Vakarų demokratijos esmė

Šiais laikais demokratinių šalių piliečiai nieko nesprendžia realaus šalies valdymo sferoje, kadangi sprendimų priėmimo centras pasikeitė. Visi tiek demokratiniai rinkimai turėjo prasmę praeityje, o dabar visuotinai išrinkti prezidentai ir deputatai mažai ką reiškia. Kol kas dar negalima pasakyti, kad valdžią jie prarado galutinai, tačiau būtent link to viskas juda. Netrukus Vakarų piliečiai balsuos už žmones, kurie jų nevaldo.

Sprendimų priėmimo centras pamažu, tačiau nenumaldomai slenka nuo politinių partijų ir valstybinės valdymo organų link finansinių korporacijų. Partijos ir valstybinės žinybos palaipsniui virsta viso labo korporacijų filialais. Žinoma, valdžia visada buvo glaudžiai susijusi su pinigais ir nuosavybe, tačiau anksčiau valstybinė valdžia buvo galingesnė už finansinę.

Jei pažiūrėsim į gigantiškus korporacijų biudžetus, kurių dauguma yra didesni už valstybinius biudžetus, jei pažiūrėsim į dirbančių korporacijoms žmonių skaičių, į atstovybių tinklus visame pasaulyje, jeigu prisiminsime, kad, skirtingai nei tarybinės įmonės, šios organizacijos nėra kontroliuojamos valstybės, tuomet suprasime, kad korporacijos jau dabar yra galingesnės už valstybes. Reali valdžia dabar susitelkusi – čia – finansiniuose centruose, o ne parlamentuose ar vyriausybėse.

Ir štai klausimas: ar renka eiliniai piliečiai šitų organizacijų vadovybę? Ne, vadovybę paskiria siauras savininkų ir top menedžerių ratas, neretai valdžia tokiose finansinėse imperijose perduodama paveldėjimo keliu. Ir eiliniai piliečiai iš esmės tampa beteisiais prieš naujųjų laikų absoliučių monarchijų bosus.

Tokiu būdu gaunasi, kad Vakarams demokratija – tai tik pereinamasis etapas nuo visagalių karalių link visagalių naujųjų „monarchų“ – finansinių korporacijų vadovų.

Magdeburgo teisė – vienas iš kertinių demokratijos akmenų, ir tai, žinoma, puiku. Puiku, kai bendruomenė – vienos gyvenamosios vietovės gyventojai, patys valdo save. Tais laikas žmonės, žinoma, žinojo, ką jie renka. Pažinojo tuos žmones asmeniškai ir galėjo savo išrinktuosius kontroliuoti. Dabar kaimuose, gyvenvietėse, nedideliuose miestuose bendruomenės savivalda išlieka reali. Bet juk daugybė žmonių gyvena megapoliuose, kai kurių tokių didmiesčių gyventojų skaičius didesnis už ištisų valstybių gyventojų skaičių. Ir savivaldi bendruomenė čionai jau nebegali egzistuoti iš principo.

Kad Magdeburgo teisė tapo neveiksni, byloja kai kurių JAV miestų pavyzdys. Anksčiau būdavo taip – savivaldūs miestai ir kaimai įeidavo į valstijų sudėtį. Kitaip sakant, miestuose ir kaimuose buvo vietinė savivalda, o valstijoje jau veikė valstybinio valdymo principas. O dabar kai kurie didmiesčiai Atlanto pakrantėje išaugo iki tokio lygio, kad faktiškai nusidriekė per kelias valstijas. Greitai vienas miestas aprėps kelias valstijas. t.y. viskas verčiasi aukštyn kojomis: anksčiau valstija aprėpė miestus, dabar miestas (žemesnio lygmens vienetas) aprėps valstijas (aukštesnio lygmens vienetus).

Taigi, mes matome, kad Vakarų demokratijose:

  • Reali valstybinė valdžia pereina iš bendruomenės korporacijoms;
  • Vietinė savivalda tampa formalumu;
  • Piliečių teisės apsaugotos daugeliu atveju tik teoriškai.

Vakarų piliečiai mažiau apsaugoti teisės į darbą srityje (nuo bedarbių tiesiog atsiperkama pašalpomis, kas veda į jų moralinę degradaciją), teisės į poilsį, į socialinį minimumą srityse, daugiau apsaugoti teisės į asmeninę iniciatyvą, į verslą į žodžio laisvę srityse. t.y. ten, kur prisideda viena teisė, pašalinama kita.

Žvelgiant į demokratijas per istorinę prizmę, galima tvirtinti, kad tokio pobūdžio sistemos buvo neilgaamžės ir baigdavosi, kaip taisyklė, kruvinomis skerdynėmis ir diktatūros arba oligarchijos įvedimu. Be to, argi galima laikyti demokratiškomis šalis, kuriose demokratija naudojasi tik laisvieji ir turtingieji, o likusieji – vergai (Graikija, Roma, ta pati Amerika iki XIX amžiaus vidurio) arba beteisė miestų prastuomenė ir duokle apdėti bendruomenės nariai (viduramžių europietiškos respublikos).

Reikia atkreipti dėmesį į dar vieną demokratijos tradicijos ypatybę. Šita tradicija yra nutrūkusi. Iš esmės nė viena senovinė viduramžių demokratija (išskyrus kai kurias miestų savivaldas) neperaugo į naują. Visos senosios respublikos vienokiu ar kitokiu lygmeniu pergyveno absoliutizmą arba diktatūrą.

Gryna demokratija paprasčiausiai neegzistuoja gamtoje. Ta klasikine prasme – laisvė, lygybė, brolybė. Prancūzijoje, revoliucinės demokratijos tėvynėje, beje, ši teorija sulaukę tęsinio ir netgi labai teisingo tęsinio. Demokratijos simuliakras pergalingai žygiuoja per planetą, atnešdamas žmonijai Sodomą ir Gomorą, naikindamas politines sistemas, paversdamas šalis ir stabilias ekonomikas griuvėsiais.

Pasižiūrėkim į Jelcino Rusiją, į Jugoslaviją. Į spalvotų revoliucijų arabų pasaulyje rezultatus. Iškyla klausimas: o kas bus sekantis?

Sekantis bus tas, kur demokratijos simuliakras įgaus visuotinį pripažinimą, pakeisdamas savimi tvarką, įstatymus, ilgaamžes nacionalines tradicijas, stiprią valstybės valdžią, kuri sugeba suteikti visuomenei stabilumą ir prisiimti atsakomybę. Vakarai, o tiksliau finansinės pramoninės korporacijos skiepija pseudo demokratiją kaip ligą būtent ten, kur yra kuo pasipelnyti, kur reikia paimti savo kontrolėn geopolitiškai naudingą padėtį, gamtos resursus, materialias vertybes, technologijas, intelektualinį potencialą, genetinį fondą.

Pasidomėkite grynai iš sportinio intereso Amerikos rinkimine sistema ir nepaprastai nustebsite, pamatę, kad šalis, kuri kelia isteriją dėl demokratijos, turi rinkiminę teisę, pagal kurią balsuoti galimybę turi ne daugiau kaip 10% gyventojų. Politinis JAV antstatas visada tarnavo finansinės pramoninės oligarchijos interesams.

Skeptikai atkreipia dėmesį į tai, kad prezidentą Bušą Jaunesnįjį į valdžią atvedė Aukščiausiasis Teismas, o eilės kitų rinkimų baigtį lėmė elektroninės balsavimo mašinos, kurios nepalieka po savęs dokumentuotų balsavimo pėdsakų. Kiti pastebi, kad renkami pareigūnai atstovauja ne rinkėjams, bet įtakos grupes, kurios finansuoja jų rinkimines kampanijas. Požiūrio, kad JAV vyriausybė atstovauja pinigų, o ne savo rinkėjų interesus, naudai liudija finansinės paramos bankams priemonės, kurias organizavo Bušo finansų ministras ir buvęs „Goldmans Sachs“ prezidentas Henris Polsonas, o taip pat Vašingtono nesugebėjimas patraukti atsakomybėn už machinacijas visus banksterius, įnešusius savo indėlius į finansinės krizės sukūrimą.

Naujausi įvykiai Graikijoje ir Italijoje paskatino dar didesnį skepticizmą Vakarų pretenzijoms būti demokratiškais. Du išrinkti rinkimuose europiečių politikai Georgijus Papandreu ir Silvijus Berluskonis buvo priversti atsistatydinti dėl problemų su valstybės skolomis. Netgi milijardierius Berluskonis, likęs vadovauti didžiausiai italų politinei partijai, nesugebėjo atsispirti spaudimui, kurį jam darė privatūs bankininkai ir niekieno neišrinkti ES valdininkai.

Papandreu išsilaikė vos 10 dienų po to, kai 2011 spalio 31 paskelbė, kad leis graikų rinkėjams patiems nuspręsti per referendumą, pritarti ar nepritarti griežto taupymo politikai, kurią graikams bruko iš užsienio. Taupymo politika – tai duoklė, kurią ES ima už kreditus graikų vyriausybei, o kreditai vėliau atitenka bankams. Kitaip sakant problemos esmė buvo tokia: taupymas arba defoltas. Kaip ten bebūtų, problema buvo išspręsta nedalyvaujant graikų tautai.

Įvykius galima interpretuoti taip, kad ES naudojasi krize, kad didintų savo įtaką ir kontrolę atskiroms ES šalims. Kiti teigia, kad ES naudoja bankus, siekdama savo tikslų, o dar kiti tvirtina, kad būtent bankai, siekdami savo tikslų, naudojasi Europos Sąjunga. Realybėje šis procesas gali būti dviejų krypčių. Bet kokiu atveju, demokratija su šiuo procesu neturi nieko bendro.

Italijoje buvo sudaryta demokratiška vyriausybė, išlaisvinta nuo demokratijos. Paskirtas premjeru Marijus Montis gali nesirūpinti 2013 metų balandžio rinkimais. Dar daugiau, kaip kalbama naujienų laidose, į jo „technokratinį ministrų kabinetą“ nepateko nė vienas išrinktas politikas. Bankai nepasikliauja atsitiktinumais: Montis tapo ministru pirmininku, o drauge ir ekonomikos bei finansų ministru viename asmenyje.

Mončio biografija liudija, kad jis atstovauja tiek ES, tiek bankams. Jis dirbo „Goldman Sachs“ patarėju Europoje, buvo Trišalės Komisijos Europos skyriaus pirmininkas, priklauso Bilderbergo klubui, dirbo ES komisaru ir įkūrė „Spinelio grupę“ – įkurtą 2010 metų rugsėjį organizaciją, kurios uždavinys – skatinti integraciją ES ribose, t.y. išplėsti centrinės valdžios įgaliojimus valstybių-narių atžvilgiu.

Nėra abejonių, kad Europos vyriausybės, kaip ir Vašingtonas, pademonstravo finansinį trumparegiškumą, gyvendamos ne pagal kišenę ir augindamos savo piliečių skolų naštą. Reikėjo kažko imtis. Tačiau tai, kas dabar daroma – išeina už demokratijos ribų. Tai byloja, jog Vakarų elitai – Trišalė komisija, tarptautinių santykių taryba, Bilderbergo grupė, ES, transnacionalinės korporacijos, stambiausi bankai ir super turtingi žmonės demokratija daugiau nebetiki.

Ateities istorikai tikriausiai padarys išvadą, kad kitados demokratija tarnavo pinigų interesams, padėdama jai ištrūkti iš karalių, aristokratų ir valstybių kontrolės, tačiau kai tik pinigai ėmė kontroliuoti valstybes, demokratija pavirto jiems kliūtimi.

Pagal

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!