AUTORINIAI STRAIPSNIAI
lapkričio 6, 2016

Vėjuotoms Vėlinėms praūžus…

Vėjuotoms Vėlinėms praūžus…

Anksčiau lietuviai kapus lankydavę ne lapkričio 1 dieną, o lapkričio 2-ąją. Lapkričio pirmoji – Visų šventųjų diena. Tą dieną eidavo į bažnyčią ir melsdavosi už visus šventuosius, o lapkričio 2-oji – Vėlinės. Tuomet ir buvo lankomi artimųjų kapai, degamos žvakelės, kalbamos maldos už mirusius. Laikai keičiasi…

Pasak baltų kultūros tyrinėtojo Aleksandro ŽARSKAUS, Vėlines šventė dar pagonys. Jie dažydavo kiaušinius raudonai ir juodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavosi, kad tai atneš jiems gerą derlių ar dar ką nors. Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Šis paprotys išliko ir dabar, laikosi daugiausia jaunimo. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys. Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“ – nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės, pavyzdžiui, mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.

Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o ypač mėgstamas jų lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

„Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Buvo manoma, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį juos lauke, mat bijota klaidžiojančių vėlių…“ (sutrumpinta iš A. Žarskaus. „Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės“).

Žymus lietuvių mąstytojas, dvasinių vertybių propaguotojas Aleksandras Žarskus, atokiai besilaikantis nuo politikos, savitai žvelgiantis bei tyrinėjantis žmogaus būties paslaptis, be abejo, galėtų daug papasakoti apie Lietuvą ir pasaulį ištikusios SISTEMINĖS KRIZĖS priežastis, tačiau Vėlinių proga apsiribokime keliais šio Žmogaus išminties krislais, kurie sutelks ir nukreips mūsų mintis į tyresnes versmes, nuskaidrins sielą, atvers širdį meilei:

„Ne tik Lietuva, bet ir visas civilizuotas pasaulis, priėjo kryžkelę. Žmonių civilizacijos pasaulis, kuris nori tik augti ir augti, kuris yra nepasotinamas, anksčiau ar vėliau, turės atsigręžti į dvasinius dalykus bei pasotinti alkaną dvasią. Pasirodo, iki šiol savo alkį mes nukreipdavome ne į tą pusę. Matyt, laikas sustoti ir susimąstyti.

Apie žmogaus vidinį pasaulį, apie jo sielą, labai mažai, o kartais net visiškai nekalbama. Bet gi žmogus visada yra jungtis tarp dangaus ir žemės, medžiagos ir dvasios. Žmogui visuomet kažko trūks, jeigu jis pamirš savo antrąją pusę, tai yra, tą nemedžiaginę, dvasinę pusę…

Aš netikiu žmogaus tvarka ir žmogaus teisingumu. Netikiu! Jis niekada nėra teisingas. Tikiu tiktai Dievo tvarka ir teisingumu. Žmogaus tvarka ir teisingumas visada yra tiktai iliuzija, visada tik apgaulė. Lygiai taip, mums peršamos demokratijos laisvės ir teisės, bet jų nėra. Nėra jų!.. Tą laisvę reikia atiduoti Dievui į rankas. Aš netikiu žmogaus teisingumu. Šiais laikais nėra ir negali būti tikros teisinės valstybės.

Kol kas, deja, aš nematau jokių prošvaisčių, kad mes galėtume turėti tokią valdžią, kuri tarnautų žmonėms, o ne siauriems oligarchinio klano interesams. Ir vargu ar čia, žemėje, tokia valdžia yra įmanoma jau vien todėl, kad mes esame įjungti į savotišką mitybos grandinę: vieni valgo kitus. Pati gamta, pati žemė ir mūsų prigimtis tai lemia. Ir todėl šis pasaulis yra laikinas, iliuzinis. O aš turiu mokytis mylėti savo priešus, tuos, kurie mane engia, kenkia, devintą kailį lupa ir panašiai. Aš turiu suvokti, kad viskas tėra iliuzija. Bet jeigu aš myliu tik tuos, kurie mane myli ir man yra geri, tai kokia čia meilė?..“, – retoriškai klausia A.Žarskus.

Apniukusi Lietuvos padangė retokai pradžiugina pragiedruliais, o vis rečiau beužklystantis saulės spindulys vargu ar gali sušildyti sužvarbusią žmogaus sielą. Gal ir nebūtų taip nyku, jeigu gyventume iš ties laisvoje, demokratiškoje šalyje, mūsų išsvajotoje, išgodotoje, tikinčiųjų maldomis išpurentoje, skausmo ašaromis suvilgytoje dievobaimingoje Marijos žemėje, kur užderėjusi TIESA, TEISINGUMAS, artimųjų MEILĖ nebūtų be gailesčio, ciniškai trypiama teisėsaugos, teisėtvarkos, aukščiausios valdžios institucijų koridoriuose.

Tokioje dangiškoje, darganoto rudens naktį susapnuotoje teisingumo ir tiesos karalystėje – valdžiažmogiai nesielgtų, kaip kiaulės prie lovio, o atsakingi valstybės pareigūnai brangintų nesuterštą sąžinę, šiukštu nevogtų iš valstybės, nebūtų atsitvėrę nuo paprastų žmonių užtamsintais, kreivais langais ir ne mažiau kreivais įstatymais. Doru darbu pelnydami visuomenės pagarbą, politikai ištikimai, pasiaukojančiai tarnautų Tautai, lyg kokie šviesuliai žadindami nuskriaustųjų viltis ir paguodą…

Kaskart sukylančios priešrinkiminės aistros, susikompromitavusių partinių funkcionierių rietenos, kaip įprasta po Seimo rinkimų, pasibaigia valdžios postų dalybomis. Turbūt neverta nė klausti, ką šis viešųjų ryšių, politinės demagogijos SPEKTAKLIS, už kurį brangiai susimoka visi mokesčių mokėtojai, reiškia paprastiems, eiliniams šalies gyventojams, nusivylusiems tai liberalkonservatorių, tai socdemų valdančiųjų politika? Ar tai nėra pasityčiojimas iš paprastų piliečių, kenčiančių neteisingumą, pažeminimą, skurdą, skriaudą, ir, deja, jau nebetikinčių Tautos VIENYBĖS galia, nebemokančių solidariai pasipriešinti „valstybininkų“, oligarchų-monopolistų, teisėsaugos klanams, aštuonkojo čiuptuvais apraizgiusiems Lietuvą, Tėvynę mūsų?..

Begėdiškai meluojantys, godūs, turtais aptekę, ambicingi garbėtroškos, išlikti valdžioje trokštantys „patriotai“, kaip ir didžioji dauguma pažemintų ir nuskriaustųjų, valdančiųjų klano engiamų šalies gyventojų, visi mes, kas anksčiau, o kas vėliau, būsime priversti stabtelėti ir susivokti, jog už sekančio lemties posūkio laukia neišvengiama akistata su Amžinybe, sulyginanti visus be išimties žemės keleivius. Kaip žinia, niekas su saule negyvena. Tiek aukštai sėdintys, tiek ir žemai krentantys, tiek žydromis padangėmis skraidantys, tiek žeme šliaužiojantys, – visi, be jokių išlygų, laiko tėkmėje pavirsime į dulkes!..

Lapkritį, kai visi medžiai jau beveik be lapų, pasitinkame nykoką metų laiką. Tuštuma sklando tarp apnuogintų medžių šakų, dienų pilkuma užgula pečius, o mūsų akys veltui ieško ryškesnės saulėtos properšos vėjuotoje padangėje. Toks dabar laikas, kai gamtovaizdžio nykuma ir darganos, persmelkiančios visa, kas gyva, sukelia neapibrėžtą vidinį nerimą, širdgėlą bei sielos liūdesį.

Visa tai ištverti, atsitiesti padeda užsimiršimas nesibaigiančių darbų verpetuose. Įgimtas atsakomybės jausmas, prisiimtos pareigose, kurias privalu atlikti, gena šalin depresiją. Bėgimas uždaru „voverės ratu“ kiek prislopina tauresnių, šviesesnių jausmų, kūrybiškumo, meilės ilgesį, nors tas ilgesys retkarčiais visai nelauktai atgyja mūsų sapnuose ir prisiminimuose: „Kartais, kai mūsų meilė klajoja kaip dvasia be vietos, ji dažnai grįžta ten, kur jos nestigo,“ – pačiame jėgų žydėjime palūžusio rašytojo Broniaus RADZEVIČIAUS sielos šauksmas, palikęs be atsako vėlyvo rudens naktyje, man asocijuojasi su pilkuoju metų laikotarpiu, kuri praskaidrina nebent pagonybės laikus menančios, tradicinės Vėlinių apeigos amžino poilsio bei dvasinės rimties susikaupimo vietose. Šiose dimensijose alsuojanti VIENYBĖ – tikrų tikriausia, neišgalvota, tai bene pati tvariausia vienybė, nuskaidrinanti net ir pačias nuodėmingiausias sielas!..

Pilkasis metų mėnuo – lapkritis, kai paskutiniai gelsvi lapai nuo apnuogintų medžių šakų krenta žemėn, kai nuo lietaus ištežę, parudavę draiskalai skleidžia nepakartojamai svaigų aromatą. Šiuo metų laiku juntama ypatinga, nostalgiška nuotaika, tvyranti apmirusioje gamtoje, persmelkia romantiškai nusiteikusio žmogaus sielą. Ką beveiktume, kur beeitume, tuštumos jausmas, praradimo nuojauta sekioja įkandin, tarytum įkyrus šešėlis…

Ta pilka, rudeniška nuotaika metaforiškai atsispindi nemirtingose Vytauto MAČERNIO eilėse. Tragiškos lemties Poeto nemarusis „Sielos paveikslas“, švelniais pustoniais nutapytas, regis, gan netikėtai atgyja tolimu varpo gaudesiu brėkštančio ryto migloje ir beldžiasi į mūsų širdis:

„Po žemu ir pilku dangumi / Aš einu palenkęs galvą / Ir mąstau, kaip sielai artimi / Tie tušti laukai ir kalvos / Rudenio mieguistam nykume. / Kojas vilkdamas drėgna žeme,/ Prieinu lapuočių mišką / Ir stebiu, ore tingiame / Raudoni, gelsvi, išblyškę / Supas lapai – negyvi drugiai – / Ir pusiau nusilapoję / Medžiai stūkso, tartum kaliniai, / Nuplakti rimbu kandžiuoju, / Šalty kūnais virpančiais gailiai / Ant jų kabant paskutiniams skarmalams. / Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems! / Tas rudens paveikslas mano / Siela, tau patinka, nes jame / Atpažįsti kraštą, kur gyvena/ Tavo liūdesys ir pilkuma.“

Šviesios atminties poeto V. Mačernio apdainuotą vėlyvo rudens pilkumą ir liūdesį trumpam išsklaido tūkstančiai žvakučių, sužibusių naktyje, mirusiųjų vėlėms pagerbti. Nuo senų laikų vingiuotais Lietuvos keliais ir takeliais žmonių srautai plūsdavo, tebeplūsta į kapines aplankyti Anapilin iškeliavusių artimųjų kapų, papuošti juos gėlėmis ir Vėlinių žvakutėmis.

Visų Šventųjų diena, Vėlinės – tinkamas laikas, pagerbiant mirusiuosius, atjaučiant gyvus esančius, deja, nenumaldomai išeinančius ir mus paliekančius, dar kartą susimąstyti apie Amžinybę. Juolab, kad Anapilin, anksčiau ar vėliau, iškeliaujame visi, kiekvienas su savo neblėstančiomis viltimis ir tikėjimu. Kaip teigia Šventasis raštas: „Jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina.“ (2 Kor.4,16).

Taigi, vienu metu nykstame ir atsinaujiname. Atsinaujiname tol, kol su visam iškeliaujame į dausas. Laikas dosnus, bet nepermaldaujamas. Jis nusineša su savimi viską. Kas dar tik vakar buvo taip svarbu, brangu ir širdžiai miela, kas šiandien vis dar gyva ir džiugina mūsų akis, galbūt jau rytoj bus pridengta NETEKTIES skraiste. Taip surėdytas šis pasaulis nuo neatmenamų laikų: kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Kiekvienam skirta savoji kelio atkarpa ir lemties vingis. Žmoniškosios būties praradimai neišvengiami, deja!..

Ilgainiui vieni išmoksta pasitenkinti mažu, džiaugtis tuo, ką turi, gyventi taip, kaip gyvenasi, kiti gi, abejingai numodami ranka į tuščias pramogas, panyra į nesibaigiančius kasdieninius darbus, o trumpomis atokvėpio valandėlėmis, galbūt, trokšta išgirsti savosios sielos kuždesį, nuteikiantį maldai, filosofiniams būties apmąstymams: „Kartos nueina ir kartos ateina, tik viena žemė pasilieka kaip buvus. Saulė teka ir saulė leidžiasi ir visada vėl ji teka iš Rytų. Dabar vėjas pučia iš Šiaurės, paskui jis pasisuka ir pučia iš Pietų, ir sukasi jis vėl toliau ir toliau, iki vėl sugrįžta į buvusią kryptį. Visos upės teka į jūrą, o jūra vis nepilna. Vanduo grįžta į savo ištakas ir vėl teka į jūrą. Viskas keičiasi taip greitai, kad akys ir ausys negali suspėti viską pamatyti ir žodžiais apsakyti tai nėra įmanoma. Tačiau apie viską galima pasakyti: Nieko naujo neatsiranda po saule; kas buvo, tas ir vėl bus, kas buvo daryta, tas ir vėl bus daroma. “Pažiūrėk čia, – sako jie, – žiūrėk, tai nauja”. Nesąmonė! Tai jau yra buvę seniai, dar prieš mums gimstant. Mes tiktai nebežinome, ką darė ankstesnės kartos. Tai, ką mes darome šiandien, ar mūsų vaikai darys, taip pat bus greitai pamiršta” (Senasis Testamentas, Ekl 1,4 – 11).

Mirties artumo nuojauta kiekvieną mąstančią būtybę moko branginti mums duotą gyvenimą. Šiltas vėlyvo rudens rytas kažkuo panašus į ankstyvo pavasario dvelkimą, nors prieš akis dar laukia ilga žiema, baltoji tyla, spengiantis šaltis… Visa čia pat – apmirusi gamta, sukaustyta ledu, ir užmarštis šiaurinio vėjo išpustytų vasaros miražų!..

Kaip ten bebūtų, išgyvensime ir tai, būtinai sulauksime šviesesnių dienų. Šiokia tokia paguoda – neblėstanti viltis, kvailių motina, užspausta žmogaus širdies kertelėje, miršta paskutinė.

Pilkos rudens dienos, bemiegės nerimo ir kančios kupinos nakties valandos – viskas praeina!.. Bet kol dar esame, ačiū Dievui, sveiki ir gyvi, žvelgdami pakeliui iš šiapus į Anapus, uždekime vilties žvakutę tarp savo delnų, palieskime vėsų žemės grumstą, pagarbiai, su meile atminkime artimuosius, gyvus ir mirusiuosius. Juk, vis dėlto, tai ypatinga metų šventė:

„Vėlinės tai šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne tik mes esame veiklioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai nelengva. Juk iš tikrųjų gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dviejų polių VIENYBĘ. Vieni čia, kiti ten, siejami meilės ir abipusių gestų. Pasak lietuvių tautosakos, vėlėms čionai atkakus, judėti joms padeda vėjas, dėl to kiekvienos Vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją…“ (Jonas Trinkūnas. Baltų tikėjimas).

Ach, tos vėjuotos Vėlinės, užklumpančios mus kelyje!.. Tūkstančiai sužibusių žvakelių kapuose, tebemirksinčių vėjyje, sukelia nostalgiškus jausmus, nubunda ilgesingi prisiminimai palikusių mus artimųjų… Amžinoji šviesa jiems tešviečia, Visų Šventųjų globoje bei ramybėje!..

Juozas IVANAUSKAS

Šaltinis

Comments are closed.