Transnacionalinės korporacijos beveik sukūrė socializmą Amerikoje

Transnacionalinės korporacijos (TNK) – tai galingi valstybinio socializmo ledlaužiai. Koks didžiausias TNK nuopelnas socializmui? Transnacionalinė korporacijos naikina, prarydamos, vidutinį ir smulkų verslą. TNK nepastebimai, ekonominiais metodais, sunaikino visuomenėje pačius aršiausius avininkus ir socializmo priešininkus. Aš nesakau, kad socializmas yra kažkas labai šviesaus ir gero. Jis, greičiau, yra kažkas neišvengiamo.

TNK žeriasi didžiulio masto pelnus, eikvodamos gerokai mažiau sąnaudų ir tuo jos smarkiai lenkia bet kurią kitą savininkų rūšį. Bet kokia kita savininkų rūšis, lyginant su TNK, yra neefektyvi. Bet kuri transnacionalinė korporacija – tai sumažintas Tarybų Sąjungos modelis, turintis tą pačią išprotėjusią ideologiją, tą patį partijos generalinį sekretorių, politinį biurą ir vergaujančius baudžiauninkus. Nenuostabu, kad Tarybų Sąjungos griovėjai labai greitai surado bendrą kalbą su naująja Vakarų korporatokratija. Pas juos – ta pati bendra kalba ir tos pačios sąvokos. Viskas vienas prie vieno.

Tinklas Starbucks naikina visas privačias smulkių savininkų kavinukes apylinkėje. Kada į mažą miestelį ateina prekybos tinklas Wallmart – užsidaro visos kitos parduotuvės, kadangi smulkūs jų savininkai nebegali konkuruoti kainomis su gigantu, perkančiu prekes iš Kinijos be tarpininkų. Dešimtys tūkstančių JAV fermerių kasmet ritasi į bankrotą, o jų ūkiai atitenka gigantiškoms agrokorporacijoms. Fermerių sodybos nugriaunamos, jos daugiau nebereikalingos.

Kolektyvizacija Amerikoje pergalingai žygiuoja į priekį. Atsilikusį fermerį-buožę pakeičia pažangi, efektyvi agropramoninė korporacija , turinti visiškai mechanizuotą ir automatizuotą pilną žemės ūkio, finansavimo ir mokslinių tyrimų ciklą. Visiškai neseniai Amerikos žemės ūkyje darbavosi 25% amerikiečių, o šiandien – vos 1%. Amerikos kaimo kolektyvizacija praktiškai jau baigta, amerikiečių valstietija (fermerystė) praktiškai liovėsi egzistavusi kaip visuomenės sluoksnis. Kaip sluoksnis, kuriam priklausė patys aršiausi savininkai, kapitalistinės santvarkos ir jos vertybių pamatas ir saugotojas. Nebeliko kam pakovoti už senas geras kapitalistines vertybes, kelyje į socializmą Amerikai nebeliko jokių kliūčių. Juk jau dabar amerikiečiai rėkia: „mes esame 99%! Duokite mums duonos ir reginių!“

Šitokiu būdu TNK performatavo visą Amerikos visuomenę į sau patogų pavidalą: į 99% išsilavinusių, jokių teisių neturinčių vergų ir 1% privilegijuotų vadybininkų. Visuomenės atskirtis pagal materialius kriterijus pasiekė iki šiol neregėtą mastą. Visos kitos nuosavybės formos susislapstė nedidelėse nišose, gaudamos dideles subsidijas iš nacionalinės vyriausybės, kuri dar nepasirengusi atsidurti visiškoje galingų korporacijų valdžioje ir pakeisti savo valstybinę santvarką pagal TNK, o ne pagal beteisių ir nuskurdusių rinkėjų valią.

Šiuolaikinė valstybė tapo korporacijų įrankiu, kurio pagalba nacionalizuojami gyventojų finansiniai nuostoliai ir privatizuojami iš visuomenės gaunami pelnai. Planavimas, organizavimas ir materialių vertybių gamybos organizavimas pas transnacionalines korporacijos pasiekė tokį lygį ir mobilumą, koks reikalingas, kad galima būtų pereiti į naują santvarką – valstybinį kapitalizmą, kuris praktiškai yra ne kas kita, kaip socializmas. Vyksta aktyvus valstybės funkcionierių ir transnacionalinių korporacijų vadovybės susiliejimas, neretai abiejose sferose vadovauja vieni ir tie patys asmenys. Amerika vykdo vidaus ir užsienio politiką, atsižvelgdama į transnacionalinių korporacijų interesus, šios palaiko tokią vyriausybę, o patys amerikiečiai tapo tik nebyliais statistais. Artimiausiu metu apie 0 milijonų amerikiečių išeis į pensiją, pinigų toms pensijoms biudžete nėra ir niekad nebuvo. Visi privatūs pensijų fondai bankrutavo per krizę. Ką daryti, iš kur paimti pinigų?

Visos tos pensijos, socialinės pašalpos, maisto kortelės, normuota darbo diena, atostogos, minimalaus atlyginimo norma – visa tai reliktai, užsilikę iš kovos su Tarybų Sąjunga laikų, kai buvo kovojama už amerikiečių protus ir širdis. Dabar visa tai nebereikalinga nei korporacijoms, nei valstybei. Pasaulio ekonomika, pagrįsta vartojimu, visiškai išsisėmė. Būtina utilizuoti apie 200 nebereikalingų Amerikos gyventojų. Kokiu būdu? Tai tik techninė problema, galbūt pagelbės paukščių gripas, masinės riaušės ar dar kas nors.

Kad bent truputėlį atitolinti tokius niūrius įvykius pačioje Amerikoje, galima sukelti karus ir revoliucijas visame pasaulyje ir ypač Kinijoje. Vienaip ar kitaip, kad ir kaip besiklostytų įvykiai, nepriklausomos Kinijos rankose ir teritorijoje atsidurs du trečdaliai Vakarų technologinės zonos. Taip taip – tos pačios gamyklos, fabrikai, staklės. Beveik visa reali Vakarų ekonomika atsidūrė Kinijoje. Ši šalis išlydo du kartus daugiau plieno negu visas likęs pasaulis. Kai tik nubyrės finansinių spekuliacijų popieriniai lukštai, pasidarys aišku, kad Kinija iškopė į pirmą vietą, lyginant ne su kokia nors ten Amerika, bet su visu likusiu pasauliu.

Kintiečio darbininko darbas pigesnis už roboto darbą. Jeigu Kinija nebus sunaikinta fiziškai ir nesuskaldyta į penkias dalis, tai iškopti į sekantį technologinį lygmenį Amerika nebesugebės dėl ekonominių priežasčių. Grubia tariant: kol 100 kiniečių iškasa duobę greičiau ir pigiau už ekskavatorių, niekas to ekskavatoriaus neužsakinės, nepirks ir negamins. Netgi pats Amerikos egzistavimas pasidarė nebereikalingas ekonomine prasme, kada pasaulyje esama Kinijos – gerokai efektyvesnės materialinių vertybių gamintojos už JAV bei Vakarus ir apskritai realios ekonomikos sektoriuje.

Tai, kad Kinija nacionalizuos Vakarų pramonę savo teritorijoje artimiausioje perspektyvoje – neišvengiamas faktas. Tai atsitiks arba dėl fondų biržos kracho ir defolto Amerikoje dėl iždo įsipareigojimų (treasures), arba dėl neišvengiamo ekonominių, politinių ir karinių santykių tarp JAV ir Kinijos paaštrėjimo. Kinija nori pardavinėti prekes, tačiau Amerika neturi pinigų joms pirkti. Reguliarus vis naujų niekuo nepadengtų trilijonų spausdinimas Amerikoje kelia nelinksmas mintis apie liūdnas šito dueto perspektyvas.

Kai realus gyvenimas galutinai išskirs šituos Siamo dvynius, bus labai įdomu pasižiūrėti, kuris iš jų išgyvens. Kol kas galima lažintis Kinijos naudai. Šalis tikriausiai atsiskaitys su vakariečiais už jų įmones amerikietiškais iždo įsipareigojimais, o tai savo ruožtu sukels didžiulius tektoninius poslinkius rinkoje ir ne faktas, kad Amerikos FRS doleris juos išgyvens. Taip pat Kinija gali atsiskaityti amerikietiškais iždo įsipareigojimais už pramonės nacionalizavimo po to, kai įvyks Amerikos finansinės piramidės defoltas. Tai bus tikras pasityčiojimas. Taip, Kinija praras jai jau nebereikalingą ir nemokią Amerikos rinką, tačiau taps šiuolaikiškos pramonės savininke, kai tuo tarpu Vakarai nugarmės į technologinę duobę materialinių vertybių gamybos srityje, lyg būtų maža įsisiautėjusios mega krizės.

Prasidės Hitlerinfliacija. Amerika tikisi parklupdyti Kiniją, pasitelkdamos hiperinfliaciją. Tačiau hiperinfliacija pagimdė praeitą sykį Hitlerį ir infliaciją suorganizavę amerikiečiai prisidarė tokiu būdu sau nemenkų problemų. Nereikia pamiršti istorinių dėsningumų. Po Hiperio paprastai seka Hitleris. Hitleris – tai ekonominė Hiperio apraiška ir nieko daugiau. Nieko asmeniško. Nebeliks.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!