Visi, kam teko ieškoti internete straipsnių iš mokslinių žurnalų, tikriausiai susidūrė su situacija, kai už priėjimą prie vieno vienintelio straipsnio leidyklos reikalauja maždaug 30 dolerių. Kartais reikiamą straipsnį pasiseka surasti nemokamai, kartais – ne. Iš pirmo žvilgsnio čia nieko keisto – bet koks internetinis turinys kainuoja pinigus. Tačiau moksliniai straipsniai pakankamai smarkiai skiriasi nuo filmų, knygų ir muzikos.
Dauguma mokslinių tyrimų šiandien atliekami už valstybinius, t.y. už mūsų visų pinigus. Atlyginimus dauguma mokslininkų, tiek rašančių straipsnius, tiek juos tikrinančių ir redaguojančių, irgi gauna ne iš leidėjų. Ir, kas įdomiausia, universitetinės bibliotekos visame pasaulyje, kaip svarbiausios mokslinės spaudos prenumeratorės, irgi moka labai didelius pinigus už prenumeruojamus žurnalus, kuriuose tie patys universiteto mokslininkai ir rašo. Tokius didelius pinigus, kad netgi Harvardo biblioteka jau paskelbė atvirą laišką apie savo vargingą situaciją.
***
Mokslininkų darbas paprastai vyksta pagal nesikeičiančią schemą. Jie paduoda paraiškas grantams gauti, o paskui publikuoja rezultatus žurnaluose. O ką, jeigu esama geresnių būdų užsiimti mokslu?
Laikoma, kad publikuodamas straipsnį, mokslininkas nori pasidalinti savo rezultatu su visu pasauliu. Ir vis dėlto priėjimas prie daugelio paskelbtų darbų įmanomas tiktai už pinigus. Mokslo žurnalų prenumerata kainuoja tūkstančius dolerių, o tai sau leisti gali tiktai turtingiausi universitetai. Per paskutinius du dešimtmečius prenumeratos kaina išaugo kelis kartus. Kritikai, pasisakantys prieš leidėjus, mano, kad šis pabrangimas yra žurnalų susikoncentravimo privačių kompanijų rankose, kurios žeriasi nepateisinamą pelną iš savo dominuojančios padėties mokslinių žinių rinkoje, rezultatas.
Savarankiškai patyrinėję šiuos mokslo piniguočius, įsitikinome, kad jų oponentams kova prieš tokio pobūdžio parazitavimą mokslo sąskaita – tai tik dalis bendro mokslo reformavimo proceso.
Atvirojo mokslo šalininkai teigia, kad šiuolaikinis mokslinių tyrimų modelis, susiklostęs XVII amžiuje, reikalauja permainų, kurios suteiks mokslui galimybę pilnavertiškai dalintis rezultatais ir bendradarbiauti per internetą. Kai visa mokslinė bendrija galės be jokių apribojimų bendrauti online režimu, mokslininkų komandoms nebereikės susisaistyti ryšiais su stambiomis biurokratinėmis struktūromis ir taikytis prie žurnalų tvarkaraščių.
Prenumeratos riboja priėjimą prie mokslinių žinių. Ir kol kelias į mokslinės karjeros viršūnę ir prestižines pareigas driekiasi per publikacijas autoritetinguose žurnaluose, bendradarbiavimas su kitais mokslininkais, bendras sudėtingų mokslinių problemų sprendimas ir laisvas priėjimas prie eksperimentinių duomenų niekam neįdomus. Praktika, susiklosčiusi XVII amžiuje, stabdo XXI amžiaus mokslą.
MOKSLINIŲ ŽURNALŲ ATSIRADIMAS
„Jeigu mačiau toliau už kitus, tai tik todėl, kad stovėjau gigantams ant pečių (I. Niutonas)
XVII amžiuje mokslininkai neretai laikė savo atradimus paslaptyje. Yra žinoma, kad Leibnicas ginčijo Niutono pirmenybę sukuriant diferincijuotą ir integralinį skaičiavimą, kadangi pastarasis nepublikavo savo atradimų kelias dešimtis metų. Robertas Hukas, Leonardas da Vinčis ir Galileo Galilėjus publikavo tik užšifruotus pranešimus, kad turėtų savo prioriteto įrodymus. Vienintelė nauda, kurią galima buvo gauti iš publikacijos – tavo pirmumo įrodymas. Dėl to jie buvo linkę neskelbti darbų atviru tekstu ir sutekdavo šifro raktą tiktai tada, kai kažkas kitas padarydavo tokį patį atradimą.
Maždaug tuo metu ir atsirado viešas finansavimas ir darbų publikacija moksliniuose žurnaluose. Turtingi mecenatai ir karaliai bendromis pastangomis kūrė mokslų akademijas, tokias kaip Londono Karališkoji draugija ar Prancūzijos mokslų akademija, kas mokslininkams leido atlikti tyrimus stabilesnėmis sąlygomis. Mecenatai norėjo, kad jų pinigai skatintų mokslinių idėjų plitimą vardan visos visuomenės gerovės.
Moksliniai žurnalai atsirado XVII amžiaus septintame dešimtmetyje, kaip efektyvi priemonė platinti atradimus. Patį pirmą išleido Henris Oldenburgas, Karališkosios draugijos sekretorius už nuosavus pinigus. Tais laikais mokslinių publikacijų rinka buvo labai maža, o žurnalo spausdinimas kainavo didelius pinigus. Mokslininkai pateikdavo straipsnius nemokamai, kadangi leidėjas dirbo labai svarbų ir sudėtingą darbą, neretai patirdamas nuostolius. Nuo mokslinių leidinių rinkos formavimosi pradžios iki beveik XX amžiaus vidurio beveik visos mokslinės leidyklos buvo nekomercinėmis organizacijomis, neretai įeidavo į akademijų ar institutų sudėtį. Jų apyvarta buvo menka, o privačios leidyklos buvo retenybė.
Dabar universitetai, o ne akademijos tapo dominuojančiomis mokslo įstaigomis. Dėl tyrimų pabrangimo (tenka statyti dalelių greitintuvus ir panašiai) svarbiausiais mokslo sponsoriais dabar tapo ne privatūs mecenatai, bet valstybė per grantų sistemą. O žurnalai iš žinių skleidimo priemonės pavirto prestižo indikatoriumi. Šiandien pati svarbiausia mokslininko reziumė dalis – jo publikacijų istorija.
Daug mokslininkų dirba privačiame sektoriuje, kur svarbiausias stimulas užsiimti mokslu – pelnas iš mokslininkų sukurtos intelektualinės nuosavybės.
Bet jeigu atmesime taikomuosius tyrimus, kurie atneša greitą komercinį rezultatą, sistema, kuri atsirado XVII amžiuje, lieka praktiškai nepakitusi. Fizikas ir rašytojas Maiklas Nilsenas pažymi, kad ši sistema „pagimdė mokslinę kultūrą, kuri iki šių dienų skatina atradimų publikavimą mainais į prestižines darbo vietas ir autoritetą… Per paskutinius 300 metų ji stebėtinai menkai tepasikeitė“.
MOKSLO MONOPOLIZACIJA
2012 balandį Harvardo universiteto biblioteka paskelbė laišką, kuriame situacija su mokslinių žurnalų prenumerata buvo pavadinta „finansiškai nepakeliama“. Bibliotekininkai pareiškė, kad dėl per pastaruosius 6 metus 145% išaugusių kainų, netrukus bus priversti atsiakyti dalies prenumeratų.
Harvardo biblioteka įvardijo tuos, kurie labiausiai atsakingi dėl kilusių finansinių problemų: „situaciją aštrina nuolatiniai kai kurių leidėjų mėginimai supirkinėti, sujungti mokslinius žurnalus ir didinti jų kainą“.
Pati žymiausia iš tokių leidyklų – Elsevier. Tai tikras gigantas. Kiekvienais metais jis publikuoja 250 000 straipsnių 2000 žurnalų. 2012 metais jo pelnas pasiekė 2,7 milijardus dolerių. Jo daugiau kaip milijardo dolerių pelnas sudarė 45% bendro Reed Elsevier Group – motininės korporacijos – pelno. Pastaroji užima 495 vietą pasaulyje pagal rinkos kapitalizaciją.
Tokios kompanijos kaip Elsevier atsirado septintame-aštuntame dešimtmečiais. Jos supirkinėjo mokslinius žurnalus iš nekomercinių mokslo įstaigų ir paversdavo juos sėkmingu verslu, planuodamos, kad galima bus smarkiai pakelti kainas, neprarandant prenumeratorių, kuriems nėra kur dingti. Šiandien vien trys leidyklos – Elsevier, Springer ir Wiley publikuoja maždaug 42% straipsnių 19-milijardinėje žurnalų, rašančių apie mokslą ir mediciną, rinkoje. 80% jų prenumeratorių – universitetų bibliotekos. Kadangi kiekvienas straipsnis publikuojamas tiktai viename žurnale, o mokslininkams reikalingas priėjimas prie bet kokio reikšmingesnio straipsnio iš jų srities, bibliotekos yra priverstos prenumeruoti, nepaisant kainos. Vien nuo 1984 iki 2002 metų mokslinių žurnalų kainos išaugo 600% . O kai kuriais vertinimais, žurnalų, priklausančių kompanijai Elsevier kainos yra 642% aukštesnės už vidutinę rinkos kainą.
Leidėjai taip pat suformuoja „žurnalų paketus“. Jų oponentai tvirtina, kad tai verčia bibliotekas prenumeruoti mažiau prestižinius žurnalus, kadangi jie „prilipdomi“ prie išties reikalingų. Be to, tie paketai neturi tvirtos kainos – leidėjai formuoja jas individualiai kiekvienam universitetui, priklausomai nuo ankstesnių prenumeratų istorijos.
Komercinių žurnalų ekologijos tema skaičiaus augimas per pastaruosius 100 metų, ISI duomenimis
Tokia taktika paverčia Elesvier ir kitas panašias leidyklas tikra blogio imperija kritikų akyse – profesorių, bibliotekininkų, studentų, nepriklausomų tyrinėtojų, mokslinių kompanijų ir tiesiog smalsių žmonių, kurių mėginimai gauti priėjimą prie mokslinių žinių susiduria su finansinėmis problemomis, kurių kaltininkai yra leidėjai. Visi šie žmonės pateikia du svarbiausiu argumentus prieš kainų augimą.
Pirmasis – kad kainos auga tuo metu, kai internetas padarė bet kokios informacijos skleidimą paprastesniu ir pigesniu negu kada nors būta istorijoje.
Antrasis – universitetai priversti mokėti už rezultatus tyrimų, kuriuos jie patys ir atliko. Universitetai steigia grantus ir moka algas mokslininkams, rašantiems straipsnius. Netgi recenzavimas ir straipsnių, į kuriuos duoda nuorodas Elsevier, vertingumo bei korektiškumo tikrinimas, dažniausiai atliekami savanorišku būdu, mokslininkų, gaunančių algas iš universitetų, jėgomis.
Elsevier aktyviai priešinasi mėginimams suabejoti kompanijos strategijos teisėtumu, neigdamas kritikų argumentus ir tvirtindamas , kad „kompanija dirba bendradarbiaudama su mokslininkų bendrija ir įneša stabilų bei apčiuopiamą indėlį į mokslą“. Investicinėje analitinėje ataskaitoje, skirtoje kompanijai Reed Elsevier, Deutshe Bank reziumuoja šiuos argumentus:
„Teisindami aukštas pelno normas, leidėjai nurodo aukštą kvalifikaciją personalo, kuris užsiima išankstine straipsnių peržiūra prieš pasiunčiant juos recenzuoti, nurodo paramą, kurią leidyklos teikia recenzentams, į kurią be viso kito įeina ir nedideli honorarai, nurodo sudėtingą spausdinimo technologiją, išlaidas, reikalingas straipsnių publikavimui internete ir hostingui apmokėti. Iš viso Reed Elsevier dirba apie 7000 darbuotojų. Be to, aukšta pelno norma atspindi kompanijos darbo efektyvumą ir taupymą, kuris vyksta dėka publikacijų masto“.
Kiek šitie argumentai teisingi?
Vienas iš būdų patikrinti – palyginti realią komercinių ir nekomercinių žurnalų vertę. Pavyzdžiui, ekologijos srityje puslapio kaina komerciniame žurnale yra tris kartus didesnė nei nekomercinio. O jeigu lyginsime tokį rodiklį kaip kainos santykis su citavimo indeksu (tai – straipsnio kokybės ir reikšmingumo indikatorius), tai nekomerciniai žurnalai yra penkis kartus geresni.
Dar vienas būdas – užmesti akį į maržą. 36% Elsevier marža yra nepalyginamai didesnė už vidutinę 4-5% periodinių leidinių verslo maržą. Sunku įsivaizduoti, kad srityje, kuri egzistuoja jau ne vieną šimtą metų, niekas nesugebėtų dirbti už mažesnę maržą. Aukščiau minėtoje ataskaitoje padarytos panašios išvados:
„Mes įsitikinę, kad Elsevier įneša santykinai nedidelį indėlį į publikacijos procesą. Mes nenorime menkinti reikšmingumo darbo, kurį dirba 7000 kompanijos darbuotojų, bet jeigu jų darbas iš tiesų būtų toks sudėtingas ir būtinas, kaip tvirtina patys leidėjai, tai jie nesugebėtų gauti 40% pelno“.
Bibliotekos ir anksčiau susidurdavo su mokslinių leidinių prenumeratos brangumo problemomis. Dar 1998 metais apie tai rašė The Economist. Tačiau dabar netgi patys turtingiausi universitetai negali sau leisti priėjimo prie visos mokslinių žinių apimties. Ir tai tuo metu, kai jie patys kuria tas žinias savų darbuotojų jėgomis.
NĖRA KO KALTINTI, IŠSKYRUS PAČIUS SAVE
Privačių leidėjų monopolijos kritikai siūlo paprastus sprendimus – visiems prieinamus žurnalus. Kaip ir įprasti žurnalai, jie priima straipsnius, organizuoja recenzavimo procesą ir juos publikuoja. Bet jie nereikalauja pinigų už prenumeratą – visi straipsniai laisvai prieinami internete. Kad būtų padengtos išlaidos, jie ima iš mokslininkų, kurie nori publikuotis, nedidelį honorarą (vidutiniškai apie 2000 dolerių). Recenzentai, kurie sprendžia, kokius straipsnius verta publikuoti, negauna iš žurnalų pinigų, kad nekiltų pagunda spausdinti viską iš eilės. Skirtingai nei tradiciniai žurnalai, kurie reikalauja išimtinių autorinių teisių mainais už galimybę publikuotis, visiems prieinami žurnalai praktiškai laisvi nuo tokių apribojimų.
Jeigu universitetai finansuoja tyrimus ir jų darbuotojai tiek rašo, tiek recenzuoja straipsnius, tai kodėl gi jie visi iki šiol nepersimetė į visiems prieinamus žurnalus? Sėkmingų pavyzdžių tokių atvirų projektų kaip Public Library of Science kol kas yra labai nedaug. Visa bėda tame, kad susiklosčiusi mokslinė kultūra labai komplikuoja naują požiūrį.
Publikacijų prestižiniuose žurnaluose istorija – būtina sąlyga, norint kilti karjeros laiptais. Kiekvienas straipsnis, išspausdintas jauname, dar netapusiu autoritetingu laisvo priėjimo žurnale, galėtų būti sėkmingai publikuojamas tokiuose rinkos flagmanuose kaip Science ar Nature. Ir jeigu dar galima įsivaizduoti jau užimantį geras pareigas profesorių idealistą, pasirengusį paaukoti dalelę savo prestižo mokslo labui, tai kalbėti apie jaunus autorius netenka, jiems straipsnis autoritetingame žurnale reiškia viską.
Pakeisti tokią situaciją galėtų vyriausybės, priversdamos suteikti laisvą priėjimą prie visų tyrimų, atliktų už valstybės lėšas. Amerikoje kiekvienais metais grantų pavidalu valstybė moksliniams tyrimams skiria 60 milijardų dolerių. 2008 metais Kongresas, įveikęs aršų leidėjų pasipriešinimą, įpareigojo juos padaryti laisvai prieinamus visus straipsnius, pagrįstus tyrimais, kuriuos atliko Nacionalinis sveikatos institutas (kuriam tenka pusė viso valstybinio mokslo finansavimo) praėjus metams po pirmosios publikacijos. Tokios praktikos išplitimas į visas kitas mokslo šakas galėtų duoti galingą postūmį laisvai prieinamų žurnalų vystymuisi. Panašias priemones dabar svarstoAnglijos ir Kanados vyriausybės.
REINHARD-ROGOFO STRAIPSNIS
Diskusija dėl 2010 metų straipsnio „Augimas įsiskolinus“, kurį išspausdino Harvardo ekonomistai Karmen Reinhard ir Kenetas Rogofas žurnale American Economic Review, demonstruoja tam tikras problemas mokslinių žurnalų sistemoje.
Remdamiesi duomenimis apie BNP augimą ir valstybės skolas įvairiose šalyse, autoriai padarė išvadą, kad BNP augimas, pasirodo, yra žymiai lėtesnis šalyse, kuriose įsiskolinimo lygis viršija 90% BNP.
Žurnalistai, politikai ir valdininkai nurodinėjo šį straipsnį, kai norėdavo pagrįsti valstybinių išlaidų apkarpymą. Nors išvados pačiame straipsnyje nėra tokios tiesmukos ir kategoriškos, autoriai padarė Vašingtonui paslaugą mažinant biudžeto deficitą.
Tačiau šių metų balandį grupė mokslininkų iš Masačiusetso universiteto Amherste surado klaidą straipsnyje. Kaip ir daugelis kitų ekonomistų, mokslininkai nesėkmingai mėgino pakartoti autorių gautą rezultatą. Ir tik tada, kai kolegos iš Harvardo atsiuntė jiems pirminius duomenis Excel lentelėse, Masačiusetse suprato, kodėl niekam nepavykdavo atkartoti šitų rezultatų. Penkios duomenų grafos nepateko į diapazoną. Be šitos klaidos ir kai kurių ginčytinų rezultatų sugretinimo metodikos panaudojimo momentų, Reinhard-Rogofo efektas nesuveikdavo. Vietoje to, kad sumažėtų 0,1%, šalyse su skolomis, didesnėmis nei 90% BNP demonstravo visai padorų 2,2% augimą.
Klaida buvo surasta, tačiau ištisus du metus straipsniu rėmėsi daugybė įtakingų politikų ir ekonomistų.
BLOGI MOTYVAI
Perėjimas prie visiems prieinamų žurnalų išplės mokslinių žinių prieinamumą, bet jei išliks dabar egzistuojantis mokslinių straipsnių vaidmens perdėjimas, tai mokslo reforma liks nebaigta.
Žurnalų sistema smarkiai sulėtina tyrimų rezultatų publikaciją. Recenzavimas labai retai atliekamas greičiau nei per mėnesį ir žurnalai neretai prašo autorių perrašyti dalį straipsnio ar atlikti papildomus tyrimus. Dėl to laikas iki publikacijos išsitęsia iki pusmečio ir ilgiau. Nors kokybės kontrolės ir yra būtina, tačiau dėka interneto lankstumo straipsnių dabar visai nebūtina šlifuoti iki visiškai galutinio varianto iki publikacijos. Maiklas Aizenas, Public Library of Science bendraįkūrėjas teigia, kad kaip byloja jo patirtis, „dauguma rimtų trūkumų aptinkami tiktai po to, kai straipsnis būna išspausdinamas“.
Žmonės pritaria naujų vaistų, naujų teorijų ar socialinių fenomenų atradimams. Bet jeigu turėsime galvoje tai, kad mokslinio tyrimo proceso esmė yra ta, jog visos įmanomos hipotezės persijojamos per eksperimentų sietus, ieškant vienintelės teisingos, tai tenka pripažinti, kad ir neigiami rezultatai yra tiek pat svarbūs, kaip ir teigiami.
Tačiau žurnalai negali išlaikyti savo prestižo, publikuodami ataskaitas apie žlugusius eksperimentus. Dėl to mokslinė bendrija praranda vertingą informaciją apie nepasitvirtinusias hipotezes. Dar daugiau – tai skatina mokslininkus pritempti rezultatus prie savo teorijų ir daryti pernelyg optimistiškas išvadas, kurios neparemtos patikimais duomenimis ir kuriomis netgi pats autorius nėra tikras. Kol mokslas neišaugs iš šiuolaikinės žurnalinės sistemos, mes nesužinosime, kiek melagingų „atradimų“ padaryta vien tik iš noro pateikti nors kokį nors rezultatą.
MOKSLINIS PROCESAS XXI AMŽIUJE
Nors mokslininkai ir žengia pačiame pažangos smaigalyje, jie pakankamai dažnai pražiopso galimybes, kurias suteikia technologijos.
Rinkdami informaciją apie mokslinius žurnalus ir apie mokslinio darbo organizavimą apskritai, mes pasikalbėjome su žmonėmis iš Banyan, startapo, kurio misija – talkininkauti mokslo atvirumui. Mus apstulbino, kiek daug galima nuveikti jau dabar, be kokių nors revoliucinių proveržių technikoje. „Mes nusitaikėme į recenzavimo procesą. – pasakojo mums CEO Banyan Tonis Žmajelis – Daugybė žmonių vis dar spausdina savo straipsnius ir fiziškai siunčia juos recenzentams ar persiunčia elektroniniu paštu „doc“ formate“.
Banyan neseniai paleido į darbą viešą savo produkto beta versiją, kuri leidžia dalintis, bendradarbiauti ir publikuoti mokslinio darbo rezultatus. „Mūsų kompanijos pagrindas. – aiškina Tonis – Tai įsitikinimas, kad mokslininkai pereis į Open Source sferą, jeigu jiems suteiksime paprastus ir patogius įrankius“.
Fizikas ir atviro mokslo propagandistas Maiklas Nilsenas vaizdžiai aprašo, kaip turi atrodyti nauji įrankiai, padedantys skleisti bendradarbiavimo ir atvirumo kultūrą mokslininkų tarpe.
Vienas tokių įrankių egzistuoja jau dabar. Tai – arXiv – tinklapis, kuris leidžia fizikams publikuoti savo darbų parengiamąsias versijas prieš oficialią straipsnio publikaciją. Tai skatina spartesnį atgalinį ryšį ir atradimų platinimą. Nilsenas taip pat pasisako už publikaciją ne tik išvadų, bet ir visų pirminių duomenų – apie tai fizikai jau seniai svajoja ir žurnalai galėtų čia jiems padėti, jei tik panorėtų.
Pasakoja jis ir apie instrumentus, kurie dar neegzistuoja, pavyzdžiui, apie tarpusavyje susaistytų Wiki sistemą, kuri leistų mokslininkams kurti ir plėtoti pačius išsamiausius ir aktualiausius „super vadovėlius“ savo tyrimų srityse, kuriais visi jų kolegos galėtų naudotis kaip žinynais. Arba efektyvi įvairių specialybių mokslininkų tarpusavio paramos sistema, skirta tam atvejui, kai tyrimai „įžengia į svetimą teritoriją“ (netgi Enšteinas sukūrė tikimybių teoriją ne savarankiškai, jam prireikė matematikų pagalbos). Visą jo pasiūlymų sąrašą galima pamatyti puikiame straipsnyje „Mokslo ateitis“.
Gaila, bet nė viena iš šių puikių naujovių neįgaus didelio masto, jeigu mokslininkai neturės apčiuopiamų stimulų jomis naudotis. Kol publikacijų populiariuose žurnaluose sąrašas lieka svarbiausiu ir vieninteliu mokslininko profesionalizmo matu, tie, kurie eikvoja savo laiką duomenų rinkimui ir Wiki kūrimui yra pasmerkti sąstingiui karjerose.
Kalbėdamas apie šią problemą, Tonis pateikia kaip pavyzdį atvirumo dvasią, tvyrančią programinės įrangos kūrėjų pasaulyje. „Moksle nėra jokios sistemos, atlyginančios už atvirumą ir prieinamumą. Iš to nepadarysi karjeros. O štai programavime kiekvienas panorės pasižiūrėti jūsų akauntą GitHub’e.
Talentingi programuotojai eikvoja daug laiko absoliučiai neapmokamam darbui su produktais, kuriais gali pasinaudoti visi, kas tik nori, nors per tą laiką galėtų užsidirbti krūvą pinigų freelance būdu. Iš vienos pusės daug kas dirba nemokamai tik dėl to, kad išspręstų sudėtingesnius ir įdomesnius uždavinius, arba tiesiog dėl to, kad programavime egzistuoja galinga laisvo priėjimo produktų kūrimo kultūra. Tūkstančiai kompanijų ir produktų paprasčiausiai neegzistuotų, jei nebūtų visiems prieinamos programinės įrangos.
Tačiau programuotojai gauna dar ir asmeninės naudos iš darbo su laisvai prieinama programine įranga, kadangi jų kolegos šioje sferoje įvertina jų sugebėjimus. Darbdaviai atidžiai tiria akauntus GitHub’e (jie jau beveik pakeitė savimi CV) ir solidus atvirų projektų sąrašas bei įdomūs straipsniai profesionaliomis temomis tinklaraščiuose vaidina didelį vaidmenį samdytojų akyse. Lygiai taip pat turi veikti ir mokslas. Tačiau kol kas tokia sistema prigijo tiktai Silicio Slėnyje – tiktai čia iš atvirumo galima padaryti karjerą.