Vakarų perspektyva – maitvanagių puota po audringos kovos (1)

Interviu su istoriku A. Fursovu

Hitlerio šeimininkai

Klausimas: Andrejau Iljičiau, jūs rimtai užsiimate dviejų XX amžiaus pasaulinių karų rengimo klausimais. Savo darbuose parodote, kaip Hitlerį išaugino Vakarai. Tarp tų, kurie turėjo finansinių kontaktų su III Reichu, buvo Preskotas Bušas, būsimų JAV prezidentų tėvas ir senelis. Tačiau Hitleris pasidarė nebekontroliuojamas…

Atsakymas: Hitlerį išties augino kolektyviniai Vakarai. Tačiau amerikiečiai ir britai turėjo skirtingus, visiškai priešingus tikslus. Po to, kai Anglijos Banko direktorius Montegiu Normanas 1929-31 metais uždarė valstybę nuo likusio pasaulio, visų pirma nuo Amerikos (Rokfelerių), vienu svarbiausių Vašingtono uždavinių tapo Britų imperijos sunaikinimas. Žymusis diplomatas ir žvalgybininkas Alenas Dalesas atvirai kalbėjo apie tai 1943 metais. Griovėju buvo paskirtas Hitleris, o jo antipodu – Stalino TSRS. Ne šiaip sau Amerikos kapitalas ir specialistai taip aktyviai dalyvavo rusų prieškarinėje industrializacijoje. Jie investavo vos ne 90% lėšų į stambiausius objektus – Dneprohesą, Magnitogorsko metalurgijos kombinatą, Nižnij Novgorodo automobilių gamyklą, karinį-pramoninį kompleksą, įvairias pramonės šakas: chemijos, aviacijos, elektrotechnikos ir t.t.

Amerikos pagalbos reikšmingumą atvirai pripažino Stalinas. Suprantama, Amerika teikė pagalbą ne iš širdies gerumo, o dėl to, kad britai uždarė nuo jos visą savo imperiją ir reikėjo spręsti ekonomikos problemas, investuojant į TSRS bei Vokietiją. Na, ir stiprinti šias valstybes būsimam Britų imperijos kariniams ir politiniam sutriuškinimui.

O britai – atvirkščiai – augino Hitlerį TSRS sunaikinimui, planuodami paskui pribaigti jėgų netekusį Reichą.

1939 metais Hitleris pabandė nušokti nuo britų kabliuko, užpuldamas Lenkiją. Tai laikoma oficialia II Pasaulinio karo pradžia. Kaip atsaką Hitleris gavo europinio masto karo su Anglija. Tačiau 1941 metais tie sugebėjo užsiundyti jį ant TSRS, sužlugdydami tokiu būdų amerikiečių planus. Tačiau Čerčiliui tai jau nepadėjo. Karo metu, triuškindami Hitlerį, Stalinas su Ruzveltu tuo pat metu griovė ir Britų imperiją.

Klausimas: Na, taip, po II Pasaulinio karo „imperija, virš kurios niekada nenusileidžia saulė“, tikrai užgeso. Kaip ir svaras sterlingų. Pasauline valiuta tapo doleris. Ir nors Elžbieta II oficialiai yra ne tik Anglijos, bet ir dar 5 nepriklausomų valstybių, nuo Australijos ir Kanados iki Jamaikos, valdove, britams beliko vienintelis atspirties taškas – ūkanotasis Albionas. Tačiau ir jis gali subyrėti. Škotija veržiasi į nepriklausomybę, o po Brexit ji tampa dar realesnė.

Atsakymas: Kai dėl Preskoto Bušo, jis buvo anaiptol ne pirmo ryškumo figūra kontaktuose su nacistais per karą, dėl to ir pakliuvo į teismą. Jo advokatu tapo, beje, Alenas Dalesas, turėjęs senų ryšių su hitlerininkais. Bylą užgniaužė…

Klausimas: Tačiau Vakaruose iki šiol kalbama, kad būtent Ribentropo-Molotovo paktas atvėrė kelią II Pasauliniam karui. Šitą versiją aktyviai palaiko ir mūsų liberalai.

Atsakymas: Visiška nesąmonė. TSRS buvo paskutinė stambi Europos valstybė, kuri pasirašė tokio pobūdžio sutartį su Reichu. Kai visi bandymai susitarti su Vakarais dėl bendro pasipriešinimo jau buvo sužlugę. Kelią karui atvėrė, o tiksliau, faktiška karo pradžia tapo Miuncheno suokalbis 1938 rugsėjo 28. Suokalbis, be viso kito, tapo bandymu sukurti savotišką NATO pirmtaką. Tačiau TSRS-Vokietijos paktas šitą bandymą sužlugdė, ir tai iki šios dienos siutina tam tikrus sluoksnius Vakaruose. Tegu siunta.

Kruvini Trečiojo Reicho palikuonys

Klausimas: Andrejau Iljičiau, aš ne atsitiktinai pradėjau pokalbį nuo Hitlerio. Prašyte prašosi grėsmingos paralelės su šiandiena. Dabar tokiu agresoriumi, grėsme visai žmonijai, III Pasaulinio kurstytoju tapo Islamo valstybė. Jūs pats esate sakęs, kad tarptautinis islamo terorizmas susiformavo Amerikos dėka. Dabar, kaip jūs teigiate, vyksta tokios pat globalinės Vakarų „sostų“ – amerikietiško ir europietiško – kautynės, kokios vyko II Pasaulinio karo išvakarėse.

Atsakymas: Išsiaiškinkime iš karto: globalinėse kautynėse dalyvauja ne JAV valstybė ir ne Vakarų Europos valstybės – pastarosios jau seniai tapo Amerikos vasalėmis. Kautynėse dalyvauja transnacionalinių, viršnacionalinių jėgų klasteriai: bankai, korporacijos, monarchinės ir finansinės-aristokratinės grupės, jų sąjungos, grupuotės. Šioms sąjungoms tarnauja valstybės – amerikiečių „imperinė“ biurokratija, kuri, beje, turi ir savų interesų.

Klausimas: IV, kitos islamistų teroristinės grupuotės objektyviai stojo amerikiečių pusėn. Toliau siautėja Rytuose, Sirijoje, Libijoje, Irake. Ir vis nauji pabėgėliai iš baimės bėga iš ten į Europą. Kad vis labiau destabilizuotų Europą pagal užatlantės sumanymą. Ir pačioje Europoje IV rengia teroro aktus, kad susilpnintų ES. Rusija, kaip TSRS ketvirtame dešimtmetyje, ragina Vakarus bendromis jėgomis stabdyti teroristus. Toje pačioje Sirijoje, pačiai pradžiai. Tačiau supratimo iš Vakarų „partnerių“ Maskva nesulaukia. Istorijos pamokoms nieko nepamokė?

Atsakymas: Pirmas dalykas – nepamokė. Antra – Vakarų elitui Rusija yra blogiau už IV. Trečia – III Reichas ir IV – skirtingo pobūdžio ir masto reiškiniai, tačiau kryptis nesiskiria. Nacistų projektas buvo nukreiptas likviduoti visa tai, kas atsirado Vakaruose ir pasaulyje po 1789-1799 metų Prancūzijos revoliucijos. Ir nors Reiche buvo valdanti partija, formaliai – šiuolaikinis valdžios institutas, tačiau pergalės atveju buvo planuojama perduoti valdžią SS struktūrai, su toliau vykdoma visuomenės demodernizacija rasine-kastine maniera. Islamo Valstybė – irgi panašus Antimodernas.

Klausimas: Kas yra demodernizacija?

Atsakymas: Pastarąjį šimtmetį mes gyvename „Moderno visuomenėje“, kaip tai vadina sociologai. Kitaip sakant – šiuolaikinėje. Jai būdinga šiuolaikinė valstybė, formali demokratija, racionalios žinios (mokslas), pilietinė visuomenė ir t.t. Nacizmo ideologija visa tai atmetė, grubiai tariant, laikydamasis Europos viduramžių pozicijos ir rengėsi sukurti futuroarchaišką pasaulį: rasė, kraujas, trumpiau sakant, „rūstus vokiškas genijus“ visame gražume. Islamo Valstybė – tai irgi šiuolaikiškumo neigimas ir kursas į futuroarchaiką.

Klausimas: Ar neteks Maskvai galiausiai susitarti su IV, sudaryti kažką panašaus į Molotovo-Ribentropo paktą, ką padaryti jau patyliukais ragina kai kurie mūsų politologai ir publicistai? O ką, dar visai neseniai mes buvome atsidūrę ant karo su Turkija slenksčio, o dabar vėl draugaujame su Erdoganu. Kuris akivaizdžiai kuria islamo valstybę be jokių kabučių.

Atsakymas: Vis dėl to kabučių esama. Turkija – tai valstybė. IV – kito tipo darinys, su tokiais tarpvalstybinės sutartys nepasirašomos. Ir koks gali būti susitarimas su tais, kuriuos finansuoja Amerikos sąjungininkai, visų pirma Saudo Arabija, ir kuriuo suinteresuoti Amerikos bankai bei korporacijos, tegu ir netiesiogiai. Amerikai IV reikalinga Europos destabilizacijai.

Karlo Markso reanimacija

Klausimas: O štai čia prašyčiau detaliau.

Atsakymas: Visiškai akivaizdu, kad tokiu pavidalu, kokiu Europa egzistuoja dabar, „pasaulio lošimo šeimininkai“ ją jau nurašė. Ir tai, beje, viena iš priežasčių, dėl kurios Anglija puolė trauktis iš ES. Baigiasi toji Europos istorijos epocha, kuri startavo per 1789-1799 metų Prancūzų revoliuciją, o dar plačiau – per 1789-1848 metų revoliucijų epochą. Pirmu bandymu pasukti šį procesą atgalios buvo projektas „III Reichas“. Jis nepavyko, kadangi buvo pernelyg ankstyvas. Šiandien, žlungant Moderno visuomenei, Vakarams reikalingos naujos formos.

Laisvė, lygybė, demokratija, rinka, žmogaus teisės – šiais ir panašiais lozungais pagrįstas sociumas iš esmės jau mirė. Neoliberalizmas ir mažumų strategija (etninės, seksualinės ir t.t.) buvo skirti šiam sociumui priartinti prie bedugnės. O tokie reiškiniai kaip „migracijos krizė“ šį sociumą į tą bedugnę nustums. Kaip sakoma, nieko asmeniško, tai tik klasiniai interesai. Marksą reikia skaityti.

Klausimas: Marksą, atsiprašant, po 1991 metų išmetė už Istorijos borto, pas mus jis praktiškai neskaitomas.

Atsakymas: Teisingai. Marksas detaliai studijuojamas elitinėse įstaigose, skirtose Vakarų elitui. O intelektualiniams „runkeliams“ iš periferinių šalių Marksas pavojingas. Istorijos nevykėliai šeriami įvairiais trečiarūšiais autoriais – Hajeku, Poperiu, Hidensu, įvairiausiais politologiniais perėjūnais. O elitui – Marksas, Pareto, Gramši ir kiti. Globalizmo ideologas Žakas Atali, pirmasis Europos rekonstrukcijos ir vystymo banko vadovas, Bilderbergo narys, prieš 10 metų išleido susižavėjimo kupiną Markso biografiją. Vakaruose jau daugiau kaip 10 metų vyksta Markso renesansas ir susidomėjimas juo, plečiantis kapitalizmo sisteminei krizei, didės ir toliau.

Klausimas: Skeptikai pasakys, kad komunistai per visą XX amžių šaukė apie kapitalizmo krizę, tačiau komunizmas žlugo, o kapitalizmas gyvas – pasižiūrėkite į Brodvėjų, Oksfordo gatvę, Eliziejaus laukus…

Atsakymas: Žinoma – 100 rūšių dešros ir 100 rūšių sūrio! Visa tai mes jau girdėjome iš perestroikos ir vėlesnio laikmečio veikėjų, kurių uždavinys buvo užplepėti gyventojus ir užtikrinti, kad juos galėtų apiplėšti saujelė vietinių vagių ir jų kuratoriai iš užsienio. Socialinės sistemos krizė – ilgalaikis procesas. Kapitalizmo kaip sistemos nuopuolio pradžią galima datuoti XX amžiaus pradžia. Šiame nuopuolyje būta laikinų pakilimų, tačiau bendra tendencija nepermaldaujama. Sistemos yra mirtingos, kaip ir žmonės.

Kai dėl Brodvėjaus, tai be turtingos Amerikos ir jos sąjungininkių egzistuoja Haitis, Zambija, Filipinai ir daugybė kitų šalių. Kapitalizmas – tai ne vien nedidelis turtingas ir superturtingas branduolys, bet ir milžiniška skurdi periferija. 2015 metų duomenys: 14% gyventojų, t.y. 830 mln žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, mažiau negu už 1,25 dolerio per dieną. Dar apie 30% – už du dolerius per dieną. Be to didėja tendencija kauptis turtams viename poliuje ir didėti skurdui – kitame. 2009 metais vienas procentas turtingiausių žmonių valdė 44% pasaulio turtų, 2014 metais – 48%, 2015 metais – 50%. Pastarasis santykis – sisteminė kapitalizmo norma.

Vienintelis netipiškas šiai sistemai ir labai trumpas periodas – nuo 1945 iki 1985 metų. Pats TSRS egzistavimas privertė tais metais buržujus dalintis, kad savi darbininkai ir viduriniosios klasės atstovai nesusigundytų tarybiniais pasiekimais socialinėje politikoje. Sugriuvus TSRS, viskas grįžo į įprastą vagą, be to – itin sparčiai. Buvo atkurta „engimo“ norma, būdinga XX amžiaus pradžiai: 1 procentas gyventojų kontroliuoja 50% turtų. Tuo pat metu stiprėjantys kriziniai reiškiniai pademonstravo elitui, kad kapitalizmas su jo valstybe, demokratija ir kitais panašiais atributais savo darbą padarė ir norint išlaikyti valdžią ir 1% normą – reikia jį demontuoti. Tas pats globalizmo ideologas Žakas Atali jau paskelbė, kad ateina „globali paskirstymo ekonomika“.

Klausimas: Iššifruokite.

Atsakymas: Tai planetos resursų kontrolė iš vienos pusės, ir žmonių psichosferos bei elgesio kontrolė – iš kitos, o galbūt tai ir naujo žmogaus tipo kūrimas. Jau dabar prasidėjo kova dėl ateities: kas ką nustums nuo bendro pyrago. Šis karas – tai ne tik socialinė kova tarp turtingų ir vargšų, kuri vis stiprėja visame pasaulyje, bet ir kova paties elito viduje. „Didelės žuvys ryja mažąsias“ – kaip Breigelio vyresniojo paveiksle. Svarbiausias karas – tai Amerikos bankų ir korporacijų kova už išgyvenimą, už ateitį, kuri reikalauja suvirškinti rytų ir vakarų Europos ekonomikas. Migrantų krizė ir teroro banga Europoje, smogianti skaudžius smūgius stipriausioms žemyno valstybėms – dvi to paties medalio pusės.

Juos daugelį dešimtmečių mokė tolerastijos

Klausimas: Ar gali Europiečiai tam kažką priešpastatyti?

Atsakymas: Teoriškai migrantų krizė gali paskatinti kurtis dešiniuosius nacionalistinius režimus. Netgi Vakarų veikėjai, tokie kaip buvęs JAV Nacionalinės ekonomikos tarybos direktorius L. Samersas, prakalbo apie tai, kad reikalingas „atsakingas nacionalizmas“. Tačiau kaip jį sukurti? Europiečiams juk per visą pokarinį laikotarpį, t.y. trims pokario žmonių kartoms kalė į galvas, kad nacionalizmas yra blogis, kad tai kažkas artimo nacizmui. Juos daugelį dešimtmečių pratino prie tolerastijos, pederastijos ir multikultūralizmo. O bet kokie bandymai pademonstruoti nacionalinę savimonę ir kritikuoti bendrą europietišką ir taip vadinamą bendražmogišką ideologiją buvo griežtai slopinami (ir kurgi toji žodžio laisvė išgaravo?) Pusę šimtmečio vyksta Europos tautų demontažas, nekalbant jau apie valstybių naikinimą.

Kuo rėmėsi XIX-XX amžiaus Europos nacionalizmas? Vienais atvejais tai buvo idėjos ir tradicijos, kitais – respublikos idealai. Tradicijas Europoje naikina multikultūra, o respublikos – viso labo fasadas, užkurio oligarchinė santvarka, mažumos valdžia – antidemokratiška ir antirespublikoniška. Nacijos naikinamos ir per švietimo griovimą: žmogus, neskaitęs ar net nežinantis Dantės, Šekspyro, Gėtės, Moljero – prasta medžiaga nacionaliniam atgimimui. Aš jau nekalbu apie tai, kad netgi „atsakingas“ (tiksliau – apribotas) nacionalizmas reikalauja visiškai kitokių lyderių, nei dabartiniai klerkai, visi tie premjerai, kancleriai. Kalba eina apie lyderius, kurie sugeba veikti aukščiau biurokratinių struktūrų, ir būtent aukščiau ES struktūrų. Tačiau mes pamename Jorgo Haiderio, austrų laisvės partijos lyderio, Austrijos Ateities aljanso įkūrėjo likimą. Jis žuvo autokatastrofoje. Tarnybinis automobilis dėl nenustatytos priežasties nuvažiavo nuo trasos…

Klausimas: Tyrimas baigtas, galite pamiršti.

Atsakymas: Pagaliau, nacionalizmo augimas Europoje, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje, akivaizdžiai neatitinka korporacijų klasterio, kurį visi vadina Amerika, interesų. Amerika padarys viską, kad apsidraustų tokios įvykių plėtotės atvejui.

Klausimas: Pavyzdžiui?

Atsakymas: Pamėgins sukurti atsvarą galimam prancūzų-vokiečių blokui, pasitelkiant kokį nors geopolitinį darinį, kurio branduoliu galima padaryti, pavyzdžiui, Lenkiją, tokį savotišką Žečpospolitos variantą. Ten pasistengs įtraukti kitas Rytų Europos šalis. Pirmiausiai, žinoma, Ukrainą. Neo Žečpospolitos ir Turkijos blokas, savaime aišku, laikomas kaip viena svarbiausių antirusiškų krypčių. Ir jeigu perversmas būtų pavykęs ir Erdoganą būtų nuvertę, tai šio bloko formavimo procesas būtų, be abejo, paspartėjęs, prasidėtų provokacijos palei visą Rusijos pasienio perimetrą, o gal ir pačioje Rusijoje. Manau, Krymo prijungimas prie Pietų Federalinės apygardos – puikus ėjimas, užkertantis kelią tokiems kėslams.

Tokiu būdu gaunasi, kad nacionalinis Europos atgimimas yra labai mažai tikėtinas. Ne atsitiktinai jauni išsilavinę europiečiai išvažiuoja į Kanadą, Australiją, Naująją Zelandiją, jauni išsilavinę portugalai – į Braziliją. O jauni neišsilavinę afrikiečiai iš Angolos ir Mozambiko plūsta į kasmet vis juodesnę Portugaliją. Ir čia mes susiduriame su antruoju „atsakingo nacionalizmo“ aspektu. Didžiule ir vis augančia arabų ir afrikiečių mase, kuriai vienintelis būdas išsikapstyti iš skurdo yra persikėlimas į Europą.  Senajam Pasauliui tai reikš demografinį galą, socialinę katastrofą. Vieno iš autoritetingų pasaulinių demografinių reiškinių tyrinėtojo, profesoriaus H. Hainzono, nuomone, per artimiausius 35 metus į Europą gali persikelti iki 250 mln migrantų. Turint galvoje, kad 507 milijonai ES gyventojų yra anaiptol ne jauni žmonės, o migrantai – alkanas, tačiau dirbti nenorintis jaunimas, rezultatas akivaizdus. Gelapo apklausos kalba apie dar didesnius skaičius: 950 mln pabėgėlių iki 2050 metų.

Klausimas: Europa šito neatlaikys!

Atsakymas: Europa ir 250 mln neatlaikys. Galbūt abu šie skaičiai perdėti, tačiau, manau, pakaks 100 mln migrantų, kad su Europa būtų baigta visiems laikams. Europa jau ir dabar yra postkrikščioniška, o daugeliu atvejų ir postvakarietiška, nesugebanti nei fiziškai, nei dvasiškai priešintis. Štai taip sugrįžta istorijos bumerangas. Prieš kelis tūkstantmečius europiečiai įsibrovė į Europą iš rytų ir išskerdė praktiškai visus čia gyvenusius žmones. Reti likučiai – piktai (vieni iš škotų protėvių) ir Dunojaus slavai (daugiausiai serbai). Ir vienų ir kitų europiečiai, ar tai būtų Roma, Reichas ar Albionas – visada neapkentė. Ir štai dabar patys užkariautojai, baltieji europiečiai atsidūrė ties sunaikinimo riba.

Klausimas: O jei staiga atsibus imunitetas ir baltieji europiečiai pamėgins apsiginti?

Atsakymas: Tada bus kieta karinė-policinė valstybė su žiauria socialine disciplina. Konkrečios formos gali būti pačios įvairiausios: į imperiją panašus darinys Karlo Didžiojo imperijos ribose, postvalstybinių darinių sąjunga, primenanti Hanzą, Ost Indijos kompanijos ar kažkas visiškai naujo. Tačiau svarbiausia netgi ne tai.

Klausimas: O kas?

Atsakymas: Europiečiai, gyvenantys tuose postvalstybiniuose dariniuose, turės tapti visiškai kitokiais nei dabar. Galbūt šitas variantas nebus realizuotas. Alternatyva – galutinė Europos ir baltojo europiečio žūtis šioje pasaulio dalyje. Visiškai įmanoma, kad skirtingos jėgos realizuoja iškart abu variantus. Bet kokiu atveju, dabartinis Europos destabilizavimas turi kelis tikslus, o šie turi skirtingą istoriją bei skirtingus įgyvendinimo terminus – trumpalaikį, vidutinį ir ilgalaikį.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Vakarų perspektyva – maitvanagių puota po audringos kovos (2)

Vakarų perspektyva – maitvanagių puota po audringos kovos (1)

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!