SĄMOKSLO ABC
balandžio 20, 2015

Visuomenės infantilizavimo tikslai ir priemonės

Visuomenės infantilizavimo tikslai ir priemonės

Gali iškilti klausimas: kuriems galams prireikė negyvybingų piliečių? Kokiu tikslu skatinamas atsakomybės neturėjimas, infantilizmas?

Nes tik labai nedėmesingi arba nelabai sąžiningi žmonės mano, kad infantilizmas plinta visuomenėje stichiškai, pats savaime, be menkiausių pastangų iš kieno nors pusės. Jeigu tai vystytųsi stichiškai, mūsų miestai nebūtų užtvindyti idiotiškais jaunimui ir paaugliams skirtais žurnalais, knygomis, neplušėtų, bukindami jaunimą, TV kanalai. Mokyklose nemažintų valandų skaičiaus, skirto dėstyti literatūrai, o iš švietimo programų nešalintų kūrinių, ugdančių dvasią ir nekeistų jų visiškai priešingais.

Kokios gi jėgos daro įtaką valstybei, kad ši auklėtų vis daugiau infantilų?

Juk kad ir kiek mums tvirtintų apie komercinius interesus, pelną, naudą, kuriems dabar viskas pajungta šiame pasaulyje, mes su jumis juk dar galutinai nesuvaikėjome ir suprantame, kad esmė slypi ne komercijoje (bent jau ne joje vienoje), o konkrečioje pasaulio šalių valstybinės politikos kryptyje. Galų gale gyvenimo komercializavimas – tai irgi valstybinė politika.

Žinoma, viena iš akivaizdžių valstybės, kiaurai persisunkusios verslo interesais, užduočių – idealių vartotojų auklėjimas.

Ir čia trūks plyš reikalingi infantilai. Tie, kurie trokšta vieno, kito, trečio ir visko iš karto, nemoka susimąstyti, ar reikia jam to iš tikrųjų. Kurie griebia viską, kas nauja, ryšku, skanu. Kuriems labai greitai atsibosta nusipirktas žaisliukas, nors dar vakar jis buvo svajonių viršūnė. Kurie yra lengvatikiai ir neturi kritiško mąstymo. Kuriuose tiek daug fiziologijos, kad jie nesugeba pažaboti savo poreikių ir su kuriais beprasmiška kalbėti apie asketizmą. Su kuriais galima sužaisti žaidimą „du žaisliukai, o trečias – nemokamai“ arba „nuolaidų kortelė nuolatiniam pirkėjui“, arba „100 procentų nuolaida tiktai šiandien ir tiktai tau“.

Akivaizdu, kad taip elgiasi žmogus-vaikas. Tačiau toks vaikas, kuris turi suaugusio apetitus ir suaugusio galimybes disponuoti lėšomis.

Tačiau komercinis išskaičiavimas – tai tik pirmasis ir ne svarbiausias sluoksnis. Kur kas svarbesnis uždavinys sumažinti pasaulio gyventojų skaičių.

Ir čia nėra jokio prieštaravimo. Vartotojiškos visuomenės ideologai labai bijo, kad vartotojų pasidarys pernelyg daug, juk planetos resursai riboti ir visiems neužteks. Dėl to nuo 7 dešimtmečio pradžios pasaulyje buvo pradėta vykdyti užslėpto genocido politika, savotiškas naujasis maltusizmas (maltusizmas – teorija, gavusi pavadinimą nuo T. R. Maltuso (1766–1834), anglų ekonomisto pavardės. Maltusas tvirtino, kad darbuotojų vargana padėtis ir bedarbystė prie kapitalizmo – tai „absoliutaus žmonių pertekliaus“ rezultatas. XX amžiuje naujieji maltusistai (G. Butulis, N. Čemberlenas, U. Fogtas ir kt.) mėgino įrodyti, kad būtent didelis gyventojų skaičiaus augimo tempai besivystančiose šalyse sukelia pasaulinę krizę, vienintelė išeitis iš kurios yra, jų nuomone, sumažinti gimstamumą).

Žmones iš vienos pusės ėmė visokeriopai orientuoti į mažą vaikų skaičių šeimose, o iš kitos – sukūrė sąlygas gyventojų „išbrokavimui“, kad silpnavalis, patekęs į sunkias gyvenimiškas situacijas ar nerandantis išeities iš vidinių prieštaravimų neva savo noru imtų ardyti savo sveikatą ir mirtų anksčiau laiko. Būtent dėl to nuo XX amžiaus vidurio pasaulyje vyksta nuoseklus liberalizavimas įstatymų, susijusių su narkotikais, prostitucija, lytiniais iškrypimais.

Būtent dėl to taip audringai vystosi porno, tabako, alkoholio industrijos. Būtent dėl to išrandami nauji stebuklingi vaistai su begale pašalinių efektų ir maisto papildai, kurie yra nuodingi. O įkyri kompiuterinių žaidimų, nuo kurių gadinamas regėjimas, griaunama psichika, prasideda širdies-kraujagyslių susirgimai? O masinė maisto produktų su kancerogenais gamyba? O nusikalstamo gyvenimo būdo propaganda ir faktiškas nusikalstamumo skatinimas, mat jis arba visai nebaudžiamas, arba baudžiamas labai švelniai, lyginant su padarytais nusikaltimais?

Akivaizdu, kad infantilus gerokai lengviau ir apkvailinti, ir įvilioti į spąstus. Tokie žmonės, griaudami savo gyvenimus, ne tik šito nesuvoks, bet dar ir bus tikri, kad jų gyvenimas puikus kaip niekad. Na o tie, kurie neįsipaišys į naują realybę – pavadinkime juos „protingais infantilais“ – jie, kaip jau sakėme prieš tai, irgi negyvybingi. Tiksliau, negyvybingi tradicinėje visuomenėje, kadangi ten stiprūs giminiški ir draugiški santykiai ir žmogus be artimųjų paramos išgyvena labai sunkiai.

O štai globalistinėje – antitradiciškoje visuomenėje, kuriai ir kuriami infantilūs piliečiai, tvirti žmogiški ryšiai visiškai nereikalingi. Tokiai visuomenei reikalingi „laisvi atomai“, kurie iš tikrųjų bus visiškai priklausomi nuo socialinių tarnybų sistemos ir be jos jau nebegalės išgyventi. O jeigu taip, tai jie privalo būti absoliučiai lojalūs globalistiniam režimui. Tačiau visa tai bus pateikiama ne kaip atvira prievarta, o kaip laisvas pasirinkimas.

Tikslingas tradicinių žmogiškų ryšių naikinimas vyksta jau pakankamai seniai.

Juk globalistinis projektas užgimė ne šiandien ir ne vakar. Kardinalus lūžis, žinoma, įvyko XX amžiuje, kai šių idėjų šalininkai ėmė kurti įvairiose šalyse sąlygas didžiosios šeimos, kurioje gyvena kelios kartos sunaikinimui.

Kažkurį laiką, tiesa, atrodė, kad žmonių civilizacijos vystymasis juda dviem priešingomis kryptimis: kapitalistine ir socialistine. Tačiau šimtmečio pabaigoje paaiškėjo, kad abu socialiniai-ekonominiai modeliai išsisėmė ir dabar kalba eina apie savotišką vieningą „postindustrinę“ visuomenę, kuriai žmonių susvetimėjimas palaipsniui tampa norma.

Ypač ryškiai tai pasireiškia taip vadinamose „išsivysčiusiose šalyse“, nors naujojo gyvenimo būdo elementų esama bet kurioje, net labiausiai atsilikusioje, globalistų požiūriu, šalyje. Faktiškai visi svarbiausio žmogaus gyvenime dalykai vyksta ne šeimoje ir ne namuose. Gimdoma ligoninėse, mirštama, kaip taisyklė, irgi ten pat. O ir tarpe tarp šių svarbiausių įvykių žmogus daugiausia laiko praleidžia ne namuose. Lopšelis, darželis, mokykla, universitetas, darbas, senelių namai… Sunku pamiršti su kokiu pasididžiavimu vokiečiai, su kuriais mes bendravome Vokietijoje, rodė mums tas senelių prieglaudas. Jų pilna kiekviename žingsnyje: turtingiesiems, vidutiniokams, skurdžiams. O juk dauguma senelių turėjo giminių, kurie buvo visiškai pajėgūs juos išlaikyti ir juos prižiūrėti.

-Ne tame reikalas. – aiškino pažįstami vokiečiai. – Svarbiausia, kad žmonės būtų laisvi! Mūsų tėvai jaučiasi tose prieglaudose laisvi ir nepriklausomi. Ir mes patys niekuo neįsipareigoję. Taip geriau visiems…

Tačiau ir tais retais momentais, kai šiuolaikinė šeima susirenka namuose, žmonės beveik nebendrauja, o spokso televizorių. Daugelyje šeimų kone kiekviename kambaryje stovi po „dėžę“, kad nekiltų barniai dėl to ką žiūrėti.

Kiek daug tėvų jau pavyko įtikinti, kad jie praktiškai nieko neišmano apie savo vaikus, nemoka jų auklėti ir netgi mylėti, dėl ko turi vadovautis įvairių specialistų patarimais.

Pačioje XX amžiaus pabaigoje daugelis tėvų apskritai nesuprato, kam jiems reikalingi psichologai ir pagalbos kreipdavosi tiktai išties rimtų psichinių problemų atveju. Dabar gi jie nori gauti patarimus kone kiekvienai gyvenimiškai situacijai. Vaikas nemiega namuose – pas psichologą. Su močiute susibarė – be specialisto neišsiaiškinsim. Pykstasi su jaunesniu broliu – „Patarkite ką daryti, vaikas visiškai nevaldomas!“ mums, psichologams, tikriausiai džiaugtis reikėtų klientų antplūdžiu, tačiau džiaugsmo čia visai mažai: tokios tendencijos liudija, kad neatsakingumo lygis visuomenėje smarkiai išaugo.

O pasižiūrėkite su kokiu atkaklumu suaugę dėdės ir tetos įtraukiami į įvairiausius žaidimus.

TV viktorinos, TV konkursai, TV varžybos, laidos į kurias investuojami milžiniški pinigai. Begalė kompiuterinių žaidimų. Ateini pas ką nors į darbą ir matai: keli solidūs vyriškiai susitelkę spokso į ekranus ir spaudinėja mygtukus, tartum nuo jų sekančio žingsnio priklausytų žmonijos likimas. O apsikrovusios maisto paketais moterys, vos prisėdusios autobuse ar troleibuse, išsitraukia kryžiažodžius ar įlenda į savo išmaniuosius telefonus.

Kairiosios pakraipos opozicionieriai pasakys, kad tai senas būdas atitraukti žmones nuo klasių kovos. Gali būti. Tačiau tuo pačiu tai yra dar ir veiksmingas būdas infantilizuoti suaugusius, sukurti brandaus amžiaus kvailių visuomenę. Kvailių, kurie net sužinoję, kad miršta jų motina ar vaikas pateko po automobiliu, nepajudės iš vietos, kol neįveiks eilinio kompiuterinio žaidimo „lygio“.

www

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.