Vakarų ateitis: Hakslis prieš Orvelą

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

„Jeigu jums reikalingas ateities paveikslas, įsivaizduokite batą, trypiantį žmogaus veidą – amžinai“ – Džordžas Orvelas, „1984“.

„Vyriausieji valdytojai suprato, kad prievarta daug nepasieksi. Yra tegu ir lėtas, bet užtikrintas būdas – ektogenezė, refleksų formavimas“ – Oldosas Hakslis, „O nuostabusis naujasis pasaulis“.

Kaip atrodo artimiausia Vakarų civilizacijos ateitis? Amerikiečių filosofas Neilas Postmanas savo knygoje „Pramogaujame iki mirties: Visuomeninis diskursas šou verslo epochoje“ (1985) tvirtina, kad teisus buvo, vis dėlto, Hakslis, o ne Orvelas.

O NUOSTABUSIS NAUJASIS PASAULIS

Oldosas Hakslis (Aldous Huxley; 1894-1963) – anglų rašytojas, žymiojo romano-antiutopijos „O nuostabusis naujasis pasaulis“ (1932) autorius. Romane Hakslis vaizduoja technokratinę visuomenę, kurioje nėra vietos jausmams ir laikoma nepadorumu neturėti reguliarių lytinių kontaktų su įvairiais partneriais (pagal lozungą „kiekvienas priklauso visiems likusiems“), tačiau nėštumas laikomas baisiausia gėda.

Svarbiausias dalykas Haksio Pasaulinėje Valstybėje – visuomenės standartizavimas. „Bendrumas, Vienodumas, Stabilumas“ – štai planetos devizas. Reguliariai, kad visada būtų gera nuotaika, ]žmonės vartoja narkotiką „somą“, kuris neturi negatyvių pasekmių (somos gramas – ir nebėra dramos). Šioje visuomenėje nėra meno, tiktai pramogų industrija. Sintetinė muzika, elektroninis golfas, filmai su primityviais siužetais. Dievu laikomas Henris Fordas, jį taip ir vadina – „Viešpats mūsų Fordas“, o laikas skaičiuojamas nuo automobilio „Ford T“ sukūrimo datos, t.y. nuo 1908 metų (romano veiksmas vyksta 632 „stabilumo eros“ metais. t.y. 2540 mūsų eros metais). Romane aprašoma visuomenė skirstoma į elitą ir jį aptarnaujantį personalą, t.y. į aukštesnę (alfa) ir žemesnes (nuo beta iki gama) kastas. Žemiausioms kastoms įdiegiamas pasibjaurėjimas knygomis ir nemeilė gamtai.

OKEANIJA

Džordžas Orvelas (George Orwell), tikrasis vardas – Erikas Arturas Bleiras (1903-1950) – anglų rašytojas ir publicistas. Socialistinio humanizmo šalininkas, labiausiai žinomas kaip kultinio antiutopinio romano „1984“, tapusio savotišku Hakslio romano antipodu, autorius. Kas iš esmės yra baisiau – iki absurdo privesta „vartojimo visuomenė“, ar iki absoliuto privesta „idėjos visuomenė“?

Romano veiksmas vyksta 1984 metais Londone – svarbiausiame Karinių oro pajėgų zonos Nr. 1 mieste, buvusioje Didžiojoje Britanijoje, kuri tapo totalitarinės supervalstybės Okeanijos provincija. Okeanija užima trečdalį planetos, jai priklauso Šiaurės ir Pietų Amerika, Anglija, Pietų Afrika, Australija ir pati Okeanija. Valstybės valiuta – doleris. Supervalstybė nuolat kariauja su dviem kitomis totalitarinėmis supervalstybėmis – Eurazija ir Rytazija.

Okeanijoje viešpatauja žiaurus totalitarizmas, gyventojai neturi pilietinių teisių ir individualumo. Partinėje aplinkoje be Didžiojo Brolio asmens kulto ir besąlygiško paklusnumo valdžiai, visi privalo laikytis puritoniškų pažiūrų. Meilė yra nusikaltimas, o santuokos sudaromos išimtinai reprodukciniais tikslais. Veikia griežta socialinė hierarchija, sudaryta iš trijų sluoksnių: elitas (Vidinė Partija), aptarnaujanti kasta (Išorinė Partija) ir pagrindinė žemiausių darbininkų klasė (nepartinis proletariatas, proliai).

ORVELAS PRIEŠ HAKSLĮ

Kokie gi pagrindiniai skirtumai tarp šių dviejų visuomenių? Kuo skiriasi niūrios Hakslio ir Orvelo pranašystės apie Vakarų ateitį?

Orvelas bijojo, kad bus uždraustos knygos, o Hakslis bijojo, kad knygų drausti nereikės, kadangi neliks žmonių, kurie norės jas skaityti. Šou verslas apeliuos į pačius žemiausius instinktus – seksą, alkį ir baimę, paversdamas žmogų pasyviu ir abejingu visiems svarbiems klausimams, kurie žmogui iškyla visuomenėje.

Orvelas bijojo, kad iš žmonių bus atimtas priėjimas prie informacijos ir tiesos, o Hakslis bijojo, kad tiesa paskęs niekam nereikalingo informacinio triukšmo okeane. Jis manė, kad informacijos bus tiek daug, kad nebeliks ko rinktis. Pasaulio valdovu taps ne tie, kurie uždraus informaciją, o tie, kurie sugebės teisingai valdyti informacinius srautus.

Orvelas bijojo, kad Vakarų kultūra per prievartą taps vergiška, kad valstybę valdys fašistinė hierarchija. Hakslis gi bijojo, kad vakarietiška kultūra taps primityvi, užpildyta jausmų pakaitalais (realybės šou, Facebook’as), satanistinėmis „vienijimosi orgijomis“ (MTV Music Awards), įteisintu narkotikų vartojimu (pavyzdžiui, Canabis Act Kalifornijoje, priimtas 2010 metais).

Orvelas būgštavo, kad supervalstybės pastoviai kariaus dėl ribotų resursų, kurie taps deficitu gyventojams, kadangi karinė pramonė taps svarbiausia nacionalinių turtų vartotoja. Perteklinės gamybos problemą Hakslis „išsprendė“ ne permanentiniu karu, o visuomenei įdiegtu vartojimo (ir atliekų išmetimo) kultu. Visuotiniu lozungu tapo „Geriau pirkti naują, negu nešioti seną“.

Okeanijoje meilė ir lytiniai santykiai draudžiami valstybės. Vaikai skundžia savo tėvus specialioms žinyboms. Hakslio Pasaulinėje Valstybėje prievarta nereikalinga, kadangi meilė tarp vyro ir moters, kaip ir tradicinė šeima bus išjuokta pačios visuomenės. Orgijos, poligamija, netradiciniai santykiai bus laikomi visuotine elgesio norma.

Orvelo romane žmonės kontroliuojami smurtu ir prievarta („Meilės ministerija“, „Minčių policija“), kai tuo tarpu pas Hakslį žmonės kontroliuojami per malonumus, t.y. per narkotikus, orgijas, TV laidas, muziką, kiną, sportą. Kaip pažymėjo Hakslis „Sugrįžime į nuostabų naują pasaulį“, kovotojai už pilietines teises ir sveikai mąstantys žmonės, raginantys priešintis tironijai, neatsižvelgė į beveik beribį žmogaus troškimą smagintis ir pramogauti.

NAUJOJI PASAULIO TVARKA

Trumpai drūtai: Orvelas bijojo, kad žmones pražudys idėjos, ginklai ir karas. Hakslis gi išpranašavo, kad žmones pražudys idėjų neturėjimas ir nuosavi gyvuliški instinktai. Dviejų rašytojų antiutopijose regime seną dviejų pasaulėžiūrų – Platono ideokratijos ir Aritipo hedonizmo – priešpriešą.

Šiuo metu mes matome, kaip išsipildė šių dviejų Vakarų mąstytojų lūkesčiai savo pačių civilizacijos atžvilgiu. Tačiau kuris gi iš jų teisesnis – Orvelas, ar Hakslis?

Totalinis piliečių sekimas, nuolatinės JAV intervencijos bet kuriuose planetos taškuose, šiuolaikinio pasaulio skilimas į super blokus, JAV ir dolerio sistemos hegemonija, kova tarp Eurazijos ir tos pačios Okeanijos, amžinas ir nesibaigiantis „karas su terorizmu“, kurį sufabrikavo ta pati Amerika ir naudoja kaip būdą kontroliuoti visuomenę – visa tai labai primena Orvelo romano realybę.

Tuo pat metu mes matome, kaip šiuolaikiniai Vakarai darosi vis labiau panašūs į Hakslio pavaizduotą realybę. Vartojimo kultas. Seksualinė laisvė – vietoje socialinės laisvės. Žmonės, kurie laikosi tradicinių vertybių, išstumiami už visuomenės ribų. Bet koks sąžinės balsas sparčiai nuskęsta informacijos jūroje arba nutildomas narkotikais, tiek psichotropiniais, tiek šiuolaikine pop kultūra.

„Kuo žemesnis bendras išsilavinimo lygis pas gyventojus, tuo lengviau valdyti bandą“ – štai tikroji, neviešinama Vakarų Alfa-kastos logika. Mes matome Naujosios Pasaulio Tvarkos ir Pasaulinės Valstybės įsitvirtinimą per liberaliąją ideologiją, propaguojančią žmogaus sugyvulėjimą – ir visam tam vadovauja globalinė oligarchija. Pavyzdys – Dž. Bušo Vyresniojo kalba, pasakyta iškart po TSRS žlugimo.

Savo tikslų jie siekia ne tik kontroliuojamomis tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis kaip JTO, TVF, PPO ir PSO, bet ir per transnacionalines korporacijas bei pramogų verslą. Ir baisiausia yra tai, kad lygiai taip pat kaip aprašė Hakslis, žmogus tampa sistemos vergu SAVANORIŠKAI. Savanoriškas pagrindinės žmonių masės virtimas vergais – tai ir yra svarbiausias Naujosios Pasaulio Tvarkos bruožas. Tuo pat metu savanoriškas sutikimas vergauti yra ir svarbiausia liberaliosios XXI amžiaus ideologijos pergalė, o prieš ją šio tikslo pasiekti nesugebėjo nei fašistai, nei totalitarūs komunistai, kuriuos aprašė Orvelas.

Tai kas gi labiau teisus? Manau, žvelgiant į dabartines realijas, šiek tiek labiau visgi išsipildė Hakslio, o ne Orvelo nuogąstavimai. Orvelas aprašė prievartinę totalitarią fašistinių ir komunistinių režimų tikrovę, kokią jis regėjo XX amžiuje. Tačiau ir vienas, ir kitas buvo iš dalies teisus savo pranašavimuose. Šiuolaikiniuose Vakaruose-Okeanijoje-Pasaulinėje Valstybėje nesibaigiantis amžinas karas ir totalus sekimas harmoningai dera su homo-paradais ir narkotiniu konsiumerizmu. O kur dar visur esanti globalinė valdžios piramidė.

Verta pažymėti, kad temą „kur ritasi Vakarai“ nagrinėjo ne vienas žymus mąstytojas – nuo Osvaldo Špenglerio iki Rėjaus Bredberio, ir jų kūriniai tik papildo bendrą vaizdą. O pasirodantys vis nauji kūriniai ta pačia tema, tokie, kaip Eliziumas ar Alkani žaidimai atspindi pasąmoningą Vakarų kūrybinių intelektualų nerimą.

Ką galima pasakyti pabaigai? Kaip neleisti, kad galutinai realizuotųsi Halsio-Orvelo košmaras? Kaip neleisti įsitvirtinti Naujajai Pasaulio Tvarkai? Tikiu, kad didelį vaidmenį žmonijos ateityje dar suvaidins Azijos ir Pietų tautos, tame tarpe ir Rusija. Nacionalinė išsivadavimo kova už daugiapolį pasaulį – tai vienintelė alternatyva pasaulinio kosmopolitizmo Babelio bokštui. Dar daugiau – esu tikras, kad mirtiną materializmo ligą, kuria susirgo Vakarai, įmanoma išgydyti tiktai Rytų dvasingumu. Tokia sintezė – tai ir yra vienas iš Eurazijos ideologijos pagrindų.

Tačiau labai svarbu atsiminti, kad jokia žmogaus sukurta ideologija, įskaitant eurazijietiškumą, negali kartą ir visiems laikams užkirsti kelio visuomenės išsigimimui į totalitarią valstybę. .

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!