Užteks gūglinėti. Pasikalbėkim

Tikriausiai jaučiate, kaip šiuolaikinės technologijos užgrobia jūsų gyvenimą: vos keli metai ir mes jau sunkiai galime įsivaizduoti savo dieną be elektronikos ir interneto. Gyveas bendravimas darosi retenybe ir mes vis giliau panyrame į virtualų pasaulį. Siūlome pamąstyti apie šią tendenciją ir susipažinti su profesorės Šerės Terkl straipsniu šia tema.

***

Studentai neseniai man prisipažino: tuo pat metu žiūrėti į pašnekovo akis ir nepastebimai rinkti žinutę telefono klaviatūroje jie mokas mažiausiai nuo mokyklos suolo. O dabar tai vos ne įprastas dalykas: leidti laiką su draugais ir tuo pat metu virtualiai buvoti dar kažkur.

Šių metų tyrimai parodė, kad 89% reapondentų naudojo savo mobilius telefonus per paskutinį susitikimą su draugais, o 82% iš jų mano, kad būtent dėl telefonų pokalbiai nesimezga.

Kas gi vyksta su tiesioginiu bendravimu? Kodėl žmonės dabar labiau linkę susirašinėti, o ne plepėti gyvai?

Studentai papasakojo man apie taip vadinamą „trijų taisyklę“: neliesti telefono, kai bendrauja 5-6 žmonių kompanija, kol ne mažiau kaip 3 žmonės dalyvauja dialoge. Tokiu būdu į pokalbį įsijungia tai vieni, tai kiti iš eilės ir kiekvienas turi galimybę mandagiau „nerti“ į savo telefoną“. Galima dalyvauti ten, kur panorėsite, neteks nuobodžiauti ir jeigu pokalbis pasidarys nuobodus, tai tuojau pat susirasite su kuo pabendrauti internete.

Tačiau esama ir priešingų pavyzdžių, kai jaunimas pats nerimauja dėl gyvo bendravimo trūkumo. Vienas 15 metų paauglys pasidalino su manimi savo istorija: kartą jis su tėvu kažką aptarinėjo vakarieniaudamas ir vyriškis nutarė pagrįsti savo argumentus faktais, išsitraukęs telefoną. „Užteks gūglinėti, tėti, aš tiesiog noriu su tavimi pasikalbėti“. – paprieštaravo sūnus.

Mes įpratome nuolat „kaboti ant laido“ ir išmokome reikalui esant išsisukti nuo pokalbio – tame tarpe kai užkliudomos nemalonios temos, kurios reikalauja, kad mes susimąstytume ir generuotume idėjas. Būtent per tokius pokalbius, kai jaučiame pašnekovo toną ir emocijas, užmezgame regimąjį kontaktą, mes iš tikrųjų bendraujame. Žinoma, mes galime pasistengti daugiau bendrauti gyvai, tačiau tendencija akivaizdi: dabar telefonai išėjo į pirmą vietą.

Bendravimo problemos prasideda jaunystėje. Ar pastebėjote, kaip bendrauja dabartinė auganti karta? Kiekvienas įbeda nosį į savo telefoną ir patalpoje tvyro visiška tyla. Į mane jau kreipėsi pažįstami, kurie dirba dėstytojais mokyklose ir jie labai susirūpinę dėl šios problemos: o ką gi galima padaryti? Kaip išmokyti vaikus bendrauti? Tai labai bauginanti tendencija.

Psichologė Jalda Juls 2014 metais atliko ekperimentą vaikų stovykloje, susijusį su vaikų priklausomybe nuo elektroninių įrenginių. Rezultatai parodė, kad jau penktą dieną be telefonų ir planšečių vaikai sugebėjo geriau atpažinti aktorių emocijas video siužetuose, nei vaikai iš kontrolinės grupės. Be nuolatinio bendravimo su telefonais, daugiau bendraujant ir diskutuojant gyvai, vaikams pasidarė gerokai paprasčiau įsivaizduoti save kažkokio kito žmogaus vietoje ir apibūdinti tuos jausmus.

Problema slypi ir tame, kad mes nemokame pasilikti patys su savimi irbijome vienatvės. Virdžinijos universiteto psichologų tyrimai pademonstravo šiuolaikinės kartos sugebėjimą būti vienišais tokiu būdu: žmonių paprašė pasėdėti krėsle, likti vieniems su savo mintimis 15-ai minučių be knygų ir elektroninių įrenginių ir tuo pat metu neužmigti. Dauguma eksperimento dalyvių buvo linkę patirti nestiprų elektrošoką, kad tik nepasiliktų vieni su savo mintimis.

Žinoma, nėra nieko blogo, kai iš nuobodulio įlendi į telefoną. Tačiau būtent vienatvėje mes išmokstame koncentruotis, įsiklausyti į save, kurti planus. Tai būtina ir dėl to neturime bijoti likti patys su savimi.

Mūsų telefonai – tai jau ne šiaip aksesuarai, o galingi psichologiniai įrenginiai, kurie keičia mūsų gyvenimą ir mus pačius. Ir mes pajėgūs palikti savo telefoną kitame kambaryje kelioms valandoms, paskyrę laiko artimiesiems ir draugams. O ir darbe kartais buna malonu ir naudinga paplepėti su kolegomis, juo labiau, kad komandinė dvasia padidina darbo produktyvumą.

Viena bendradarbė papasakojo apie įdomų dalyką, kurio pavadinimas – „7 minučių taisyklė“. Duokite sau 7 minutes, kad išklausytumėte pašnekovą ar tiesiog pasektumėte, kaip plėtojasi dialogas, prieš įbesdami nosį į telefoną. Tačiau, kaip prisipažino bendradarbė, labai dažnai jai neužtenka kantrybės, o ranka pati tiesiasi pasitikrinti telefoną.

Psichologų Hovardo Gardnerio ir Ketės Devis nuomone, toks elgesys būdingas „aplikacijų kartai“, kuri užaugo su telefonu rankoje. Jie yra nekantrūs ir laukia iš pasaulio žaibiško atsakymo. Tačiau gyvas žmonių bendravimas – tai ne algoritmų rinkinys, o unikalus reiškinys, kurio neįmanoma niekuo pakeisti.

Dar vienas žingsnis, kurį būtina žengti – sugrąžinti gyvus, tikrus pokalbius su draugais ir aplinkiniais, liautis žiūrėti į pasaulį kaip į gigantišką kompiuterinę ar telefoninę programą.

Atėjo laikas pripažinti: technologijų, dėl kurių mes tapome labai pažeidžiamais, naudojimas gali turėti labai rimtų pasekmių. Turime prisiminti, kad esame unikalūs gamtos kūriniai su neįtikėtinai sudėtinga psichologija. Ir mes esame verti tikrų, nuoširdžių pokalbių bei diskusijų akis į akį.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!