Visas pasaulio auksas

Generolas de Golis nebuvo verslininkas ir neturėjo ekonominio išsilavinimo, bet būtent jis sudarė labiausiai pagarsėjusį finansų pasaulyje sandėrį, pavertusį pinigus popieriumi.

1965 pavasarį į Niujorko uostą atplaukė prancūzų laivas. Taip prasidėjo karas. Laivas buvo ne kovinis, bet jo triumuose buvo ginklai, kurių dėka Paryžius vylėsi nugalėti Ameriką finansiniame kare. Prancūzai atvežė į JAV dolerių kupiūrų už 750 mln$, kad gautų už jas „gyvų“ pinigų – aukso. Tai buvo tik pirmas tranžas, pateiktas Federalinei Rezervų sistemai, toliau sekė kiti. Fort Noksas, kur buvo saugomos amerikeičių aukso atsargos, galiausiai nebeatlaikė popierinių piniginių ženklų srauto ir aukso standartas žlugo. Iš visuotinio vertybių mato pinigai pavirto virtualiu atsiskaitymo vienetu, nebepadengtu niekuo, išskyrus gerą vieno ar kito centrinio banko vadovo, kurio parašas puikuojasi ant banknotų, vardą. Ir kaltas dėl to buvo vienas žmogus – Šarlis de Golis.

Casus belli

Prancūzijos prezidentas, beje, visiškai nesiruošė pasikėsinti į aukso standartą, užtikrinusį pasaulio finansinės sistemos stabilumą. Kaip tik priešingai – jis planavo būtent auksą, o ne dolerį padaryti visuotiniu ekvivalentu.

Viskas prasidėjo 1965 vasario 4. „Sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti koks nors kitas standartas, išskyrus auksą. – aiškino žurnalistams savo tradiciniame brifinge Eliziejaus laukuose de Golis. – Taip, auksas nekeičia savo prigimties: jis gali būti lydiniuose, monetose, jis neturi tautybės, jis nuo seno laikomas nekintančia vertybe. Neabejotina, dar ir šiandien bet kokios valiutos vertė nustatoma remiantis jos tiesioginiais ar netiesioginiais, realiais ar numanomais ryšiais su auksu“.

Generolas savo įprasta maniera – lėtai ir reikšmingai – skaitė iš popieriaus, bet iš visko jautėsi, kad tekstas šis jam žinomas iki paskutinio kablelio. De Golis apžvelgė per akinių viršų pilną Eliziejaus laukų rūmų salę ir tęsė sausu, ištreniruotu balsu: „Tarptautiniuose mainuose aukščiausias įstatymas, aukso taisyklę, čia vieta tam pasakyti, taisyklę, kurią reikia atkurti – tai įsipareigojimas padengti įvairių valiutinių zonų mokėjimo balanso pusiausvyrą realiu auksu“.

Vos tik Penktosios Respublikos įkūrėjas liovėsi kalbėti, spaudos atstovai plūstelėjo iš salės prie telefonų. Visi suprato: tik ką oficialiai buvo paskelbtas karas. Karas doleriui. De Golis siūlė nepripažinti pokarinio finansinio pasaulio persidalijimo dolerio, kaip pagrindinės valiutos, praktiškai prilygintos auksui, naudai ir paragino grįžti tarptautiniuose atsiskaitymuose prie sistemos, egzistavusios iki abiejų pasaulinių karų. Kitaip sakant, grąžinti klasikinį aukso standartą, kai bet kokia valiuta tik tada turėjo realią vertę, kai tiesiogine prasme buvo sveriama auksu.

„Senis galutinai išprotėjo“. – aiktelėjo Baltuosiuose rūmuose JAV prezidentas Džonsonas, kuriam atnešė iš pasiuntinybės Paryžiuje atsiųstą depešą su ataskaita apie spaudos konferenciją. Amerikiečiai, besiplėšantys tarp karo Vietname ir problemų Karibų baseine, tikėjosi, kad prancūzų lyderio antidolerinė retorika liks tik žodžiais. Argi jis pats nesakė: „Politikas iki tokio laipsnio netiki savo žodžiais, kad visuomet stebisi, kai kiti jį supranta tiesiogiai“? Tačiau šį kartą viskas klostėsi kitaip. Generolas, atvirai ilgėjęsis imperinės Prancūzijos praeities, ruošėsi „aukso Austerlicui“.

Pats laikas jį skubino. De Goliui greitai turėjo sukakti 70 metų, jis neabejojo, kad 1965 gruodį prancūzai perrinks jį dar 7 metams, pirmą kartą – visuotiniuose rinkimuose. Nė vienas Prancūzijos prezidentas neturėjo tokių plačių įgaliojimų, kaip jis, pritempęs konstituciją prie savo nemenko ūgio. Vėliau generolas pasakys: „Kai norėjau sužinoti, ką galvoja Prancūzija, paklausdavau pats savęs“. Tačiau tai bus vėliau, kai jis nebebus valdžioje. O dabar jam reikėjo ryžtingai pasinaudoti šia beprecedentine valdžia, kad atkariautų Prancūzijai vietą po ekonomine saule.

Aukso karštligė

Žozefas Kajo, buvęs Žoržo Klemanso kabineto finansų ministras, kartą papasakojo de Goliui anekdotą. Aukcione Paryžiuje parduodamas Rafaelio paveikslas. Arabas, kad įsigytų šedevrą, pasiūlė naftos, rusas – aukso, o amerikietis, užkėlęs kainą, paklojo už Rafaelį krūvą šimtadolerinių banknotų ir įsigijo šedevrą už 10 000$. „Kame gi čia triukas?“ – nusistebėjo de Golis. „Ogi tame, – atsakė buvęs ministras, – kad amerikietis nusipirko Rafaelį už… tris dolerius. Tiek kainavo popierius, ant kurio išspausdinti tie banknotai. Viena šimtinė jiems atsieina tris centus.“

Trys centai! Tik formaliai auksiniai… Savo valią Vašingtonas, norėjęs pats kontroliuoti pasaulio valiutos rinką, padiktavo visoms šalims per II Pasaulinį karą. Globalinės valiutinės sistemos schemą kurti pradėjo anglų ir amerikiečių ekspertai 1943 balandį, Pasaulinis karas buvo pačiame įkarštyje. Tuo tarpu pasaulinių skerdynių ekonominė pusė iš esmės susivedė į aukso srautą, plūstantį pagal lendlizo programas į amerikiečių saugyklas. Už ginklus, mašinas, metalus ir maisto produktus Anglija, Sovietai ir kiti antihitlerinės koalicijos nariai mokėjo Amerikai auksu, kadangi karo metu įprastos kupiūros praktiškai buvo bevertės.

Štai keletas skaičių. 1938 metais Amerikos aukso atsargas sudarė 13 000tonų. 1945 – 17 700t. O 1949 – 21 800t. Absoliutus rekordas! 70% pasaulinių aukso rezervų tais laikais. Dėl to būtent doleris tapo brangiojo metalo ekvivalentu, tik šios valiutos atžvilgiu pilnu pajėgumu veikė aukso standartas. 1944 metais anglai ir australai visiškai išsėmė savo aukso rezervus, ir tik Stalinas vis dar siuntė į Fort Nokso seifus auksą, išplautą Magadano ir Kolymos kasyklose. Ir taip tęsėsi iki 8 dešimtmečio, kol Sovietai neišmokėjo paskutinių lendlizo skolų. Išmokėjo, pakartosime, išimtinai auksu.

De Golis turėjo šią informaciją. Iš slaptos žinomų ekonomistų Robero Trifeno ir Žako Riuefo ataskaitos, parengtos 1959 metais, generolas žinojo, kad priverstinis Prancūzijos dalyvavimas taip vadinamame Aukso pule varo šalį į bankrotą. Šita tarptautinė struktūra, sukurta Niujorko federalinio rezervinio banko globoje ir apjungianti 7 vakarų Europos šalių centrinius bankus, tame tarpe ir Prancūzijos banką, veikė per Anglijos Banką. Ji ne tik palaikė Vašingtonui palankias aukso kainą – 35$ už unciją, bet ir prekiavo auksu, kiekvieną mėnesį atsiskaitinėdama Amerikos finansinėms viršūnėms apie nuveiktus darbus. Jeigu tekdavo padidinti realizuojamo metalo kiekį, pulo dalyviai grąžindavo amerikiečiams auksą iš savo atsargų. Jeigu pulas daugiau pirkdavo negu parduodavo, skirtumas buvo padalinamas žeminančiu santykiu: pusė atitekdavo amerikiečiams, kita pusė – visiems kitiems. Iš tos dalies prancūzams tekdavo tik 9%. Ekspertai raportavo de Goliui, kad nuostoliai nuo Aukso pulo veiklos, padaryti europiečiams, sudaro 3 mlrd$.

Generolas, suprantama, negalėjo susitaikyti su „auksiniu status quo“, juridiškai įtvirtintu Breton Vudo konferencijoje 1944 metais. Nepatenkino jo ir TVF statusas, sukurptas pagal JAV kurpalių. „Negalima valdyti, pasitelkus į pagalbą „bet“. – sakydavo generolas. Doleris, kaip įpirštas aukso ekvivalentas, ir tapo jam tuo atgrasiu ir erzinančiu „bet“. Ilgiau taip tęstis negalėjo: „Kol Senojo pasaulio vakarų šalys paklūsta Naujajam Pasauliui, Europa negali tapti europietiška…“ Ir žmogus, geriau už bet ką šiame pasaulyje mokėjęs pasakyti „Ne!“ naciams ir komunistams, kolaboracionistams ir sąjungininkams, viršininkams ir pavaldiniams, leidosi į „kryžiaus žygį“ prieš Fort Noksą.

Triumas su banknotais

„Generolą siejo ilgalaikė ir ganėtinai savotiška „draugystė“ su Amerikos prezidentais. – pasakojo Pjeras Mesmeras, vienas iš artimiausių de Golio bendražygių, buvęs Prancūzijos premjeras ir gynybos ministras. – Eizenhaueriui de Golis negalėjo atleisti dėl to, kad tas neleido jam tapti kariniu Prancūzijos gubernatoriumi. Net Amerikoje specialiai tam išspausdintus pinigus vežiojosi gurguolėje… Ne geriau susiklostė santykiai ir su Kenedžiu. De Golis laikė jį tėčio sūneliu, kurio vienintelė gera savybė buvo, kaip generolas manė, aklina, Kenedžio žmona prancūzė. Kenedį jis vadino vyresniųjų klasių mokiniu, o Džonsoną dar geriau – „skerdiku“.

Generolas žinojo, kad kelia susierzinimą Amerikos isteblišmentui, ypač po to, kai Prancūzija forsavo 7 dešimtmečio pradžioje nuosavą branduolinio apsiginklavimo programą. Jau nekalbant apie tai, kad 1963 sausį de Golis atmetė idėją dėl „tarptautinių branduolinių pajėgų“, kurias kūrė Pentagonas. O paskui išvedė iš NATO sudėties Prancūzijos Atlanto laivyną. Tuo metu amerikiečiams liko tik dvi prancūziškos divizijos vietoje kitados sutartų 14. bet amerikiečiai nė neįtarė, kad visa tai tebuvo žiedeliai.

1965 metais de Golis oficialiai pasiūlė savo amerikietiškam kolegai Džnsonui pakeisti į auksą 1,5 mlrd$ iš Prancūzijos valstybinio rezervo: „Nejaugi Amerikos valiuta keičiama tik iki to laiko, kol nebus pareikalauta ją iškeisti?“ Vašingtonas priminė, kad tokia Prancūzijos reakcija bus vertinama kaip nedraugiška – su visomis pasekmėmis. „Politika – pernelyg rimtas reikalas, kad patikėtume ją politikams“ – atkirto generolas ir paskelbė, kad Prancūzija pasitraukia iš karinės NATO organizacijos.

Toliau su amerikiečiais bendravo daugiausiai Paryžiaus finansų specialistai. „Visi formalumai išlaikyti. Prancūzijos Banko atstovas pasiruošęs tuojau pat pateikti lygiai pusę minėtos sumos JAV iždui. Pinigai pristatyti“. – skelbė į Vašingtoną pasiųsta oficiali Paryžiaus depeša. Keitimas, pagal Aukso pulo taisykles, galėjo vykti tik vienoje vietoje – Amerikos ižde. Pirmojo prancūzų „piniginio“ garlaivio triume laukė iškrovimo 750 mln$. Esant keitimo kursui 1,1 gramo aukso už dolerį, bėgimas nuo dolerio prancūzams gavosi ganėtinai rezultatyvus. 825 tonos geltonojo metalo – ne juokai. O eilės laukė ir antras garlaivis su tokia pačia suma. Ir tai buvo tik pradžia. Iki 1965 metų pabaigos iš 5,5 prancūzų aukso ir valiutos rezervų, laikomų doleriais, liko ne daugiau kaip 800 mln.

Vienas de Golis, aišku nebūtų sužlugdęs dolerio. Tačiau prancūziška valiutinė intervencija sukūrė labai pavijingą Amerikai precedentą. Paskui nenuspėjamus prancūzus patraukė keisti dolerius į auksą ir stropieji vokiečiai. Tik jie pasielgė protingiau. Baltųjų rūmų akivaizdoje kancleris Erchardas, ekonomikos profesorius ir užkietėjęs monetaristas, demonstratyviai smerkė prancūzus už „klastingumą“. O pats tuo metu surinko dolerius iš Vokietijos išdo ir paklojo priešais Dėdę Semą: „Mes juk sąjungininkai, tiesa? Pakeiskite, jei pažadėjot!“ Be to, suma buvo keliskart didesnė už pusantro milijardo prancūziškų frankų. Amerikiečiai buvo apstulbinti tokio įžūlumo, bet buvo priversti keisti „žaliuosius“ į auksą. Ir čia realių vertybių užsimanė centriniai bankai iš kitų šalių – Kanados, Japonijos… Tuometiniai pranešimai apie JAV aukso atsargų būklę primena suvestines iš fronto apie patirtus nuostolius. 1968 kovo mėnesį amerikiečiai pirmą kartą apribojo laisvą dolerių keitimą į auksą. Baigiantis 1971 liepai JAV aukso atsargos smuko iki žemiausios ribos – 10 mlrd$. Ir tada nutiko tai, kas įėjo į istoriją kaip „Nikson-šokas“. 1971 rugpjūčio 15 prezidentas Niksonas per TV paskelbė, kad nuo 1978 sausio Breton Vudo susitarimai nebegalioja. Pasaulio valiutų emisija pradėjo būti atliekama pagal finansinių piramidžių modelį, be atsvarų ir valdymo svertų.

Aukso šokas

Beje, nuo šio aukso šoko Amerika neatsipeikėjo iki šiol. Pasaulinės aukso tarybos duomenimis, JAV išlieka stambiausiomis aukso savininkėmis, šalies atsargas 2003 metais sudarė 8 200 tonų, tačiau iki tos atsargų apimties, kuri buvo auksinio standarto klestėjimo laikais, atstatymo lieka labai daug.

De Golis, vis dėlto, nepasiekė tikslo, kurį išsikėlė, surengęs plataus masto dolerių keitimą į auksą. Brangusis metalas pasitraukė iš tarptautinių atsiskaitymų, o doleris liko. Panaikinus aukso standartą, jis virto pagrindine rezervine valiuta, vietoje aukso tapęs visuotiniu ekvivalentu. Toks pakeitimas, aišku, ne visiškai adekvatus. Skirtingai nei auksas, doleris jautrus esminiams svyravimams.

Banko Merrill Lynch analitikai suskaičiavo kelias dolerio krizes – 1977-78, paskui 1987-88, 1990 ir 1994-95 metais. Dabar situaciją apsunkina naujo pretendento į svarbiausią pasaulio valiutą – euro – pasirodymas. 2007 metais doleris prarado 10% savo vertės laisvai konvertuojamų valiutų krepšelio atžvilgiu. O euras išaugo dolerio atžvilgiu 12,5%, neseniai viršijęs 1,5$ už eurą lygį.

Tačiau sistema vis dar veikia. Džordžo Bušo administracija, net patirdama prekybinį ir biudžetinį deficitą, vertė visą pasaulį mokėti amerikietiškas skolas. Beveik kiekvienais metais JAV Kongresas didina nacionalinio skolinimosi lubas, apsiekusias jau 9 trilijonus dolerių. Struktūrinės problemos auga, pinigų reikia vis daugiau. Ir jie kol kas patenka į Amerikos ekonomiką.

Vašingtonui nepaprastai svarbu, kad šalys, turinčios valiutos perteklių, pirmiausia Kinija, Japonija ir Rusija, ir toliau pirktų dideliais kiekiais JAV skolos įsipareigojimus. Kitaip sakant, kad kauptų ir kauptų dolerius. Juk trujų minėtų šalių doleriniai rezervai yra tokie dideli, kad ką nors už juos nusipirkti iš esmės neįmanoma. Tam neužteks viso pasaulio aukso. O įsigyti, tarkim, Amerikos pramonės įmonių užsienio valstybinės struktūros negali – Amerikos įstatymai neleidžia. Akivaizdi tendencija, kai auganti JAV valstybės skola nuvertina kitų šalių valiutinius rezervus ir verčia jas finansuoti Amerikos deficitą. Tuo pat metu Europa ir Azijos šalys nesuinteresuotos globaline finansų krize ir dėl to tų šalių centriniai bankai stengiasi remti Ameriką, pirkdami naujus skolos įsipareigojimus.

Skirtingai nei esant aukso standartui, virtuali pinigų sistema yra mažiau stabili. Daugelis centrinių bankų tikslingai mažina amerikietiškų vertybinių popierių dalį savo rezervuose ir šitą tendenciją vargu ar pavyks sustabdyti. Doleris dal lieka vieninteliu sąlyginiu vertės matu, tuo pat būdamas ir nacionaline JAV valiuta. Ir šis lemtingas prieštaravimas darosi vis labiau apstebimas. Krizės metu visus resursus galima mesti dolerio, kaip potencialaus aukso ekvivalento, stiprinimui, tačiau tuomet pablogėja situacija Amerikos ekonomikoje. Galima palaikyti Amerikos ekonomiką, įliejant srautą pigių dolerių, tačiau tada pradeda griūti pasaulinis vertės ekvivalentas. Respublikonas Bušas – izoliocionistas, jis pasisako už dolerį kaip nacionalinę valiutą. Vadinasi, šiandien galutinai traukiasi į nebūtį dolerio, kaip vieningo vertės mato idėja. Galbūt teks grįžti prie kažko panašaus į aukso standartą, kur vertės matu taps, tarkim, „valiutų krepšelis“. Arba teks išrasti naujus universalius pinigus, padengtus, tarkim, energijos vienetu.

…O prasidėjo viskas nuo sandėrio, kurį amerikiečiams įpiršo ambicingasis de Golis. Kai susitikimas su generolu pasibaigė, Lindonas Džonsonas su palengvėjimu atsipūtė ir prisipažino: „Su šituo žmogumi amerikiečiams asocijuojasi vien tik nemalonumai“. Jis žinojo, ką kalba: Džoną Kenedį nužudė lapkričio 22, Šarlio de Golio gimimo dieną.

Šaltinis

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą