LIBERASTIJA
kovo 15, 2017

Vargšas liberalas

Vargšas liberalas

Jeigu žmogus laikosi savo įsitikinimų, jo gyvenimas būtinai pasikeis. Į kurią pusę? Priklauso nuo įsitikinimų.

Liberalios idėjos panašios į bumerangą: jos būtinai apsuks ratą, sugrįš ir įvažiuos savo svaidytojui į kepalą.

Liberalas tvirtina, kad asmeninė laisvė yra šventa. Jis nenori prisiimti jokios atsakomybės, jeigu ją kažkas nori jam užkrauti iš šalies. Jis pripažįsta tik tuos įsipareigojimus, kuriuos pats prisiėmė. Galiausiai liberalas lieka atsakingas tik pats prieš save. Jeigu kažkokius įsipareigojimus jis palaikys perdėtais, liberali ideologija leidžia jam jų atsisakyti. Čia ir slypi visas liberalizmo saldumas. Tačiau, jeigu žmogus nori būti sąžiningas, jis turi skleisti šias gyvenimiškas taisykles kitų žmonių tarpe, o tai ir reiškia būti tikru, nuosekliu liberalu.

Liberalas įsitikinęs, kad santuoka – tai laisva ir savanoriška dviejų žmonių sąjunga. Du žmonės užsimanė būti kartu – susibėgo, nusibrėžė bendrą gyvenimo trajektoriją. Tokiu atveju santuokos registracija atrodo kaip visiškai nereikalingas dalykas. Asmeninė laisvė yra ne tik tai, kad partnerio pasirinkimas vyksta visiškai pagal tavo valią, bet ir tai, kad tu pats sprendi, kokių įsipareigojimų laikysies to žmogaus atžvilgiu. Abu užsimanė – susibėgo, o kai vienam noras praėjo, jis gali išeiti, o kotas neturi teisės jo sulaikyti, apkrauti jį įsipareigojimais, kurių jis visiškai nenori. Pakentėti kito žmogaus trūkumus, išugdyti savyje tą santuokinę meilę, kuri yra aukščiau įsimylėjimo ir aistros – visa tai ne liberalams. O ar žino jie, kad anksčiau ar vėliau su juo kažkas pasielgs lygiai taip pat? Pasakys, kad meilė išgaravo ir paliks ant ledo absoliučiai laisvą.

Liberalas gerbia kitą asmenybę. Dėl to visas vaikų auklėjimas jam prasideda ir baigiasi to vaiko savarankiškos valios pažadinimu. Vaikai turi patys formuoti savo norus ir savomis jėgomis siekti, kad jie išsipildytų. Privertimo metodai auklėjime nepriimtini. Vaikai vos ne nuo gimimo turi visas laisvos asmenybės teises, vadinasi, bet koks savarankiškas jų pasirinkimas turi būti sveikintinas. Praeis kažkiek laiko ir liberalas staiga pamatys, kad vaikai pasirinko visai – na, visiškai – ne tai, tačiau jis jau nebeturės galimybės padaryti vaikui įtaką. Kontaktas su vaikais bus prarastas. Geriausiu atveju liks kažkoks formalus bendravimas, tačiau artumo jausmas taip ir nesusiformuos. O vėliau gali paaiškėti, kad vaikai nemoka ir nenori rūpintis savo tėvais. Gyvenimui baigiantis, liberalas staiga pamatys, kad yra absoliučiai vienišas, netgi jei šalimais yra koks nors jo šeimos narys.

Maždaug ta pati istorija laukia liberalo ir darbo sferoje. Liberalizmas deklaruoja sąžiningą konkurenciją. Priekyje turi žygiuoti tas, kuris daugiau žino ir moka, kuris yra geresnis profesionalas. O tas, kuriam trūksta kompetencijos, atsiduria už borto. Už klaidas reikia mokėti. Žmogus, žvelgiant gamybos ir verslo aspektu – tai tik funkcija. Jeigu kažkas neatlieka savo funkcijos – jis tėra viso labo balastas, o balasto reikia atsikratyti. Kaip sakoma – „nieko asmeniško“. Anksčiau ar vėliau ir pats tokių idėjų skleidėjas pavirs balastu. Profesionalumo lygis be paliovos auga, ir jį pasivyti, bėgant metams, vis sunkiau. Kažkuriuo momentu žmogus nebegalės prasiveržti į priekį ir ims kovoti bent jau už tai, kad galėtų bėgti iš paskos. Beviltiškas reikalas.

Už darbo sferos ribų – sava istorija. Liberalas negali priklausyti jokiai bendrijai. Jis pats, žinoma, manys, kad priklauso liberalų bendrijai. Tačiau liberalų bendrija – pakankamai virtuali sąvoka. Liberalizmas deklaruoja bet kokių įsitikinimų lygiavertiškumą. Tai reiškia, kad nuo bet kokios pažiūrų sistemos galima atsipjauti bet kokį gabaliuką. Atsipjautą galima naudoti, o tai, kas liko – išmesti. Arba priešingai – naudotis tik tuo, ką atsipjovei. Tokioje situacijoje į šiukšlyną iškeliauja figūros, kurios turėjo tapti autoritetais, jeigu tradicija (pažiūrų sistema) būtų išsaugojusi savo pradinį vientisumą.

Autoritetų nuvertimas – neatskiriama liberalios laisvės dalis. Ir liberalų pasaulėlyje pirmame plane atsiduria tas, kuris ryžtingiausiai atsikrato autoritetų ir tradicijų. Padirbėjai žirklėmis, apkarpei bazines tradicijas – pakėlei savo autoritetą liberalų bendrijoje. Tik autoritetas šis pagrįstas neigimu, o pakanka tik kokiam nors liberalui kažką teigti, t.y. atsisakyti neigimo, ir paaiškėja, kad jo nuomonė nieko nedomina, jis niekam netampa autoritetu. Jo nuomonė – tai tik viena iš daugelio galimų interpretacijų. Liberalioje koordinačių sistemoje kiekvienas pats už save. Susivienijama tik tada, kai reikia kažką paneigti ar nuversti nuo pjedestalo dar vieną autoritetą.

Liberalas ir tėvynės vaizdinį susikuria pats, pasitelkęs į pagalbą savo pamėgtas neigimo žirkles. Kartais į šiukšlyną iškeliauja visa šalies istorija. Kartais ten pat atsiduria jos dabartis. Liberalo laisvė yra tokia plati, kad „šitoje sumautoje šalelėje“ ji niekaip nebesutelpa. Kitais atvejais liberalas tvirtina, kad jis patriotas. Tačiau liberalusis patriotizmas – ypatingas. Liberalas pritempia šalies vaizdinį prie savęs, mylimiausio, ir tai visiškai suprantama, juk jis pripratęs šitaip elgtis su visomis idėjomis. Rezultate liberalo šalis turi labai mažai ką bendro su realia šalimi. Reali šalis gyvena savo gyvenimą, liberalas lieka nuošalyje. Jis nuoširdžiai nesupranta, kas vyksta ir padaro išvadą, kad jo šalyje apsigyveno ne ta tauta. Nusivylimas seka nusivylimą.

Tą patį metodą liberalas naudoja ir Dievo atžvilgiu. Jis susilipdo Dievą pagal savo nuožiūrą. Ir gaunasi nuosavas, asmeninis dievas, nuosavas asmeninis tikėjimas ir asmeninė religija, kuri – ir čia liberalas vėl pradeda baisiai stebėtis – kažkodėl visiškai nesutampa su ta religija, kurią išpažįsta Bažnyčia. Liberalas lieka už Bažnyčios ribų, o jeigu iš pradžių buvo joje, tai didėjant liberalumo laipsniui, jis iš jos iškrinta.

Pasekmės liūdnos. Liberalas – tai žmogus, kuris neturi praktiškai nieko bendro su realybe, ar tai būtų giminystės ryšiai šeimoje, ar bendraminčių draugijos šiluma. Galiausiai tai yra žmogus, kurį apleido Dievas.

Kai bumerangai pradeda grįžti ir daužyti liberalą, galimos dvi reakcijos. Liberalas gali susimąstyti ir peržiūrėti savo pažiūras. Taip nutinka ne taip jau retai. Sakoma, kad išmintis ateina su amžiumi. Kartais ta išmintis atsiranda ir dėl sugrįžusių bumerangų.

O kitas liberalas gali įpykti. Ir taip nutinka, iš visko sprendžiant, gerokai dažniau. Įpykęs liberalas jaučiasi nelaimingas, jam blogai. Tačiau kaltina dėl to jis sistemą, runkelių visuomenę, ką tik norite, bet tik ne save patį. Jis ant visų siunta, pasidaro itin tulžingas ir realiai kenksmingas. Jį, žinoma, vertėtų pagailėti. Bet tai mažai kam pasiseka. Nebent tai būtų šventas žmogus.

Šaltinis

Comments are closed.