Trišalė komisija: globali vergovė

Idėjos ir pinigai

Sukurti 1973 metais šią struktūrą paskatino Vakarus valdančių elitų ir Japonijos augančios ekonominės galios rungtyniavimo sustiprėjimas 7 dešimtmetyje. Būtent tuo metu kai kuriuose Tarptautinių santykių tarybos – „vyresniosios“ Bilderbergo klubo sesers – posėdžiuose sudalyvavo japonų politikai ir bankininkai, kurie panoro, kad jų interesai būtų atstovaujami pasauliniuose užkulisiuose. Ir štai kažkur šešėlinės JAV politikos gelmėse kilo idėja sukurti organizaciją, kuri subalansuotų aukščiausių JAV, Vakarų Europos ir Japonijos sluoksnių interesus.

Vienas pagrindinių šios idėjos šalininkų buvo politologas, sociologas ir valstybės veikėjas Zbignevas Kazimiežas Bžezinskis, gimęs 1928 metais Varšuvoje, lenkų diplomato šeimoje. 6-ame dešimtmetyje jis gavo Amerikos pilietybę ir padarė sėkmingą akademinę karjerą: su magistro laipsniu baigė Makgilo universitetą Kanadoje, paskui gavo politinių mokslų daktaro laipsnį Harvarde, skaitė ten lekcijas, o 1961 metais dirbo Kolumbijos universitete. Kai 7 dešimtmečio viduryje Bžezinskis pateko į Valstybės departamento planavimo tarybą, jis vienas pirmųjų pasiūlė paaiškinti visa tai, kas vyksta socialistinėse šalyse, totalitarizmo koncepcijos požiūriu. Jis taip pat tapo globalaus antikomunizmo strategijos, konvergencijos teorijos, technotroninės eros teorijos ir naujojo tipo Amerikos hegemonijos koncepcijos autoriumi.

1971 metais Bžezinskis organizavo „Trišalius tyrimus“, kuriuos rėmė Brukingso universitetas Vašingtone. Šiame darbe taip pat dalyvavo japonų Ekonomikos tyrimų centras bei Europos bendrijos universitetinių tyrimų institutas. Darbinę medžiagą perskaitė plačiai žinomas milijardierius Deividas Rokfeleris. Jį tuo metu labai neramino santykių tarp JAV, Japonijos ir Vakarų Europos pablogėjimas, kuris galėjo neigiamai atsiliepti jo daigiamilijardiniams indėliams, tame tarpe ir indėliams trečiojo pasaulio šalyse. Rokfeleris susidomėjo projektu ir pasiėmė jo finansavimą pradiniame etape.

„Naujausias tarptautinis jungas“

1973 metų pavasarį, kad prazonduotų dirvą, į Vakarų Europą iškeliavo Džordžas Franklinas – Deivido Rokfelerio patikėtinis. Paskui jiedu drauge apsilankė Japonijoje. Jau liepos 23-24 grupė iš 17 žmonių atvyko į pasitarimą prašmatniame Rokfelerių giminės dvare Pokantiko Hilse netoli Taritauno, Niujorko valstijoje. Aštuoni žmonės atstovavo JAV, penki – Vakarų Europą, dar keturi – Japoniją. Visi – iš finansų ir politikos pasaulio sunkiasvorių kohortos. Po konsultacijų, Trišalė komisija buvo įkurta oficialiai. Jos steigiamasis suvažiavimas įvyko 1973 spalio 20-23 Tokijuje.

Komisiją sudarė trys dalys: Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos (JAV ir Kanada) ir Japonijos. Suprantama, daugiausia atsovų turėjo Amerika – 117 žmonių, žymią dalį kurių delegavo Amerikos korporacijos ir bankai. Japoniškos komisijos dalies nariais tapo didžiausių tos šalies korporacijų – „Mitsubiši“, „Tojota“, „Tošiba“, Sony“, o taip pat stambiausių bankų atstovai. Europos dalyje buvo neproporcingai daug atstovų iš nedidukės Belgijos – 26 žmonės, tiek pat, kiek iš Italijos. Vokiečių, prancūzų ir anglų iš pradžių susirinko dar mažiau. Protingai paaiškinti šį paradoksą galima tik turint galvoje, kad būtent Belgijoje bazuojasi masoniškos struktūros, kurios užsiima vieningos Europos kūrimu. Ekspertai taip pat atkreipė dėmesį, kad ne mažiau kaip 30% Trišalės komisijos narių buvo žydai.

Pagal Trišalės komisijos taisykles, bet kuris jos narys, užėmęs kokį nors atsakingą postą savo šalies vyriausybėje, oficialiai iškrisdavo iš organizacijos. Realybėje jis, be abejo, nenutraukdavo santykių su bendraminčiais ir toliau tęsė Rokfelerio ir Bžezinskio kūdikio nuostatų realizavimą. Daroma tai buvo tam, kad būtų išvengta kaltinimų dėl priklausymo slaptoms organizacijoms. Užkulisiniai sprendimai, kuriuos priimdavo Trišalė komisija, tokiu būdu tapo daugeliui Vakarų politikų savotiškais įstatymais. Amerikos senatorius Baris Goldvoteris rašė, kad Rokfelerio „Trišalininkai“ – tai naujausių laikų tarptautinis jungas, JAV politikos pajungimo tarptautinių bankininkų interesams mechanizmas.

1975 kovo mėnesį Bžezinskis paskelbė žurnale New York Magazine programinį straipsnį, kuriame atvirai išdėstė savo planą, kaip įvesti naująją pasaulio tvarką. Politologas skelbė: „Mes turime pripažinti, kad pasaulis šiandien siekia vienybės, kurios mes taip ilgai troškome… Naujasis pasaulis įgaus globalios bendruomenės formą… Iš pradžių tai palies pirmiausiai ekonominę pasaulio tvarką“. Bžezinskis pagrindė pasaulinių užkulisių lyderiavimo būtinybę, užkulisiai per TVF ir Pasaulio banką darys poveikį planetos ekonomikai, kurdami globalinio planavimo ilgalaikio resursų perskirstymo mechanizmą. Suprantama, Vakarų naudai. Visa tai ir tapo svarbiausia Trišalės komisijos veiklos kryptimi.

Iš nežinomybės į prezidentus

Kieno rankose susikoncentravo reali valdžia mūsų pasaulyje?

Jau pirmaisiais savo egzistavimo metais komisija pademonstravo savo politinę galią, iškėlusi viename iš savo posėdžių kandidatu į prezidento postą Džimį Karterį. Dar 1973 metais Karteris, tuo metu – Džordžijos gubernatorius, buvo pakviestas vakarienės į anksčiau minėtą Rokfelerio dvarą. Tarp svečių buvo ir Bžezinskis. Karteris patiko Rokfeleriui tuo, kad atidarė savo valstijos prekybines atstovybes Briuselyje ir Tokijuje. Šiame žingsnyje milijardierius įžvelgė kertinių trišalės komisijos idėjų supratimą ir pasiūlė gubernatoriui tapti vienu iš Komisijos įkūrėjų.

Reikia pasakyti, kas šalyje Karterio beveik niekas nežinojo, o ir savo valstijoje jis nebuvo pernelyg populiarus. Tačiau kai jo kandidatūrą pradėjo remti žiniasklaida, pavaldi Tarptautinių santykių tarybai ir Trišalei komisijai, jis labai sparčiai pavirto visuomenės numylėtiniu. Aplenkęs rinkimuose Džeraldą Fordą ir pasiekęs pergalę 1976 metų rinkimuose, Karteris iš karto įvedė į aukščiausius valdžios ešelonus visą eilę Trišalės komisijos narių: Sairusą Vensą, Volterį Mondeilą, Halordą Brauną, Zbignevą Bžezinskį, Maiklą Blumentalį, Ričardą Kuperį ir kitus. Būtent Karteriui prezidentaujant, valdžios veiksmų programomis tapo visa eilė užkulisiuose sukurtų odiozinių programų, tokių kaip „Atsaskaita Global 2000″, kuri numato žymų planetos gyventojų skaičiaus sumažinimą, pasitelkus į pagalbą karus ir epidemijas.

Ledo karalija

1993 metais Trišalei komisijai priklausė 325 „žymūs pasaulio piliečiai“. Vėliau jų skaičius padidėjo iki 376. komisija iki šiol pozicionuoja save kaip privačią grupę, įkurtą privataus asmens – Deivido Rokfelerio. Tačiau jos veikla orientuojasi į konkrečių politinių ir ekonominiu tikslų siekimą pasauliniu mastu. Ryškus jos darbų pavyzdys – 1995 metais sukurta Pasaulio prekybos organizacija, pakeitusi Generalinį susitarimą dėl tarifų ir prekybos. Šiuo metu PPO kontroliuoja kone 90% pasaulinės prekybos.

Jeigu į PPO bus priimtos Rusija ir Kinija, ši organizacija taps išties globalinė. Rusijos stojimo į PPO šalininkai teigia, kad šis žingsnis neva užtikrins šiai šaliai palankiausią režimą išeiti į pasaulinę rinką, tačiau žmonės kažkodėl pamiršta, kad vienas pagrindinių PPO reikalavimų – perduoti valstybinius ekonomikos valdymo svertus užsienio transnacionalinėms korporacijoms. Tai padaryti įpareigota netgi Japonija – šalis, kurioje vienas aukščiausių rinkos ekonomikos lygmenų. Tuo tarpu praktika aiškiai rodo: valstybės su mažiau išvystyta ekonomika, atidariusios savo rinkas galingoms ekonomine prasme šalims, patenka į jų priklausomybę ir praktiškai netenka suveriniteto.

Trišalės komisijos būstinė įsikūrusi ten pat, kur ir Bilderbergo klubo būstinė – Karnegio fondo patalpose Vašingtone. 1996 metais šalia šių pastatų pabuvojo rusų filosofas ir konspirologas. Jį sukrėtė ten viešpataujanti ledinė atmosfera, geležinė, nežmoniška tvarka, gausi ir išmuštruota apsauga, užkertanti kelią bet kokiems bandymams įeiti į pasaulinių užkulisių šventovę. Platonovo prašymai suteikti bent šiokius tokius paaiškinimus apie šių organizacijų veiklą susilaukė neaiškių trumpai nusiskutusių žaliūkų, labai panašių į Hitlerio smogikus, atsakymų.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!