Uždrausta archeologija

1989 liepą Izraelio archeologė profesorė Naama Goren Inbar kartu su kolegomis ėmė kasinėti šiaurės Jordano slėnyje. Vieta senovinė, jos amžius siekė 500 000 metų, be to, užpelkėjusi, kadangi buvo netoli Jordano upės. Grupė pradėjo darbą iškart po saulėtekio ir su dideliu palengvėjimu baigė darbą vidurdienį, kai jau nebeįmanoma buvo pasislėpti nuo svilinančios saulės. Kasinėjimų metu jiems nuolat reikėjo galvoti apie savo saugumą: Jordanija buvo priešakine karo riba įtemptais, konfliktų kupinais metais.

Mokslininkai nutarė iš pradžių apnuoginti visus geologinius sluoksnius, tam specialiu ekskavatoriumi turėjo atsargiai iškasti dvi gilias tranšėjas skersai pasirinktos vietos. Kiekvienas išraustas kaušas su žeme buvo atsargiai ištuštinamas, o turinys buvo kruopščiai tiriamas, ieškant kaulų ir artefaktų.

Ryte, archeologų nuostabai, ekskavatoriaus kauše buvo rasta dalis gerai nupoliruotos taisyklingos formos medinės lentelės. Nieko panašaus anksčiau nebuvo aptikta. Lentelė buvo padaryta iš ievos, turėjo beveik 10 colių ilgio ir virš penkių colių pločio. Paviršius buvo labai lygus, dailiai nupoliruotas – taip meistriškai apdorotas, kad nesimatė jokių įrankių pėdsakų. Be to, vienas kraštas buvo tyčiomis nukirstas. Lentelės apačia buvo šiurkštoka, išgaubta ir nepoliruota. Kitų panašių gabalėlių nebuvo aptikta.

Pagal dabartinę archeologinę sampratą, niekam iš gyvenusių prieš 500 000 metų žmonių nereikėjo taisyklingų, plokščių ir poliruotų lentelių. Kaip praktiškai jas galėjo panaudoti tie, kurie nežinojo taisyklingų formų ir plokščių paviršių? Urviniai žmonės neturėjo naudotis liniuotėmis ir kampainiais. Ir vis dėlto, lentelė buvo surasta. Ji buvo padaryta labai kruopščiai, su išmanymu. Vadinasi, mes turime daryti išvadą, kad tokių daiktų poreikis jau egzistavo tais laikais. Tačiau koks?

Profesorė Goren Inbar buvo susirūpinusi: ji niekaip negalėjo rasti paaiškinimo. Kartu su kolegomis ji galėjo tik nutarti, kad techniniai šių senovės žmonių įgūdžiai buvo rimtai neįvertinti. Ir, kaip pridūrė mokslininkė, visiškai tikėtina, kad bus daugiau tokio pobūdžio „netradicinių” radinių. Radinių, kurie gali pareikalauti peržiūrėti visas dabar egzistuojančias pažiūras į ankstyvosios žmonių visuomenės išsivystymą.

Nesunku pamatyti, kad mūsų įprastai sampratai apie nemokšas ir grubius urvinius žmones, toli atsiliekančius nuo mūsų ne tik laike, bet ir intelektu bei meistriškumu, netikėtai iškilo pavojus būti demaskuotai kaip apgaulei. Šis radinys ne tik įrodo netikėtai aukštą įgūdžių ir techninių sugebėjimų lygį, bet ir liudija apie netikėtai aukštą socialinio ir protinio išsivystymo laipsnį, – kitaip tariant, lentelė rodo, kad bent jau kai kurie tos senosios epochos atstovai turėjo intelektą, pajėgų įsivaizduoti ir kurti taisyklingos formos daiktus, kurie, kaip mums įprasta, asocijuojasi su gerokai vėlesnio periodo visuomene.

Ši puikiai apdorota lentelė reikalauja būti ištirta: panašu, ji neįkyriai, tačiau atkakliai kužda mums visiems, kurie moka dėmesingai klausytis, žodį „civilizacija”. Civilizacija urvinių žmonių laikais?

Egzistuoja vienas galimas paaiškinimas, kurio archeologai neišsakė, kadangi jis paprasčiausiai neatėjo jiems į galvą, arba, galbūt, dėl to, kad jo pasekmės gali būti pernelyg neįtikėtinos. Lentelė galėjo atkeliauti iš kitur. Ne ta prasme, kad ji priskiriama vėlesnei epochai, bet – kultūriškai atkeliavusi. Galbūt primityvios žmogiškos būtybės, gyvenusios šiame Jordano slėnio regione, aptiko lentelę kažkur kitur, ar gavo iš kažkokios kitos, išsivysčiusios, toliau techniškai pažengusios tautos, kuri ją pagamino ir naudojo?

Visiškai įmanoma, kad lentelės egzistavimas visgi privers mus perrašyti mūsų senovės istoriją. Tačiau iki to laiko atradimas, matomai, bus ignoruojamas, ar, bent jau menkinamas iki tokio laipsnio, kad liautųsi kelti grėsmę akademiniam praeities traktavimui.

Mums reikia pripažinti nelinksmą tiesą, kad istorija gali būti panaši į statistiką: viskas gali būti įrodyta; bet kokia melaginga praeities versija gali gyvuoti kiek nori ilgai, kol paneigiami visi nepageidautini duomenys. Į kai kurias visuotinai priimtas ikiistorinės praeities traktuotes įdėta tiek daug lėšų ir tiekos daugelio žmonių reputacijų, kad šios traktuotės yra atkakliai saugomos, nežiūrint į nenumaldomai augančią joms prieštaraujančių faktų laviną. Ir dar daugiau, visuotinai priimtų traktuočių šalininkai naudojasi bet kuria galimybe, kad garsiau ir dažniau už savo oponentus skelbtų savo pažiūras. O tai, suprantama, nepadeda ieškant tiesos.

Dauguma žmonių pamiršta, kad iš esmės mokslas yra viso labo metodologija, pažinimo metodas. Mokslo išvados – tai ne „tiesos”, tai, iš esmės, statistinės aproksimacijos, apytikriai atitikmenys. Jeigu kažkas nutinka šimtą kartų, tai daroma prielaida, kad nutiks ir 101 kartą – arba 1000 kartų. O jeigu – tarp tų 100 ar 1000 kartų – atsitinka kažkas kito, tai šis pavienis atvejis pašalinamas kaip anomalus ir dėl to nerelevantiškas, neturintis reikšmės. Jis išstumiamas už tyrimo ribų ir, laikui bėgant, užmirštamas.

Bet kartais tos anomalijos pasidaro tokios dažnos ir taip gerai žinomos, kad verčia visiškai peržiūrėti priimtą traktuotę. Kaip pavyzdį galima paminėti evoliucijos teoriją. Daugiau kaip šimtmetis intensyvių gyvūnų ir augalų iškasenų tyrinėjimų nesugebėjo pateikti įrodymų, reikalingų Darvino koncepcijai patvirtinti. Nemažai specialistų dabar ieško paaiškinimų kituose šaltiniuose.

Panašų iššūkį visuotinai priimtoms teorijoms daro nauji atradimai, susiję su prieš tūkstančius metų staiga išnykusiomis aukštai išsivysčiusiomis miesto tipo kultūromis Turkijos pietuose, rajone, kur nebuvo aptikta jokių ankstesnio vystymosi pėdsakų. Yra taip pat mįslių ir nepaaiškinamų paslapčių, susijusių su Gizos piramidėmis ir Sfinksu. Šios paslaptys pasirodė esančios nepageidautinos apsišaukėliams ortodoksalaus mokslo saugotojams ir dėl to buvo plačiai išjuoktos arba sumenkintos. Ekspertai įrodinėja, kad, kadangi tokie atradimai neįprasti ir prieštarauja visuotinai priimtoms teorijoms, vadinasi, jie TURI būti klaidingi. Suprantama, tokie argumentai kvepia labiau tikėjimu negu faktais.

Kaip ten bebūtų, tokie mokslo vyrai mėgina sutvirtinti savo mokslinį tikėjimą, mesdami šešėlį ant savo oponentų, kaltindami juos nekompetencija, neišmanančiais konkrečios srities, arba, kas dar blogiau, išvadindami juos diletantais. Tartum būtų skirtumas, kas išties padaro atradimą. Mirties jūros rankraščiai nepasidaro mažiau autentiški dėl to, kad juos atrado piemuo.

Ortodoksalios versijos šalinininkai visada tempė laiką, juk, galiausiai, priežastys, dėl kurių atmetami konfliktiniai duomenys, gali ir apsimiršti ir, vadinasi, taip ir nebus kritiškai išnagrinėti, vadinasi, nebus išsiaiškinta, ar jie autentiški. O laikui bėgant, ir duomenys, ir ginčai pasimirš. Mūsų muziejų saugyklų gelmėse jau seniai apdulkėjo seni kaulai kartoninėse dėžėse, o kitados energingi mokslininkai, kurie atkakliai gynė netradicines idėjas, buvo palaužti arba pavargo nuo nesibaigiančios kovos ir paliko mūšio lauką. Kai kuriems buvo netgi sulaužyti gyvenimai ir karjeros, kaip nutiko Kanados archeologui Tomui Li. Jis išdrįso surasti žmogiškus artefaktus,, kurie yra gerokai senesni už visuotinai priimtą žmonijos amžių Amerikos kontinente. Ir nepabijojo atkasinėti ir atradinėti juos ir toliau.

Esama nemažai duomenų, kurie meta iššūkį ortodoksalioms pažiūroms, faktų, kurie apverčia aukštyn kojomis jaukias, tačiau ankštas mūsų šiuolaikinio pasaulio ribas. Esama duomenų, liudijančių apie planingą evoliuciją, atradimų, parodančių, kad egzistavo labai senos technologijos, radinių, kalbančių apie tai, kad žmonija egzistavo prieš milijonus metų iki mūsų. Aptikta žmonių kultūros artefaktų, atrandamų teritorijose, kurios daugiau neprieinamos archeologiniams tyrimams.

Pernelyg dažnai mes darome klaidą, manydami, kad viską žinome apie šį pasaulį. Atsiranda vis daugiau informacijos, kuri mums primena, kad žinome mes toli gražu ne viską.

Maiklas Beidžentas. „Uždrausta archeologija”

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą