NAUJOJI PASAULIO TVARKA
liepos 8, 2017

Žmogus iš modulių ir jo konstruktoriai

Žmogus iš modulių ir jo konstruktoriai

Globalistinės visuomenės idealas – žmogus iš modulių. Šis terminas, dar 8 dešimtmečio pradžioje sugalvotas amerikiečių futurologo Elvino Toflerio, smarkiai neišpopuliarėjo, tačiau jo prasmę galima pakankamai aiškiai suvokti. Toflerio ir jo bendraminčių sumanymas buvo toks, kad svarbiausia modulinio žmogaus savybe turi tapti jo padidintas komformizmas, sugebėjimas įsipaišyti į bet kokias jam naudingas santykių sistemas, aplinkybes, veiklos sferas. Ir sugebėjimas lygiai taip pat lengvai viso to atsisakyti, kai tai praranda patrauklumą.

Toks biomodulis neturi tvirtų prisirišimų, moralinių nuostatų, įsitikinimų. Vienintelis jo tvirtas ir nepajudinamas principas – žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau. Jis absoliutus egocentrikas, kurio svarbiausias tikslas – sėkmė sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. O tam reikalinga didelis mobilumas ir pasirengimas visą laiką keistis ir keisti: gyvenamą vietą, darbą, išvaizdą, pažįstamus, viską, ką tik norite, net savo lytį. Ir, savaime aišku, šeimą.

Šeimos – eksperimentinės ir lygiagrečios

„Kadangi žmonių santykiai darosi vis labiau trumpalaikiai ir moduliniai. – rašė Tofleris 1970 metais. – Meilės vaikymasis tampa, iš visko sprendžiant, labiau chaotiškas. Tačiau tai tik laikinos viltys, kad kažkas pasikeis. Kadangi įprasta santuoka vis mažiau garantuoja meilę iki gyvos galvos, galime laukti oficialaus pritarimo laikinoms santuokoms. Vietoje santuokos „tik mirtis mus išskirs“ poros tuoksis žinodamos, kad santykiai galės būti neilgalaikiais. Žmonės žinos, kad kai vyro ir žmonos keliai išsiskirs, jie galės pasiūlyti vienas kitam išsiskirti be sukrėtimų ir sunkumų, galbūt netgi be to skausmo, kuris šiandien lydi skyrybas. Ir kai pasitaikys galimybė, žmonės tuoksis iš naujo ir iš naujo“. Tokią santuokų grandinėlę Tofleris vadina ne daugpatyste, o „nuoseklia santuokų seka“. Štai ką jis rašo apie tokį modelį: „Nuosekli santuokų seka – vienas po kito sekančių laikinų santuokų modelis – sukurtas pagal naujo laikmečio užsakymą, šiame laikmetyje visų žmonių santykių, visų jo ryšių su jį supančia aplinka trukmė mažėja. Tokia santuokų seka yra natūralus, neišvengiamas socialinės tvarkos rezultatas, tvarkos, kai automobiliai nuomojami, lėlės atiduodamos, kad galima būtų nusipirkti naujas, o drabužiai išmetami vos vieną kartą juos užsivilkus. Tai pagrindinė ateities santuokos modelio kryptis“.

Dabar jau akivaizdu, kad tokie futurologai kaip Tofleris, Oldosas Hakslis ir kiti „pranašai“, iš anksto ruošė visuomenę permainoms, kurias suplanavo jėgos, šiandien abstrakčiai vadinamos globalistais. Aštuntame dešimtmetyje, kai už daugumą amoralių poelgių grėsė realus kalėjimas, Tofleris įteiginėjo skaitytojams, kad ateityje mūsų laukia ne tik „nuosekli santuokų seka“, bet ir atidėtas vaikų gimdymas, surogatinė motinystė, homoseksualūs „tėčiai“, „profesionalūs tėvai ir motinos“, auklėjantys svetimus vaikus bei visi kiti laisvo gyvenimo džiaugsmai, kurie tada atrodė kaip utopija, o šiandien, globalistų pastangų dėka, vis agresyviau braunasi į mūsų gyvenimą.

Prievartinė tolerancija

Gyvenime, deja, ne viskas taip idiliška, kaip futurologų pranašystėse. Jie juk žadėjo, kad žmonija su palengvėjimu atsipūs, nusimetusi tradicinės moralės pančius ir religinius tabu. Ir kad visa tai vyks natūraliai, savaime, pagal globalistų užsakymą ir, svarbiausia, savanoriškai. Kas panorės – nusimes grandines, kas nepanorės – gyvens kaip seniau. Tačiau žmogaus prigimtis pasirodė esanti kur kas konservatyvesnė, nei tikėjosi futurologinių projektų autoriai ir užsakovai. Dauguma žmonių neskubėjo savanoriškai tapti moduliniais, dėl to nuostabaus naujojo pasaulio kūrėjai pradėjo vis nekantriau juos skubinti. Jei nepasisekdavo ideologinės manipuliacijos, pradėta naudoti tiesioginę prievartą, bauginimą, gniuždymą. O tai jau policinė valstybė.

Viename iš ankstesnių straipsnių mes rašėme apie naujo tipo policinę valstybę, atkreipdami dėmesį į tai, kad principinį naujumą sudaro prievarta diegiami nenatūralūs poreikiai. Netgi viešpataujant šiandieniniam pakankamai dideliai moralinei degradacijai visuomenėje, dalis žmonių įvairiose šalyse prieštarauja vienalyčių „santuokų“ legalizavimui ir vaikų atidavimui homoseksualistų poroms. Tačiau į šitą nuomonę buvo nusispjauta, išleidžiant visą eilę atitinkamų įstatymų. Ir žmonės dabar priversti susitaikyti su nusikalstamomis vaikų atžvilgiu „naujovėmis“, kitaip patirs represijas.

Arba pasižiūrėkime į situaciją su migrantais Vakarų Europoje. Pati savaime idėja pakeisti nykstančias darbo rankas migrantais buvo iškelta dar devintame XX amžiaus dešimtmetyje, tačiau į plačią apyvartą pateko šimtmečių sandūroje. Jau pati ši idėja eina prieš prigimtį. Juk vietinių gyventojų skaičius mažėja anaiptol ne spontaniškai, šį reiškinį įtakoja kruopščiai apgalvota „šeimos planavimo“ politika. O paskui vietoje to, kad būtų sustabgyta ši antidemografinė politika ir būtų paskatintas gimstamumo didėjimas, pradedami įvežti migrantai. Tikslas – atplėšti tautas nuo savo šaknų ir sukurti „naujuosius klajoklius“. Tokį savotišką globalinį kokteilį iš kultūrų ir rasių.

O paskutiniu laiku migracijos politikoje galima įžvelgti dar vieną tendenciją. Pabėgėlių minios, suvarytos iš visų pasaulio regionų, įžiebus ten karus, elgiasi visiškai nebūdingu jų padėčiai būdu. Jie iš kažkur gavo dideles pinigų sumas, be jokios baimės terorizuoja vietinius gyventojus, siautėja, o valdžia juos dangsto, reikalaudama iš vietinių gyventojų „demonstruoti toleranciją“.

Pakankamai griežtai žmonės verčiami ir sugyvulėti, kai atrofuojasi moralė, gėdos jausmas, geras skonis, idealų siekis. Sėkmės ir pinigų kulto fone kuriamos sąlygos, kai žmogus gali pasiekti savo tikslą tik paleidęs į darbą žemiausius instinktus, pasitelkęs iškreiptas vertybes, kurias paskelbė naujuoju etalonu. Vartotojui pateikiamas nedviprasmiškas signalas, į ką reikia orientuotis, jeigu nenori tapti „lūzeriu“, marginalu ir būti nustumtas į gyvenimo šalikelę.

Tiesą sakant, tai ir yra pagrindinis globalistinės „švelniosios galios“ tikslas: paversti žmones gyvuliais ir įteigti jiems, kad sugyvulėjimu reikia didžiuotis, kadangi tik šitaip šiandien gyvena „tikri žmonės“.

Modulinio žmogaus kūrimo technologija

Ypač ryškiai biomodulių formavimas pasireiškia šeimos politikoje. Daugelyje šalių jau faktiškai veikia draudimas auklėti vaikus, priimti įstatymai dėl kelio „šeimos smurtui“ užkirtimo. Ir tėvai, suprasdami, kad vaikus dėl menkiausio nusižengimo iš jų atims, yra priversti prisitaikyti prie savo atžaloms brukamų „naujųjų vertybių“. Pavyzdžiui, lengvieji narkotikai legalizuoti jau ir Europos šalyse, ir JAV kai kuriose valstijose, ir netgi į religiją orientuotame Izraelyje. Nereikia būti futurologu, kad išpranašautum, kaip išplis vaikų ir paauglių narkomanija, kurią, beje, politkorektiškai vadins „eksperimentavimu su psichoaktyviomis medžiagomis“.

Vaikų atėmimas pastaruoju metu taikomas kone visame pasaulyje. Tikslas – kuo greičiau imti kurti iš modulių sudarytą žmoniją. Be jokios abejonės, mes susidūrėme su grandioziniu socialiniu eksperimentu. Tikslus jaunųjų šio eksperimento aukų skaičius nežinomas, tačiau nesunku padaryti prielaidą, kad skaičius siekia dešimtis milijonų vaikų. 2000 metais Prancūzijos vyriausybė kreipėsi į socialinių reikalų generalinį inspektorių Pjerą Navesą su prašymu pateikti ataskaitą apie situaciją nepilnamečių teismuose ir socialinėse tarnybose. Paviešinti skaičiai sukrėtė: per 18 metų Prancūzijoje buvo apimta beveik pustrečio milijono vaikų. Maždaug milijonas iš jų – neteisėtai, be pakankamo pagrindo. Suomijoje su 6 milijonais gyventojų kasmet atimama iki 10 000 vaikų. Gimsta per metus maždaug 60 000. vadinasi, atimamas kas šeštas vaikas.

Prievarta ir smurtu atplėštas nuo artimų žmonių vaikas, patalpintas į visiškai nepažįstamą aplinką, patiria siaubingą šoką. O šoko būsenoje netgi suaugusį žmogų labai paprasta palaužti ir sugniuždyti, paversti zombiu, t.y. priversti paklusti svetimai valiai. Ne atsitiktinai daugumai vaikų, atsidūrusių tokioje situacijoje, pasirodo autizmo požymiai, sulėtėja vystymasis, degraduoja emocijos. Čia yra kaip tik tos savybės, kurios reikalingos modulinio žmogaus konstravimui. Juk tam, kad lengvai nutrauktum ar apskritai neužmegztum ryšių, kad galima būtų kaitalioti žmonas ir vyrus, lytį, draugus, miestus ir valstybes, pažiūras ir visa kita, turi tapti buku ir bejausmiu. Svarbiausia – prisitaikyti prie šio momento tendencijų, t.y. suspėti prisitaikyti prie tos sistemos, kuri biomoduliui šiuo metu naudingiausia ir perspektyviausia. O pastoviai besikeičiančiame pasaulyje tik spėk persitvarkinėti ir taikytis prie naujų ir naujų aplinkybių.

Netikėtos pasekmės

Tačiau žmogus – ne biomodulis, dėl to šviesūs, idiliški paveikslai apie ateitį, kurioje gyvena nauji, šiam ateičiai pritaikyti žmonės iš modulių, galėjo užgimti galvose tiktai intelektualiniams aferistams arba psichiškai nesveikiems žmonėms. Žmogaus prigimtis, idealo, meilės, ištikimybės ir pastovumo bei stabilumo troškimas – visa tai galima prislopinti, tačiau neįmanoma sunaikinti. Ir žmogiškos prigimties gniuždymas nebūtinai pasireikš kaip nuolankumas futurologų planams. Ilgai ir stipriai spaudžiama spyruoklė gali vieną gražią dieną pačiu keisčiausiu būdu išsitiesinti.

Kas galėjo tikėtis, kad Rinatas iš Rusijos, įsūnytas dviejų „homotėtušių“, užaugs, ir tų tėtušių gyvenimas pavirs tikru košmaru? Kad jis puldinės juos su peiliu, atsuktuvu, smaugs šuns pavadėliu, daužys kompiuterius, laužys baldus ir netgi namo sienas, tuštins savo „globėjų“ banko sąskaitas, žodžiu, visokeriopai terorizuos juos, keršydamas už savo sulaužytą likimą?

Netikėtą modulinės žmonijos projektuotojams reakciją pademonstravo ir norvegas Andersas Breivikas, iššaudęs 77 žmones ir sužeidęs dar 150. Teroristas, kuriam vaikystėje, beje, irgi gerokai patampė nervus norvegiški „vaikų gynėjai“, bandę atimti jį iš motinos ir kelis metus kontroliavę kiekvieną šios šeimos žingsnį, prisipažino padaręs nusikaltimą, tačiau nepripažino savo kaltės, pareiškęs, kad jis yra „konservatyvios revoliucijos kankinys“, norvegų pasipriešinimo atstovas, ir kad teroro aktas buvo „įspėjimas valstybės išdavikams, kurie pataikauja migrantų siautėjimui ir taip vadinamam multikultūralizmui“. Nuo 2011 metų, kai Breivikas surengė masines žudynes, nacionalistinės nuotaikos Vakarų Europoje pastebimai sustiprėjo.

Kas žino, ką dar iškrės globalistinių socialinių eksperimentų aukos? Juk širdies skausmas, kai iš žmogaus atimama teisė gyventi žmogaus gyvenimą, gali sukelti ne tik bejėgišką depresiją ir nusiminimą, bet ir siautulingą neapykantą.

Šaltinis

Comments are closed.