJA „HIMLERIS“

1939 pavasarį prasidėjo Lenkijos diskreditavimo operacija. Vokiečių spaudoje pasipylė straipsniai apie skriaudžiamus Lenkijos vokiečius. Politikai savo kalbose pastoviai ragino suteikti pagalbą lenkų engiamiems tautiečiams. Emigrantai iš Lenkijos su ašaromis akyse pasakojo apie „niekšybes“, kurias lenkai išdarinėjo vokiečių atžvilgiu. Vyrukai iš Gebelso ministerijos filmavo šitas išpažintis, o paskui tie kino kadrai buvo rodomi visuose Reicho kino teatruose.

Teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad ne viskas ten buvo meluojama, ne visos „išpažintys“ buvo surežisuotos. Vokiečių diskriminacijos atvejų Lenkijoje iš tiesų būta ir labai rimtų, kuo labai sumaniai pasinaudojo Gebelso propagandistai.

Išplėtotos kampanijos apogėjumi turėjo tapti lenkų nacionalistų puolimai prieš vokiečių gyvenvietes. Operacija „Himleris“ numatė trijų tokių antpuolių imitaciją: girininkijos Byčine, muitinės Hochlindene ir Gleivico radijo stoties užpuolimus. Pastarajam operacijoje buvo numatytas pagrindinis vaidmuo.

„MOČIUTĖ SUNEGALAVO“

Prieš dvi savaites iki dienos „D“ Naujoksas ir septyni jo parankiniai atvyko į Gleivicą ir apsigyveno vietiniame viešbutyje. Rugpjūčio 25 dieną atėjo telegrama: „Močiutė sunegalavo“. Smogikai persirengė lenkiškais drabužiais, susidėliojo į kišenes lenkiškus pinigus ir smulkius buities daiktus, pagamintus Lenkijoje. Laukė tiktai komandos pradėti. Tačiau vietoje telegramos „Močiutė mirė“, paskambino Miuleris: „Iškyla atidedama“. Lenkijos puolimą Hitleris atšaukė paskutiniu momentu. Ne visiems Miuleris sugebėjo prisiskambinti. Viena grupė prasiskverbė per sieną ir įvykdė užduotį: iš lenkų pusės apšaudė vokiečių muitinę. Himleris nubaudė pavaldinius.

„MOČIUTĖ NUMIRĖ“

„Močiutė numirė“ rugpjūčio 31 dienos vakare. Aštuoni žmonės po vieną išėjo iš viešbučio ir susėdo į automobilius. Be kelių minučių aštuntą valandą, automobiliai privažiavo prie radijo stoties pastato, Naujokso komanda įsiveržė vidun. Studijoje buvę darbuotojai, išvydę į save nukreiptus pistoletus, iškėlė rankas. Vertėjas perskaitė į mikrofoną tekstą, raginantį visus lenkus susitelkti prieš neapkenčiamą Vokietiją, pradėti kovą ir sunaikinti kiekvieną vokietį, kuris bent menkiausiai pasipriešintų. Naujoksas sukūrė tinkamą garsinį apipavidalinimą, kelis kartus iššaudamas į lubas, diktoriui skaitant kreipimąsi. Atlikusi užduotį, grupė pasitraukė. Ties radijo stoties slenksčiu liko gulėti lavonas. Pagal operacijos planą, Miuleris turėjo aprūpinti kiekvieną incidentą tinkamu kiekiu „nušautų lenkų banditų“ (dokumentuose jie buvo vadinami „konservais“). Gleivice buvo nušautas Silezijos lenkas Františekas Honekas – pirmoji II Pasaulinio karo auka.

Tą pačią naktį Naujoksas ir jo komanda išvažiavo į Berlyną. Jiems priešais žygiavo nesibaigiančios karinių dalinių kolonos.

Sekantį rytą apie įvykį Gleivice parašė viso pasaulio spauda. Dešimtą valandą ryto Hitleris išrėžė Reichstage kalbą, apkaltinęs Lenkiją vokiečių miesto užpuolimu ir paraginęs vokiečių tautą nenutylėti tokios gėdos. Tuo metu, kai fiureris šūkavo tribūnoje, ant lenkų miestų jau krito bombos.

NEĮPRASTA UŽDUOTIS „GRUPEI VI-F“

1939 metais SD struktūroje atsirado techninis skyrius – Grupė VI-F“ ir Naujoksas, kaip kitados studijavęs technines disciplinas, buvo paskirtas grupės vadovu. Skyrius gamino falsifikuotus pasus, asmens pažymėjimus, pačius įvairiausius leidimus SD darbuotojams, dirbusiems už Reicho ribų. Kartą Heidrichas iškvietė savo globotinį į kabinetą ir pasidalino su juo savo genialiu sumanymu: sukurti Berlyne aukštos klasės viešnamį aukštiems valstybės pareigūnams, užsienio diplomatams ir žurnalistams. Geriausia virtuvė, puikūs gėrimai, rafinuota aplinka ir pirmaklasis „aptarnaujantis personalas“. Naujoksas nesuprato, kokį ryšį turi jis ir jo skyrius su steigiamu bordeliu. Heidrichas paaiškino: „salonas“ turi tapti informacijos šaltiniu ir „Grupės VI-F“ vadovui tenka užduotis techniškai realizuoti šį sumanymą.

„KITTI SALONAS“

Kurfiursterdamo gatvėje buvo suieškotas tinkamas pastatas, kuriame padarė kapitalinį remontą ir viską pertvarkė. Dvigubose sienose įtaisė 48 mikrofonus, o rūsyje – įrašančią aparatūrą, kur ištisą parą budėjo SD darbuotojai. Miegamuosiuose ir buduaruose įtaisė slaptas foto kameras. Kriminalinės policijos vadovas SS grupenfiureris Arturas Niobė atrinko „aukšto profesionalumo darbuotojas“. Pagal vadovės vardą, saloną pavadino „Kitti salonu“, kuris labai greitai išpopuliarėjo. Diplomatai, konsulai ir atašė, užsienio ambasadų ir Vokietijos URM darbuotojai, aukščiausio rango valdininkai tapo nuolatiniais jo lankytojais.

NAUJOKSO APSIDRAUDIMAS

Nemanė, kad jam nederėtų atsipalaiduoti tame salone ir pats salono krikštatėvis Reinhardas Heidrichas. Prieš atsiduodamas jausmams, jis atjungdavo savo numeryje visą aparatūrą. Skirtingai nei kiti lankytojai, jis žinojo, kur ji įtaisyta ir kaip ją galima atjungti. Tačiau atjungtą aparatūrą galima buvo vėl paleisti į darbą iš rūsio, o šito Heidrichas nežinojo. Naujoksas, nemanė, kad būtina pranešti savo šefui apie šitą nedidelę techninę smulkmeną, suteikiančią „Grupės VI-F“ vadovo darbui pikantiškumo atspalvį.

Pirmieji išklausyti įrašai įvarė Naujoksui nemigą. Atsipalaidavęs šefas gyrėsi, kaip atsikrato nebereikalingų ar pavojingais tapusių darbuotojų. Alfredas suprato, kad nei artimi santykiai su viršininku, nei dalyvavimas slaptose operacijose neužtikrina saugumo. Priešingai – disponavimas atitinkamomis žiniomis gali sukelti labai didelę grėsmę tų žinių turėtojui. Ir Naujoksas nutarė apsidrausti, pradėjęs rinkti kompromatą, nukreiptą prieš savo šefą ir geradarį.

KAIP SUDEGĖ NAUJOKSAS

1940 metų pabaigoje okupuotoje Olandijoje gestapas areštavo kažkokį Takerį, aukso supirkinėtoją. III Reichas, kariaujantis dėl vokiečiams taip reikalingos gyvybinės erdvės, jautė didelį aukso ir valiutos rezervų deficitą, ir įvairiausios spekuliacijos su auksu bei valiuta buvo priskiriamos sunkiausių nusikaltimų kategorijai. Vykdant kratą Takerio bute, buvo aptikta aukso, kurio pilnai pakako, kad būtų galima iškelti baudžiamąją bylą. Takeris, kuriam iškilo reali grėsmė iškleisti butą Berlyne į baraką koncentracijos stovykloje, jau per patį pirmą tardymą išdavė asmenį, kurio interesais supirkinėjo brangiuosius metalus – Alfredą Naujoksą. Šiek tiek paabejojęs, Miuleris visgi davė komandą padaryti kratą Alfredo Berlyno bute, ir, kaip paaiškėjo, neapsiriko. Aukso gestapininkai nesurado, bet aptiko kai ką vertingesnio, ko gestapo šefas nė nesitikėjo rasti.

Sekantį rytą įvyko Miulerio pokalbis su Heidrichu. Tas pasidomėjo, kokiu pagrindu gestapas daro kratas SD darbuotojų butuose. Atlaikęs pirmą smūgį, Miuleris paklojo Heidrichui ant stalo kozirių tūzą – magnetofono juostas su jo girtomis išpažintimis, kurias Naujoksas įrašė „Kitti salone“. Heidricho nuotaika smarkiai suprastėjo.

IŠ ŠTURMBANFIURERIO – Į EILINIUS IR FRONTĄ

Už poelgius, nesuderinamus su SS karininko garbe, šturmbanfiureris Naujoksas buvo degraduotas į eilinius ir atleistas iš SD. „Senosios gvardijos“ narys, daugelio slaptų operacijų (ispanų pasiuntinybės Berlyne pogromas 1936 metais, Gleivico incidentas, operacija „Venlo“, operacija „Bernhardas“, „Kiti salonas“), vienas iš pirmųjų, kurie gavo I klasės Geležinį Kryžių, Alfredas Naujoksas buvo pasiųstas į SS diviziją „Leibštandart Adolfas Hitleris“ išpirkti savo kaltės mūšio lauke. Divizijos vadui generolui Zepui Ditrichui Heidrichas parašė laišką, kuriame apibūdino eilinį Naujoksą kaip narsų kareivį, puikiausiai tinkantį atlikti itin svarbioms užduotims, susijusioms su mirtina rizika. Skaitant tarp eilučių: „kuo greičiau nugalabinti“. Naujoksui taip ir nepavyko patekti į istoriją kaip pačiam geriausiam slaptų operacijų specialistui, teko pasitraukti nuo scenos. 1943 metais jo atlaisvintą vietą užėmė išeivis iš Vienos Otas Skorcenis.

SAULĖLYDIS

Naujoksą išgelbėjo ne kas kitas, kaip patsai Hitleris, paskelbęs potvarkį, pagal kurį, nė vienas žmogus, turintis informacijos apie aukščiausio lygio Reicho paslaptis (o Naujoksas be abejonės buvo būtent toks), negalėjo dalyvauti operacijose, susijusiose su rizika patekti į nelaisvę. Po Heidricho mirties Naujoksas buvo pervestas į Belgiją, dirbo okupacinėje ekonomikos tarnyboje ir užsiėmė Belgijos, Danijos ir Olandijos Pasipriešinimo dalyvių paieška. 1944 spalį sumanusis Alfredas perbėgo pas amerikiečius ir puolė kovoti su staiga tapusiu labai neapkenčiamu režimu. Niurnbergo procese Naujoksas dalyvavo kaip liudininkas ir detaliai papasakojo apie savo dalyvavimą Gleivico provokacijoje, dėl ko III Reicho paslapčių skaičius sumažėjo vienu vienetu.

Vėliau smulkus komersantas Naujoksas gyveno Hamburge, paskelbė savo memuarus. Mirė septintame dešimtmetyje. Kaip prisimena jo kaimynai, sąžinė jo ypatingai negraužė.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą