FEMINIZMAS
spalio 8, 2015

Visi taškai ant „i“

Visi taškai ant „i“

(Antifeministiniai paniurzgėjimai)

JOKIO MATRIARCHATO PRAEITYJE NIEKAD NEBUVO

Dėl to žmonija neturi nei matriarchatinių įstatymų patirties, nei įpratimo automatiškai jų laikytis.

Iš to seka, kad nebuvo ir patriarchato kaipo tokio, jeigu jį suprasime kaip matriarchato priešingybę. O kas gi buvo? Buvo „normalarchatas“, jei galima taip išsireikšti. Tvarka, kuri nusistovėjo normaliu natūraliu būdu, be jokių pasaulinių sąmokslų engti ir skriausti vyrus ar moteris.

Patriarchatą sugalvojo ir priešpastatė jį matriarchatui žymusis komunistų ideologas ir revoliucionierius Fridrichas Engelsas, prisiskaitęs Bahofeno.

Feminizmą visuomenėje įdiegė revoliucija, tai ne kas kita, kaip papildoma pačios našiausios ir darbingiausios žmonijos dalies – vyrų – eksploatavimo forma. Feminizmas yra dirbtinis, ir dėl to, jeigu nebegaus valstybinio lygio paramos, jį neišvengiamai nušluos natūralūs visuomenės procesai.

Dėl to teisingiau būtų kalbėti ne apie matriarchatinius, o apie feministinius įstatymus, pagal kuriuos iš vyrų atimama jų gamtinė ir natūrali teisė į palikuonis. Juk vergai negali turėti jokių teisių į savo vaikus.

Normalioje visuomenėje taip susiklostė, kad vyras ima į žmonas merginą (o ne atvirkščiai), be to – dar nesugadintą merginą ir ji JAM gimdo palikuonis. Tiesą sakant, tik dėl to jis ir ėmė ją į žmonas. Dėl to visiškai logiška, kad santuokos nutraukimo atveju vaikai (jo vaikai) turėtų likti jam. O visokeriopi mėginimai atimti iš vyrų vaikus, panaikina bet kokią santuokos prasmę – kam ji vyrui reikalinga apskritai tokiu atveju? „Plataus vartojimo“ apželtukę jis gali bet kokiame klube susirasti.

FEMINIZMO PROPAGUOJAMA “LYČIŲ LYGYBĖ” TAI JOKIA LYGYBĖ

Pirmas dalykas: lygybė – tai ne tik lygios teisės, bet ir lygios pareigos. Antra: lygybė įmanoma tik tarp subjektų, kurie turi lygius sugebėjimus. Įsivaizduokite mitologinį Atlantą, sugebantį išlaikyti pečiais dangaus skliautą, ir paprastą žmogų. Lygios teisės suvalgyti kiekvieną dieną po 1 vištą Atlanto nepasotins, o lygios pareigos išlaikyti dangaus skliautą paprastas žmogus neįveiks. Kad ir kaip jam to norėtųsi.

Kad triumfuotų teisingumas, reikia visiškai kitokio požiūrio – kad teisės atitiktų pareigas. Dangaus skliauto laikytojui kiekvieną dieną – po jautį, o piemeniui – po vištą. Yra prieštaravimų?

Tačiau atvirai kalbant – niekas iš įstatymų leidėjų jokių lygių teisių ir nesiekia. Visi, išskyrus pakvaišusias feministes puikiai žino ir supranta, kad vyrų ir moterų galimybės yra skirtingos. Ir nežiūrint į kitus vyrų pranašumus, moterys turi sugebėjimą, kurio vyrai apskritai negali turėti – išnešioti ir pagimdyti vaiką. Įstatymų leidėjams to visiškai pakako, kad suorganizuotų lyčių tarpusavio santykiuose vyrų diskriminaciją pagal lyties požymį.

Dėl potencialaus sugebėjimo gimdyti Darbo kodeksas apibėrė moteris lengvatomis ir privilegijomis, o Baudžiamasis – atleido nuo bausmių. Vyrams – tarnyba armijoje, moterims – teisė į vaikus ir alimentus. Gaunasi kad taip vadinama lyčių lygybė – tai labai tolimas nuo teisingumo mėšlas, kuriame dovanojamos teisės visiškai neatitinka pareigų.

TAIP, MOTERYS GALI GIMDYTI

Tai, be jokios abejonės pranašumas. Tačiau ir vyrai turi pakankamai pranašumų moterų atžvilgiu. Ir be vyriškų pranašumų, minėti moteriškieji pranašumai nelabai daug ką ir reiškia. Kam, tarkime, gimdyti vaikus, jeigu nėra kam juos maitinti it ginti? Tiktai vyriški pranašumai dabar sąmoningai sumenkinti, atseit jie ne tokie svarbūs.

Toliau – teisės, susijusios su vaikais ir kurios yra kur kas svarbesnės už galimybę prieiti prie vaginos.

Be vaginos vyrai vienaip ar kitaip gali išsiversti, jeigu priėjimas prie jos pernelyg komplikuotas. Beje, tokia svarbia vagina tapo kaip tik socializmo laikais, kai moterų socialinis aprūpinimas vyko vyrų sąskaita. Ir priešingai – senais laikais, kai nebuvo socialinio aprūpinimo, kai valgyti moteris nori kiekvieną dieną, o jos vagina kažkam reikalinga tik kartą per savaitę, jos ir vertingumas buvo atitinkamai menkas.

Teisė į palikuonis suformuoja šeimos tipą. Jeigu vaikai priklauso vyrui, moteris gali gautis visas taip išgirtas feminisčių laisves labai lengvai ir be tarpusavio priekaištų, nedarydama niekam blogo. Laisvę nuo vienišos motinos statuso bei sunkumų ir tuo pat metu laisvę nuo alimentų, kuriuos moterys vis tiek visada vadina „elgetiškais“, gavimo. Laisvę nuo virtuvinės vergovės ir būtinybės įtikti engėjui. Laisvę daryti karjerą, užsiimti kūryba ir apskritai laisvę susitikinėti su tais, kurie įdomūs ir taip, kaip jai norisi. Palikai vaikus vyrui, pasiėmmei tai, ką užsidirbai pati ir gauni visas šias laisves urmu.

Tačiau feministėms tai nepatinka.

Nuosavos laisvės ne tokios jau ir saldžios, jeigu viską tenka daryti pačiai, neįpareigojant ko nors kito, kad jis aprūpintų tave viskuo, ko reikia. Norisi ir savo laisvių, ir kito žmogaus nelaisvės. Tau iš visų pusių kište kiš pinigus, o tau pačiai beliks tiktai kaip nors kvailai juos iššvaistyti. Tave išlaikys, o tu iš neturėjimo kuo užsiimti „užsiimsi kūryba“ ar „augsi kaip asmenybė“. Vyras dovanoja tau gėles ir atsiprašinėja, kad negali nupirkti kailinių, o tu užtaisai jam isteriją ir eini ieškoti pirmo pasitaikiusio pakaitalo. Va tada tai ir bus toji tikroji laisvė!

Ko reikia, kad moterys galėtų leisti sau tokį akiplėšiškumą, godumą ir bukumą? Ogi viso labo priimti įstatymą, pagal kurį galima neatiduoti vyrui jo vaikų.

SANTUOKOS NUTRAUKIMO LENGVUMAS

Tai irgi yra dviejų priežasčių pasekmė – įteisintoje galimybėje atimti iš vyro jo vaiką (t.y. praktiškai tėvo teisės į vaiką panaikinimas) ir žmonos galimybėje pasisavinti materialias vertybes, kurios priklauso vyrui.

Kitaip sakant, vos tik vyro nuosavybė „patenka į šeimą“, vyras tuo pačiu momentu praranda bet kokią teisę į tas vertybes. Kadangi, kaip tikina feministės, „pinigai, išleisti drauge, tampa bendrais“.

Pašalinus šias dvi santuokos nutraukimą palengvinančias priežastis, moterų iš šeimos ir su lazda neišvarytum.

INTERESŲ SKIRTUMAS

Neretai vyriškų ir moteriškų interesų skirtumas lyginamas su karo veiksmais, atseit vyrams reikia pajungti moteris seksualinėn vergijon arba sunaikinti.

Tačiau patriarchalinė santuoka vyrams reikalinga ne tam, kad „kontroliuotų moterų seksualumą“. Pirmiausiai ji reikalinga tam, kad vyras turėtų SAVO vaikų, SAVO GIMINĖS pratęsėjų.

Tarkime, moteris ištekėjo nekalta, pagimdė ir išmaitino iki 3 metų amžiaus vyriškiui tris vaikus. O paskui, be klastingos neištikimybės, atvirai pareiškė, kad toliau nori gyventi laisvai, pati sau. Pasitrinti su baikeriais, nuskristi į Turkiją, paplaukioti jachta, išbandyti save menuose ir apskritai pamatyti pasaulį ir pasibastyti po restoranus. Ar kalta moteris dėl tokio „keistumo“? Žinoma, ne. Ar turi teisę vyras drausti jai realizuoti savo norus? Irgi ne. Bet tegu tada ji daro visa tai savo sąskaita, iš savo pajamų, o kai iki soties prisivalkios, tegu nebesitiki normalaus bendravimo su vaikais. Nėra ko vaikams bendrauti su ypata, kuriai svetimi doroviniai įsipareigojimai.

MORALĖ

Vyrams moralė naudinga, dėl to jie savanoriškai jos laikosi ar susikuria patys.

Moterims moralė nereikalinga, kai gauna pasirinkimo laisvę, moteris ją atmeta, dėl to moralė moteriai skiepijama priverstinai, paprastai grasinimų ir bauginimų būdu (pvz., bažnyčia baugina pragaru ir pan.) ir jeigu ji pasirenka laisvę be moralės, tai bendravimo su tais, kas ja seka, laisvė turi būti iš jos atimta. Arba-arba.

IŠTIKIMYBĖ

Kokį BK straipsnį galima pritaikyti neištikimai žmonai, jeigu jos kūnas – ne jos vyro nuosavybė? O jeigu bus įvestas straipsnis už sutuoktinio neištikimybę, tai ką laikyti įrodymu? Rezultate neištikima žmona viso labo atsiperka lengvu išgąsčiu.

SĖDĖJIMAS ANT SPRANDO

Įprotis sėdėti ant sprando, kaip ir visiškos viršenybės jausmas gali atsirasti bet kuriai būtybei, netgi banguotosioms papūgėlėms, jeigu esant gausybei maisto joms viską leisime ir už nieką nebausime, tai jos netrukus be jokio sąžinės graužimo ims dergti jums ant galvos.

Būtent tokias sąlygas moterims sukuria genderiniai įstatymai.

Nors apie jokį jų teisėtumą nė kalbos negali būti.

Tačiau būtent tuo ir naudojasi įvairaus plauko žmogaus teisių gynėjai: atseit, situacija įteisinta įstatymais, vadinasi, ji yra teisinga. Tačiau analogiškai buvo galima prieš 2000 metų sakyti apie vergovės teisėtumą.

Čia esmė slypi „to, kas įteisinta įstatymais“ naudingume ir teisingume.

PASAULIS, PILNAS MAŽUMŲ IR KITŲ KEISTENYBIŲ

Ir ta nesąmonė, kurią registruoja metrikacijoje, visus juos visiškai patenkina. Vienintelis variantas, kai šiuolaikiniame pasaulyje dar įmanoma taip vadinama „tradicinė santuoka“ – išleisti įstatymą, kuris uždraustų valstybei kištis į šeimos reikalus. Ir netgi šis protingas žingsnis pareikalaus didžiulių pastangų, kadangi priešintis puls visi pragaro demonai (savaime aišku, „žmogaus teisių gynėjų“ pavidalu). Tačiau visi kiti keliai „grįžti į patriarchatą“, panašu, bus įmanomi tik po pasaulinio masto revoliucijos.

www




 

Comments are closed.