Vienuolika idiotiškų eksperimentų

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Būna, kad paskambini į kokį nors mokslo institutą, kad užduotum eilinį be galo aktualų klausimą (pavyzdžiui, kodėl nedega ausų sierą), o mus išvadina nerimtu leidiniu, apkaltina, kad trukdome jiems užsiimti fundamentaliais tyrimais. Suprastume, jei atitrauktume juos nuo atominės bombos kūrimo, tačiau skaudu girdėti tokius kaltinimus iš žmonių, kurie patys… Na, žodžiu, paskaitykite patys, kuo jie ten užsiima savo nepaprastai svarbiose laboratorijose. Surinkime tuziną idiotiškiausių eksperimentų, palyginus su kuriais, mūsų tinklapis – tiesiog akademinio rimtumo bastionas.

„ŽVAIGŽDŽIŲ KARŲ“ POVEIKIS SKĖRIAMS

Entomologams Kler Rind ir Piteriui Simonsui iš Niukaslio universiteto smarkiai pasisekė. Vietoje to, kad skaičiuotų tarakonų kojas ar preparuotų dievo karvutes, jie kelis mėnesius žiūrėjo mėgstamiausias vietas iš filmo „Žvaigždžių karai“. Seansų metu, tiesa, jiems tekdavo periodiškai stebėti skėrius, kurie irgi žiūrėjo filmą. Rind ir Simonsas sumąstė visa tai, kad ištirtų vabzdžių smegenų reakciją į Dž. Lukaso kūrybą. Buvo daroma prielaida, kad atlekiantys tiesiai į skėrius kosminiai laivai sukels vabzdžiams norą nuo jų sprukti. Ištyrę šį troškimą, entomologai planavo sukurti robotą, kuris, panašiai kaip skėriai, labai greitai sureaguotų į judančius objektus. Robotą galima buvo panaudoti automobilių autonavigacijai. Įsivaizduojate, kokių pretekstų kartais tenka prisigalvoti, kad galėtum darbe ramiai pasižiūrėti mėgstamą filmą?

HOMOSEKSUALISTO GUNDYMAS

Amerikiečių mokslininkas Robertas Hisas iš Tuleino universiteto tikėjo, kad mokslas gali viską. 1970 metais jis nutarė tai įrodyti, o būtent – perauklėti homoseksualistą. Esmė čionai ta, kad Robertas kaip tik tyrinėjo smegenų zonas, atsakingas už lytinį potraukį. Bebaimis mokslininkas susimedžiojo gatvėje homoseksualistą-prostitutą, prijungė jam prie galvos elektrodus ir ėmė laukti, kas iš to gausis. Netrukus pacientas ėmė šnairuoti į daktarą ir pranešė, kad „didėja jo seksualinė motyvacija“. Robertas pasiskubino pasišalinti iš patalpos ir vietoje savęs įleido laisvo elgesio moteriškę (kurią, beje, gudrus mokslo vyras pozicionavo instituto sąmatoje kaip „medžiagą eksperimentui). Valandą laiko laboratorijoje nieko nevyko. Apnarpliotas laidais homoseksualistas niekaip nereagavo į sustirusią nuo šalčio prostitutę, apsirėdžiusią savo labai negausiais darbiniais rūbais. Galiausiai daktaras pareikalavo, kad moteriškė imtųsi iniciatyvos ir – o stebuklas! – tarp jos ir bandomojo visgi įvyko lytinis aktas. Robertas nusprendė, kad eksperimento rezultatas – teigiamas ir čia pat parašė šia tema įspūdingą mokslinį darbą. O homoseksualistas grįžo į gatvę ir pasistengė daugiau niekada neprisiminti apie gėdingą eksperimentą, kuriame dalyvauti privertė skurdas.

PLAUKIMAS SNARGLIUOSE

Sėdėjo kartą Niutonas po savo mėgstama obelimi ir kalbėjosi su kolega mokslinėmis temomis. Be viso kito jie įsivaizdavo baseiną, užpildytą sirupu ir ginčijosi, ar žmogus plauks jame lėčiau (dėl aplinkos pasipriešinimo), ar greičiau (nes atsispirti nuo tirštos aplinkos bus lengviau). Ginčas liko neišspręstas, kadangi suorganizuoti eksperimentinio baseino su sirupu to laikmečio mokslas nebuvo pajėgus. Užtat šiuolaikinio mokslo nesustabdė tokia smulki problema ir 2004 metais profesorius Edvardas Kasleris iš Minesotos universiteto pripylė į universiteto baseiną tirštiklio, kuris paprastai naudojamas gaminant padažus. Vanduo įgavo tirštų snarglių pavidalą. Į jį buvo įleista 16 bandomųjų plaukikų. Tiktai neklauskite, kiek kainavo profesoriui įkalbėti plaukikus nerti į tą šlykštynę ir kaip jam pavyko įtikinti komunalines tarnybas, kad išleidus šlykštynę į kanalizaciją, toji neužkimš visų vamzdžių. Galiausiai buvo gautas sekundžių tikslumo rezultatas: skysčio tirštumas nedaro jokios įtakos plaukimui.

PILIULĖS IŠ VĖMALŲ

Studentas medikas Stabinsas Firfas, gyvenęs XIX amžiaus pradžioje Filadelfijoje, karštai svajojo padaryti didį mokslinį atradimą. Vieną žiemos vakarą tas atradimas pagaliau toptelėjo jam į galvą. Studentas kaip tik tyrė užsikrėtimo geltonąja karštine statistiką ir staiga pastebėjo, kad vasarą liga siautėja, o žiemą – aprimsta. Stabinsas padarė išvadą, kad karštinė neužkrečiama (kaip teigė medicina), o yra išprovokuojama karščių. Didelio masto tyrimams studentas, aišku, neturėjo pinigų, dėl to nusprendė patikrinti savo didį atradimą ant savęs paties, juo labiau, kad asmeninis pasiaukojimas labai papuoštų tyrimą. Pradėjo studentas nuo to, kad padarė rankose kelis įpjovimus ir įtrynė į juos „šviežius juodus vėmalus, gautus iš sergančio karštine žmogaus“. Jokio užsikrėtimo neįvyko. Studentas įsidrąsino ir ėmė lašinti vėmalus sau į akis, virti juos ir kvėpuoti jų garais, netgi pasigamino iš jų piliulę ir ją išgėrė. Jokio rezultato. Galiausiai triumfuojantis Stabinsas priėjo iki to, kad išsiterliojo pats save visais skysčiais, kuriuos jam pavyko išspausti iš nelaimingų ligonių. 1804 metais narsus tyrinėtojas paskelbė apie savo atradimą, kuriam, deja, nebuvo lemta tapti didžiam. Po kelių dešimtmečių kubietis Karlosas Finlėjus išsiaiškino, kad studentas ėmė savo medžiagą iš pačios paskutinės stadijos ligonių, kurie yra saugūs. O štai ką tik susirgę žmonės – patys užkrečiamiausi. Kaip taisyklė, užsikrečiama per kraują, kurį nešioja uodai. Tuo ir paaiškinamas suaktyvėjimas vasarą.

KALAKUTŲ LYTINIS POTRAUKIS

Jeigu tau atrodo, kad kalakutų gundymas – nepakankamai moksliškas užsiėmimas – Pensilvanijos universitete darbo begausi. Nes būtent šio universiteto darbuotojai Martinas Šeinas ir Edgaras Heilas pašventė savo mokslinę karjerą kaip tik šių paukščių lytinio gyvenimo tyrimams. Labai greitai paaiškėjo, kad jis labai paprastas: kalakutas buvo pasirengęs užsiimti seksu ne tik su bet kuria kalakute, bet netgi su jos iškamša. Atrodytų, kur gi čia galėtų slypėti mokslinė problema? Tačiau Martinas su Edgaru pasistengė ir surado! Jie nutarė šalinti iškamšo dalis – vieną po kitos – iki to laiko, kol kalakutas nustos ja domėtis. Buvo pašalinta uodega, kojos, sparnai, tačiau kalakutas toliau lindo prie iškamšos. Galiausiai liko tiktai galva ant pagaliuko, kuri kaip ir anksčiau vis dar labai patiko kalakutui. Iš esmės jis neprieštaravo netgi prieš kamštinę jam patikusios galvos imitaciją. Taip ir negavę jokių rezultatų, mokslininkai anaiptol nesutriko ir, savaime aišku, parašė apie kalakutą pilnavertį mokslinį darbą ir iš karto po to griebėsi kvapą gniaužiančių eksperimentų vištų lytinio gyvenimo srityje.

ŠOKANTYS LAVONAI

Jeigu kada nors girdėjote išsireiškimą „galvanizuoti lavoną“ (ir netgi jei negirdėjote), galite dabar girtis, kad žinote, iš kur tas žodžių junginys atsirado. O kilo jis iš italų anatomijos profesoriaus Liudžio Galvanio pavardės. Jis 1780 metais atrado, kad galima smagiai praleisti laiką, leidžiant elektros srovę per varlės lavoną: jis tarsi atgydavo ir imdavo juokingai trūkčioti. Netrukus lavonų „atgaivinimo“ banga užplūdo visą mokslo bendruomenę. O mitrus Galvanio giminaitis, kažkoks Džiovanis, netgi leidosi į kelionę po Europą, kurios metu demonstravo publikai „mirties šokius“. Pati žymiausia demonstracija buvo surengta 1802 sausio 17 dieną, kai Džiovanis prijungė 120 voltų akumuliatorių prie mirtimi nubausto žudiko Džordžo Forsterio lavono. Negyvėlis ėmė judinti žandikaulį, paskui atmerkė kairę akį, o pasirodymo pabaigoje pakėlė dešinę ranką ir ėmė judinti kojas, tartum mėgindamas pabėgti nuo savo kankintojo. Kalbama, kad eksperimentas baisiai nepatiko britų valdžiai, kuri išsigando, kad jai teks dar kartą leisti pinigus atgaivinto nusikaltėlio mirties bausmei.

BEŽDŽIONĖS IR ŽMOGAUS HIBRIDAS

Profesorius Ilja Ivanovas negalėjo nė dienos ramiai praleisti, ko nors dirbtinai neapvaisinęs. Pirmenybę jis teikė neįprastiems variantams: kryžmino peles su žiurkėmis, elnius su jaučiais, zebrus su stumbrais. Mokslininko veiklos rezultatai kartais likdavo gyvi, dėl profesorius XX amžiaus pradžioje buvo laikomas autoritetingu mokslo šviesuliu. Po 1917 metų bolševikų revoliucijos šviesulys nusprendė galiausiai sukryžminti žmogų su beždžione (caro laikais tokie eksperimentai prieštaravo religijai, o prie bolševikų buvo netgi labai sveikintini). Ir štai 1927 metais Ivanovas iškeliavo į Afriką, kur nieko nelaukdamas puolė kryžminti gorilas su pigmėjų moterimis. Jo laimė truko neilgai: dėl nežinomų priežasčių eksperimentus teko nutraukti taip ir nesulaukus rezultatų. Profesorius grįžo į tėvynę, prigriebęs su savimi orangutangą, kuris turėjo pratęsti apvaisinimo darbus uždarame Krymo draustinyje. Moterų savanorių atsirado labai greitai ir draustinyje užvirė darbas. Tačiau maždaug po metų, neišlaikęs Krymo klimato, o gal ir spartuoliškų darbo tempų, nugaišo orangutangas. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir pats profesorius. Kalbama, kad tai nutiko dėl to, kad jis taip ir nesugebėjo pateikti jokių rezultatų, kad pateisintų valstybės investuotas lėšas.

PINGVINŲ MĖŠLO GREIČIO TYRIMAI

Patekę į Pietų ašigalį, skysčių fizikos specialistai Viktoras Beno ir Džozefas Halas nešvaistė laiko veltui. Per visą poliarinę vasarą jie tyrė skysčių judėjimą pingvinuose, matavo, kokiu greičiu išlekia fekalinės masės iš šito paukščio ir koks tų medžiagų slėgis. Šalia to jiems pavyko nustatyti tiriamojo objekto spalvos ir konsistencijos priklausomybę nuo maisto, kurį vartoja pingvinas. Fiziko darbas sukėlė didžiulį susidomėjimą ornitologams, kurie pražiopsojo tokią sensacingą tyrimų temą ir buvo ne tik išsiuntinėtas įvairių šalių mokslinėms bibliotekoms, bet ir buvo 2003 metais paskelbtas žurnale „Poliarinė biologija“.

ŠUNIUKŲ KANKINIMAS

Aštunto dešimtmečio pradžioje psichologai Čarlzas Šeridanas ir Ričardas Kingas nutarė įrodyti, kad žmonės – pasibjaurėtini, jokių principų neturintys padarai. Pradėjo jie nuo to, kad sugalvojo pakankamai pasibjaurėtiną ir jokių principų neturintį eksperimentą. Iš pradžių su dviem žmonėmis, paskui su 26 studentais savanoriais. Į kambarį už stiklo pasodino mielą pūkuotą šuniuką, apipainiojo jį laidais ir privertė vykdyti primityvias užduotis. Šuniuką stebėjo studentas prie pulto (iš tikrųjų studentas ir buvo eksperimento objektas). Jis turėjo paleisti elektros srovę kiekvieną kartą, kai šuniukas suklysdavo. Sulig kiekviena klaida įtampa buvo didinama 1 voltų. Galiausiai šuniukas imdavo staugti iš skausmo. Savanoriai neretai irgi apsiašarodavo ir mėgindavo gestais parodyti šuniukui, ką tas turi padaryti, tačiau ir toliau leisdavo elektrą. Šeridanas su Kingu patenkinti trynėsi rankas: iš visų bandomųjų tik šeši principingai atsisakė dalyvauti žiauriame eksperimente. Beje, visi jie buvo vyrai. 13 merginų, apsipylusios ašaromis, negailestingai spirgino mielą šuniuką iki galo.

DRAMBLIAI IR LSD

Zoologas Liuisas Vestas iš Oklahoma Sičio buvo tikras minties galiūnas: kartą jam šovė į galvą mintis duoti drambliui LSD. Galbūt idėja gimė dėl to, kad daktaras Vestas jau anksčiau ne kartą tyrė šio narkotiko poveikį savo paties smegeninei. Taigi, ankstų 1962 rugpjūčio 2-osios rytą nieko neįtariantis dramblys Tasko iš vietinio zoologijos sodo staiga pajuto, kaip į jo užpakalinę koją buvo įdurtas švirkštas, kuriame buvo 297 miligramai LSD. Tai maždaug 30 kartų daugiau negu reikia žmogui, jeigu tas svertų kaip dramblys, tačiau mokslininkas nutarė nesismulkinti. Iš pradžių dramblys reagavo kaip į įprastą injekciją: užtrimitavo ir ėmė lakstyti po voljerą. Paskui netikėtai išsituštino, nuvirto ant šono ir apmirė. Panikos apimtas zoologas suleido dvi dozes trankvilizatoriaus, tačiau Tasko taip ir neatsigavo iš komos. Po pusantros valandos nuo eksperimento pradžios daktaras stovėjo priešais absoliučiai negyvą dramblį. Skrodimas taip ir nenustatė, nuo ko mirė gyvūnas – nuo perdozavimo ar trankvilizatorių. Taip kad Tasko šmėkla dar ilgai nedavė mokslininkams ramybės, kol Kalifornijos universiteto bendradarbis Ronaldas Sigelis nepasirodė eiliniame zoologijos sode, kad pakartotų legendinį eksperimentą. Zoologijos sodas, savaime suprantama, prieštaravo. Tačiau mokslininkas pažadėjo atlyginti drambliams padarytą žalą ir jį pagaliau įleido į voljerą. Šį kartą Ronaldas įmaišė narkotiką į vandenį. Matyt, toks būdas buvo saugesnis: atsigėrę vandens, drambliai nepradėjo mirti, o pradėjo vangiai svyruoti ir skleisti keistus garsus. Po kelių valandų ši būsena praėjo ir daktaras Sigelis džiugiai įrašė savo bloknote išvadą, kad nuo šiol visi pasaulio zoologai galį drąsiai šerti drambliams LSD.

SUMUŠTINIŲ MĖTYMAS

1996 metais fizikas Robertas Metju nutarė, kad „sumuštinio dėsnis“ (kad visada krinta sviestu žemyn) niekuo ne blogesnis už kitus gamtos dėsnius, vadinasi, turi būti patikrintas fizikų. Mokslininkas sumeistravo eksperimentinį stalą, sutepė kelis šimtus eksperimentinių sumuštinių ir ėmė juos mėtyti. Ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į tai, kad duona lėktų nuo stalo maksimaliai gyvenimišku būdu – tarsi atsitiktinai nustumta eksperimentatoriaus alkūne. Ir mokslininkui pavyko! Metju padarė išvadą, kad kritimas sviestu žemyn paaiškinamas duonos gabalo aerodinamika: lėkdamas nuo vidutinio statistinio stalo, vidutinis statistinis duonos gabalas paprasčiausiai nespėja apsisukti 360-čia laipsnių. Jeigu manote, kad tuo fizikas ir apsiribojo, tai visiškai nieko nesuprantate apie šiuolaikinio mokslo atkaklumą. Sekė dar viena eksperimentų serija, kurios dėka mokslininkas sugebėjo padaryti išvadą, kad jeigu žmonės turėtų trijų išmatavimų stalus, tai sumuštiniai nuo jų su vienoda tikimybe kristų sviestu į apačią ir į viršų.

DVIGALVIS ŠUO

Niekas nežino, kuo žymiam transplantologui Vladimirui Demichovui nusikalto universiteto aviganis. Tačiau kartą 1954 metais šuo atsipeikėjo operacinėje ir pajuto ant savo pakaušio nedidelį bjaurų sutvėrimą, kuris aršiai kandžiojo jam ausį. Sutvėrimui tikrai buvo dėl ko niršti: juk jis dar visai neseniai buvo visiškai normalus pilnavertis mopsas, o dabar iš jo beliko tiktai galva ir priekinės letenos, prisiūtos prie aviganio. Dvigalvis monstras tučtuojau buvo paskelbtas „didžiu tarybinės transplantologijos pasiekimu“ ir pademonstruotas publikai. Kaip nebūtų keista, publika sukėlė ovacijas. Iki gyvūnų teisių gynėjų, kurie siaubia laboratorijas, kad išlaisvintų kokias nors užkankintas infuzorijas, pasirodymo dar buvo likę kokie du dešimtmečiai. Taip kad akademikas Demichovas be problemų sukūrė dar apie 20 Frankenšteino keturkojų: mokslininkas vis bandė suprasti, kodėl tie padarai pas jį niekaip negali išgyventi ilgiau mėnesio laiko.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!