Trišalė komisija

Trišalę komisiją 1973 metais įkūrė Niujorko bankininkas Deividas Rokfeleris, tuometinis Chase Manhattan Bank pirmininkas, ir Harvardo profesorius Zbignevas Bžezinskis, vėliau tapęs prezidento Karterio padėjėju nacionalinio saugumo klausimais.

Kas yra Trišalė komisija? „Trišalė komisija buvo įkurta 1973 metais, ją įkūrė privatūs asmenys iš Vakarų Europos, Japonijos ir Šiaurės Amerikos. Organizacijos tikslas – skatinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp šių trijų regionų, sprendžiant bendras problemas. Komisija siekia pagerinti šių problemų visuomeninį suvokimą, remti pasiūlymus, susijusius su bendru jų sprendimu ir sukurti bendro darbo šiuose regionuose praktiką“.

Tačiau populistiniuose politiniuose sluoksniuose šią komisiją laiko neužmaskuotu mechanizmu, padedančiu įvesti Naująją Pasaulio Tvarką, kas skamba įtartinai, kaip ir visos kitos diktatoriškos „Naujosios tvarkos“. Žvelgiant šiuo požiūriu, „trišalininkai“ yra laisvės priešai ir tarnauja tam, kad būtų įvesta monopolija pasaulio valdžiai, nuosavų interesų labui.

Prieš 20 metų Trišalė komisija turėjo dar labai trumputę istoriją ir jos ketinimus buvo sunku pastebėti. Šiandien (1994 metais – „Versijos“) galima atsisukti į 20 metų komisijos istoriją ir tiksliau įvertinti jos tikslus, nagrinėjant praeities politines akcijas.

Iš pradžių, 1972 metais, Rokfeleris ir Bžezinskis pasirinko 200 Komisijos narių visame pasaulyje. Tarp jų buvo maždaug trečdalis amerikiečių, trečdalis europiečių ir tiek pat japonų. 1993 metai narių skaičius padidėjo iki 325 žmonių, kuriuos Trišalė Komisija (TK) vadina „Žymiais piliečiais“. Iš tiesų šie nariai atspindi nepaprastai siaurą pasaulinės nuomonės ir kultūros spektrą, tai yra sluoksnis, kurį sudaro niekieno neišrinkti ir nieko neatstovaujantys žmonės, kurie tiesiog pritaria asmeninėms Deivido Rokfelerio pažiūroms.

Iš pat pradžių komisija buvo pavadinta „privačia“ ir „neoficialia“, jos tikslas buvo „surinkti į vieną vietą aukščiausio lygio grupę tam, kad galima būtų drauge nagrinėti bendrąsias problemas, kurios iškilo mūsų trims regionams“ ir „stiprinti bendradarbiavimą“. Visose TK ataskaitose galima pastebėti, kad nuolat painiojama tai, kas „privatu“ ir tai, kas visuomeniška. Komisija pateikiama kaip privati grupė, įkurta privataus piliečio – Deivido Rokfelerio, tačiau jos tikslai ir operacijos orientuoti į visuomeninę politiką.

Iš Trišalės komisijos dokumentų:

„Pilna Komisijos sudėtis renkasi po vieną kartą kiekvienais metais – Lisabonoje 1992, Vašingtone 1993, Tokijuje 1994 metais. Papildant specialius teminius posėdžius ir einamųjų įvykių mūsų regionuose apžvalgas, žymi dalis kasmetinių susitikimų laiko skiriama Komisijai pristatomų projektų ir ataskaitų nagrinėjimui. Šios ataskaitos yra bendras produktas autorių iš visų trijų regionų, kurie susitikinėja, dirbdami savo darbą, konsultantų lygmenyje. Po diskusijos kasmetiniame Komisijos susitikime, seka publikacija. Autoriai yra atsakingi už savo galutinį tekstą. Atskira publikacija pateikiama kasmetiniam susitikimui. Vykstant regioninei veiklai, kartais atsiranda neformalių darbų. Kiekviena regioninė grupė turi pirmininką ir jo pavaduotoją, kurie kartu sudaro komisijos vadovybę. Vykdomasis komitetas iš bendro narių skaičiaus įtraukia į savo sudėtį dar 36 žmones“.

Trumpiau tariant, ši privačių asmenų grupė organizuota taip, kad jos kolektyvinis požiūris užtikrintų jai žymią įtaką visuomeninei politikai. Jie susitikinėja, nagrinėja, aptarinėja, kuria ataskaitas ir po to paviešina savo rekomendacijas. Kokiu tikslu? TK vargu ar švaistytų tiek energijos ir fondų akademiniams pratimams… Tikslas turėtų būti konkretūs visų pasaulio vyriausybių politikos orientyrai.

Toliau. Nariai nėra renkami, juos parenka. Vykdomojo komiteto ir komiteto, parenkančio narius pirmininkas yra Deividas Rokfeleris, jis gi taip pat ir visos TK įkūrėjas bei pirmininkas. Visa struktūra atspindi Rokfelerio pasirinkimą, o ne nešališką pasirinkimą. Šio fenomeno negalėjo nepastebėti apžvalgininkai. 1979 liepos 27 radijo stoti KMG (Balforsas, Ajova) paėmė interviu iš Džordžo Franklino, tuo metu buvusio TK koordinatoriaus. Šio rašinio autorius buvo programos svečiu. Štai įrašas, kuriame Franklinas atsako į klausimus apie Rokfelerio įtaką.

„Komentatorius: Kodėl Trišalėje Komisijoje nuolat šmėžuoja Rokfelerio arba jo organizacijų vardai?

Franklinas: Na, juk tai labai natūralu. Deividas Rokfeleris – Šiaurės Amerikos grupės pirmininkas. Yra trys pirmininkai – Šiaurės Amerikos, Japonijos ir Europos. Be to, Komisijos sukūrimo idėja išties priklauso Deividui Rokfeleriui“.

Franklinas žino apie Rokfelerio kritiką ir mėgina ją švelninti. Faktas, kad Rokfeleris asmeniškai dalyvauja parenkant Komisijos narius, leidžia suprasti, kad Komisija buvo įkurta įgyvendinti šeimyninius ar asmeninius planus. Jei būtų kitaip, Rokfeleris leistų kitiems atitinkamai pasirinkti. Paskui komentatorius nukreipia diskusiją link tuometinės Karterio administracijos, kurioje Komisijos antrasis įsteigėjas Bžezinskis buvo prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir kurioje svarbius postus užėmė kiti „trišalininkai“.

„Komentatorius: Kiek TK narių yra prezidento Karterio etatų sąrašuose?

Franklinas: Aštuoniolika.

Komentatorius: Jūs nemanote, kad tai pernelyg daug?

Franklinas: Taip, tai pakankamai daug.

Komentatorius: Jūs nemanote, kad tai pakankamai neįprasta? Kiek iš viso turi narių TK?

Franklinas: Pas mus, Amerikoje – 77.

Komentatorius: Jums neatrodo keista, kad 18 TK narių dirba Karteriui?

Franklinas: Taip, aš manau, kad pasirinkome labai gabius žmones, kai kūrėme TK. Ir prezidento nuomonė apie daugumą mūsiškių yra labai gera.“

Toliau interviu autorius palietė klausimą apie Komisijos narių parinkimą ir Rokfelerio įtaką. Franklinas neigia tai, kas akivaizdu. Bet kokiam sveikai mąstančiam žmogui aišku, kad TK – tai Rokfelerio organizacija, įkurta jo naudai ir turinti didžiulę įtaką. Įtaka – tai TK egzistavimo esmė.

„Satonas: Jūs manote, kad vieninteliai Amerikos gabūs žmonės – tai TK nariai?

Franklinas: Žinoma, ne. Kai pradėjome rinktis narius, stengėmės pasirinkti gabiausius, ir aš manau, kad dauguma tų, kuriuos Karteris pasiėmė į savo administraciją, pasirinktų bet kokia grupė, suinteresuota spręsti užsienio politikos klausimus.

Satonas: Ar nenorite jūs pasakyti, kad darote pernelyg didelę įtaką JAV politikai?

Franklinas: Ne, to aš nepasakyčiau.

Satons: Man atrodo, kad bet koks sveikai mąstantis žmogus pasakytų, kad jeigu jūs turite Karterio administracijoje 18 TK narių, tai jų įtaka vyrauja.

Franklinas: Tie žmonės neatsakingi už tai, ką galėtų ginti TK. Mes turime dvi ataskaitas per metus ir mes tikimės, kad ji daro tam tikrą įtaką, kitaip mes jų nekurtume.

Satonas: Galima dar klausimą?

Franklinas: Taip.

Satonas: Kas iš pradžių finansavo TK?

Franklinas: Hm… Pirmasis, kuris visa tai palaikė, buvo „Keteringo fondas“. Galiu jums pasakyti, kas TK finansuoja dabar, tai, tikriausiai, jus labiau domina?

Satonas: Ar tai ne brolių Rokfelerių fondas?

Franklinas: Brolių Rokfelerių fondas? Šiaurės Amerikos TK padaliniui reikia 1,5 mln $ sekantiems trims metams. Iš šios sumos 180 000 $ duos brolių Rokfelerių fondas ir 150 000 $ Deividas Rokfeleris.

Komentatorius: Ar tai reiškia, kad Rokfeleriai padengia didžiają dalį išlaidų?

Franklinas: Ne, tai reiškia, kad maždaug penktadalį Šiaurės Amerikos padalinio finansuoja Rokfeleriai ir niekuo neprisideda europiečių ir japonų pusė.“

Dar daugiau, Rokfelerių šeima turėjo ilgalaikių interesų kai kuriose visuomeninėse politinėse organizacijose, turinčiose didelę įtaką. TK tik išplėtė Tarptautinių santykių tarybo darbo apimtis ir įtaką, o šios tarybos pirmininkas ilgus metus buvo tas pats Deividas Rokfeleris.

Kita Rokfelerių šeimos finansuojama ir globojma firma – Kritinių situacijų komisija, kurios uždavinys buvo nustatyti „kritines situacijas, kurios laukia Amerikos XXI amžiaus išvakarėse“. Ir vėl prieš mus komisija, kurią suformavo Rokfeleriai, kad nuspręstų, kas yra geriau visiems amerikiečiams. Komisiją sudarė 42 žymūs amerikiečiai, susirinkę kartu ir vadovaujami pirmininko Nelsono A. Rokfelerio. Jų uždavinys – nustatyti kritines situacijas, su kuriomis susidurs Amerika, žengianti į trečią savo egzistavimo šimtmetį, o taip pat realius ir pageidautinus tikslus, kurių ši tauta galės pasiekti iki 1995 ir iki 2005 metų.

Dėl problemų, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis, sudėtingumo, Komisija paskirstė savo darbus šešioms specialistų grupėms. Štai tos šešios tyrimų grupės:

1) energija ir jos santykis su ekologija, ekonomika ir pasaulio stabilumu;

2) maistas, sveikata, pasaulio gyventojai ir gyvenimo lygis;

3) žaliavos, pramonės vystymasis, kapitalo kaupimas, užimtumas ir pasaulio prekyba;

4) tarptautinė prekyba ir valiutinės sistemos, infliacija ir santykiai tarp įvairių ekonominių sistemų;

5) permainos, nacionalinis saugumas ir taika;

6) JAV gyventojų ir visuomenės gyvenimo lygis.

Trumpai tariant, Komisija – tai Rokfelerio tyrimų grupė, kurią pats Rokfeleris daugiausia ir finansuoja. „Trečiojo šimtmečio korporacija“ ar „Niujorko nekomercinė organizacija“ buvo sukurtos Komisijos darbui finansuoti. Nuo savo darbo pradžios 1973 rudenį, korporacija gavo pinigų ir pažadų pagelbėti iš atskirų asmenų ir fondų, kurie yra gerai žinomi tuo, kad palaiko visuomeniškai reikšmingą veiklą.

__________

Iš E. Satono knygos „Kas valdo Ameriką?”

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą